Grafienė Sofija Viktorija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė  senatvėje

2020 m. vasario 20 d. Žemaičių dailės muziejuje (Plungė) įvyko Poznanės Račynskių bibliotekos (Lenkija) 2019 m. išleistos buvusios Platelių daro šeimininkės Marijos Teresos Kasparos Skuževskos Oginskienės knygos „Mano prisiminimai“ sutiktuvės. 

Prisiminimų autorė Marija Teresa Kaspara Skuževska Oginskienė (1857–1945)  – buvusio Plungės dvaro savininko kunigaikščio Mykolo Mikalojaus Severino Marko Oginskio (1849–1902) žmona, kilusi iš vakarinės Lenkijos dalies. 

Pasak Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojos dr. Jolantos Skurdauskienės, šis „leidinys svarbus tuo, kad Žemaitijos dvarų ir Lietuvos didikų istorija […] papildyta gyvais liudijimais apie to meto aristokratijos gyvenimą ir kasdienybę, nušviečiančiais ne tik pačios Marijos Oginskienės, bet ir jos amžininkų biografijas, devynioliktojo šimtmečio pabaigos Žemaitijos dvarų aplinką.“ 

Knygos antrame skyriuje pateikta įdomių žinių ir apie XIX a. 7–8 dešimtmčioe Platelių dvarą bei apie senatvės sulaukusios Sofijos Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufjė (1790–1878) charakterį, buitį  bei jos sūnaus Aleksandro Vladislovo Oktavijaus Šuazelio (1821–1896) charakterį.

Šie prisiminimai patvirtina Sofijos Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufjė dukterėčios Gabrielės Giunterytės Puzinienės atsiminimų knygoje „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“  (Vilnius, 2005) pateiktą pasakojimą apie tai, kad Sofija paskutiniaisiais savo gyvenimo metais per mažai dėmesio skirdavo savo pačios išvaizdai, apdarams, nelabai paisė ano meto aukštuomenėje priimtų elgesio standartų.  

Marija Teresa Kaspara Skuževska Oginskienė, apibūdindama senatvės sulaukusią Sofiją Tyzenhauzaitę, labiausiai akcentuoja jos taupumą ir elgesį buityje bei viešumoje, kuris neatitiko tuo metu ne tik Lietuvos, bet ir užsienio aukštuomenės priimtų taisyklių.

Prisimindama savo ir kartu su ja buvusių asmenų apsilankymą Platelių dvaro rūmuose, autorė rašo, kad prieš vykdami į svečius jie namuose papusryčiavo, nes iš anksto žinojo, kad Plateliuose prie vaišių stalo gali būti nepakviesti.

Tuo metu Sofija jau buvo 73 metų amžiaus. Jei jaunystėje ji savo grožiu ir elegancija sužavėjo net Rusijos carą Aleksandrą I, tai dabar jos grožio ir žavesio, kaip reigia knygos autorė, nebebuvo likę nė pėdsako. Tuo metu tai jau buvo moteris ilgokais garbanotais pražilusiais  plaukais, o jos veidas stipriai palytėtas senatvės, Sofijos apdarai neatitiko turėto  jos socialinio statuso –  net atvykus į rūmus svečiams matėsi, kad jie tiesiog neprižiūrėti.

Prisiminimuose akcentuota, kad tuo metu garsas apie Sofijos netinkamus apdarus ėjo plačiai, tačiau pati Sofija į tai nekreipdavo dėmesio ir net pasigirdavo, kad aprėdus perkanti Paryžiaus  Pont-Neuf rajone veikiančioje dėvėtų drabužių parduotuvėje. Ji priekaištaudavo sūnui, kad pirkdamas naujas sukneles net už šešiasdešimt frankų jis savo žmoną pratina prie prabangos. Sofijai užkliūdavo ir tai, kad namų reikmėms būdavo įsigyjami geros kokybės rankšluosčiai.

Platelių dvaro reikalus tuo metu jau tvarkė Sofijos sūnus Aleksandras. Pasak knygos autorės, jo balsas buvo rūgštus, ironiškas ir nelabai padrąsinantis. Aleksandras taip pat, kaip ir jo motina, garsėjo savo taupumu, šykštumu. Nepaisant to, motina juo ne visada pasitikėdavo, tad  kartais, bijodama, jog jis pirkdamas arklius bei galvijus, gali už juos sumokėti per brangiai, pati vykdavo jų pirkti į šalia buvusio miestelio turgus.

Pasak autorės, Sofija tikėdavo, kad taupumas yra jos vienas iš geriausių bruožų, tad girdavosi, jog gyvendama Paryžiuje labai kukliose patalpose su sūnumi Aleksandru, pati gamina vakarienę ir pragyvenimui išleidžia labai mažai pinigų. Pažymima ir tai, kad Sofija ir Aleksandras Šuazeliai turėjo teisę gauti kunigaikščių titulą, tad dėl to jie kreipėsi  į Prancūzijos vyriausybę, tačiau šis titulas jiems nebuvo suteiktas, nes Prancūzijos ministerijos darbuotojai, atvykę sutvarkyti kai kokių formalumų į butą, kuriame tuo metu Paryžiuje gyveno Sofija ir jos sūnus, pamatę, kokia čia aplinka ir kad  kunigaikštienės titulo siekianti Sofija pati verda bulves, valdžiai pateikė siūlymą Šuazelių prašymo netenkinti.

Platelių Šuazeliai turėjo Prancūzijos pilietybę, daug turto ne tik Prancūzijoje, bet ir Rusijos teritorijose. Tie turtai buvo vertinami milijonais, tad toks grafienės Sofijos ir jos sūnaus taupumas daugeliui juos pažinojusių žmonių buvo nesuprantamas ir kėlė juoką, pašaipas.  

Jaunystėje ir sulaukusi brandaus amžiaus Sofija, dalyvaudama pokalbiuose, būdavo originali, šmaikšti, įtaigi  ir sumani, tačiau senatvėje, kaip teigia minėtų prisiminimų autorė,  jos pokalbio žavesį užgoždavo kasdienybės faktų kruopštus akcentavimas, kartais ji tiesiog pasakodavo ką nors iš praeities, o kalbėdama elgdavosi be ceremonijų, nepriklausomai nuo to, su kuo kalbėdavo.

Tokie yra Marijos Teresos Kasparos Skuževskos Oginskienės prisiminimai apie senatvės sulaukusią Sofiją Tyzenhauzaitę de Šuazel-Gufjė. Neabejotina, kad iš dalies minėtos knygos autorės piešiamas gyvenimo saulėlydžio sulaukusios Sofijos portretas yra teisingas, tačiau akivaizdu ir tai, kad jis subjektyvus,  iš dalies apipintas ir gandų. Knygos autorė turėjo savo supratimą apie ano meto diduomenės moteriai privalomą elgesį, aprangą tiek buityje, tiek ir viešumoje. Standartus, kurių laikydavosi pati knygos autorė, ji taikydavo ir kitiems, nepriklausomai nuo to, kokio jie amžiaus ir kokie yra kiti tų žmonių privalumai, kam jie teikia prioritetus.  

Iš Sofijos Tyzenhauzaitės „Reminiscencijų“ žinome, kad santuokinio gyvenimo su Antuanu Šuazeliu pradžioje, jau gimus sūnui Aleksandrui, Šuazelių šeima buvo didelėje finansinėje duobėje. Sofija buvo priversta finansinės paramos prašyti net savo ilgamečio bičiulio caro Aleksandro I. Žinome ir tai, kad jos vyras Antuanas nebuvo geras ūkininkas, tad dvarų ūkiniais reikalais kurį laiką teko rūpintis pačiai Sofijai. Būtent tuo laikotarpiu, matyt, Sofija ir pradėjo mokytis gyventi ne tik šia diena, tapo itin taupi.

Sofija Tyzenhauzaitė buvo menininkė. Ji kūrė nuo mažų dienų. Tiek jaunystėje, tiek ir vėlesniais metais ji daug laiko skirdavo skaitymui ir kūrybai. Ji rašė ir leido knygas. Iš jų turinio akivaizdu, kad ji neblogai buvo susipažinusi su ano meto Vakarų Europos grožine literatūra. Šiose knygose atsiskleidžia ir tai, kokias gyvenimo vertybes Sofija puoselėjo. Tai visiškai nebuvo susiję su grafienių ir kunigaikštienių madingiausiais ano meto aprėdais. Ji gerai suprato, kad rūbas neatskleidžia žmogaus dvasinių turtų ir vidinės gelmės. Itin tai akcentuojama jos pirmajame istoriniame romane „Lenkai Santo Dominge, arba Jaunoji kreolė“.

Sofija neturėjo dukters, tikėtina, kad neturėjo ir kas jai senatvėje patartų, kaip vienu ar kitu atveju elgtis. Akivaizdu, kad valdomi dvarai dar nereiškė, kad iš jų Šuazeliams plaukia pinigų jūros. Prisiminimai, kuriuos apie grafus Šuazelius surinko kraštotyrininkas Juozas Mickevičius (1900–1984), jie paskelbti šios interneto svetainės skyriuje „Publikacijos spaudoje ir internete, garso ir vaizdo įrašai“ rodo, kad tuo laikotarpiu, kai Plateliuose šeimininkavo Šuazeliai, o ne dvaro nuomininkai, dvaro tarnautojams ir dvaro žemėse gyvenusiems lažą dvare ėjusiems valstiečiams, gyvenimo sąlygos buvo geresnės, negu kituose dvaruose, ir jie gyveno turtingiau. Tikėtina, kad iš dalies tai priklausė nuo pačios Sofijos požiūrio į žmones ir ir jos sūnui bei anūkams įskiepyto požiūrio į duoną dvarui auginančius ir kitus dvare dirbančius žmones.

Šiandien mes nežinome daugelio Sofijos Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufjė šeimos gyvenimo faktų. Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomas Platelių dvaro archyvas dar tik pradedamas tyrinėti. Net ir jį ištyrinėjus vargiai ar galėsime sudaryti išsamius šio dvaro šeimininkų portretus. Jie neatskleis ir Viktorijos vidinės būsenos įvairiais jos gyvenimo etapais.

Sakoma, kad apie save daugiausiai gali pasakyti pats žmogus. Rašytojai, savo knygose piešdami pagrindinių veikėjų, ypač teigiamų, portretus, dažnai iš dalies aprašo patys save, pagal save vertina ir aprašomus įvykius, faktus. Sofijos knygose tai itin akivaizdu, tad, Sofija labiau buvo tokia, kokios jos moterys yra pavaizduotos jos knygose, negu žmonių, kurie turėjo galimybę su ja susipažinti tik prabėgomis ir klausydamiesi kitų pasakojimų apie ją, prisiminimuose. Na o senatvė, be abejo, daro savo, dažnai ir užaštrina tuos žmonių charakterio bruožus, kurie visą jų gyvenimą nebuvo patys geriausi. Senatvė raukšlėmis išvagoja ir žmonių veidus, nubalina plaukus, nelieka ir jaunystėje aplinkinius žavėjusio akių blizgesio. Tai natūralu, tad nereikėtų stebėtis, kad dešimtmečiai žmogų pakeičia. Na o gyvenimo saulėlydžio sulaukusios Sofijos Tyzenhauzaitės ketetas nuotraukų yra  išlikę. Jos saugomos Kosakovskių fondo archyve ir Žemaičių muziejaus „Alka“ Platelių dvaro archyve.  Šioje publikacijoje pateikiame viešai prieinamą Sofijos Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufjė nuotrauką iš Kosakovskių archyvo. 

 

error: Content is protected !!
Smush Image Compression and Optimization