Gabrielė Giunterytė Puzinienė apie Sofiją Tyzenhauzaitę, jos artimuosius knygoje „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“

1818–1819 metai

Mano senelis, Ignotas Tyzenhauzas, vasarodamas Rokiškyje, sukviesdavo visą savo šeimą, t. y. dvi ištekėjusias dukteris – mano motiną Aleksandrą ir dešimčia metų už ją jaunesnę Sofiją, grafienę de Šuazel, du dar nevedusius sūnus, Rudolfą ir Konstantiną, o per šventą Ignotą į Rokiškį atvažiuodavo ir tolimesni giminės: Felikso Paco našlė, kilusi iš grafų Pacų, mano senelio tikros sesers duktė, Pšezdzieckiai ir t. t. Ten patyriau savo pirmuosius įspūdžius, nes ten – ne, ne ten išvydau pasaulį, bet ten pasaulis išsiskleidė prieš mane, ir tie prisiminimai nė kiek neišbluko iki šiol, nes prieš mano akis iškyla – nors daugiau Rokiškyje niekada nebuvau – kiekvienas pastatas: itališko stiliaus rūmai su laiptais iš lauko, su kupolu, apkaltu skarda ir todėl spindinčiu saulės spinduliuose, kurį mes vaikiškai vadinome bombela ir rinkdavome nuo žemės atlūžusius ir nuslydusius nuo stogo skardos gabalėlius; nuostabus olandiškas akmeninis malūnas ir mūrinė bažnyčia, žiūrinti tiesiai į rūmų langus. Iki šiol man kvepia razetų, leukonijų, gvazdikų ir rožių puokštės, kasdien atnaujinamos ant mano mamos tualetinio staliuko. Akyse man stovi didžiulės menės ir jose kabantys dailininkų nutapyti paveikslai, salė su egiptietiškomis freskomis ir mažas kabinetas, kuriame senelis mokė skaityti Idutę, žymėdamas raides trešnėmis… Senelis, iždininko Tyzenhauzo sūnėnas, tuomet galėjo turėti šešiasdešimt metų: augalotas, kiek pražilusiais plaukais, gražių veido bruožų, tankių antakių, rūkė pypkę ilgu kandikliu, atrodė esąs griežtas; aš jo šiek tiek prisibijojau… Jis buvo (tą girdėjau vėliau) tikras ponas ir nepaprastai galantiškas su moterimis. Mėgo pasirodyti, ir, žiemodamas mieste, su dukterimis rengdavo prašmatnius balius ir šventes, laikė puikius arklius, dosniai mokėdavo už ložes ir krėslus labdaros renginiuose, buvo išdidus, mandagus, bet su vaikais elgdavosi šaltai. Mano dėdės savo amžiumi buvo per vidurį tarp mano mamos ir tetos Sofijos. Vyresnysis, Rudolfas, buvo ne toks guvus kaip jaunesnysis brolis ir jaunesnioji sesuo, tačiau ko nedavė gamta, tą jis įgijo savo triūsu. Jis gerai griežė smuiku, rašė gražius laiškus, kartais net eilėmis, ir nors buvo tylenis, kuo atgrasindavo paneles, apskritai damų draugijoje būdavo labai mielas, o širdies buvo nepaprastai geros. Jaunesnysis, Konstantinas, atsiskyrėlis, vengiantis salonų, mėgo medžioklę ir mokslininkų draugiją; nuo pat mažumės jame galėjai įžiūrėti būsimojo ornitologo bruožų. Iš veido jis labiausiai buvo panašus į savo tėvą, o protu – į mano motiną. Iš pažiūros – meilesnis už savo brolį, bet šaltesnis už jį, užtat linksmesnis – mėgo žaisti, dūkti su mumis, vaikais, piešdavo mums arklius ir šunis, visada juos sukarikatūrindamas, ir iš duonos minkštimo su nemenku skulptoriaus talentu nulipdydavo visą ūkį.

Teta Sofija, vos metai kaip ištekėjusi, graži, linksma, grįždama iš Paryžiaus, atvežė mums gražių žaislų. Labai ją mylėjome ir, sukdami ant suktukų jai plaukus, beširdiškai kankinome – dėl to jai kartais net tekdavo pabėgti nuo mūsų ir užsirakinti. Jos vyras, seno emigranto sūnus, didelių dvarų Žemaitijoje, Plateliuose, kuriuos jo tėvui padovanojo caras Pavelas, paveldėtojas, buvo jau nejaunas ir vedęs antrą kartą. Pirmoji jo žmona buvo grafaitė Viktorija Potocka, nelaimingojo Laimės kūdikio duktė, vėliau Bachmetjevo žmona, – o skyrybos su ja įvyko nepaisant to, kad jau turėjo tris sūnus ir dukterį. Kas galėjo priversti jauną, gražią ir turtingą paveldėtoją, mūsų tetą, ištekėti už išsiskyrusio ir nebejauno vyro?.. Nebent didelis noras pagyventi Paryžiuje, bet jam įgyvendinti nebūtinai reikėjo tekėti už prancūzo ir dar prieš visos giminės norą… Bet ji užsispyrė ir ištekėjo už jo.

Grafas Oktavijus de Šuazel-Gufjė, garsaus Liudviko XV ministro palikuonis, buvo seno prancūzų aristokrato tipas. Negražus, kumpa ir šiek tiek užakusia nosimi, didelių, juodų, išverstų akių, amžinai nesusišukavęs, visada vilkėdavo fraką, avėjo batus su įspaudais ir sėdėdamas užsimesdavo koją ant kojos. Prie stalo jis primindavo kunigaikštį de Šolnė iš ponios de Sevinjė laiškų, valgė negražiai, visais dešimčia pirštų lauždamas ne tik savo duonos riekę, bet ir pyragus, kuriuos po to reikėdavo valgyti kitiems. Kalbėjo garsiai, greitai, nesuprantamai, šaukdavo, juokdavosi irgi triukšmingai, smarkiai išpūsdavo savo pasakojimus, o susizgribęs sakydavo: Quand je dis que c‘est ainsi, ce n‘est pas absolument comme cela, mais à peu près!..* Viskas pas jį buvo à peu près, nesutvarkyta, neišbaigta tiek namie, tiek aprangoje ir reikaluose, į kuriuos žiūrėdavo kaip en grand seigneur d‘autrefois, o kreditoriais paprasčiausiai atsikratydavo, nes šventai tikėjo, kad jo žodžiai – tai gyvas pinigas, nes vis dėlto apgauti nieko nenorėjo. Jo gyvenimas su mano teta nebuvo labai laimingas, nors ne be priekaištų. Jis – staigaus būdo, ji – guvi ir savavalė, jiedu dažnai ginčydavosi, bet ginčas netrukdavo ilgai: jis jos atsiprašydavo, ji atleisdavo, ir vėl stodavo taika, o pagal susitarimą – nauja kelionė į Paryžių, naujos išlaidos, naujos skolos ir rūpesčiai, kurie per Šventą Jurgį (Vilniuje ta diena buvo paskutinis skolų apmokėjimo terminas) paprastai mano tetą atsikviesdavo į Lietuvą, bet tai vyko vėlesniais metais.

Rokiškis – didžiulis, derlingas, linams auginti tinkamas dvaras (iki šiol Rygoje garsėja rokiškietiškas linas), jo forma buvo netinkama ūkininkauti, tačiau pramogauti – pati ta. Pabaigtuvės Rokiškyje būdavo didelė šventė: ponui ant padėklo įteikdavo vainiką, sudėtą iš aštuoniolikos mažesnių vainikėlių, o kiekviename jų gulėjo kortelė su palivarko, kuriame buvo nupintas vainikėlis, pavadinimu. Šventė buvo atsidėkojimas už triūsą, kartais ji išaugdavo iki Napoleono laikų iškilmių.

Grįždami į Dabraulėnus, aplankėme kelis pažįstamus namus. Soluose, seniūno grafo Morikonio dvare, viešėjo jo brolienė, kunigaikščio „Pono Mylimojo“ sesuo, lietuvių rašytoja Morikonienė. Linksma, apkūni matrona, turinti puikų apetitą, baisiai išsiblaškiusi ir kalbanti pro nosį – su didžiulėmis, per visą Vebės audeklo plotį, nosinėmis, kuriomis ji netyčia susibraukdavo visos draugijos nosinaites ir pirštines, ir kas kartą grąžindama jas atsiprašinėdavo. Taip pat viešėjo ponia Juozienė Lopacinska, mergautine pavarde Morikonytė, gerai žinoma Vilniuje – anksčiau kaip panelė Dorota, vėliau kaip Vilniaus salonų puošmena. Ištekėjusi nebe jaunutė, tuomet turėjo dvi dukreles – Marynę ir Juzę.“

***

Leibutis gydė mano senelį, visa mūsų šeima jį labai mylėjo; dėdė Konstantinas, godus visokių mokslų, šiek tiek nusimanė medicinoje ir ne kartą yra rašęs receptus Leibučiui diktuojant, bet, būdamas linksmuolis ir pokštininkas, kartą sugalvojo tokį dalyką: prieškambaryje už širmos paguldė tėvą, nugrimavęs jį, kad negalima būtų atpažinti, – atseit liokajus susirgęs, be to, perrišo jam ranką taip, kad pulsas abiejose rankose muštų skirtingai, ir pasikvietęs Leibutį išdėstė jam tokius prieštaringus ir vienas kitą neigiančius ligos simptomus, kad garbusis Leibutis buvo visiškai sutrikdytas, bet galop garsus ligonio juokas atvėrė jam akis.

 
1821 metai

Užbaigiant aprašinėti vestuves, reikia pridurti, kad tarp mūsų nebuvo dviejų artimiausių žmonių – jaunojo tėvo ir sesers. Senelis dėl silpnos sveikatos iš Vilniaus jau nebeišvykdavo, o teta de Šuazel buvo Prancūzijoje; pirmasis kartu su savo palaiminimu atsiuntė nuotakai briliantines šukas, o antroji – žinią, kad pagimdė savo pirmagimį, Aleksandrą. […]

Pavasarį vyko kariuomenės paradas. Jai vadovauti atvyko caras Aleksandras, o piliečiai, suvažiavę iš visos gubernijos, kuriai priklausė ir Žemaitija, Rotušės salėse rengė prašmatnų balių. Iš Peterburgo atvažiavęs į Vilnių, caras pietaudavo Cirkliškėse pas jauną maršalką Mostovskį, bet, išgirdęs apie balių, ėmė aiškinti, kad dalyvauti jame negali, nes neturi laiko ir kelionėje smarkiai įdegė.

Eh! Petitesse que cela! – tarė linksmasis maršalka, drąsus net su valdovais.

Comment petitesse? – perklausė užsigavęs caras.

Qui petitesse, – pakartojo nė kiek nesutrikęs Mostovskis, – car un souverain est toujours beau.

Taip ir buvo. Caras tiesiog negalėjo atsisakyti dalyvauti baliuje, į kurį suvažiavo gražuolės iš visos provincijos. Tame baliuje buvo ir mūsų teta Sofija, kaip paprastai, atvykusi iš Paryžiaus prieš Šventą Jurgį dėl sutarčių ir susitarimų; aplinkiniai ją įkalbino priiminėti baliaus svečius kartu su senatoriene Oginskiene. Teta Sofija buvo asmeniškai pažįstama su caru nuo 1812 metų, jis buvo ja susižavėjęs, kai ji buvo jauna ir graži, ir ji sugebėjo įgyti jo pagarbą ir išsaugoti draugystę net tada, kai grožis jau nuvyto. Caras Aleksandras, visai kitoks nei jo brolis, nepasitenkino vienu paradu ir ne tik dalyvavo baliuje, bet ir aplankė kelias pažįstamas damas, tarp jų ir mano tetą, ir taip darydavo kaskart susitikęs.“

***

1821 metų pabaiga mūsų šeimai buvo įsimintina tuo, kad vedė du mano motinos broliai. Dar pavasarį jaunesnysis, Konstantinas, susižiedavo su panele Valerija Vankovičaite, kurios vyresnioji sesuo Klementina prieš keletą metų buvo ištekėjusi už Edvardo Mostovskio, o jaunesnioji Vanda po ketverių metų ištekėjo už Benedikto Tiškevičiaus. Tų trijų seserų, 1812 metais likusių našlaitėmis (abu tėvai mirė šiltine), motina buvo Soltanaitė, jas išaugino močiutė Vankovičienė, kuri su keliomis matronomis Vilniuje sudarė atskirą pasaulėlį, o jų mėgstamiausia pramoga buvo lošti kortomis.

Šešiolikos metų Valerija, ne pagal amžių išmintinga ir rimta, po mano dėdės piršlybų ištisą mėnesį galvojo, kol balandžio 1 d. davė jam galutinį atsakymą. Atsakymas tokią dieną buvo grynas atsitiktinumas, bet iš pradžių pretendentas šiek tiek sutriko. Nuotakos kraitis buvo pustrečio milijono Lenkijos zlotų, o vestuvės turėjo vykti Vankovičių dvare, Lučajuose, esančiuose Vilniaus paviete, per šventą Valeriją, gruodžio 19 d., tik reikėjo gauti indultą, nes per adventą, vadinasi, be šokių, be svečių, išskyrus kelis būtinus liudytojus. Užtai vyresniojo brolio Rudolfo vestuvės su panele Genoefa Puslovska buvo švenčiamos senoviškai, triukšmingai ir smagiai, lygiai kaip ir įkurtuvės, į kurias, pakvietus jaunajam, pirmomis spalio dienomis važiavome tiesiai į Želudoką, į Gardino guberniją.

Nors dėdė Konstantinas buvo jaunesnis, gražesnis ir protingesnis už dėdę Rudolfą, vyresniojo brolio vedybos buvo labiau poetiškos ir širdingos nei jaunesniojo. Vyresnysis paėmė milijonu neturtingesnę ir dviem metais vyresnę, užtat gražesnę žmoną, o jų pažinties istorija buvo tarsi iš romano puslapių. Kelis kartus nusivylęs, jau artėdamas prie senbernio amžiaus ir nuvargęs nuo vienatvės, jis išsiruošė pamedžioti į savo Polesės miškus ir, sustojęs poilsio, sutiko ištisą vilkstinę, traukiančią į atlaidus Žurovicuose, vieną iš stebuklingų Lietuvos vietų. Tai buvo Puslovskių-Liubeckių ir Scipijonų šeima kartu su Boreišomis ir Lejais, kurie visada prisijungdavo prie jų. Kažkuris iš tos šeimos, pažinęs mano dėdę, palydėjo jį iki griozdiškos karietos, kurioje sėdėjo šešios ar aštuonios moterys. Tarp senų veidų, už akinių stiklų besimarkstančių didelių akių – visa Liubeckių giminė turi dideles, išverstas akis ir yra trumparegiai – jis pastebėjo jauną, gaivią, linksmą ir kuklią būtybę. Tai buvo panelė Genoefa, beveik jauniausia iš Puslovskių vaikų ir vienintelė duktė šalia penkių sūnų. Pažintis užsimezgė lengvai, ir vos tik paklausus, gal ir jis norėtų vykti į Žurovicus, jis ne tik mielai sutiko, bet, regis, atsisėdo su damomis, ir jie keliavo visi drauge.

Jei šios kelionės tikslas buvo jaunosios Genoefos likimas, tai jis buvo pasiektas pačioje pradžioje, nes netrukus buvo paskelbtos sužieduotuvės, o po metų atšoktos vestuvės. Kaip nepatikėti, kad pats Dievas surengė tą susitikimą ir uždegė jaunųjų širdis! Dėdė, tiesa, buvo ne pirmos jaunystės, tačiau malonios išvaizdos, o pabendravus su juo simpatija tik sustiprėdavo; matyt, jie buvo skirti vienas kitam – ne tik tam, kad susituoktų, bet ir tam, kad pamiltų vienas kitą ir vienas kitam suteiktų laimės.

 
1822 metai

1822 metų žiema surinko Vilniuje beveik visą mūsų šeimą. Svarbiausias jos narys – senelis jau buvo smarkiai paliegęs; rinkdavomės pas jį vakarais ar pietauti, bet pats jis iš namų nebeišvykdavo. Dėdė Rudolfas su šeima užėmė pirmą Dmochovskio namo Pilies gatvėje aukštą, mes – Voelko namą Vokiečių gatvėje. Dėdė Konstantinas savaitei atsivežė savo jaunutę, bet rimtą žmoną, tačiau, neleidęs nė karto jai pasirodyti su prašmatniais turkiais, išgabeno ją atgal į savo Postavus, kur kvadrato formos rūmai labiau panėšėjo į kalėjimą nei į jaunavedžių namus. Vis dėlto ten turėjo praeiti dvidešimt jų griežtai pareigingo gyvenimo metų. Mums trūko tetos Sofijos – ji džiaugėsi savo pirmagimiu Šampanėje prie Epernio, pono de Šuazel viloje, turinčioje savo vynuogyną.

***

Sausio 3 d. – Šv. Genoefos diena. Žmonos vardo dieną dėdė Rudolfas iškėlė didelį balių, tačiau jai tai buvo paslaptis iki pat vakaro. Po pietų šeimos rate pas senelį – o tie pietūs truko gana ilgai, teta nuobodžiavo ir buvo nepatenkinta, kad nežino, kaip praleis vakarą, – vyras patikėjo ją mano motinai, o pats išskubėjo rengti vakaro pokylio. Lyg šiandien prisimenu, kaip virpėjo narcizai ir rožės ant jos paryžietiško kyko, kaip slankiojo perlų su smaragdų ir briliantų sagtele vėrinys ant balto kaklo, kol teta, kupina vaikiško nepasitenkinimo, kratydama galvą, kažką šnibždėjo pati sau. Temstant vyras atvažiavo pasiimti solenizantės, kurios veidas jį pamačius nė kiek nepragiedrėjo, tačiau koks buvo jos nustebimas, kai pamatė apšviestus savo namų vartus ir visus langus, gėlėmis ir kilimais išpuoštus laiptus, kai išgirdo orkestrą, derinantį savo instrumentus, o savo kambaryje surado naują puikią suknią ir vynuogių kekių vainiką. Tą valandėlę jos Roro buvo pats geriausias, gražiausias, mieliausias, kur kas geresnis už ją, ji ėmė atsiprašinėti už savo aikštis. O jis? Jis, būdamas neapsakomai laimingas, savo jausmus slėpė burbėdamas ant žmonos, kad ji delsia, kad per lėtai rengiasi, kad svečiai laukia, kad jau vėlu ir t. t. Tuo tarpu pro vartus riedėjo viena karieta po kitos, ir kai išėjo solenizantė, beveik visi svečiai jau buvo salonuose. Ją tučtuojau apsupo linkėjimų choras, taip, linkėjimų, nes, matydami ją tokią gražią, visi sveikinimai buvo adresuoti jos vyrui. Iki šiol šeimoje saugoma jos miniatiūra, tapyta Vankovičiaus ranka, kuriam ji pozuoja su ta suknia, suteikusią jai tiek džiaugsmo ir grožio, norėdama štai tokia amžiams likti savo vyro atmintyje. Tačiau toje miniatiūroje niekas, išskyrus vynuoges ir suknią, neprimena tos būtybės, kurios žavesio neįstengė perteikti nei teptukas, nei plunksna, – jos grožis liko tik atmintyje!

 
1924 metai

Tarsi norėdamas dar labiau paryškinti grafo Ilinskio asmenybę, jam iš paskos į Vilnių atvažiavo visiška jo priešingybė Antanas Radvila, irgi tituluotas ir ordinuotas ponas, net daugiau nei šiaip tituluotas, nes Prūsijos karaliaus vietininkas Poznanėje, kunigaikštis, Vilniaus vaivados sūnus. Jis buvo matęs pasaulio, linksmas, talentingas ir mėgstantis draugiją, bet tiek kuklus, natūralus ir mielas, kiek anas tuščias ir juokingas. Įžengdamas į saloną, kunigaikštis Antanas, regis, kartu su apsiaustu už durų palikdavo savo aukso rėmus. Toks jis buvo ir šeimoje, tokį kasdien matydavome per pietus ir vakarais pas mus, pas dėdę Rudolfą, pas tetą de Šuazel.

***

Daugelį metų, net prieš įkuriant Labdaros namus, kiekvieną pavasarį teatre vykdavo renginiai, už kuriuos surinktos pajamos atitekdavo vargšams. Kol Vilniuje gyveno ponai Frankai, būdavo rengiami koncertai, net statomos operos. Ponas Jonas Chodzka statydavo dramas, net tragedijas, ir pirmoji pono de Šuazel žmona vaidino Fedrą (vaivados Chominskio vertimas), o su ja ir Marija Mirska, Mykolas Riomeris, grafas Ževuskis, keletas kitų. Rustemas jau mano laikais statydavo gyvuosius paveikslus. Vienas, 1823 metais, man ypač įsirėžė į atmintį: karalienė Semiramidė savo dvare tą valandėlę, kai pasirodo Ninaus šmėkla. Dabartinio teatro, esančio Vilniaus gatvėje, Kažinskių (paskui Višnevskio) name, didelėje scenoje telpa visas milžiniškas paveikslas. Panelė Aleksandra Bekiu sėdėjo aukštame soste. Gražūs ir rimti jos veido bruožai, dailus sudėjimas buvo verti Babilono karalienės, ypač, kai pamačiusi šmėklą, ji suakmenėja iš siaubo, o visas dvaras taip pat. Paveikslas buvo dviejų dalių. Rustemas savo meną parodė grupuodamas žmones – taip, kad gražūs veideliai nenustelbė ne tokius gražius. Panelė Celina Sulistrovska, kurios liemuo buvo kiek per ilgas, priklaupusi šonu tiesė karalienei auksinį skeptrą, o jos motinai, kurios figūra buvo kiek per apkūni, jis liepė žvelgti iš už dukters pečių, ir išraiškingas, kupinas smalsumo motinos veidas sudarė malonų kontrastą su marmuriniu pirmosios nejudrumu. Užtat Kamilė Tiškevičiūtė, vaidinanti Azemą, stovėjo arčiausiai sosto ir matėsi kuo puikiausiai – nuo mažų kojyčių iki išdidžios kaktos. Matyt, ji buvo išties graži, nes ir šiandien daugelis mano, kad Semiramidę turėjo vaidinti ne panelė Bekiu, o panelė Kamilė.

O dramos buvo vaidinamos šios: „Mylimieji greituoju paštu“ ir „Barbora Zapolska“, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko kunigaikštytė Eleonora Četvertinska, o karaliaus Zigmunto – jos pusbrolis Henrikas Grocholskis. 1824 metų pavasarį teta de Šuazel vaidino prancūzų komedijoje Les ricochets, be to, buvo renginys vaikams, kurio lėšos skirtos Kūdikėlio Jėzaus prieglaudos našlaičiams. Prancūziškai buvo vaidinama Agara tyruose ir La Colombe38, ponios de Genlis kūrinėliai, ir į lenkų kalbą išversta Rasino „Atala“, o prieš visa tai ėjo prologas, kuriame Kupidonas, Merkurijus ir Flora krikščioniškajai publikai pranešė, kad šį vaidinimą globoja Kūdikėlis Jėzus: sumanymas tuo keistesnis, kad prologo autorius, Juzefas Lopacinskis, buvo vienas pamaldžiausių žmonių, tačiau jis, senosios klasikinės mokyklos autorius, negalėjo suprasti poezijos be mitologijos.

Mylimas Samsono name! Už kokią daugybę prisiminimų esu tau dėkinga!

 *** 

Važiuodami žiemai į Vilnių, prisiminėme, kaip praėjusiais metais gyvenome Samsono name. Paskui mano mama papasakojo mums savo mergystės laikų prisiminimus, kai su tėvu, broliais ir seserimi gyveno tame pačiame Samsono name ir visą žiemą mėgėjiškame teatre vaidino prancūzų pjeses, kurių autorius buvo tais laikais madingas rašytojas Pikardas. Tasai teatras konkuravo su kitu, gubernatoriaus Benigseno teatru, kuriame jeune première26 buvo gražioji grafienė de Šuazel, mergautine pavarde Potocka, pirmoji mūsų dėdės žmona, jau tada galvojusi apie skyrybas, o po jų ištekėjusi už Bachmetjevo. Ši dama buvo sužavėjusi ne vieną širdį, apie ją ir apie žiemą, kurią ji praleido Vilniuje, yra parašyta daktaro Franko, vieno iš jos karštų gerbėjų, atsiminimuose. Tai turėjo būti labai seniai, nes pažinojome tos ponios dukterį, gražiąją ponią Matildą Kudaševą, kurią iš kitų išskirdavo jos šviesūs, pilkšvo atspalvio plaukai.


1827 metai

Dėdė Rudolfas su žmona aplankė mus ir Postavus. Dėdienė laukėsi ketvirto vaikelio, o kad jau turėjo tris dukteris, buvo tikra, kad šį kartą gims sūnus, ji niekada nėra garsiai tuo suabejojusi ir tylomis kūrė planus. Naujasis paveldėtojas turėjo gimti Želudoke, ten ir turėjo būti pakrikštytas, jau ir vardas buvo išrinktas, drabužėliai paruošti… Dėdė nesiginčijo, pritarė viskam, ką sakė žmona, bet Dievas sudėliojo kitaip! Kaip šiandien pamenu, tai buvo spalio mėnesį, mes sėdėjome prie stalo. Mano motina pirmoji pro langą pamatė iš Vilniaus grįžtantį vežimą, jo užpakaly styrojo į šieną įsuktos šakelės.

– Tai iš Želudoko! – šūktelėjo ji, nes brolis buvo žadėjęs perduoti jai krūmus, džiaugdamasi, kad gaus žinią iš brolienės. Buvo išdalinti laiškai. Vienas buvo nuo dėdienės. Mano motina ėmė skaityti, nė nepažvelgusi į datą. Mano dėdienė rašė švelniau nei paprastai – tai ji, o ne Roro siuntė vijoklinių rožių krūmą Rosa scandens. Motina skaitė, nepakeldama akių, todėl nepastebėjo, kad mano tėvas, skaitydamas savąjį, vis labiau blykšta, nerimsta ir galop, nebūdamas tikras, jog sugebės nuslėpti savo susijaudinimą, tarė:

– Genoefa sunkiai serga…

Iš jo sutrikimo motina suvokė, kas atsitiko, suvokė baisią tiesą!

Visi atsistojome nuo stalo. Smarkiai mušė širdis, ūžė ausyse, kai savo kambaryje puolėme ant kelių melsti sveikatos tai, kurios jau nebebuvo tarp gyvųjų… Taip, mūsų dėdienės jau nebebuvo! Dėdė buvo našlys, vaikai – našlaičiai. Ketvirtos dukters gimimas taip sukrėtė gimdyvę, kad prasidėjo karštligė ir į galvą mušė kraujas, nes nesutiko jo nuleisti, – ir mirtis! Tokia jauna, tokia mylima, tokia laiminga; jos mirtis netilpo mums galvoje!

***

Žiemą Vilniuje mus aplankė dėdė Rudolfas, ir jau matėsi, kad jis tik svečias šioje žemėje… Po pusės metų atsivežė dukrelę, ketverių metukų Elfridą, kuri, vos pamačiusi bažnyčių kryžius, kad ir linksmiausiai žaisdama, viską palikdavo, sudėdavo rankutes ir pasimelsdavo už mamytę. Dar po metų mirė ir dėdė!.. Mirštančiosios atsiųsta rožė pergyveno juos abu… Ji, pasodinta Dabraulėnų sode, vijosi apie akmens stulpą, ant kurio buvo iškaltas užrašas: „Ji pergyveno juos!“

 
1928 metai

Teta de Šuazel su vyru tą žiemą gyveno Vilniuje. Lietuva ir Prancūzija, Plateliai, jų dvarai Žemaitijoje ir Epernė, vynuogynas Šampanėje svėrė kiekvienas į savo pusę, lygiai taip pat, kaip gimtosios žemės, šeimos ilgesys ir verslo reikalai abiejose tėvynėse. Lietuviai sakydavo, kad šventos Žemaitijos žemės duona buvo sotesnė už šampaną, kurio ne vienas butelis iššovė per pietus jų namuose Vilniuje. Teta Vilniaus baliuose vilkėdavo savo paryžietiškas suknias, nė kiek jų nepertaisiusi, tik nuo muarinių raudonosios ir žydrosios nuėmusi šleifus; tos suknios buvo pasiūtos Karolio X paskutiniojo karūnavimo proga. Matydavome pas juos jų sūnelį, kartu su mūsų pusbroliu užimančiu įsivaizduojamas tvirtoves, ir nuo šito kentėdavo mūsų nosys, ausys ir tetos garderobas, nes tie nepermaldaujami riteriai, baisūs dėl anglimi nusipaišytų ūsų, triukšmingai šaudydavo žirniais, apsikaišę tetos skrybėlės plunksnomis ir įsisupę į auksaspalvio gazo šalį, kuriuo teta pasipuošdavo per kitą balių, nes reikia žinoti, kad nebuvo didesnės filosofės aprangos atžvilgiu už mūsų tetą Sofiją. Kol buvo jauna, galima buvo pamanyti, kad teisingai pasitiki savo žavesiu, bet, laikui bėgant, praradusi jį be didelio gailesčio, vis tiek negalvodavo, kaip apsirengs ir kaip apsirengusi atrodys. Kartą  ji apsisiautė ir susisagstė šalį tarsi tuniką, bet šokant polonezą segtukai išlakstė, ir baisu pagalvoti, kas būtų nutikę, jei ne mano sesuo, kuri, eidama iš paskos, pagavo tą šalį, slenkantį nuo pečių. Kitą kartą ji pasipuošė skrybėlaite su plunksna ir tik eidama iš baliaus netyčia žvilgtelėjo į veidrodį – tik tada pamatė, kad užsidėjusi ją atvirkščiai, ir plunksna, užuot leidusis iš šono, kabo ant pečių. „Bien, bien, bien – oui, oui, oui“, – tokiais žodžiais teta atsikratydavo žmonėmis, norinčiais ką nors pataisyti jos drabužiuose. Kažkokiu stebuklu jos suknios, kaip jau esame minėję, tarnaujančios ne tik jai, bet ir sūnui, gyvendavo Matuzalio amžių: viena robe de blonde, nepersiūta nuo 1823 iki 1842 metų, pergyveno keletą Prancūzijos sosto dinastijų ir du Rusijos carus, 1840 m. puošdama savo šeimininkę per ceremoningus receptions de la grande duchesse de Toscane Florencijoje. Tuo tetos lengvu požiūriu, tuo nerūpestingumu visame kame galima paaiškinti ir jos atlaidumą vienturčiui, kuriam – geros širdies, žvitraus proto, net linkstančiam į mokslus – vis dėlto trūko tvirtos rankos, kuri jį nukreiptų tinkamu keliu, nes ir tėvas buvo silpnabūdis, tad viskas baigdavosi šūksniu: Ah! Pas exemple c‘est un peu fort! Sirgdamas jis derėjosi dėl kainos už kiekvieną dėlę, kurią paskirdavo gydytojas, ir, tik susiderėjęs, leisdavo jas pastatyti; teisybė, tuos pinigus jis išdalydavo vargšams, bet kai motina mums tuo pasigyrė, jis atrėžė: Je savais bien, que tu me les rendras! Jei toks auklėjimas ir turi teigiamų pusių, tai nebent tą, kad vaikai tampa atviri ir nuoširdūs; be to, mūsų pusbrolis buvo toks pamaldus ir jautrus tikėjimo reikalams, kad kartą, išgirdęs kunigą sakant, kad Jėzų Kristų nukankino žydai, nieko nelaukdamas išbėgo į gatvę su peiliu ir nusivijo žydes, kurios lėkė gatve, vartydamos krepšius su obuoliais ir apelsinais, šaukdamos:

– Žudo, žudo! Papjovė!

Vyras buvo karštakošis, žmona – labai gyvo būdo, sūnus – didelis savavalis, tad jų šeimyninis gyvenimas buvo kupinas kasdieninio chaoso. Ten nė vienas daiktas negulėjo savo vietoje, kiekvienas stalčius ar spintelė atrodė kaip po žemės drebėjimo, ir iki šiol negaliu suprasti, kaip, gyvendama tokioje netvarkoje, teta sugebėjo išsaugoti sveiką protą, jaunystės linksmumą ir geležinę sveikatą, ir tik jų dėka ir šiandien, nors turi septyniasdešimt penkerius metus, yra kupina gyvenimo džiaugsmo.

***

Prisimenu vieną mūsų pasivaikščiojimą po Sasų sodą su teta de Šuazel. Važiuodama į užsienį, ji kelioms dienoms stabtelėjo Varšuvoje dėl močiutės ir dėl mūsų, tad kartu nuėjome į sodą. Buvo sekmadienis, pagrindine alėja vaikščiojo minios pasipuošusių žmonių, o mano motina dėl ne itin rūpestingo tetos tualeto kukliai laikėsi šoninių alėjų. Taip, į ausis teta buvo įsisegusi didelius deimantus, bet suknelė buvo juoda, nurudusi ir siaura, juoda ryžių šiaudelių skrybėlaitė, jau atbuvusi ne vieną kelionę ant išsitaršiusios šeimininkės galvos, jokių rankogalių, apykaklė, tiesa, buvo, bet lipo į viršų, tik kojytės, dailios ir rūpestingai apautos, išpirko visus kitus trūkumus. Teta negalėjo suprasti, kodėl vaikštome nuošaliais takeliais, ir reikėjo matyti, kaip ji, galų gale išėjusi į pagrindinę alėją, pergalingai žvalgosi į visas puses nė nenumanydama, kodėl į ją irgi visi žvalgosi labai susidomėję…

 
1830 metai

1830 metų žiema, kuri Vilniui turėjo būti paskutinė prieš įvykius, sukrėtusius visą šalį, nors dar su klestinčiu universitetu, su jaunimu, dar neišbarstytu po stepes, po svetimas žemes, nepakištu po gimtąja velėna, su karnavalu, kuris mus, jauniausiąsias, tarsi lėliukes išlaisvino iš trumpų suknelių ir, papuoštas krepo sparneliais, paleido į pasaulį, toji žiema, sakau jums, nepaisant nusistovėjusios tvarkos, nes valstybės mašinoje dar niekas nebuvo sulūžę, nebuvo linksma, o miestas ne taip tirštai gyvenamas. Mes gyvenome Karpio-Pliaterio name Trakų gatvėje, antrą kartą po penkerių metų. Mūsų šeimos ratelis, padidėjęs atvažiavus tetai Sofijai, mums buvo tuo malonesnis, kad kartu su ja apsigyveno ir daili marti, tiksliau, posūnio žmona, vyriausiojo Edvardo Šuazel, tetėno ir gražiosios Potockos sūnaus, našlė. Jauniausiasis, Aleksandras, buvo vedęs savo tolimą giminaitę Šveikovską ir jau keliolika metų gyveno Voluinėje, o vidurinysis, Artūras, jau metus kankino savo gražiąją žmoną Vandą Nesiolovską. Taigi ponia Edvardienė, mergautine pavarde Golicyna, tikra šiaurės duktė, turėjo ir skaisčią veido odą, ir žydras akis, ir blondinių romumo; nors tasai baltas marmuras ir nebuvo tobulas: šokant jos gyslos pernelyg prisipildydavo kraujo, ir dėl to gražioji Varenka daug prarasdavo. Bet, kaip sakoma, kai ji en petit comité, šviesių plaukų debesėlyje, iš lėto, tęsdama žodžius kalbėdavosi su apsupusiais gerbėjais arba prie fortepijono dainuodavo kokią nors liaudies dainą, dėl tos rožės perliniais dantukais sudegdavo Vilniaus drugeliai… Tačiau veltui! Gražioji Varenka mėgo patikti kitiems, bet nebuvo koketė ir apie kitą santuoką negalvojo. Gyveno, kaip kad mes sakydavome, prie pamotės, ir nors jos apartamentas buvo atskirai, vyriškių nepriiminėdavo, vienintelė išimtis buvo mano tėvas, kuris linksmai prašėsi atleidžiamas nuo tų pareigų ir sakė, kad jam kur kas labiau patiktų, jeigu ir jis būtų priskirtas prie tų nepriimamųjų. Šokių antradieniai pas ponus Abramavičius, sekmadieniai pas ponus Lopacinskius, ketvirtadieniai pas ponią Feliciją Pliaterienę ir susirinkimai Miulerio name – štai vienintelės susitikimų vietos negausiam Vilniaus aukštuomenės būreliui.

***

Prieš Kalėdas mus pasikvietė dėdė Konstantinas, ir mes išvažiavome į Postavus.

Net ir atmetus bet kokį giminišką požiūrį, Postavai ir jų gyventojai nusipelno atskiro ir išsamaus aprašymo, kuris galėtų būti įdomus ir svetimiems. Žmogus turtingas, nepriklausomas, išsilavinęs, matęs pasaulio, pats – visiškai vienas – valdantis savo turtą ir besidomintis mokslu iš meilės mokslui, o ne dėl tuščio pasididžiavimo ar pramogos; jauna, atsinešusi didelį kraitį žmona, nesiveržianti į miestą pramogauti ir puoštis. Jie abu buvo atsidavę vaikų auklėjimui. Rezidencija poniška, o gyvenimas joje vienuoliškas, tarsi pasaulio nuošalėje, tylus, tvarkingas, supamas visuotinio šurmulio. Jų gyvenimas buvo išimtis, traukianti visų dėmesį ir erzinanti protus. Mums, kasmet apsilankantiems Postavuose, tie apsilankymai kaskart teikdavo vis daugiau džiaugsmo, nes, metams bėgant, augdamos ir bręsdamos vis geriau galėjome įvertinti dėdienės teigiamybes, dėdės pokalbius ir mokslingumą. Jų vaikai irgi augo. Jų buvo keturi, ir vyresnieji, užleisdami lopšį jaunesniems, vystydamiesi darbo ir mokslo atmosferoje, pamažu darėsi mums ne tik pramoga, bet jau beveik draugija.

Postavų rūmai, pastatyti iždininko Tyzenhauzo, o gal jau vaivadienės Chominskos laikais, turėjo kvadratinę formą ir iš pradžių buvo tik fligelis, bet jam iš šono buvo pristatytas privažiavimas su kolonada, žvelgiančia į miestelį. Iš didelio priebučio, iškloto marmuru, į kairę eina eilė kambarių su plafonais, puoštų gipsiniais lipdiniais ir marmuro židiniais, ant sienų ten kabojo geriausių meistrų paveikslai. Į dešinę ėjo salės, paverstos ornitologijos kabinetu, bet toji namo dalis, pašvęsta menui ir mokslui, buvo negyvenama ir tuščia, ypač žiemą, – ten ne tik nebuvo krosnių, bet ir židiniai buvo užmūryti. Dėdės šeima užėmė kitą, kuklesnę, rūmų pusę, prie kurios privažiuodavai iš kitos pusės pro vartus, tarsi mieste, į kiemą, kupiną judėjimo ir gyvybės, į kurį vedė trys priebučiai. Po kiemą vaikštinėjo povai ir gervės, ten suskrisdavo veisliniai balandžiai – palesti žirnių, o vižlai, dėdės numylėtiniai, gulėdavo saulėje. Po nuožulniu, ilgu priebučio, veikiau net galerijos stogu svečių jau laukė apkūnus kamerdineris su laikrodžiu, Leonas Pacevskis, o jei atvažiuodavome vasarą, net išbėgdavo visa šeima – ir toji valandėlė, visada kupina linksmumo ir maišaties, net ir šiandien sugrąžina atmintyje tuos laikus, jau tokius tolimus, ir asmenis, jau negyvenančius arba išsibarsčiusius po pasaulį.

Prieškambaryje laikrodis su sunkiais svarsčiais skambino ir murkė valandas, aplenkdamas pačią saulę. Toliau – trys ilgi kambariai vienas paskui kitą sudarė apartamentą. Pirmajame stovėjo ištraukiamas stalas, skirtas valgyti, kitame – biliardo stalas ir dėdės violončelė. Ant baltų sienų kabėjo gražios įstiklintos graviūros juodmedžio rėmuose, palei sienas stovėjo išrikiuoti baldai: raudonmedžio kanapa ir kieti (kaip visi ir visur tais laikais) krėslai, aptraukti juoda ašutine.

Mums atvažiavus, visi reikalai dažniausiai būdavo atidedami, vaikai atleidžiami nuo pamokų. Tamsiaplaukę Mariją ir dviem metais jaunesnę Eleną rengdavo baltomis siuvinėtomis suknelėmis, plaukus garbiniuodavo. Ponas Piečevskis, mokytojas, buvęs pijoras, su žydrais akiniais ant ereliškos nosies, vilkėdavo fraką, bet dėl neįpratimo vaikščiojo kaip supančiotas, o mokytoja, jauna vokietė, džiaugėsi permaina, klausydamasi linksmo mano tėvo pokalbio su svainiu ir tobulindama savo lenkų kalbos žinias. Gražios ir ilgesingos dėdienės Valerijos akys, iškalbingesnės už žodžius, kurių buvo šykšti, išreiškė prisirišimą prie mūsų ir džiaugsmą mums atvažiavus. Nuo kaktos išsisklaidė jos nervinių kančių šešėlis, bet šypsena, pažadinta mano tėvo sąmojo ar mano išdaigos, retai ir trumpai viešėdavo jos lūpose – sulaikydavo ją pati, tarsi nuolat baimintųsi, jog neatrodys pakankamai rimta kaip žmona, motina ir krikščionė. „Ji man per sena“, – juokais sakydavo mano motina apie savo brolienę, kuri galėjo būti jos duktė. Pirmaisiais dėdienės Valerijos santuokos metais esu jai uždavusi vaikišką klausimą:

– Ar jums patinka šuniukai, arkliai, gėlės, šokiai?

Ji rimtai atsakė, kad nepatinka.

– Tai kas tada patinka? – sušukau nekantriai. – Niekas nepatinka?

Teisybė, jai niekas nepatiko, užtat mylėjo savo pareigas ir savo valią pajungė vyro valiai, šešiolikos išsižadėjusi visko, kas tokiam amžiui patinka, ir niekada nėra to  pasigailėjusi. Ji mylėjo vyrą, namus, vaikus, savo pareigas atlikdavo rimtai, net griežtai – iki menkiausių smulkmenų, ir niekas negalėjo jos sustabdyti. Taip kasdien ir kas vakarą ji klausydavo savo vaikų poterių, guldydavo juos į loveles, peržegnodavo užmigusius ir atsiprašinėdavo, kad mes tuo laiku nuobodžiaujame, o kai mes, susigraudinę sakydavome, kad toks užsiėmimas jai turėtų teikti daug laimės, ji griežtai užprotestuodavo: „Tai mano pareiga“. Ji prievartaudavo širdį, tarytum būtų nevalia pasiduoti motiniškai meilei, tarsi tai būtų sumažinę jos nuopelnus.

Dėdė, iš esmės šaltesnio būdo (vyras labiau klauso proto, o ne širdies), vis dėlto buvo labiau demonstratif, kaip yra sakoma, labai mielas draugijoje. Mes, vaikai, savi ir svetimi, galėjome prie jo glaustytis ar pešioti, jis dažnai prisidėdavo prie mūsų žaidimų – vilko ir keturių kampų, kurį žaisdavome valgomajame, šėldavo tarsi koks studentas, linksmindavosi kur kas noriau nei jo sūnus Zbignevas, augantis mokytu žmogum, nes, jau būdamas devynerių, turėjo savo entomologijos spintą su paties sugautų drugelių kolekcija ir suklasifikuotų prižiūrint tėvui, kuris pats rūpinosi vaikų lavinimu –  laiko jam užtekdavo viskam. Dėdės kambarys, esantis už valgomojo, su vienu langu, apstatytas spintomis, kartu buvo ir darbo kabinetas, ir miegamasis. Ten, už kartūninės užuolaidos, stovėjo paprasta lova, o kiekviename kampe matėsi daiktai, nusakantys jo darbus ir pomėgius: aplankai su jo paties piešiniais, pradėtas darbas apie ornitologiją, medžioklės trofėjai ir ūkininkavimo archyvas. Jo paties dideli dvarai, dar prisidėjęs žmonos kraitis, po brolio Rudolfo likusių našlaičių globa – viskuo jis rūpinosi lengvai. Jo galva, paskirta mokslams ir vaikams, neapsunkdavo nuo darbų gausos, viską jis atlikdavo su ramybe, kuri yra išminties ženklas. Nežinau, ar kas nors yra matęs dėdę susierzinusį. Iš anksto žinodamas, kad jo valia bus išpildyta, viską apgalvodavo iš anksto ir šaltai, prieš laiką niekad neprasitardavo, ką sumanęs, o, atėjus laikui, pasakydavo tik tiek, kiek būtina. Jį domino tiek dideli, tiek maži dalykai, nes iš mažų pasidaro dideli. Pasitarimams ir deryboms jis neturėjo atskiro kambario, komisarus ir pirklius priimdavo ryte valgomajame, pereinamame kambaryje. Su gintarine pypke ilgu kandikliu burnoje, vilkėdamas siaurą šiurkštaus audinio chalatą, vaikštinėdamas arba stovėdamas ant slenksčio jis sudarydavo sandėrį už 50 000 ir dar daugiau sidabrinių rublių, parduodamas Rokiškio linus ar Postavų vilną, neskubėdamas ir nesinervindamas, tarytum būtų kalbama apie kelis zlotus, nepamesdamas sveiko proto, nenuleisdamas akių nuo pirklio, o savo paties žvilgsnį paslėpęs po tankiais antakiais – tarsi žiūrovas grotuotoje ložėje. Aukšto ūgio, taisyklingų, ryškių veido bruožų, išmintingos šypsenos, žemos, bet plačios kaktos, tankių ir kietų trumpai kirptų plaukų, didelių apžėlusių rankų – štai kaip jis atrodė. Pagrindinis dėdės būdo bruožas buvo paslaptingumas; nuo paprasčiausio pasivaikščiojimo iki didžiausio sandėrio – viskas jam buvo valstybinės paslapties svarbos, o, nusižiūrėję į poną, ir tarnai kalbėjo mažai, vaikščiojo tyliai, niekur nesikišo, nenešiojo apkalbų. Aprengti, pamaitinti ir gaunantys gerą algą, būdami tikri dėl duonos kąsnio senatvėje ne tik sau, bet ir savo vaikams, jie įaugdavo į Postavų sienas ir žemę, ir niekur nesu mačiusi, kad tarnai keistųsi taip retai, kaip ten; ir jeigu jaunas veidas pakeisdavo seną, vadinasi, vietoj tėvo atėjo sūnus. Matėsi, kad ten viena galva, išties protinga, valdė visą dvarą, kad vienos rankos laikė ne tik namų valdymo vadeles, bet ir visus siūlelius, kad vienas viską tvarkydamas viską ir sugebėdavo. Dideli darbai dėdės nevargino, maži nekėlė nuobodulio; tuo pačiu balsu ir tonu, kuriuo prieš valandėlę derėjosi su pirmos gildijos pirkliu, liepdavo virėjui nunešti žmonai puodelį sultinio, stiklinę ramunėlių arbatos sergančiam vaikui ir t. t. Žmona ir vaikai skubėdavo pas jį su kiekviena, net pačia menkiausia, problema ar reikalu. Jis buvo tėvas, ponas ir namų daktaras, o jo rožės ir kaltūno gydymo būdas garsėjo visoje apylinkėje, tik laikė jį paslaptyje tarsi koks žiniuonis. Taip pat niekam nesakė, kaip gamina sūrius – viename iš palivarkų jis turėjo sūrinę. Kai dėdienės paklausė apie tą paslaptį, toji atsakė, kad nežinanti ir kad Konstantinas pasakytų jai, tačiau tą pasakymą lydėtų prašymas niekam nesakyti, tad jai verčiau nė nežinoti, kad žinodama neprasitartų kitiems.

Dėdė nesutiko su niekuo dalytis valdžia, jo žmona neturėjo namuose jokios valios. Visa vidaus gyvenimo tvarka, net nurodymai virėjui priklausė tik nuo šeimininko. Šeimininkės Postavuose nebuvo, buvo tik žmona ir motina, o ponia nebent kelioms tarnaitėms drabužinėje. Visus nurodymus dėl vyriškų ir moteriškų darbų duodavo vyras, kuris, nurodinėdamas už visus, už visus ir norėjo galvoti. Kas bus pietums, kokie vaisiai pavakariams – visi tie dalykai buvo ne ponios, o pono rankose. Postavuose augo rinktiniai vaisiai ir daržovės – tai buvo daržas darže, apjuostas mūrine tvora tarsi kokia tvirtovė, o raktą nuo jos turėjo en chef* sodininkas Zaleneckis, kurio galva buvo plika kaip kamuolys, ir jis, norėdamas, kad vaikai neliestų gėlių, aiškindavo jiems, esą, jis nupliko nuo gėlių auginimo. Pavakariams vasario mėnesį paduodavo trešnių, svarą obuolių, pūdą arbūzų, kuriems persikai ir vynuogės pridėdavo poezijos ir sukurdavo visumą, vertą flamandų tapytojo teptuko. Dėdienė, kartu su svečiais dalyvaudama tose vaizdingose vaišėse, ne kartą tarsi viešnia yra atnešusi medaus ar riešutų, gautų iš ko nors lauktuvių, sakydama, kad tik tiek gali duoti nuo savęs. Širdingumas ir tiesa skambėjo kiekviename jos žodyje, o kad širdį turėjo didelę, sklidiną meilės Dievui ir artimiesiems, įrodydavo tai labdarai išdalindama savuosius du šimtus dukatų – tiek vyras kasmet duodavo jai „smeigtukams“, bet nė vienas dukatas nebūdavo išleidžiamas drabužiams, ji iš viso neturėjo įpročio vartyti madų žurnalų, todėl, išvažiavus iš Postavų, šalia kitų ji atrodydavo nemadingai ir net juokingai apsirengusi: jos kyko kraštai, ištraukti iš po mažutės skrybėlaitės (jau nemadingos) būdavo pernelyg platūs, suknia pernelyg trumpa, kai madoje jau buvo ilgos ir t.t. Kambaryje, kuriame gyveno su dukterimis ir mokytoja, nes norėjo visada turėti jas prie savęs, nebuvo kitų baldų, išskyrus paprastus beicuotus, o prie namų ponios lovos nebuvo nei kilimo, nei užuolaidos, net staliuko nebuvo! Iš tos lovos, kurioje praleido bemiegę naktį dėl nervinio galvos skausmo, kuris prieš laiką praretino jos plaukus, ji visada keldavosi šeštą valandą ryto, kad aštuntą jau pradėtų pamokas su dukterimis (jų amžiaus skirtumas buvo nedidelis, o gabumai panašūs), kurias mokė pati, kad geriau galėtų jas prižiūrėti.

Mūsų atvykimas šiek tiek pakeitė jų gyvenimo tvarką. Teta iš ankstaus ryto ateidavo į mūsų kambarius, tarsi kokia karvelidė įrengtus antrame aukšte, o kai kartu išgerdavome arbatos, palydėdavo žemyn ir, pasodinusi kambaryje, esančiame prieš jos kuklų miegamąjį, ištraukdavo iš stalčiaus vaikų piešinius, rašinių sąsiuvinius ir atiduodavo vertinti mano motinai. Marija pasirodė esanti gabi piešimui, net kompozicijai. Tėvas irgi pats mokė vaikus. Elena pasižymėjo poetiniais gabumais, o Zbignevas – kruopštumu ir rūpestingumu. Kiek šiandien galiu prisiminti, per tą peržiūrą (arba pasirodymą), kuris rodė ne tik vaikų pažangą, bet ir tėvų pastangas, teta neimdavo savimi didžiuotis. Visada vienodai rami ir rimta ji tramdydavo mūsų pagyrimus pastaba, kad, mokantis metus ar dviejų, būtų nuodėmė nepadaryti jokios pažangos, ir prašydavo mamos, kad, pasakiusi tiesą jos vaikams, skatintų juos dar labiau stengtis.

Sekmadienį važiuodavome į bažnyčią, esančią miestelyje. Keturi juodi kaip naktis arkliai, pavadinti Plutono kinkiniu, nulakindavo mus į Mišias, o pasivažinėti retai kada. Jei būdavo geras oras, traukdavome į parką, sėdėdavome po kolonomis arba su vaikais bėgiodavome po žolę. Kartais atvesdavo arklius iš arklidžių, įrengtų rūmų pusrūsyje. Ten buvo auginami aukšti meklenburgų ir angliškos veislės arkliai, kurių dėdė kasmet parduodavo keliolika. Regis, tuo užsiimdavo ir iždininko Tyzenhauzo, mano dėdės senelio, protėviai.

Labiau nei pasivaikščiojimus po parką, net labiau nei puikių arklių parodas mes  mėgome pasivaikščiojimus po tuščią rūmų dalį, net žiemą, nors reikėdavo apsirengti kaip einant į lauką – kailinukais ir botais, kad apsitūloję tarsi kokie eskimai stovėtume priešais šedevrus, įkvėptus itališko dangaus, ir žiūrėtume į šiltųjų kraštų paukščius. Tasai ornitologijos kabinetas, šiandien esantis Vilniaus muziejuje, žinomas beveik visai Lietuvai, todėl nėra reikalo jį aprašinėti, o šį dienoraštį rašančiąją jis visada žavės ir domins, visada turės vertę – kitokią, ne tik mokslinę, nes tasai kabinetas yra šeimos relikvija, dėdės rankų ir mokslo kūrinys, ir tas jo triūsas buvo anaiptol ne mėgėjiškas, ne iš neturėjimo ką veikti, o atliekamas su visu tyrinėtojo sąžiningumu ir atkaklumu, kuris žymi tikrąjį pašaukimą.

 
1831 metai

Mūsų dėdė Konstantinas visą vasarą kalėjo Dinaburgo tvirtovėje, atgailaudamas už Rokiškį, didžiausią dvarą visame Vilkomiro (Ukmergės – red. p.) paviete, kuris privalėjo sumokėti šaliai mokesčius. Dėdės valdytojas – garbusis Horodeckis, ant kurio galvos krito visa kaltė, turėjo bėgti į užsienį; jis turėjo mano tėvo pakvitavimą tūkstančiui dukatų, tad iš savo slėptuvės per patikimą žmogų perdavė jį į Dabraulėnus su laišku be parašo ir per tą patį žmogų gavo savo pinigus. Horodeckis laimingai nusigavo į Šveicariją, ten įsikūrė ir, kaip sužinojome po dvidešimt ketverių metų, visada laimino mano tėvą už tikslumą ir sąžiningumą; bet čia ir jo paties nuopelnas, nes iš mano tėvo nereikalavo oficialaus pakvitavimo, todėl savo pinigus galėjo atgauti be valdžios žinios. Nerimas dėl vyro išstūmė dėdienę iš įprasto gyvenimo ritmo, ji pati važiavo į Vilnių, į Dinaburgą, ir taip važinėdama, nerimaudama nė karto nepasiskundė galvos skausmais. Dėdė prieš žiemą atgavo laisvę.Užtarti jį grafo Tolstojaus prašė ir penkiametė dėdės  dukterėčia, toji miela Eldė, kuri pas senelį Puslovskį, žiemojantį Vilniuje, savo gražiuose rūmuose veidrodiniais langais, buvo vienintelė šeimininkė. Suprasdama padėties keblumą, su suaugusios moters taktu ir įžvalgumu ji sugebėjo nepriekaištingai atlikti savo vaidmenį. Juokais vadinama šeimininke, ji per pavakarius, Sapieginės sode surengtus grafo Tolstojaus garbei, kuo rimčiausiai atliko savo vaidmenį, savo mandagumu ir taktu parodydama pavyzdį vyresnėms šeimininkėms. Keistas tai buvo vaikas! Važiuodama į Antakalnį su dėdiene Konstantiniene Tyzenhauziene ji pastebėjo, kad pastarajai, pamačius apkasus, akyse sužibo ašaros.

– Gaila bulvarų? – paklausė mažoji, žiūrėdama jai į akis.

Per pietus, surengtus grafo Tolstojaus garbei pas senelį Puslovskį visiems buvo labai įdomu, ką ji nusives prie stalo, nes iki šiol visada pirmoje poroje eidavo su Chrapovickiu, bet dabar, apsidairiusi aplinkui, ji vieną rankutę ištiesė Tolstojui, kitą – Chrapovickiui, ir jie trise nuėjo prie stalo.

 
1836 metai

Ką galima parašyti apie tą žiemą, praleistą kaime, apie kasdienį gyvenimą, kurio vienintelis paįvairinimas buvo laiškai iš Vilniaus, pasakojantys apie įdomiausias pramogas? Nuo jų pabėgo mylima teta Šuazel, kad savaitę džiugintų mus savo buvimu ir pasakojimais, o pati galėtų tiek pat dienų pailsėti. Užvažiavo ponas Bukša, Dabraulėnuose laukiamas svečias, nes visada galėjo papasakoti naujų anekdotų apie Vilniaus aukštuomenę ir tarp savęs bendraujančias šeimas – tetos Nesiolovskos, kunigaikštienės Oginskienės, Povilo Sapiegos ir Riomerio, kurios mus labiausiai domino. Taip pat jis skambino mums puikius emigranto Napoleono Ordos valsus.

***

Reikėjo taip sutapti, kad tą dieną, kai Šarlotas bandė išmesti iš balno Idą, Teplice mūsų mylimą ponią Vandą de Šuazel ištiko didelė nelaimė. Ji su seserimi Idalija buvo prie vandens. Jos paskutiniai laiškai išsamiai aprašė viešnagę pas tėvą ir šventę, kurią jos garbei surengė sesuo, – su iliuminacija, sukvietusi visus kaimynus. Tai buvo jos paskutinis laiškas. Teplice ji susipažino su vienu anglu, šis turėjo puikų jodinėjamą arklį, kuris neprisileisdavo svetimų. Ponia Vanda, norėdama įrodyti, kad lenkės yra narsios moterys, užsispyrė norinti tuo arkliu pajodinėti. Anglas ilgai priešinosi, bet galop sutiko atvesti jai savo patrakėlį. Arkliui buvo užrištos akys, ir tada drąsioji sarmatė užsėdo ant jo. Bet kai tik akys buvo atrištos, arklys pasileido lėkti tarsi strėlė, paleista iš lanko! Persigandusi Idalija kol galėdama bėgo iš paskos, bet arklys nešė Vandą vis tolyn, o, lenkiant ant kelio stovinčią kalvę, ponia nukrito. Koja liko balnakilpėje, todėl arklys ją nešė, ir, kai galop jį sugavo, vargšė moteris buvo nebegyva! Daktaras sakė, kad kraujas užliejo jai širdį anksčiau, negu ji nukrito. Nors ji vilkėjo kiek per ankštą, nes ne savo amazonę (siuvėjas nespėjo jos baigti, o Vanda užsispyrė pajodinėti), ant kaklo kabojęs kryželis buvo įspaustas į kūną. Liūdna buvo kelionė namo – sesuo grįžo be sesers, liūdna buvo žiūrėti į tris našlaičius, kuriuos paliko anksti mirę tėvai, bet, ko gero, liūdniausiai atrodė senukas tėvas, kurio neveikė nei dukters liūdesys, nei anūkių gedulas, nes jis nei matė, nei girdėjo! Tasai žmogus, kurio gyslomis kadaise tekėjo ne kraujas, o ugnis, tasai karys, kovojęs už tėvynę 1812 ir 1831 metais, tasai pilietis, turintis kilnią širdį, kuris nė kiek nesigailėdamas eksdivizijos būdu už skolas atidavė savo didžiulius turtus – už skolas, kokių nei prieš tai, nei po to Lietuvoje nebuvo girdėti, ir jos pasirodė labai naudingos kreditoriams, tasai sutuoktinis, kurio abi žmonos buvo gyvos, kuris nė nematė, kad su juo gyvena viena duktė, o kitos jau nebėra, tasai žmogus, suvaikėjęs ir tas pats, kas miręs, kas žino, gal jis tylėjo iš skausmo, gal viską jautė ir prisiminė? Barzda, kurią atsivežė iš 1831 metų tremties, balta kaip pienas ir siekianti juosmenį, puošė jo veidą – puošė juo labiau, kad jaunystėje jis nebuvo gražus. Užtat  toji spindinti grožiu Idalija atrodė kaip savo pačios šešėlis! Kasdien liejamos ašaros dėl tėvo, ašaros dėl sesers, ašaros dėl savęs nuplovė nuo veido skaistumą, kuris puošė ją laimingomis dienomis!

 
1841 metai

Tai buvo sėkmingi metai šeimyninėms viešnagėms. Spalio mėnesį ilgai, net keletą metų nebuvusi tėvynėje grįžo teta de Šuazel. Keletą žiemų ji praleido Romoje ir Florencijoje, ten 1840 metais palaidojo vyrą, ten susipažino su Diuma ir dabar grįžo į Lietuvą ir į šventą Žemaitiją, kurios ilgėjosi jos vienturtis sūnus, nors gimęs Prancūzijoje ir pagal pasą prancūzas. Sužinojęs grįžus našlę seserį, su visa šeima atskubėjo našlys brolis iš atvažiavo ir pusbrolis Aleksandras, skubėjęs atvykti per Visus Šventus, savo sužadėtinės gimimo dieną. Ir koks buvo jo džiaugsmas, kai sutiko ją pusiaukelėje!

Mano tėvas, visada prisimenantis nesančius, tučtuojau išsiuntė žmogų į Dzievientną  (kokios septynios mylios), kviesdamas „Paveikslėlių“ autorių, su kuriuo norėjo susipažinti teta, o pusbrolis Aleksandras atnaujinti pažintį, o mums tokių mielų svečių niekad nebūdavo per daug. Deja, sulaukėme ne asmens, o tik jo laiško; dėl tam tikrų reikalų autorius negalėjo atvažiuoti, turėjo sėdėti namie. Iš jo ilgo laiško liejosi apgailestavimas, komplimentai, kurių niekada negailėdavo, pagyrimai kiekvienam asmeniškai).

Teta Sofija ir jos sūnus Aleksandras nė kiek nepasikeitė nepriklausomai nuo to, ar gyveno Paryžiuje, ar Florencijoje. Motina buvo tokia pat lengvai sugyvenama, mėgstanti bendrauti ir nesirūpinanti savo tualetais. Plunksnos ir robe de bal grįžo po naujų triumfų ir balių pas Toskanijos kunigaikščius… Bet kiek motina buvo atvira, pasiekiama, visais tikinti, tiek sūnus, pasilikęs sau kelių kalbų mokėjimą ir įspūdžius, patirtus daugelyje kraštų, tylėjo, nusisukdavo arba nuleisdavo akis, rausdamas, kai pusseserė pasakydavo jam „laba diena“, ištiestos rankos nepaspausdavo, o jei kas nors bandydavo įtraukti jį į pokalbį, jis, kaip ir anksčiau, motinai pašnibždom pasakydavo savo pastabas, ir, regis, laukė, kol ji, pripylusi į arbatą grietinėlės, pasisodins šalia savęs. Kas būtų galėjęs pamanyti, kad tas pats dvidešimties metų jaunuolis jau ne kartą įveikė Alpes ir buvo įsimylėjęs gražią anglę mis Liusi! Teta sakė, kad toks laukinis būdas yra Šuazelių kraujyje.

Pokalbis sukosi apie Florenciją. Teta dalyvavo kunigaikštytės Matildos Bonapart vestuvėse su grafu Demidovu, net girdėjo, kaip kunigaikštytė žavėjosi savuoju Anatolijumi, tarsi būtų ketinusi nugyventi su juo visą gyvenimą. Aleksandras Diuma taip pat dažnai mirgėdavo tetos pasakojimuose, turėjo jo vizitinę kortelę. Aleksandras Pšezdzieckis irgi parodė savo albumą, tuo metu madingai vadinamą Betisiana. Tai buvo pabirai visai nereikšmingų, bet, sudėjus į krūvą, įdomių niekniekių rinkinys. Albumo savininkas gali daug papasakoti apie kiekvieną puslapį, o neišmanėlis matys tik neįskaitomas eilutes, sudžiovintas gėles, škicus be parašo ir kt. Šalia niekniekių buvo ir rimtesnių daiktų: Viktoro Hugo laiškas, kuriame autorius dėkojo už jam dedikuotą dramą Les deux reines de France ir kt. Pamatęs tai, mano tėvas nusprendė sutvarkyti savo paties dienoraščius, ir, kai tik svečiai išvažiavo, ėmėsi darbo; iš viso per trylika metų susidarė šešiolika nemažų tomų, bet jie turėjo kitą pavadinimą, ne „Betisiana“.

 
1842 metai

Pavasaris, gegužė mūsų širdims visada suteikdavo didžiulio džiaugsmo, tarsi atsimokėdavo už tylią žiemą be svečių, be šokių, be linksmybių. Dėdė Konstantinas, kasmet gegužės mėnesį važiuojantis į Vilnių, ir šiais metais turėjo palikti pas mus savo vaikus kartu su mokytoja ir mokytojais. Jis nusprendė atvažiuoti gegužės trečiąją, per savo sesers vardadienį. Šį kartą iškilmės turėjo būti dar smagesnės, nes ketino atvažiuoti teta de Šuazel, kuri, kiek prisimenu, atvyko keliomis dienomis anksčiau – gražią, mėnesėtą naktį. Pavasaris tais metais buvo ankstyvas ir gražus, alyvos pražydo dar balandžio mėnesį, ir teta, naktį įėjusi į jai skirtą kambarį, už praverto lango rado ir gėles, ir mėnulį, ir lakštingalų giesmes, kurios, kaip sakė ji, neleido jai užmigti. O kitą rytą vaikštinėdama su mumis po seniai nematytą sodą, nes praėjusį kartą ji čia lankėsi žiemą, žavėjosi šiaurės pavasariu, kurio nepažįsta pietų gyventojai, nes ten visada žalia, ten nėra atgimimo, nėra atbudimo, nėra pertraukos. Toje gražiojoje pietų žemėje visada šviečia saulė, visada žydi gėlės – tai tarsi tie devyniasdešimt devyni teisuoliai, kurie minimi Evangelijoje, o mūsų šiaurė, atbundanti iš letargo ir sustingimo – tai tarsi paklydusi ir atgailaujanti avelė, kuri ir pati džiaugiasi, ir teikia džiaugsmą dangui ir žemei. 1842 metų pavasaris buvo nuostabus, gegužės mėnuo stebuklingas, Dabraulėnų sodas žavus – su dar tyru, augalų nesudrumstu vandeniu, su žilvičiais, ant kranto pinančiais savo kasas, su smaragdo žalumo žole, su paskutinių našlaičių ir narcizų kvapais, su pirmuoju alyvų atodūsiu. Joms žydint atrodo, kad nėra ir nebus nei kitokio kvapo, nei kitokių violetinių kekių; kol pražydusios rožės priverčia pamiršti alyvas.

Teta de Šuazel viešėjo pas mus dvi savaites, Pastovių šeima – du mėnesius.

*** 

Ligonės mamos (Aleksandros Tyzenhauzaitės Giunterienės) lova nuo pavasario tapo mūsų šeimos susirinkimo vieta. Visi prisiminimai nuo gegužės iki lapkričio siejasi su jos kambariu ir pasaulio atpirkėjo paveikslu (Gvido Reni paveikslo kopija), dideliuose ovaliniuose rėmuose kabančiu virš jos plačios lovos, su raižiniais, imituojančiais bronzą, kaip kad buvo madinga 1810 metais. Galvūgalyje prie lovos stovėjo raudonmedžio staliukas, o ant jo – knyga La journée du chretien* ir tas pats, kiek save prisimenu, baltas šlifuotas grafinukas su vandeniu, varpelis su medine rankena, dėžutė su Dovero milteliais, ant kurių popierėlių bemiegėmis naktimis būdavo rašomos eilės arba mintys. Prie tos lovos, pristūmę kitą stalą, dažnai lošdavome šeimyninį vistą – su pokštais ir komentarais, kurie vesdavo iš kantrybės mano tėvą. Ten net būdavo skaitomi knygų rankraščiai. Ištraukas iš „Vilijos krantų“ skaitė pats autorius, o „Kristiną“ ir „Janą iš Černolesės“ – ponas Konstantinas Pliateris. Ten daktaras ir chirurgas Koženiovskis, pakviestas perrišti mamos kojos, papasakojo mums apie savo kelionę į Paryžių moksliniais tikslais, apie Adomo viešas paskaitas, kurias jis skaitė prancūziškai; apie jį prancūzai sakydavo, kad „žodžio jam gali pritrūkti, bet minčių – niekada“. Prie tos lovos kartą prisėdo kunigas, kad išklausytų negalinčiosios į koplyčią nueiti išpažinties; o spalio mėnesį mama pakilo iš tos lovos, ji su krėslu buvo nunešta laiptais į karietą – ir išvažiavome į Vilnių. Ji nusprendė važiuoti gal ne tiek vildamasi, kad pagerės sveikata, kiek norėdama greičiau sulaukti naujienų iš Varšuvos ir išvykti iš rudenį ištuštėjusių apylinkių. Pastovys ir Bolkovas liko tušti, Mostovskiai ir Sulistrovskiai apsigyveno Vilniuje, o jų namai, likę be gyventojų, skleidė šaltį, kurį jautė vargšai, liūdni, ligoti Dabraulėnai, tad reikėjo bėgti į miestą! Tėtė pasiliko Dabraulėnuose iki gruodžio. Nors kelionė buvo rūpestingai apgalvota, nors keliavome nešaltomis dienomis, nes buvo dar spalis, vis dėlto mamos sveikata pablogėjo. Vos atvažiavus į Vilnių ją užpuolė karštligė ir kosulys. Pakviestas daktaras Vrublevskis prirašė vaistų, taip pat tylą ir ramybę, tad namie staiga viskas nutilo, vaikščiojome ant pirštų galų, kalbėjome pašnibždomis – toks karantinas truko visą mėnesį.

[…]

Gruodyje mūsų namuose išsigiedrijo. Į Dabraulėnus atvažiavęs tėtė rado mamą sveikesnę; ramentų ir mūsų pagalba ji jau vaikštinėjo po tris salonus ir krėsle iki vienuoliktos valandos priiminėjo pažįstamus. Ji net siuvo man balinę suknią, nes buvo neįmanoma išsisukti nuo ponios Mirkovič kvietimo.

1843 metai

Mūsų kraštui atėjo kovos valandėlė, gal todėl, kad taikoje pamiršome Dievą! Tai vienas, tai kitas pamažu nusigręždavo nuo bažnyčios, tarsi norėdamas pagąsdinti kitus, ir tada, kai Prancūzijoje, jau atgailaujančioje už tikėjimo klaidas, žydas Ratisbonas vienišoje bažnyčioje priešais Dievo motinos paveikslą atmerkė akis į tikrąjį tikėjimą, tuo pačiu metu Lietuvoje vienas iš švenčiausių dvasininkų Žemaitijoje, Jucevičius, apsėstas žemiškos meilės panelei Z., metė po jos kojomis savo šventą sutaną! Reikėjo matyti ir girdėti tetos de Šuazel pasipiktinimą, kai sūnus pranešė jai šią žinią. Ji gerai pažinojo kunigą Jucevičių, vertino jo sugebėjimus, išmintį, mokėjimą elgtis draugijoje, tą rudenį rašė apie jį kupinus susižavėjimo laiškus džiaugdamasi, kad jos koplyčioje jis laikė šventas Mišias, o šiandien krūpčiojo vien nuo minties apie jo šventvagystę! Mano pusbrolis, jos garbus sūnus, rašė, jog kartą, grįžęs iš kelionės, savo salone pamatė besišnekučiuojančius poną Albertą Gorskį ir tą „begėdį žmogų“; nepasisveikino su juo, neištiesė rankos, o, pasivedėjęs poną Gorskį į šalį, paprašė, kad tasai pats išlydėtų savo draugą – nesvarbu, kad nėra arklių ir lauke dargana. Veltui ponas Gorskis bandė jį perkalbėti, neberūpėjo nė išgirtasis vaišingumas: ponas Jucevičius turėjo išeiti kaip nederamas svečias ir, sniegui sningant, laukti priebutyje, kol iš miestelio atvažiuos brika. „Rankos, kuri išdavė savąjį Dievą, nepaliečiau…“ – rašė garbusis Aleksandras, o jo motina ir mes pagyrėme tokią jo dvasios stiprybę ir energiją.

***  

Karnavalas baigėsi ir Varšuvoje, ir Vilniuje. Labai nekantriai laukėme grįžtant Matynės, nes mamos sveikata vis blogėjo. Kovas, tas ligonių siaubas, savo įtaką daryti ėmė tuo stipriau, kad žiemos kaip ir nebuvo. Žiema buvo itališka – lietinga ir šilta, tinkanti džiovininkams. Mama vis blogiau miegodavo naktimis, užtat visą dieną snūduriuodavo. Atsivėrė žaizdos ant kojų. Daktaras Vikšemskis ligonei matant stengėsi šypsotis ir atrodyti smagus, bet, nusisukęs nuo jos, paniurdavo ir nusivesdavo tėtę į kitą kambarį, o tasai po kiekvieno tokio pokalbio darėsi vis liūdnesnis. Jau vis rečiau mama pasirodydavo salone, kas valandėlę klausinėdavo, kada gi grįš Matynė. Matyt, ilgėjosi jos, o gal bijojo daugiau nebepamatyti! Meilė pirmagimei, taip aiškiai matoma, kol Matynė buvo jauna, kol gyveno namie, ir įveikta jai ištekėjus, kad netrukdytų jai gyventi savo gyvenimą, dabar grįžo su nauja jėga, ir mums, jaunesniosioms, priminė tą kasdieninį „Labas rytas“, kai mes, ankstesni paukšteliai už vyresnėlę, nubėgdavome pasveikinti mamą, o ši, akimis ieškodama trečiosios, visada klausdavo: „O Matynė?“

     Vieną vakarą, regis, tai buvo kovo penktoji, mes keliese sėdėjome pirmame salone, kad netrukdytume mamai, snūduriuojančiai trečiame, tik staiga palei vartus suskambėjo varpeliai… Morisas, kuris visą savaitę tik to ir laukė, išbėgo ant laiptų ir grįžo su linksma, švytinčia Matyne. Mamai, pažadintai to vardo ir mylimos dukters balso, atrodė, kad staiga grįžo sveikata. Matynės grįžimas įliejo į mūsų namus naują gyvenimą, jos pasakojimai, kaip visada, žaižaravo visomis spalvomis; Karalystėje ji nepamiršo Lietuvos – ponui Ignotui Chodzkai atvežė sidabro tabakinę su išgraviruotu užrašu „Kad taip upę, olande“ (pono Rejento dictum* iš „Vilijos krantų“), už kurią autorius dėkojo jai iš visos širdies. Ponia Lopacinska susidomėjusi apžiūrėjo iš prašmatnesnio miesto grįžusiosios tualetus, o mama nuolat klausinėjo apie savo motinos sveikatą. Deja, močiutė pamažu silpo! Po šios žiemos ją pietų atveždavo krėsle, o kelias dienas iki išvažiuojant sūnui ir anūkėms jau nesikeldavo iš lovos: motina ir duktė geso kartu, nežinodamos viena apie kitą… Matynės grįžimas ir jos pasakojimai jau buvo tik muscus*, atgaivinantis ligonę, tik morfijus, nuvargusioje vaizduotėje sukeliantis laikinus vaizdinius. Tuo dirbtiniu gyvenimu gyvenome kokias dvi savaites; daug mūsų supo mamos krėslą, pakaitom galėdavome atsitraukti, bet kasdien buvo vis sunkiau ir sunkiau.

     Pamenu vieną vakarą pas ponią Lopacinską, kur mane nusivežė Bučinskienė. Mama ir teta įkalbėjo mane važiuoti. Tačiau ten ir gyvą pokalbį, ir žaidimus, ir Bonaldžio dainavimą, ir pasipuošusias damas, supančias mane, vilkinčią juodai, aš mačiau tarsi pro juodą krepą ir girdėjau tarsi pakasynų giesmę, kuri visu balsu suskambėjo kovo septynioliktąją! Tos dienos išvakarėse prieš trylika metų mirė mūsų dėdė Rudolfas, po vienuolikos metų kitą dieną turėjo mirti dėdė Konstantinas, o 1843 metais vienu kartu merdėjo motina ir duktė, mūsų močiutė ir mama, ir vienu kartu vyko jų laidotuvės, motinos – Varšuvoje, o dukters – Vilniaus Rasose…

 

Mano našlaitystės detalės, rašytos pro ašaras, liko mano asmeniniame dienoraštyje. Svetimų, kuriems rašau šį, tas neturėtų dominti. Čia tik parašysiu, kad mano mamos mirtis buvo tyki, švelni, kaip ir visas jos gyvenimas, kad paskutinę paslaugą jai padarė kunigas Bogdanovičius, suteikęs paskutinį patepimą. Jis ir palydėjo palaikus amžinam poilsiui į Rasas, o baltai vilkintys dvasininkai, einantys prieš procesiją, jai paskutinei Vilniuje parodė tokią pagarbą. De profundis, bažnyčioje In monte giedama tyrais balsais prie mano motinos palaikų, kartu buvo tos bažnyčios laidotuvių giesmė, kuri netrukus turėjo būti uždaryta, ir tos bendruomenės, kuri turėjo būti išskirstyta po kitas parapijas…

Toji liūdna žinia taip greit apskriejo miestą, kad nuo mamos mirties keletą savaičių tik naktį būdavome vieni, nes ištisas dienas mus lankydavo žmonės, taip nuoširdžiai mus užjaučiantys, tarytum būtume viena didžiulė šeima. Palikome kambarius iš gatvės pusės ir persikraustėme į tėvo užimtą pusę, kur buvo langai į kiemą. Matynė, palikusi vyrą viešbutyje, persikraustė pas mus, kad dalintųsi su mumis kiekviena bendros našlaitystės valandėle. Apsilankančius priimdavome be jokių ceremonijų: vieni įeidavo, nelaukdami pasveikinimo, kiti išeidavo neatsisveikinę ir vėl grįždavo vakare. Kai pritrūkdavo kėdžių, sėsdavo ant lovos; ir ne kartą tai yra pasitaikę kitiems pažįstamiems, su kuriais matydavomės tik per balius. Ir niekam nė į galvą neateidavo dėl to stebėtis, atsiprašinėti ar raudonuoti. Kitaip būti negalėjo, vadinasi, taip ir reikia. Teta de Šuazel, kaip ir mes, nešiojanti gedulą po močiutės mirties, nesiskirdavo su mumis ištisą dieną.

O mylima teta Čapska motiniškai priglaudė mus. Pasinaudojusi Misionierių bažnyčioje savaitę prieš Velykas prasidėjusiomis pamaldomis, pasikvietė mus pagyventi pas ją, visai šalia bažnyčios, kad negrįždamos namo galėtume dalyvauti rytinėse ir popietinėse pamaldose. Tad iškart po Mišių ir mokslų kviesdavo mus pietų, paskui lydėdavo į mišparus, po jų – arbatos. Tos misionierių pamaldos buvo tarsi liepsnos žybtelėjimas prieš laužui užgęstant. Misionierių bažnyčia netrukus, šį pavasarį, turėjo būti uždaryta, o parapijiečiai išskirstyti kitur. Toks pats likimas laukė ir Domininkonų bažnyčios.

***  

Dėdė Adomas Chreptovičius ir teta de Šuazel gyveno mūsų žiemos bute. Jie su dėde Konstantinu ir mano tėvu sudarė žilų šeimos narių areopagą, o aplink juos tiesėsi į saulę jaunos, žydinčios šakelės, tarsi balandėliai susėdusios poromis nuo Trakų ir Vilniaus gatvių per Vokiečių net iki Rūdninkų. Uruskiai, Potockiai, Zamoiskiai, Pšezdzeickiai, Bučinskiai, žodžiu, tikras dvidešimt keturių asmenų suvažiavimas. Prie Pšezdzieckių, kaip sakoma, ne be priežasties, iš Kijevo prisijungė Aleksandro brolis Mečislovas ir jų giminės, grafas Gustavas Olizaras su sūnumi Karoliu, Kaukazo dragūnų karininku. Tad mūsų buvo nemažas būrelis, iš kurių tik trys nenešiojo gedulo, ir laikėmės visi kartu – eidavome pasivaikščioti po miestą arba važiuodavome karietomis, vakarais rinkdavomės paeiliui pas kurį nors arbatos ir apelsinų, kurių tais metais buvo daug ir pigių, tad kas vakarą suvalgydavome jų kalnus. Tasai juodai vilkinčių, visada kartu besilaikančių žmonių būrys gaudavo įvairių pravardžių. Vieni vadino mus la bande noire, kiti, pirmiausia ponas Rudomina, le congrès noir ir pan. Mūsų buvo net daugiau negu dvidešimt keturi asmenys, nes kasdieninei mūsų draugijai priklausė ir ponai Ignotas Chodzka, Odynecas, Vikšemskis, Konstantinas Pliateris ir Rudomina. Dar buvo ir trys įgaliotiniai nuo trijų palikimu suinteresuotų porų, tačiau tie dažniausiai derybas ir žingsnius derino su dėde globėju, o draugijoje rodydavosi retai. Keliolikos milijonų vertės turto, neapsunkinto jokiomis skolomis, dalybos labai domino visą Vilnių: kiekviena sesuo turėjo gauti po pustrečio milijono zlotų, o iki šiol tuščias Rokiškio dvaras, savo linais ir kviečiais garsus visoje Lietuvoje ir Kurše, turėjo būti apmokėtas grynais pinigais ir neišdraskytas likti prie dėdės, turinčio du sūnus. Uruska, vyriausioji iš seserų, sakė norinti gauti Želudką – dvarą, kur ji gimė ir kurį mylėjo jos tėvas. Išlaidusis ponas Potockis mielai sutiko paimti savo dalį pinigais, o žemės jam buvo skirta visai nedaug, tuo tarpu vienas neatsargus žingsnis galėjo sugriauti visas derybas ar bent nuliūdinti ir sukelti nerimą visoje šeimoje, jeigu ne Dievo apvaizda, sergstinti neatsargiuosius!

Prisiminimų knygą „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“ 2005 m. išleido Regionų kultūrinių iniciatyvų centras.
Iš lenkų į lietuvių kalbą vertė Irena Aleksaitė

 

error: Content is protected !!
Smush Image Compression and Optimization