Danutė Ramonaitė-Mukienė. „Guzovas ir Bobrekas – Lenkijos vietovės, kuriose gyveno Mykolas Kleopas Oginskis, jo giminės, artimieji ir palikuonys“

Guzovas

Vietovė – 50 kilometrų nuo Varšuvos. Jojenuolat gyvena apie 700 žmonių. Kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis gimė iki šiol išlikusiuose Guzovo rūmuose. Juos 1783 m. pastatė kompozitoriaus tėvas Andrius Oginskis, kuris mirė 1787 metais.
M. K. Oginskis vėliau tapo Rietavo, Zaliesės ir Maladečino valdytojas. Guzovą valdė Lubenskiai. 1829 m. Guzove Henrikas Lubenskis įsteigė cukraus fabriką, kuris tebeveikia iki šiol.
1894 m. Guzovo rūmai buvo pertvarkyti: iškilo priestatas, koplyčia (naujus statinius projektavo Vladislovas Hiršelis). Šiais darbais rūpinosi Feliksas Sabanskis. Po minėtos rekonstrukcijos rūmai tapo dar prabangesni.

1894 m. Guzove įkurta Šv. Felikso parapija,1895 m. pašventinta didikams priklausiusi Šv. Felikso koplyčia. Dabar tai gražiai tvarkoma, gana įspūdinga bažnyčia, kurioje dirba kunigaikščių Oginskių įvairiapusiu kultūriniu palikimu ir jo populiarinimu besirūpinantis kunigas.

Sovietiniais laikais Guzovo rūmuose veikė cukraus fabriko administracija. XXI a. pradžioje pastatas buvo beveik tuščias, jį būtinai reikėjo remontuoti.

Netoli Guzovo esančioje Viskitek (Wiskitek) bažnyčioje 1763 m. susituokė kompozitoriaus tėvas Anžejus Oginskis ir Paulina iš Šembek giminės. Prieš tai ji jau turėjo du sūnus: iš pirmos santuokos – Feliksą Lubenskį, iš antrosios – Protazijų Potockį.

1765 m. M. K. Oginskio ir Paulinos Šembek šeimoje gimė Mykolas Kleopas Oginskis. Viskitek bažnyčioje jis buvo pakrikštytas net 7 vardais.
Tais pačiais 1763 m. susituokė ir kompozitoriaus Mykolo Kleopo senelis – Anžejaus Oginskio tėvas Tadeušas Francišekas (Tadas Pranciškus) Oginskis. Jis vedė Jadvygą iš Zaluskių giminės (Rietavo seniūno Kristoforo Tiškevičiaus našlę, kuri pasogos gavo Rietavą).

Tado Pranciškaus Oginskio pirmoji žmona buvo lietuvė Izabelė Radvilaitė, žinoma savo labdaringais darbais. Jiedu susilaukė kompozitoriaus M. K. Oginskio tėvo Anžejaus ir antrojo sūnaus Pranciškaus Ksavero. Izabelė Radvilaitė-Oginskienė mirė 1761 metais.
Lenkijoje esančiame Miednievicų bažnyčios rūsyje, raudonuose 200 metų senumo sarkofaguose, ilsisi Paulinos ir Anžejaus Oginskių palaikai, kurie iki šiol yra gana gerai išsilaikę.

1998 m. spalio 17 d. Guzove buvo gražiai paminėta Guzovo 600 metų sukaktis, atidengtas paminklas kompozitoriui Mykolui Kleopui Oginskiui. Paminklo autorius Ŗ Anžejus Rene. Ta pačia proga išleistos knygutės „Guzovas ir jo apylinkės“, „Kleopas Mykolas Oginskis”. Jų autorius – kunigas Piotras Staniakas. Buvo išleista ir kasetė su 18 Mykolo Kleopo Oginskio polonezų. Ją įrašė M. K. Oginskio proproanūkis Ivo Zaluskis Londone.

 

Bobreko dvaras

Bobreko dvaras yra 6 kilometrai nuo Osvencimo, buvo didikų Potulickų nuosavybė. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dvaras ir jo apylinkės priklausė Austrijai (jai atiteko po Lenkijos ir Lietuvos padalijimo), o po Pirmojo pasaulinio karo buvo sugrąžintas Lenkijai.
Prabangius Bobreko rūmus pastatė Kazimieras Vaitiekus Potulickis. Apie juos buvo įrengtas gražus parkas, fontanas. 1880 m. po K. V. Potulickio mirties dvaras atiteko jo dukrai Marijai Gabrielei – Rietavo kunigaikščio Bogdano Oginskio žmonai.
Oginskiai vaikų neturėjo, užtat globojo našlaičius. Paveldėjimo keliu gavusi Bobreką, Marija su vyru nutarė ten įkurti vaikų prieglaudą. Tai buvo padaryta 1901 metais. Našlaičiams – atskirai mergaitėms ir berniukams – buvo pastatyti du namai. Marijos Oginskienės rūpesčiu čia buvo įrengta ir kepykla, dirbtuvės (jose vaikus mokydavo amato), ligoninė, kurią aptarnaudavo iš Osvencimo atvykstantys gydytojai. Būtent čia, į Bobreką, buvo atvežta ir 30 Rietavo orkestrantų. Oficialiai jų pareiga buvo mokyti Bobreko našlaičių prieglaudos vaikus muzikos, tačiau svarbiausia priežastis, kodėl muzikantai atsidūrė Bobreke,  buvo ta, kad kunigaikštienė, prasidėjus rusų-japonų karui, juos norėjo išgelbėti nuo mobilizacijos. Bobreke orkestrantams vadovavo Jonas Jakaitis. Čia veikė neoficiali orkestro mokykla, našlaičių choras, dažnai būdavo rengiami koncertai, spektakliai.
Po Bogdano Oginskio mirties M. Oginskienė pusę dvaro užrašė vienuolynui, kad šis toliau globotų našlaičių prieglaudą, o kitą pusę – sesers sūnui Adomui Zigmundui Sapiegai. Šis greitai gautą turtą paleido vėjais. Tada užpykusi kunigaikštienė išvyko į savo tėviškę Potulicus. Čia ji gyveno gana kukliai. Santaupos greitai nyko ir apie 1923-uosius metus ji buvo priversta dar labiau apriboti savo išlaidas.
Mirė Marija Oginskienė 1927 m., būdama 74 metų amžiaus. Ji palaidota šeimos mauzoliejuje Potulicuose.
Bobreke XXI a. pradžioje dar tebeveikė Marijos Oginskienės įsteigti vaikų globos namai. Kasmet čia gyvena apie 200 mažylių. Daugiausia tai vaikai su negalia – sutrikusio intelekto. Jais nuolat rūpinosi 15 vienuolių.

 

Viena iš Bobreko gatvių, kuri veda link bažnyčios, pavadinta Marijos Oginskienės vardu. Prieglaudos sienoje 1977 m., minint kunigaikštienės Marijos Oginskienės mirties 50-ies metų sukaktį, jos auklėtiniai įmūrijo memorialinę lentą, kurioje yra užrašas: „Didžios dvasios žmogui kunigaikštienei Marijai Oginskienei, mirusiai 1927 m., Bobreko prieglaudos kūrėjai“.

Nuotrauka iš Eleonoros Ravickienės archyvo

 

error: Content is protected !!
Smush Image Compression and Optimization