Danutė Mukienė: „Vytautas Mačernis ir Žemaičių rašytojų sambūris“

Prie šios temos (V. Mačernio dalyvavimo Žemaičių rašytojų sambūrio veikloje) sugrįžtu jau antrą kartą. 2009 m. el. leidinio „Samogitia“ šeštajame numeryje (p. 27–32 ) buvo išspausdintas mano straipsnis „Vytautas Mačernis ir žemaičių kultūrinis sambūris“. Rengdama spaudai šią publikaciją pabandžiau tai, kas jame skelbta, nekartoti, o pažvelgti, kaip V. Mačernis (poetas, literatūros žmogus), pradedant jo mokslo metais Telšių gimnazijoje, augo, įsiliejo į Žemaičių rašytojo sambūrį ir 1944-ųjų pradžioje kaip subrendęs žemaičių kūrėjas savaitraštyje „Žemaičių žemė“ paskelbė vieną iš svarbiausių savo straipsnių – „Žemaitiškas charakteris mene“, kuris iki šiol tarp žemaičių menininkų nėra praradęs aktualumo.

***

XX a. 4 dešimtmečio pradžioje Telšiuose gyvenantiems ir dirbantiems menininkams (tarp jų ryškiausią kultūrinę vagą varė Žemaičių muziejaus „Alka“ įkūrėjas ir vadovas Pranas Genys) bendraujant su kitais į Telšius atvykstančiais žemaičiais menininkais, gimė sumanymas išleisti vietinių literatų knygelę. Pasak Stasio Anglickioi, „man (S. A.) parūpo, kad šis sumanymas nebūtų pernelyg sumenkintas, kad būtų atsistota ant tikrų literatūrinių šaknų. Nutariau įsitraukti ir aš. Taip aš pradėjau Žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologijos leidimą. […] Mokytojavau Šiaulių berniukų gimnazijoje. […] Aš, sumanęs leisti Žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologiją, nenorėjau, kad mane pramintų kokiu „apsišaukėliu“, todėl sumaniau padėti rimtą literatūrinį pagrindą – Šiauliuose suorganizavau žemaičių rašytojų literatūros vakarą, taip pat konferenciją veiklos struktūrai ir antologijos leidybai aptarti. […] Numatytas renginys įvyko Šauliuose 1936 m. lapkričio 14–15 dienomis. Literatūros vakaras buvo surengtas mergaičių gimnazijos salėje, o konferencija – berniukų gimnazijos, kurioje aš dirbau, mokytojų kambaryje. Dalyvavo svečių – Ieva Simonaitytė, Pranas Genys, Stasys Santvaras, Butkų Juzė, Liūnė Janušytė, Petras Gintalas, Fabijonas Neveravičius (S. Anglickio šiame interviu nepaminėtas, matyt pamirštas, Stasius Būdavas – D. M. pastaba). Ruošiamos antologijos redaktoriumi buvau išrinktas aš.“

Šioje antologijoje, be jau paminėtų autorių, buvo paskelbta ir Vydūno, Mykolo Vaitkaus, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės, Mykolo Linkevičiaus, Jono Šimkaus, Nelės Mazalaitės, Klemenso Dulkės kūrinių. Tuo metu visi jie Lietuvoje, ypač Žemaitijoje, jau buvo žinomi kūrėjai, daugelis jau ir savo knygas leidžiantys autoriai. Jaunųjų žemaičių kūrėjų (Vytauto Mačernio, Juozo ir Pauliaus Jurkų, Stasės Niūniavaitės), kurie į Žemaičių rašytojų sambūrį įsijungė kiek vėliau, nebuvo minėtoje konferencijoje Šiauliuose, jų kūryba neskelta ir antologijoje „Žemaičai“.

***

1994 m. išleistoje Ričardo Pakalniškio knygoje „Poezijos kryžkelės“ (p. 117–128) išspausdintas R. Pakalniškio interviu su S. Anglickiu. Paklaustas, koks V. Mačernis išliko jo atmintyje, S. Anglickis atsakė: „Galiu paliudyti, kad Telšiuose mes turėjome bendrą tetulę Marijoną Klevinskaitę. Man ji – iš motinos pusės. Kai aš pas ją gyvenau (apie 1920 m.) ji pasakojo, kad Mačerniai jai giminės. Su jais bendravusi gyvendama Žemaičių Kalvarijoje. Vėliau, mokydamasis Telšiuose, pas tą pačią tetą gyveno ir V. Mačernis. (Tais metais aš jau mokytojavau Šiauliuose). Esu bendravęs su juo kokiais 1943 m. literatūros vakaruose Telšiuose. Paskui traukiniu per Šiaulius važiavom į Mažeikius. Vagone priešais mane sėdėjo Mačernis. Aš tada juo susidomėjau. Pamačiau, kad jis intelektualus žmogus, ir pagalvojau, kad ateity galim turėti daug bendrų reikalų. […]“.

1985 m. „Naujų knygų“ 12 numeryje (p. 20–21) išspausdintame Eugenijaus Matuzevičiaus interviu su Stasiu Anglickiu cituojami tokie S. Anglickio žodžiai, pasakyti apie V. Mačernio fenomeną:

Kai leidome 1938 metais antologiją „Žemaičiai“, Mačernis dar buvo Telšių gimnazijos moksleivis. Jis jau tada rašė neblogus eilėraščius, bet dėti į antologiją atrodė dar per anksti. Tuomet dar niekas negalėjo numatyti, kad šis poetas per kelerius metus parašys viską, ką jam iš viso buvo lemta parašyti. Kai Mačernis buvo Vilniaus universiteto studentas, aš kartu su juo dalyvavau literatūros vakare Mažeikiuose. Jis man padarė tada labai gerą įspūdį savo inteligentiška laikysena ir patraukliais veido bruožais. Man patiko jo savitas skaitymo būdas. Visiems klausytojams nemažą įspūdį padarė jo skaitomos „Vizijos“.

Taigi, šie S. Anglickio žodžiai paaiškina, kodėl V. Mačernio kūrinių nėra S. Anglickio sudarytoje ir 1938 m. Kaune, „Sakalo“ spaustuvėje“ išleistoje žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologijoje „Žemaičiai“.

***

Na o kaip V. Mačernis atėjo į Žemaičių rašytojų sambūrį, kaip tapo jo nariu?

V. Mačernis kaip asmenybė ir kūrėjas Telšių gimnazijoje ėmė atsiskleisti jau 1935 m., pradėjęs mokytis Telšių gimnazijoje. Iš Telšių išsiųstame laiške penkiais metais vyresniam iš Žemaičių Kalvarijos kilusiam savo geram bičiuliui Pauliui Jurkui (g. 1916, m. 2004) 1936 m. lapkričio 18 d. Vytautas rašė:

Žinai, gyvenu pas Kelpšukus, o ne pas Glatkauskienę. Kelpšai gyvena, turbūt numanai kur? Jiems (dviem berniukam) padedu pasiruošti pamokas ir už tai gaunu valgį ir butą. Pakanka. Turiu dar pora mokinukų pinigams pačiupinėti, ir viskas gerai. Bet darbo… tai be galo. Vadovauju literatams ir mažiesiems at–kiams (ateitininkiams – D. M. pastaba). Ir jie dar šį tą sukliudo. Su poezija liūdniau. Niekas nebeturi ką nors geresnio parašęs, o eilėraščių taip ir nėra. Aš retkarčiais dar pasirodau, ale ką ten vienas atlaikysi. O kiek aš noriu, kad viskas būtų gerai, darbas eitų tvarkingai. Sielojuosi, rūpinuosi, o tave, žmogau, tik pajuoks… Ale ką čia verkšlenti, gerai yra, ir viskas. Šio mėnesio 28 rengiame viešą sumą, kuris nuo eilinių susirinkimų skirsis tuom, kad po jo galės kas norės pasišokti ir bus daromas šeštadienį. Į jį atsilankys gimnazijos vadovybė ir eiliniai mokiniai. Norime parodyti ką galime. Svarbiausią programos dalį atlieku aš pats, referatas „Mūsų jaunoji lyrika“, na paskui išsisakymas savo griekų kuriuom nors eilėraštuku. Skaitys ir kiti, pav. Daukantas, Jančauskaitė, tik ne lyriką. Po Kalėdų ruošime vakarą, į kurį, Pauliau, gausi atvykti, nors žemė griūtų. Dar Juozas atvyks! Sutriumfuosime tada kalvariškiai!

Laiško pabaigoje Vytauto dar pridėta: „Beje, dar užmiršau, jog turime „Šešių žarų“ pirmą numerį. Viršelis „modern“, bet šiaip sau skystokas. Pora eilėraštėlių randame jo puslapiuose: vieną mano „Tėviškė“ ir antrą Irkos xxx […]“.

Taigi, 1936 m. pabaigoje Telšių gimnazijoje leidžiamas laikraštėlis, Vytautas ne tik pats kuria, bet ir vadovauja gimnazijos literatų būreliui, taip pat ir jauniesiems ateitininkams. Be abejo, savaime gimnazijos literatų priekyje jis neatsidūrė. Atvykdamas mokytis iš Sedos į Telšius jis jau nebebuvo naujokas literatūrinių ieškojimų kelyje.

Telšių gimnazijos literatų būrelio pirmininko pareigas V. Mačernis ėjo ir 1937-aisiais. Tai matyti iš tais metais lapkričio 25 d. Pauliui Jurkui rašyto laiško: „Šiemet darbo turiu nemažai. Reikia vadovauti literatams, su jais jau padarėme susirinkimą. Reikia vadovauti ir ateitininkams, čia dar daugiau darbo.“ Baigdamas laišką prideda:

Neseniai parašiau eilėraštuką: „Ponios šuo“. Štai du paskutinieji iš penkių posmeliai.

4) Už lango gatvės vaikas miršta
Pajuodusiais veidais nuo bado.
O tarp poniutės lakieruotų pirštų
Šuniukas valgo šokoladą.

5) Tam gatvės vaikui taip įkyrios
Per kūną eina bjaurios erkės.
Pasigailėkit, ponai, šuniui mirus
Ponia saldžioji verkia.“

Literatų būrelio veiklos paminėjimai Vytauto laiškuose nėra atsitiktiniai. Tikėtina, kad Vytautas, pradėjęs šiam būreliui vadovauti, įsipareigojo tęsti Pauliaus Jurkaus, kuris, kaip ir V. Mačernis, globojamas iškilaus telšiškių lietuvių kalbos mokytojo Felikso Kudirkos, šiam būreliui vadovavo anksčiau.

Laiške Vytauto parašytą teiginį, kad jis vadovauja Telšių gimnazijos literatų būreliui patvirtina ši 1937 m. spalio 28 d. „Žemaičių prietelio“ 43 (618) numerio 4 puslapyje, skyrelyje „Telšių kronika“ paskelbta ši informacija:

Spalių 22 d. literatūrininkai gimnazijoje sušaukė savo būrelio trečią susirinkimą. Į susirinkimą atsilankė globėjas p. mok. Kudirkaii ir buvęs „Šatrijos“ pirmininkas Al. Žadeika. Šiais būrelio gyvavimo metais išrinkta nauja valdyba: pirmininkas Vyt. Mačernis, sekr. D. Marčiutė ir kas. M. Mikuta.

Neabejotina, kad P. Jurkus, kaip ir tuometinis Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorius P. Genys, lietuvių kalbos mokytojas F. Kudirka buvo svarbiausi žmonės, paskatinę V. Mačernį kaip poetą prisistatyti visuomenei viešai, t. y. ir už gimnazijos ribų.

1937 m. spalio 21 d. Telšiuose leistame katalikiškame laikraštyje „Žemaičių prietelius“, kuriame tais metais jau buvo spausdinama nemažai P. Jurkaus ir P. Genio eilėraščių bei straipsnių, buvo išspausdintas ir Vytauto Mačernio eilėraštis „Lietuva“:

Tu, Lietuva, esi kančioj užgimus

Ir daug matei jau rudenų.

Kas pasakys tautos likimą?..

Kas išskaitys kelius žvaigždžių?

Mylėjai tu pasaulį visą

Ir nuoširdi buvai, ir paprasta.

Savaip graži Tavų laukų Dubysa,

Savaip graži miškų spalva.

Kasmet puošies gėlių tu jūra,

Žaliais berželiais pakely.

Ir nejauti, kas tau likimą buria,

Dalies savosios nejunti.

Kraujais žydėjo tavo kelias,

Nešei pasaulį ant pečių.

Tik gailiai dūsavo smūtkelis,

Bet nesiskundė, kad sunku.

Dabar žali vėl tavo plotai

Po laisvės mylima našta.

Ištvėrus amžius, svetimų kamuota,

Tu nepriklausoma šiandien, Tu vėl laisva.

1938 metais laiške P. Jurkui Vytautas rašo:

Mielas Pauliau, mano kamerade…

Tu, žinoma, nustebsi: „Kas čia toks rašo man laišką su mašinėle, kas toks išmislus galėtų būti“. Bet Tu nėmaž nesidyvyk. Tai darau aš, kuris Tau žinomas Vytauto vardu. Tu nė kiek nesikonfūzyk, jei kalbą rasi maišytą: čyriausią lietuvišką ir žiupsnį žemaitiškos. Kad, žinai, mūsų rašomoji kalba yra biškį ubagiška. Jeigu nori kon naše pasakyti, tai tik žemaitiška tegali. Jei pasaka sakinį, tai žinai, kad pasake. O aukštaitiška: žiopčioji, žiopčioji ir nežinai, kas išeis.

Tu dabar nomej sėdėdams misliji, kodėl aš taip strokaune Tau rašau. Bet, kad tu žinotum, aš kaip muses po parūgas kapanojous, ir teik.

Visuose Telšiuose esu veins pats. O po savaitės tokio triukšmingo gyvenimo stovykloje dar liūdniau atrodo. Mano čėsas sutvarkytas pagal laikrodį […]“.

Taigi, Vytautas 1938 m., tais pačiais, kai buvo išleista žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologija „Žemaičiai“, priartėja prie šioje antologijoje įžangoje paskelbtos S. Anglickio nuostatos, kad žemaičiui lengviausia mintis reikšti savo motinos gimtąją kalba.

Telšių gimnazijos literatai palaikė ryšius ir su įvairių Lietuvos gimnazijų jaunaisiais kūrėjais. 1938 m. vasario 17 d. „Žemaičių prieteliuje (Nr. 7, p. 7) paskelbtoje T. Kalnėno informacijoje „Moksleivių literatūros vakaras Telšių V. V. V. gimnazijoj“ rašoma:

Praėjusį šeštadienį (II. 11) įvyko 5-kių gimnazijų: Telšių, Panevėžio, Kretingos, Šiaulių ir Mažeikių – moksleivių literatūros vakaras.

Didelė pažanga nustebino ne tik meno mėgėjus, bet ir visus, kuriems yra tekę sekti mūsų priaugančios kartos meninio pajėgumo vystymąsi. Nebėra jokio palyginimo su tuo, ką girdėdavome porą-trejetą metų atgal. Reikia pažymėti, kad šiame vakare ypač pasižymėjo telšiškiai.

Ir formos, ir turinio atžvilgiu telšiškis Vyt. Mačernis ir kretingiškis Narbutas jau pilnai gali lenktyniauti ir su geresniais, jau išgarsėjusiais mūsų poetais. Žinoma, šiandien jų niekas nevertina, nes dar per jauni. Bet kai kurie jų eilėraščiai tikrai nedarytų gėdos ne vienam mūsų poetų, jei apačioje jų pavardes parašytume. […]“

Ši informacija liudija, kad 1938 m. V. Mačernis tarp savo bendraamžių, žemaičių visuomenėje savo aktyvumo, kūrybingumo ir spaudoje paskelbtų publikacijų dėka jau buvo pradėjęs garsėti kaip daug žadantis jaunas poetas.

Greitai po to 1938 m. kovo 3 d. išspausdintame „Žemaičių prieteliaus“ 9 numeryje (p. 5) V. Mačernis debiutuoja ir kaip knygų anonsuotojas. Iš dalies čia paskelbtą V. Mačernio tekstą „Maršas Jaunystei“ galima vertinti ir kaip Alfonso Sušinsko knygos „Maršas Jaunystei“ mini recenziją, nes šiame tekste randame beveik visus šiam žanrui priskiriamus pagrindinius požymius.

***

Kas toliau?

Eina dienos, mėnesiai, Vytauto sparnai auga ir ne tik kaip poeto, bet ir kaip grožinės literatūros knygų recenzento. Štai 1938 m. kovo 17 d. „Žemaičių prieteliaus“ 11 (638) numeryje išspausdintoje „Telšių kronikoje“ paskelbta tokia žinutė:

Kovo 30 d. Telšių gimn. Literatūros mėgėjų būrelis turėjo savo susirinkimą. Susirinkime buvo recenzuotos dvi knygos: 1. J. Grušo „Sunki ranka“ – recenzavo V. Mitkevičius ir 2. A. Vaičiulaičio „Nuo Sirakūzų iki Šiaurės elnio“ – recenzavo V. Mačernis. Be to, savo kūrybos paskaitė R. Burneikytė ir Z. Tarvainis. Greit išeina Literatūros būrelio laikraštėlis „6 žaros“.

***

1938 m. „Žemaičių prieteliuje“ buvo spausdinami straipsniai po rubrika „Didieji žemaičiai“. Keletą jų parašė Žemaičių rašytojų sambūrio nariai. Na o 1938 m. kovo 31 d. „Žemaičių prieteliaus“ 13 numerio 7 puslapyje išspausdintas ir Vytauto Mačernio gana didelės apimties straipsnis – „Simanas Daukantas“.

1938-ųjų ruduo Mačernių giminėje paženklinta mirties ženklu – rugsėjo 29 d. laikraščio „Žemaičių prietelius“ 39 numerio skyrelyje Žemaičių krašto žinios“ paskelbtoje informacijoje iš Žemaičių Kalvarijos „Jautis subadė“ buvo pranešta, kad „Rugsėjo 22 d. Šarnelės kaime piktas jautis subadė Vladą Mačernį, 48 m. amž. Jis buvo rastas kieme dar su silpnomis gyvybės žymėmis, bet greit mirė.“ Tai informacija apie tragišką V. Mačernio tėvo žūtį.

***

Iškalbinga, apie V. Mačernio įsiliejimą į Žemaičių rašytojų sambūrį daug ką pasakanti žinutė, išspausdinta 1938 m. lapkričio 17 d. „Žemaičių prieteliaus 46 (673) numerio skyrelyje „Telšių kronika“. Joje rašoma:

Lapkričio 13 d. Skuode buvo surengtas žemaičių rašytojų vakaras, kuriame savo kūrinius skaitė ir du telšiškiai: poetas Pranas Genys ir Telšių V. V. V. gimnazijos VIII kl. mokinys Vytautas Mačernis“. Tai pirma vieša informacija, liudijanti apie V. Mačernio įsitraukimą į Žemaičių rašytojų sambūrio veiklą. Ji iškalbinga ir tuo, kad šiame literatūros vakare V. Mačernis dalyvavo, eiles skaitė kartu su P. Geniu, kuris tuo laikotarpiu, kaip jau minėta, buvo ryškiausias ir pagrindinis viso žemaičių kultūrinio judėjimo vairininkas. Tikėtina, kad į Skuodą jie nuvažiavo P. Mačernio vežimaičiu, kelionės metu kalbėjo įvairiais žemaičių kultūros, ypač literatūros, Žemaičių rašytojo sambūrio veiklos klausimais.

Tų pačių metų gruodžio 9 d. „Žemaičių prieteliaus“ 49 numeryje išspausdintame skyrelyje „Žemaičių krašto žinios“ paskelbta informacija „Žemaitijos moksleiviai pabudo“. Joje rašoma, kad „Lapkričio 26 d. Tauragės V. Gimnazijoje įvyko nepaprastai didelis Žemaitijos moksleivių dainų, instrumentinės muzikos ir literatūros meno vakaras. Tenka pažymėti, kad Žemaitijoje per 20 Lietuvos nepriklausomybės metų tokio vakaro dar nebuvo. Meno vakare dalyvavo šios gimnazijos: Telšių, Pagėgių, Viekšnių, Kelmės, Mažeikių, Švėkšnos, Tauragės Mokytojų Seminarija ir Tauragės V. Gimnazijos auklėtiniai.

Šiame vakare pasirodė geriausi žemaičių solistai, poetai, muzikai, būtent: V. Mačernis, Čepaitė, Umbražiūnas, Nasvytytė, Drevinis, Kupstaitė, Nausėda, Gudaitė, Nagys, Švedas, Jasenauskaitė ir kt. […]“.

Žemaičiai tais mokslo metais nebuvo vieninteliai, organizavę tokius vakarus. 1939 m. balandžio 27 d. „Žemaičių prieteliaus“ 17 (696) numeryje paskelbtoje žinutėje „Žemaičių moksleiviai pas Aukštaičius“ rašoma:

Balandžio 22 d. Aukštaičių sostinėje Panevėžyje įvyko nepaprastai didelis moksleivių dainos, muzikos ir literatūros vakaras. Buvo suvažiavusios šios gimnazijos: Biržai, Mažeikiai, Pasvalys, Rokiškis, Šiauliai, Tauragė, Telšiai, Panevėžys ir Ukmergės mokytojų seminarija.

Žemaičius atstovavo Tauragė, Mažeikiai ir Telšiai. Tenka pažymėti, kad šios gimnazijos pasirodė gražiausiai. Ypač aplodismentų susilaukė Mačernis, Čepaitė, Drevinis, Nasvytytė, Švedas, Gudaitė, Umbračiūnas, Jasenauskaitė ir Grybauskas. Minėti asmenys visi mokosi Žemaičių krašto gimnazijose.

Dėmesio vertas tas faktas, kad šiose cituojamose žinutėse pirmuoju tarp renginių metu savo kūryba labiausiai išsiskyrusių dalyvių paminėtas V. Mačernis. Šios žinutės rodo ir tai, kad 1939-aisiais, mokydamasis Telšių gimnazijos paskutiniojoje klasėje, V. Mačernis kaip talentingas ir daug žadantis jaunas poetas jau buvo plačiai žinomas tiek Žemaitijoje, tiek ir Aukštaitijoje.

Tais metais V. Mačernio eilėraščiai jau buvo skaitomi ne tik Žemaitijoje vykusiuose literatūros vakaruose. Štai 1938 m. lapkričio 21 d. išspausdintoje „Žemaičių prieteliaus“ 44 (723) numerio žinutėje rašoma, kad Kristaus Karaliaus šventės metu po pamaldų marijonų mokyklos salėje mokyklos ir vaikų darželio mokiniai turėjo labai gražių vaizdų (spektakliukų). „Renginio metu dekoratorius Danys gerai perskaitė kalvariškio Mačernio gražų eilėraštį.“

V. Mačernis buvo giliai tikintis katalikas. Nenuostabu, kad tais metais jis sukūrė ir religinių švenčių metu tikusių skaityti eilėraščių. Vienas jų buvo išspausdintas 1939 m. spalio 19 d. „Žemaičių prieteliaus“ 42 numeryje (p. 3). Tai – „Laiškas Kristui“:

Mes parašysim, Kristau, Tau šį menką laišką,

Žodžius gražiausius iš pačios širdies,

Gal nesuprantamas, gal bus kitiems neaiškus,

Ir žmogui mirusiam širdy lyg varpas nuskambės.

Šiandieną mylime Tave mes, Kristau,

Nes su Tavim gyvent lengviau.

Aukojau tau save, jaunystę,

Gražias dienas aukojam Tau.

Tavy viltis, kai saulė teka rytą,

Kai žvaigždės blėsta vakare.

Nebus mesijo mums, ir Pranašo nebus mums kito,

Ir niekad niekas nepakeis tavęs.

Jau mintyse žali žolynai želia –

O auga meilė Tau tokia stipri.

Ir lenkias prieš tave balti laukų berželiai,

Ir žiba žvaigždės naktimis.

Šį V. Mačernio eilėraštį „Laiškas Kristui“ Telšių KV rajono valdyba siūlė įtraukti ir į 1939 m. spalio 29 d. krašto parapijose rengiamų Kristaus karaliaus švenčių programą. Tai buvo pranešta 1939 m. spalio 26 d. „Žemaičių prieteliaus“ 43 numerio 2 puslapyje išspausdintoje žinutėje „Kristaus Karaliaus šventė parapijose“. Rengdamos minėtas šventes, parapijos šios rekomendacijos neužmiršo. Štai 1939 m. lapkričio 9 d. „Žemaičių prieteliaus“ 45 (724) išspausdintoje žinutėje iš Gargždų rašoma, kad „Spalių mėn. 29 d., kat.(alikų) organizacijos minėjo Kristaus karaliaus šventę. Po pamaldų prie gražiai gėlėmis ir žvakėmis papuošto Švč. Širdies paveikslo parapijos salėje įvyko skaitlingas iškilmingas posėdis. Posėdžio metu išklausyta kun. Našlėno paskaita „Kristaus taika Kristaus karalystėje“, perskaitytas gražus Mačernio eilėraštis, padeklamuota, pagiedota ir pasimelsta į Kristų karalių. […]“

Žemaičių prietelius“, kaip tais metais skelbė šio leidinio steigėjai ir leidėjai, buvo Žemaičių (Žemaitijos) katalikiškųjų organizacijų organas, katalikybės, tautybės ir demokratybės liaudžiai šviesti savaitraštis. Pirmasis jo numeris buvo išspausdintas 1925 m. kovo 18 d., paskutinysis – 1940 m. birželio 28-ąją. Nuo 1936-ųjų šis laikraštis buvo pagrindinė priemonė, kuria naudojosi Žemaičių rašytojų sambūrio nariai, viešindami savo kūrybą ir taip prisistatydami visuomenei.

Aktualu tai, kad Žemaičių rašytojų sambūris niekada nebuvo oficialiai įregistruotas, t. y. jis buvo viena iš bendro tuometinio žemaičių kultūrinio judėjimo, kurio centras buvo Telšiuose, konkrečiai Žemaičių muziejuje „Alka“, šakų, kurios nariai vėlesniais metais tapo ir Lietuvos Žemaičių meno ir mokslo centro literatų sekcijos, kartais vadintos ir Žemaičių rašytojų sekcijos, nariais. Taigi V. Mačernis, kaip ir kiti Žemaičių rašytojų sambūrio nariai, į šį sambūrį niekada oficialiai nebuvo priimtas, bet, kaip ir kiti sambūriečiai, į jį įsiliejo savaime, Telšiuose bręsdamas kaip kūrėjas ir kaip kūrėjas tapdamas žinomas dalyvaudamas jaunųjų literatų, Žemaičių rašytojų sambūrio renginiuose ir spaudos dėka.

939 m. V. Mačernis išvyko studijuoti į Kauną. Žinių apie jį nuo to laiko „Žemaičių prieteliuje“ neberandame.

Prasidėjus sovietinei okupacijai buvo nutraukta ne tik savaitraščio „Žemaičių prietelius“ leidyba, bet pritilo ir žemaičių kultūrinė veikla. Tais metais savo veiklą pristabdė ir Žemaičių rašytojų sambūris. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, pirmieji nacių okupacijos metai kultūros žmones taip pat vertė tylėti. 1941 m. birželio mėnesį Telšiuose buvo išleistas pirmasis laikraščio „Žemaičių žemė“ numeris (vėliau šis leidinys ėjo kaip savaitraštis). Iš pradžių jį leido Lietuvių aktyvistų fronto Telšių miesto skyrius, vėliau – Žemaičių kultūrinio veikimo centro vardu Kazys Mockus. Spausdino Telšių spaustuvė. Pirmaisiais laikraščio leidimo metais tekstų kultūros temomis šiame leidinyje buvo labai mažai. Kai laikraštį leisti perėmė Žemaičių kultūrinio veikimo centras, leidinyje vis daugiau vietos buvo skiriama krašto ir visos Lietuvos kultūros reikalams, kultūros paveldui, Lietuvos istorijos temoms. Dar plačiau krašto kultūrinis gyvenimas leidinyje pradėtas atspindėti Žemaitijoje 1942-08-13 įsteigus Lietuvos Žemaičių meno ir mokslo centrą.

1942 m. rugpjūčio 22 d. „Žemaičių žemė“ paskelbė informaciją, kurioje pranešta, kad „Įsteigta Lietuvos Žemaičių meno ir mokslo centras su centrine būstine Telšiuose. Jam leidimą valdžia išdavė 1942-08-13. Tai kultūrinis lietuvių susivienijimas, kuris jungs visus Žemaitijos meno ir mokslo darbuotojus. Šio Centro skyriai galės veikti visame Žemaičių krašte. Šio Centro steigėjai: „Žemaičių žemės“ redaktorius Kazys Mockus, Lietuvos banko direktorius D. Jurkus, pradinių mokyklų inspektorius J. Skuodas. Centro pagrindiniai uždaviniai: rūpintis krašto kultūriniu gyvenimu, remti įvairias lietuviškas meno ir mokslo įstaigas. Centrui bus reikalinga visuomenės parama.“

Vėlesniuose laikraščio numeriuose kultūros žmonės buvo raginami steigti skyrius savo gyvenvietėse.

Šiame centre netruko susikurti Literatūros sekcija, kuri, kaip jau minėta, Antrojo pasaulinio karo metais (nuo 1942-ųjų pabaigos iki 1944-ųjų rudens) vienijo Žemaičių rašytojų sambūrio narius ir pratęsė šio sambūrio veiklos tradicijas.

1943 m. sausio 3 d. Telšiuose Lietuvos Žemaičių meno ir mokslo centras suorganizavo didelį žemaičių rašytojų literatūros vakarą. Jame dalyvavo Stasys Anglickis, Stasys Būdavas, Pranas Genys, Petras Gintalas, Alfonsas Gricius, Butkų Juzė, Stasys Santvaras, Stasė Niūniavaitė, Paulius Jurkus, Vytautas Žvirzdys. Grojo Jasenauskas, Jurgis Gaižauskas, Andrulis. Šiame vakare V. Mačernio nebuvo, tačiau jis ryšius su žemaičių rašytojais tuo metu palaikė, ypač po to, kai po Vilniaus universiteto uždarymo sugrįžo į Šarnelę. Tuo metu dalyvauti šio sambūrio veikloje, kaip matyti iš publikacijų „Žemaičių žemėje“, jį labiausiai skatino ne tik P. Genys, bet ir P. Jurkus, kuris 1943–1944 m. buvo vienas iš aktyviausių šio savaitraščio bendradarbių.

1944 m. sausio 8 d. savaitraštyje „Žemaičių žemė“ (Nr. 1) išspausdintas V. Mačernio sonetas „Mes nežinome kam“

Mes nežinome kam, bet gyventi,

Kurt ir juoktis pasauly puiku –

Nors ir tai, ką mes esam iškentę,

Vienąsyk prasiveržia džiaugsmu.

Mes nežinom kodėl, bet darbuotis

Per šešias įtempimo dienas

Tenka mums. Ir tada vainikuoti

Galim švęsti šventes prabangias.

Mes nežinome kaip kuo būdu,

Bet vien ieškantį glosto švelniai

Po gilių abejonių naktų

Pirmutiniai tiesos spinduliai,

Iš pro ašarų tyrus lašus

Šviečia aukštas ramybės dangus.

Tame pačiame laikraščio numeryje buvo išspausdinti ir Butkų Juzės, Pauliaus Jurkaus, Prano Genio tekstai.

1944-01-22 „Žemaičių žemėje“ (Nr. 3) paskelbta žinutė, kad Lietuvos Žemaičių meno ir mokslo centras vasario 5–9 dienomis organizuoja literatūros vakarus Kuršėnuose, Šiauliuose, Mažeikiuose, Skuode. Juose pakviesti dalyvauti: S. Anglickis, S. Būdavas, Butkų Juzė, P. Genys, P. Jurkus, T. Kirša, V. Mačernis, S. Niūniavaitė, A. Rimvydis, S. Santvaras, M. Vaitkus.

1944 m. vasario 19 d. „Žemiačių žemėjė“ (Nr. 8) išspausdintas B. Novaišo straipsnis „Žemaičiai rašytojai su tauta“. Jame pažymėta, kad jau įvyko 30 Žemaičių rašytojų sambūrio literatūros vakarų įvairiose Žemaitijos vietose. Vasario 5 d. Šiauliuose dalyvavo S. Anglickis, S. Būdavas, Butkų Juzė, P. Penys, P. Gintalas, P. Jurkus, V. Mačernis, S. Niūniavaitė, S. Santvaras. Pažymėta, kad žiūrovai labai palankiai sutiko rašytojus, kai kas į sceną paskaityti savo kūrybos buvo net antrą kartą iškviesti.

Kuršėnuose, Mažeikiuose vykusiuose žemaičių rašytojų vakaruose V. Mačernis su grupe kitų žemaičių rašytojų taip pat dalyvavo. Prie jų čia dar prisidėjo Pranas Butkus. Pianinu skambino Anglickienė (S. Anglickio žmona Janina).

Tame pačiame numeryje po rubrika „Iš mūsų krašto“ išspausdintoje žinutėje „Literatūros vakaras“ rašoma, kad „Lietuvos Žemaičių meno ir mokslo centro Rašytojų sambūris ([aktualu tai, kaip šis sambūris čia vadinamas – sambūris – kaip atskira sudėtinė centro dalis!] savo 30-ąjį kultūrinį vakarą surengė Mažeikiuose vasario 7 d. Programoje su savo poezija beletristika, žemaitiška poezija dalyvavo žemaičiai rašytojai Butkų Juzė, Petras Gintalas, St. Anglickis, St. Niūniavaitė, Paulius Jurkus, Vyt. Mačernis ir Petras Butkus.

Mažeikiškiai, ištroškę poezijos bei prozos, programą sutiko nepaprastai šiltai. […]“.

1944 m. kovo 11 d. „Žemaičių žemėje“ išspausdintoje informacijoje „Šv. Kazimiero minėjimas“ rašoma, kad „kovo mėn. 4 d. Blaivinimo sąjungos Telšių skyrius, pasikvietęs žymių mokslo ir meno jėgų iš Kauno, labai įspūdingai minėjo Lietuvos Globėją Šv. Kazimierą Karalaitį jo 460 metų mirties proga“. Tarp šventėje dalyvavusių asmenų paminėtas ir V. Mačernis. Rašoma: „Jaunas rašytojas Paulius Jurkus perskaitė keliautojo susimąstymą prie Šv. Kazimiero karsto, o poetas Vytautas Mačernis – keletą nuotaikingų eilėraščių filosofinėmis žmogaus menkumo temomis. Turėdamas gilią mintį ir neblogą formą, šis poetas kas kartą darosi įdomesnis. […]“

1944 m. balandžio 8 d. „Žemaičių žemės“ pirmajame puslapyje išspausdinta informacija „Literatūros vakaras Vilniuje“. Joje rašoma, kad „Vykstančios Vilniuje dailininkų parodos metu š. m. kovo mėn. 28 d. buvo suruoštas didelis literatūros vakaras, kuriame, be Vilniaus ir Kauno literatų, dalyvavo ir pora jaunųjų žemaičių rašytojų – P. Jurkus ir V. Mačernis“. Taigi, tuo metu V. Mačernis kaip poetas jau žinomas ir tarp Vilniaus kūrybinio elito.

Tą pavasarį V. Mačernis buvo itin laukiamas Telšiuose ir jau ne tik kaip poetas, bet ir kaip lektorius. Štai 1944 m. gegužės 13 d. išspausdintoje „Žemaičių žemės“ informacijoje „Motinos dienos paminėjimas“ rašoma, kad „gegužės 7 d. visoje Lietuvoje buvo pagerbta lietuvė moteris – motina. Surengti atitinkami pagerbimo aktai su paskaitomis ir menine dalimi. […] Gimnazijos [Telšių] minėjime paskaitą skaitė poetas Vyt. Mačernis. Buvo visai skoninga meninė dalis.“

1944 m. gegužės 20 d. „Žemaičių žemės“ pirmame puslapyje išspausdintame straipsnyje „Žemaičių laikraščiai rašo“, P. Jurkus pažymi, kad „Dabartinė „Žemaičių žemė“ neatstovauja kurią nors vieną visuomenės grupę. Ji eina vienijimo kelius, atsiremdama į pačius giliausius žemaičių savumus“. Toks pareiškimas yra itin aktualus, nes tuo metu laikraščio kryptis stipriai skyrėsi nuo to, kokia ji buvo pirmaisiais leidimo metais, kai šis leidinys Žemaitijoje buvo vienas iš svarbiausių vokiečių okupacinės valdžios ideologijos ruporų.

1944 m. gegužės 20 d. „Žemaičių žemės“ 2 puslapyje išspausdintas išskirtinės svarbos V. Mačernio literatūriniame kelyje turintis jo straipsnis „Žemaitiškas charakteris mene“. Tame pačiame numeryje buvo paskelbti ir trys P. Genio eilėraščiai bei Juliaus Šimkevičiaus straipsnis „St. Anglickio kūrybos veidas“ (jis išspausdintas po rubrika „Žemaičių žemės poetai“).

Straipsnis „Žemaitiškas charakteris mene“ rodo, kad V. Mačernis tuo metu jau tvirtai laikėsi Žemaičių rašytojų sambūrio pagrindinių nuostatų, išdėstytų 1938 m. išleistoje žemaičių prozos ir poezijos antologijoje „Žemaičiai“ išspausdintoje S. Anglickio parašytoje knygos įžangoje „Žemaičių pasisakymas“. Straipsnio pradžioje V. Mačernis rašo: Amžių bėgyje klimatinės, istoriniai politinės ir kitokios sąlygos padėjo susiformuoti kiek savitesniam negu bendrai lietuviškam žemaičių charakteriui. Jis turi jį iš kitų lietuvių tarpo išskiriantį mąstymo ir pasaulio pergyvenimo atspalvį. Meno uždavinys yra kaip tik jį pagauti, išryškinti ir parodyti kitiems.“

Toliau straipsnyje pasigirsta poeto nerimas dėl to, kad kai kurie žemaičiai menininkai, atsiskleisdami kaip žemaičiai kūrėjai, gali paslysti. Čia V. Mačernis aiškiai nusako, kaip gali ir turėtų atsiskleisti žemaičio kūryboje žemaičio menininko žemaitiškumas. Jis rašo:

Šiandien jau ir populiarioji nuomonė naudojasi šablonišku, įprastu žemaičio charaktrizavimu: žemaitis atkaklus, užsidarėlis, užsispyręs… ir gal ne visai klysta. Tačiau tai nėra išsamus žemaičių charakterio atskleidimas, ir ne kiekvienu atveju mes taip galime pirmą pasitaikiusį žemaitį aptarti, nes ne kiekvienas žemaitis yra tipiškas ir nebūtinai nešasi su savim visiems regimas visas „žemaitiškas dorybes“. Ką mes išsyk galime pamatyti, tėra išorinė žmogaus pusė, jo kasdienis veidas. […]

Žinoma, ne ten reikia ieškoti bruožų žemaitiškajam charakteriui sudaryti. Tikrojo žemaitiškojo charakterio turi ieškoti žemaitis menininkas, savy paties savęs ieškodamas. Pirmiausia jis turi ieškoti savęs kaip žmogaus, savo tikrojo veido, o su juo kartu kaip specifiškas atspalvis išplauks ir žemaitiškasis jo charakteris.

Todėl einant tuo keliu atpuola išorinis ieškojimo būdas. Žemaitis menininkas visai neturi „vaidinti“ žemaičio, naudodamas štampuotus ir jau populiariais virtusius išorinius nusakymus. Jei jis yra tikras žemaitis, tai jo žemaitiškumas būtinai išplauks jo kūryboje, nes žmogus gali pasirodyti nuoširdžioje kūryboje tik tuo, kuo jis yra. Pav., dėl Maironio žemaitiškumo mes galime ginčytis, kai iškyla jo gimtosios vietos klausimas, tačiau viskas pasidaro aišku, kai pasiskaitai jo kūrybą. Tiek reiškimosi priemonėse, tiek jo poetiškojo pasaulio logikoje ir struktūroje žymu Maironio žemaitiškasis charakteris. O tačiau jis nerašė nei žemaitiškai, nei apie žemaitiškumą galvojo. Žemaitiškumas jo kūryboje išplaukė savaime, be specialių pastangų.“

Nuotraukoje – Vytautas Mačernis. Fotografas nežinomas

i „Savo likimui aš nepriekaištauju“ Leono Peleckio-Kaktavičiaus pokalbis su Stasiu Anglickiu), Literatūra ir menas, 1995 m. gruodžio 23 d.

ii Lietuvių kalbos mokytojas, literatų būrelio globėjas Feliksas Kudirka (1901–1967).

error: Content is protected !!
Smush Image Compression and Optimization