Kalbant apie drabužius, sunku tiksliai nustatyti vieno ar kito reiškinio, pvz . kažkokio drabužio ar jo fasono atsiradimo pradžią , lygiai kaip sunku pasakyti, kada jie išnyko. Tai priklausė nuo kelių faktorių: mados krypčių, turtinės padėties, papročių laikymosi, individualių žmogaus savybių (pvz., noro ir sugebėjimo puoštis, taupumo ir pan.). Valstiečių turtinė padėtis nedaug lėmė šventadienių drabužių medžiagas ir modelius. Ir turtingieji, ir vargingai gyvenantys vilkėjo tokio pat kirpimo ir panašių medžiagų drabužius. Tik turtingos valstietės turėjo daugiau drabužių, jos galėjo nusipirkti daugiau fabrikinių audinių.
XIX a. žemaičių moterų šventadienį vasarinį kostiumą, kaip ir visoje Lietuvoje, sudarė marškiniai, sijonas, liemenė, prijuostė, galvos danga ir apavas.
Žemaičių XIX a. marškinių muziejų rinkiniuose nedaug. Jie dažniausiai tunikinio sukirpimo, su perpetėmis, pašukiniais ar pakuliniais pridurkais (kai kuriose vietovėse vadinti sterblėmis „sterblia”), ilgomis rankovėmis. Rankovės dvejopo kirpimo. Vienos su rankogaliais, kitos (pietų Žemaitijoje) be rankogalių, į apačią siaurėjančios, su įstatytais dideliais trikampiais klyneliais. Rankovių puošyba priklausė nuo kirpimo. Raudonų žičkų rinktiniais arba diminiais užaudimais puošė rankovių galus arba rankogalius. Žemaičių marškinių apykaklė stati arba siaura atversta. Stačiąsias apykakles ir krūtinės antsiuvą puošė raudonų žičkų užaudimais. Mėgo dobiliukų, langučių, rombelių ornamentus. Kadangi žemaitės mėgo ryšėti daug skarų, jų marškinių apykaklės dažnai nepuoštos. Minėto kirpimo ir puošimo marškiniai Žemaitijoje viršutiniu išeiginiu drabužiu buvo maždaug iki XIX a. trečio ketvirčio. XIX a. pabaigoje jie tapo apatiniu drabužiu. Ant jų vilkosi įvairių kirpimų švarkelius ir palaidines. Po švarkeliais kartais dėjosi medvilnines krūtinėles su siuvinėta kiauraraščiu apykakle. XIX a. pab. – XX a. I p. apatinius marškinius siuvo be pridurkų, ilgomis, pusilgėmis, vėliau trumpomis rankovėmis ar visai be jų.
XIX a. sijonai dryžuoti ir languoti, siūti kelių tiesių palų, užpakalyje gausiai raukti. Išilgadryžiai sijonai dėvėti beveik visoje Žemaitijoje. Skyrėsi spalviniai deriniai ir dryžių išdėstymas. Šiaurinėje Žemaitijoje (Akmenės, Mažeikių raj.) sijonai labai ryškių spalvų: dominuoja raudono dugno sijonai su įaustais pavieniais ar sugrupuotais poromis violetinės, žalios, juodos, baltos, geltonos spalvos ruoželiais. Šie sijonai siūti iš skerso audinio. Jų metmenys lininiai, o ataudai vilnoniai, austi ataudų ripsu. Kituose išilgadryžiuose sijonuose ritmiškai kartojasi vienos spalvos ruožai ir siaurų ruoželių grupės beveik tokio pat pločio, kaip vienspalviai ruožai. Grupėse ruoželiai išdėstyti simetriškai nuo vidurio. Be to audė sijonus, kuriuose siaurus kelių spalvų ruoželius dėstė tam tikru raportu, retkarčiais – be tvarkos. Languotų sijonų mažiau nei išilgadryžių. Jie dažniau dėvėti vidurio Žemaitijoje – Plungės, Kelmės, Raseinių, Šilalės rajonuose. Austi sulanguoti iš 2 – 4 spalvų siūlų. Rytų Žemaitijoje būta ir skersadryžių sijonų, austų kelių spalvų neplačiais ruoželiais. XIX a. II p. – XX a. pr. Žemaitijoje dėvėjo vadinamus vienspalvius sijonus, kai dažniausiai į vienos spalvos medvilnę ataudžiama kitos spalvos vilna ar šilkvilne. Muziejų rinkiniuose yra vienspalvių 4-nytai ruoželiu austų ir nežymiai išilgai ar skersai dryžuotų bei raštuotų tos rūšies sijonų. Minėtus sijonus siuvo keturių tiesių palų, užpakalyje gausiai rauktus. Vėliau, XIX a. pab. – XX a. pr., ypač po Pirmojo pasaulinio karo keitėsi sijonų pasiuvimas – anot vienos pateikėjos “sijonai ėjo pagal madą”. Juos kirpo į klynus, mažėjo raukimų užpakalyje, vėliau jų visai nebeliko. Vienspalvius sijonus puošė įvairiai: netoli pažemių užsiūdavo to paties įstrižo audinio ar juodo aksomo plačią juostą, 2-3 siauras šilkines juosteles, nulenkdavo vieną platesnę ar 2 siauras siūles. Pažemius apsiūdavo pinta vilnonių siūlų kasele ar pirktine juostele – šepetėliu.
Apatinius sijonus siuvo lininius, medvilninius, pusvilnonius ir vilnonius. Puošė tik sijonų apačią, kuri matydavosi pasikaišius viršutinį sijoną. Žemaitės mėgo skersadryžius pusvilnonius sijonus. Jų viršutinė dalis austa siaurais įvairiaspalviais ruoželiais, o apačioje per porą sprindžių užausti keli platūs ryškių spalvų ruožai. Šiaurinėje Žemaitijoje siuvo raudonus vilnonius sijonus. Aptinkama tamsių apatinių sijonų su augaliniais ornamentais siuvinėtais pažemiais. Baltus medvilninius sijonus apačioje puošė baltu siuvinėtu kiauraraščiu. Siuvinėjimai stambesni ir grubesni, nei ta pačia technika siuvinėtų skarelių.
Žemaičių XIX a. prijuostės dažniausiai išilgadryžės, siūtos iš skerso audinio, vienapalės. Jų ilgį lėmė audinio plotis – 65-85 cm. Kai kurios XIX a. I pusės – vidurio prijuostės labai plačios – siekia net 170-240 cm. Palyginus su kitų sričių prijuostėmis, žemaitiškos yra trumpesnės ir žymiai platesnės. Jų viršus sutraukiamas ant virvelės ar prisiūtas prie juosmens smulkiomis, stačiomis klostelėmis. Prijuostes audė įvairiomis technikomis: vienose ritmiškai kartojasi dvinyčiai ir keturnytai ruoželiu ar dimiškai austi ruožai, kitos austos atlasu. Daugiausia išilgadryžių prijuosčių austų iš baltų ir raudonų lininių ir medvilninių siūlų. Vienose vyrauja balta spalva, kitose daugiau raudonos. Pietų Žemaitijoje mėgtos balto dugno prijuostės su įaustais dobiliukų rašto ruoželiais. Be minėtų dvispalvių, šiaurės vakarų žemaitės mėgo ir daugiaspalves išilgadryžes prijuostes: dominavo raudonos ir mėlynos spalvos ruožai, o siaurus ruoželius įausdavo baltus ir geltonus. XIX a. II pusėje pietų Žemaitijoje ryšėjo žalio, rudo ar pilko dugno prijuostes su įaustais medvilniniais, vilnoniais ar skaistgijų įvairių raštų diminiais ruoželiais. Kartais apačioje prisiūdavo sprindžio pločio įstrižo to paties audinio priedurą.
Be išilgadyžių, šiaurinėje Žemaitijoje dėvėjo baltas medvilnines, pažemiuose ir šonuose siuvinėtas kiauraraščiu stilizuotais augaliniais ornamentais prijuostes. Kai kurių puošnumo dėlei siuvinėti ir raišteliai. Tokia technika žemaitės siuvinėjo skareles bei apatinius sijonus.
Liemenes siuvo iš namie austų ir fabrikinių audinių. Namie austos liemenės vilnonės, pusvilnonės smulkiai ir stambiau languotos bei skersadryžės. Žemaičių liemenės trumpos. Dažniausiai jas siuvo gilia kaklo iškirpte, durtas aukštai po krūtine ir smulkiai klostytas. Klosteles, kad nesiskleistų, vidinėje pusėje perverdavo siūlu. Tik viena kita liemenė yra kitokio kirpimo. Keičiantis madai, šventadieniais liemenių nebevilkėjo.
Šaltesniu oru XIX a. II pusėje – XX a. pr. vilkosi įvairaus kirpimo švarkelius. Juos siuvo iš vilnonių, pusvilnonių namie austų ir pirktinių audinių. Mėgo juodus. Vieni švarkeliai siūti įliemenuoti, kiti į apačią kiek platėjantys. Puošti dekoratyvinėmis siūlėmis, siauromis šilko juostelėmis, aksomu.
Rudenį, žiemą XIX a. I pusėje moterys šventadieniais vilkėjo sermėgas, sermėgėles. Jos ilgos ir trumpos, siūtos iš natūralios spalvos milo, nuo liemens durtos ir rauktos ar klostytos. Trumposios sermėgėlės, panašiai kaip liemenės, truputį pakeltu aukščiau pidūrimu. Būta sermėgėlių, kurių apykaklė, priekis, rankovių galai siuvinėti tamsiais siūlais stilizuotais augaliniais ornamentais. Kaip šventadienis drabužis sermėgos Žemaitijoje nustotos dėvėti anksčiau, nei kitose etnografinėse Lietuvos srityse. XIX a. II pusėje – XX a. pr. Žemaitijoje dėvėjo tamsių naminių ar pirktinių audinių trumpas vatines ir ilgus vata pašiltintus apsiaustus (paltus).
Žiemą išeigai vilkėjo trumpus puskailinius ir ilgus kailinius. XIX a. II pusėje – XX a. pr. kailinius išeigai aptraukdavo juoda vilnone pirktine medžiaga.
Galvos danga XIX a. Žemaitijoje, kaip ir kitose etnografinėse Lietuvos srityse, skyrė moterį nuo merginos. Merginų galvos apdangalų muziejų rinkiniuose mažai išlikę. Merginos puošėsi natūralių gėlių vainikais, galionais, rangėmis. Ranges klostė iš šilkinių vienos ar dviejų spalvų kaspinų. Galionus siuvo iš sidabrinės ar auksinės spalvos brokatinio kaspino. Moterys dėvėjo šilkinio, medvilninio vilnonio audinio siūtas kepurėles, žiemą – pašiltintas vata. Ypač puošnios baltos medvilninės siuvinėtos kiauraraščiu kepurėlės su raišteliais. Vienų kepurėlių siuvinėti tik raištelių galai, kitos visos ištisai siuvinėtos sudėtingais smulkiais augaliniais ornamentais.
Skareles ryšėjo ir moterys, ir merginos. Būdinga, jog žemaitės XVIII – XIX a. ryšėjo net po kelias skareles. Tą bruožą pastebėjo ir apie Žemaitiją rašę XIX a. autoriai.Skarelių Žemaitijoje daug ir įvairių. Turtingesnės turėjo po keliolika skarelių, vargingesnės – vos kelias. Vienokias skareles ryšėjo kasdien, kitokias -į turgų, o pačias gražiausias – į bažnyčią. Be skarelės, anot kai kurių pateikėjų, net XX a. pradžioje nedrįsdavo bažnyčioje pasirodyt – “kunigai pirštu rodė”. Šventadienės skarelės buvo namie austos ir pirktinės. Namie audė dvinytes linines ar medvilnines keliariopas skareles. Vienų vidurys baltas, o pakraščiuose užausti raudoni ruoželiai. Kitos sulanguotos iš baltų ir raudonų ruoželių. Vienose vyrauja balta, kitose – raudona spalva. Mėgo languotas iš raudonos ir mėlynos spalvos siūlų, retai derino baltą ir mėlyną spalvas. Languotų skarelių kraštus žemaitės mėgo puošti trumpais įvairiaspalvių skaistgijų kuteliais. Paminėtinas ypatingas languotų skarelių rišimo būdas, būdingas tik žemaitėms – skarelės kampus, apsukę apie galvą, surišdavo dvigubu mazgu virš kaktos. Gaudavosi lyg savotiški “rageliai”. Labai puošnios baltos medvilninės siuvinėtos kiauraraščiu skarelės. Dažniausiai skirtingais sudėtingais ornamentais siuvinėjo du priešpriešinius skarelių kampus. Gobiantis vieną kampą lenkė į viršų vieną sekmadienį, antrą kampą – kitą sekmadienį. Minėtas skareles ne kiekviena sugebėdavo pati išsisiuvinėti. Žemaitės ryšėjo tiulines siuvinėtas skareles, rištas tinklelines, įvairias šilkines, batistines (jų kraštus puošė mereškavimu, pirktiniais ar adata rištais plonais mezginėliais). Minėtas skareles rišo po smakru.
Šaltu ar lietingu oru ir nuo dulkių apsisaugoti moterys suposi skaromis. Vasarą žemaitės siautėsi lininėmis ir medvilninėmis skaromis. Vidurio ir šiaurinėje Žemaitijoje labiau paplitę kvadrato formos languotos dvinytės, dvipalės skaros, vadinamos “raištis”, “kryžioks skepets” ir kt. Jos sulanguotos iš baltų ir raudonų, raudonų ir mėlynų ruožų. Sulangavimas panašus kaip mažų ant galvos gobiamų skarelių. Pietų Žemaitijoje paplitę baltos vasarinės stačiakampio formos dažniausiai dvipalės skaros – drobulės. Jos dvinytės, šešianytės, aštuonnytės servetinės, galuose su raudonų žičkų užaudimais. Žičkus įausdavo į audinio raštą, retai – sumuštine technika. Aplink puoštos baltais ar baltais ir raudonais kuteliais ar siaurais pinikėliais.
Šaltu oru siautėsi vilnonėmis ar pusvilnonėmis skaromis. Ekspedicijose moterys pasakojo, jog seniau vilnones dideles skaras labai brangino – kai kurios į bažnyčią ėjo susisupę prastesne skara, o gražiąją nešėsi ryšuliuke ir ja apsisupdavo tik prie šventoriaus. Vienos seniausių muziejų rinkiniuose esančių skarų – skersadryžės vienpalės gūnios. Jos daugiausia yra iš šiaurės vakarų Žemaitijos, dėvėtos XVIII a. – XIX a. I pusėje. Jų metmenys lininiai, ataudai vilnoniai, austos sumuštine technika kelių spalvų įvairaus pločio ruoželiais. Kita skarų grupė – kvadrato formos. Jos keliariopos. Šiaurinėje Žemaitijoje XIX a. I pusėje austos skaros, kurių vidurys šviesus, o pakraščiuose įausti keli platūs ryškūs ruožai (pvz., žali, violetiniai, raudoni).Vidurio, šiaurės ir vakarų Žemaitijoje paplitę languotos raudonos ir juodos (ar rudos) spalvos skaros.Vėliau languotosios skaros pamažu tamsėja, pilkėja. XIX a. II pusėje – XX a. I p. daug būta raštuotų vienpalių skarų. Paprastai jų metmenys vienos spalvos, o ataudai – kitos. Be to audė tamsias vienspalviu viduriu skaras su pakraščiuose įaustais kitos spalvos ruožais. Yra raibų skarų, kai mesta viena spalva, o atausta – kita. Labiau vertino vienpales skaras, todėl neretai jas užsakydavo išausti profesionalioms audėjoms.XX a. skaras namie retai beaudė. Išeigai suposi ir fabrikinėmis skaromis. Turėjo didelių šilkinių, plonų vienspalvių, languotų ar dryžuotų vilnonių, kašmyrinių gėlėtų.
Šventadienės pirštinės buvę kumštinės (šiaurės vakarų Žemaitijoje vadintos “tumpinės”) ir pirštuotos, vienspalvės ir raštuotos. Vilnų atskirai nedažė, o megzdavo iš likusių audžiant lovatieses. Raštuotas kumštines pirštines mezgė viengubas ir dvigubas geometriniais ir stilizuotais augaliniais ornamentais: trikampėliais, rombais, langučiais, žvaigždutėmis, roželėmis.Tamsiame (rudame, juodame) dugne išmegzdavo oranžinių, rudai raudonų, žalių, baltų vilnų, rečiau skaistgijų raštus. Dvigubų pirštinių pamušalas dažniausiai baltų vilnų. Raštuotųjų pirštinių riešelis vienspalvis, rečiau – su įmegztu raštu. Vienspalvės pirštinės dažniausiai megztos lygiai, kartais XX a. I p. viršutinėje pusėje išmegzdavo nesudėtingus raštus. Jų riešai dvejopi. Vienų dvigubi, kai pamušalas megztas šviesesnių, ryškesnių spalvų siūlų, o viršus – visos pirštinės spalvos tinkleliu, pro kurį matosi pamušalas. Kitų vienspalvių pirštinių riešeliai megzti įvairiaspalviais smulkiais rombeliais (tokių yra Šiaulių r.) arba puošti mažai stilizuotu augaliniu raštu – vingiuojančia gėlių šakute. XX a. 3-5 deš. buvo madingos prailgintais riešeliais pirštinės.
Riešines dėvėjo XIX a. Jos buvę dvejopos. Vienos megztos iš plonų vilnonių ar skaistgijų siūlų ir puoštos dažniausiai vienos spalvos, rečiau įvairiaspalviais biserio karoliukų ornamentais: aštuonkampėmis žvaigždutėmis, eglutėmis, roželėmis rombais. Kitos riešinės megztos iš kelių spalvų vilnonių siūlų siaurais ruoželiais ar mažais rombeliais.
Vasarai išeigai kojines XIX a. mezgė baltas linines lygiai, stulpeliais ar kiauraraščiu. A. ir A. Tamošaičių rinkinyje yra raštuotų, megztų iš baltų ir raudonų siūlų dobiliukų, langučių ornamentais kojinių. Tačiau dar reikėtų tikslinti tokių kojinių mezgimo laikotarpį. Žiemą moterys mūvėjo vienspalves, retai raštuotas kojines. XIX a. pab. – XX a. I p. išeigai jau mūvėjo pirktinėmis kojinėmis.
Nosines išeigai XIX a. audė linines ir medvilnines. Vienos baltos su iškiliais (storesnių siūlų) ruoželiais pakraščiuose, kitos puoštos raudonos spalvos ruoželiais. Trečios sulanguotos iš baltų ir raudonų siūlų. Pietų Žemaitijoje yra languotų nosinių, puoštų įvairiaspalvių skaistgijų kuteliais. Ekspedicijų metu pasakojo, jog ant šių ypatingu būdu sulankstytų nosinių pasidėdavo bažnyčioje maldaknyges. XX a. I p. daugiausia naudojo pirktines nosines.
Šventadieniais XIX a. žemaitės avėsi odiniais bateliais arba ornamentuotomis medinėmis klumpėmis.
XIX a. pabaigoje Žemaitijoje, kaip ir kitose etnografinėse Lietuvos srityse, keičiasi aprangos stilius. Išeigai siuvami vienspalviai sijonai ir švarkeliai, neberyšimos prijuostės, suvienodėja moterų ir merginų galvos apdangalai. Nyksta skirtumai tarp miestiečių ir kaimiečių aprangos.