Švenčiant Platelių miestelio savivaldos 230 metų sukaktį Platelių dvaro svirne 2022 m. liepos 2 d. buvo atidaryta šio krašto tekstilės paroda iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus rinkinių. Mintis parodyti šio visapusiškai turtingo krašto savitumą brendo keletą metų. Juolab, kad prieš kelis dešimtmečius Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus šiose apylinkėse vykdytų ekspedicijų metu buvo surinkta gražiausių interjero audinių, dabar įrašytų į muziejaus aukso fondą. Iš kitų Žemaitijoje vykusių ekspedicijų muziejaus darbuotojos taip pat parsiveždavo daugybę įvairiausių audinių[1]. Vienoki spalvų deriniai, raštų ir puošybos ypatumai būdingi Šiaurės Žemaitijai, kitokie Pietinei ar Vakarų. Bet drauge sudėjus jie liudija turtingą krašto praeitį, begalinį žmonių norą puošti ir gražinti savo aplinką.
 |
 |
 |
 |
|
Lovatiesė „divonas“. XIX a. II p. Plungės r., Šateikių ap., Palūsčių k. LNDM LA-5974 |
Lovatiesė „divonas“. XIX a. pab. Plungės r., Šateikių ap., Godelių k. LNDM LA-5981 |
Lovatiesė. XIX a. pab.–XX a. pr. Plungės r., Šateikių ap., Narvaišių k. LNDM LA-5959 |
Lovatiesė „divonas“. 1918 m. Audė Ieva Krulienė, g. 1903 m. Plungės r., Šateikių ap., Vydeikių k. LNDM LA-5971 |
 |
 |
 |
 |
|
Lovatiesė. XIX a. Mažeikių r., Renavo ap., Mažaičių k. LNDM LA-5878 |
Lovatiesė „divonas“. XIX a. Skuodo r. LNDM LA-5872 |
Lovatiesė. Apie XIX a. pab.–XX a. pr. Kretingos r., Imbarės ap., Erlėnų k. LNDM LA-4813 |
Lovatiesė „divonas“. Apie XIX a. pab.–XX a. pr. Skuodo r. ir ap., Paluknės k. LNDM LA-4812 |
 |
 |
 |
 |
|
Lovatiesė „kapa“. XIX a. pab. Plungės r., Nausodžio ap. ir k. LNDM LA-5973 |
Lovatiesė „divonas“. Apie XX a. I p. Plungė. LNDM LA-5961 |
Lovatiesė. 1924 m. Plungės r., Rietavo ap., Pajūrio k. LNDM LA-4811 |
Pagalvės užvalkalas. XX a. 2 deš. Audė Morta Balsienė, g. 1898 m. Akmenės r., Viekšniai LNDM LA-4759 |
 |
 |
 |
 |
|
Lovatiesė. Apie XIX a. pab.–XX a. pr. Telšių r., Luokės ap., Viekšnalių k. LNDM LA-4400 |
Lovatiesė. Apie XX a. pr. Plungės r., Rietavas. LNDM LA-4395 |
Lovatiesė „divonas“. XX a. pr. Audė Pocienė. Plungės r., Rietavo ap., Vienragių k. LNDM LA-4391 |
Lovatiesė. XX a. pr. Audė Petronėlė Lignugarienė. Klaipėdos r., Endriejavo ap., Šlepštikų k. LNDM LA-4321 |
 |
 |
 |
 |
|
Lovatiesė. Apie XX a. pr. Klaipėdos r., Endriejavo ap., Lelėnų k. LNDM LA-4302 |
Lovatiesė. Apie XIX a. pab.–XX a. pr. Telšių r., Varnių ap., Pavandenės k. LNDM LA-4274 |
Lovatiesė „divonas“. Apie XX a. pr. Mažeikių r., Tirkšlių ap., Medžialinkės k. LNDM LA-4272 |
Lovatiesė „kapa“. Apie XIX a. pab.–XX a. pr. Jurbarkas. LNDM LA-4079 |
 |
 |
 |
 |
|
Lovatiesė „divonas“. XX a. I p. Audė Antanina Bertašienė, g. 1904 m. Jurbarko r., Eržvilko ap., Tadaušavo k. LNDM LA-4053 |
Lovatiesė „divonas“. XX a. pr. Audė Juzė ir Antosė Gudavičiūtės. Jurbarko r. Eržvilko ap., Bukintlaukio k. LNDM LA-4019 |
Lovatiesė „dekis“. Apie XX a. pr. Jurbarko r., Rutkiškių ap., Žukaičių k. LNDM LA-4016 |
Lovatiesė „divonas“, „dekis“. Apie XX a. pr. Akmenės r., Viekšnių ap., Užventės k. LNDM LA-4015 |
 |
 |
 |
 |
| Lovatiesė „divonas“. XIX a. II p.– XX a. pr. Kelmės r. LNDM LA-4014 |
Lovatiesė. Apie XX a. pr. Akmenės r., Viekšnių ap., Užventės k. LNDM LA-4012 |
Lovatiesė „dekis“. XIX a. II p. Akmenės r., Kruopiai. LNDM LA-4000 |
Lovatiesė „dekis“. XX a. 3 deš. Audė Juzė Endrikienė, g. 1904 m. Šilutės r., Vainuto ap., Bikavėnų k. LNDM LA-3886 |
 |
 |
 |
 |
|
Lovatiesė. XX a. I p. Jurbarko r., Varlaukis. LNDM LA-1060 |
Lovatiesė. Apie XIX a. pab.–XX a. I p. Šilalės r., Laukuvos ap., Girvainių k. LNDM LA-650 |
Lovatiesė „dekis“. XX a. pr. Mažeikių r. Reivyčių ap., Mantvydų k. LNDM LA-2309 |
Lovatiesė „divonas“. Apie 1904 m. Audė Barbora Kunčienė. Mažeikių r., Židikų ap., Mažaičių k. LNDM LA-1441 |
 |
 |
 |
 |
|
Lovatiesė „dekis“. XX a. pr. Audė Izabelė Stungvilienė. Telšių r., Gadunavo apyl., Slėdų k. LNDM LA-1439 |
Lovatiesė „divonas“. 1925–1930. Akmenės r., Viekšniai. LNDM LA-1363 |
Lovatiesė „divonas“. XX a. II ketv. Audė Justina Daukšienė. Skuodo r., Notėnų ap., Panotėnių k. LNDM LA-1230 |
Lovatiesė. XX a. vid. Nėrė Zinaida Šakinienė, g. 1898 m. Plungė. LNDM LA-5610 |
 |
 |
 |
 |
|
Paklodė – prielovis „unteistuve“. XIX a. Skuodo r., Mosėdžio ap., Nevočių k. LNDM LA-5913 |
Paklodė „drobulė“. XIX a. Skuodo r., Aleksandrijos ap., Kervių k. LNDM LA-2468 |
Lovatiesė „kapa“. XIX a. pab. Plungės r., Nausodžio ap. ir k. LNDM LA-5973 |
Prielovis – užtiestuvė „unteistuve“. XIX a. I p. Skuodo r., Šačių ap., Žebrokų k. LNDM LA-2432 |
 |
 |
 |
 |
|
Pagalvės užvalkalas. XX a. pr. Audė Ona Švažienė. Akmenės r. ir ap., Smiltinės k. LNDM LA-4735 |
Paklodė. XIX a. II p. Siuvinėjo Monika Granaveckaitė-Jonuškevičienė. Telšių r., Luokės ap., Pašatrijos k. LNDM LA-2413 |
Lovatiesė. XX a. pr. Audė Juzefa Skinkaitė, Jonaitienė. Akmenės r. Kairiškių apyl., Meškių k. LNDM LA-1362 |
|
 |
 |
 |
 |
|
Pagalvės užvalkalas. 1912 m. Akmenės r., Viekšnių ap., Svirkančių k. LNDM LA-1390 |
Pagalvės užvalkalas. XX a. 2 deš. Audė Morta Balsienė, g. 1898 m. Akmenės r., Viekšniai LNDM LA-4759 | ||
XIX a.–XX a. pr. daugumą buityje naudotų įvairių audinių moterys išsiausdavo pačios paprastomis kaimiškomis staklėmis. Kai kuriuos sudėtingesnius audinius ausdavo profesionalūs audėjai, vadinami atkočiais, o dalyje šiaurinės Žemaitijos – vėveriais. Kartais išausti paprašydavo gabesnių kaimynių ar miesteliuose tuo užsiimančių moterų. Turimų audinių kiekis, jų meninės ypatybės rodė ne tik moters gabumus, grožio pajautimą bei darbštumą, bet atspindėjo ir viso valstiečio ūkio turtingumą.
Audinius galima skirstyti į spalvotuosius ir baltuosius, kasdieninius ir šventadienius. Kasdieninius audė iš prastesnių siūlų, šventadienius – iš gerų lininių, medvilninių, vilnonių naminių ar net pirktinių siūlų. Šventadienius audinius tiesė sekmadieniais, laukdami svečių, kalėdojančio kunigo atvažiuojant ar daktarą parvežant, o gražiausius – per metines šventes, atlaidus. Pagal tradiciją gražiausi audiniai būdavo perduodami iš kartos į kartą, apsidėvėjusius sunaudodavo kasdienai.
Viena gausiausių spalvotųjų audinių grupių yra lovatiesės, vadintos divonais, gūniomis, kapomis[2].
Kasdienai iki XX a. vid. audė dvinytes, keturnytes pakulines ar pusvilnones skersai, kartais išilgai dryžuotas lovatieses arba sulanguodavo įvairaus pločio dryžiais iš tokių spalvų siūlų, kokių turėdavo. Anot pateikėjų, į spalvų derinius nekreipdavo per daug dėmesio, derino tik gerų divonų spalvas. Lovatieses audė ir iš skudurėlių – jos labiau būdingos rytinei Žemaitijai. Apmesdavo suktais pakuliniais siūlais, retai suverdavo, atausdavo dvinytai įvairiaspalviais skuduriukais. Jų galiukų dažniausiai nerišdavo, o tik gražiai sudėdavo. Vienos buvo ištisai margos, kitose skuduriukų spalvas suderindavo skersiniais ruoželiais, kartais tokias lovatieses sugebėdavo išausti išilginių krypių ar rombų raštu. Tokias lovatieses kasdien dengė ant lovų, kaip sakydavo – vaikams trinti ar duodavo užsikloti šeimynai. Dažniau iš skudurėlių ausdavo grindų takus.
Šventadienės lovatiesės yra keliariopos. Visoje Žemaitijoje ataudų ripsu arba sumuštine technika austos skersadryžės lovatiesės (jose visai nesimato metmenų siūlų). Tikėtina, kad jos yra senesnėmis už vizitine Žemaitijos kortele tapusias išilgadryžes. Jų metmenys dažniausiai lininiai, o ataudai vilnoniai. Sudryžavimas įvairus. Vienose buvo derinami beveik vienodo pločio kelių spalvų dryžiai, kitose – siauri ir platesni, dar paįvairinamos slanksteliais įaustais dryželiais, kai pramaišiui ataudžiama po vieną skirtingų spalvų siūlą. Šiaurinės Žemaitijos skersadryžėse lovatiesėse dažnai ritmiškai kartojasi platūs vienos spalvos ruožai ir siaurų spalvingų ruoželių grupės. Atkočių plačiosiomis staklėmis austų šios rūšies lovatiesių spalvingieji dryželiai būna įausti raštuotai.
Išilgadryžės metmenų ripso žemaičių lovatiesės pasižymi sodriomis spalvomis, kontrastingais deriniais ir šonuose įaustomis maždaug vieno ar pusantro sprindžio pločio dryžių grupėmis, išryškinančiomis lovatiesės šonus. Austos beveik visoje Žemaitijoje maždaug nuo XIX a. II pusės ar pabaigos iki XX a. II ketvirčio. Tik ypač retais atvejais jas dar audė XX a. viduryje – mat laikytos nebemadingomis ir sunkiomis. Jų metmenys įvairių spalvų naminių vilnonių siūlų, ataudai juodi, tamsiai pilki pakuliniai, vienodo storio ar pramaišiui atausta storais ir plonais siūlais. Vienose lovatiesėse pakaitomis derinami vienodo ar skirtingo pločio 2–4 spalvų dryžiai, kitose šie dryžiai derinami simetriškai nuo lovatiesės vidurio link pakraščių, dar kitose dryželiai suderinti į pasikartojančias grupes. Dryželiai austi lygiai ar slanksteliais, derinant dviejų spalvų siūlus.
Didelę grupę sudaro metmenų ripso lovatiesės, kurių vidurys užpildytas dažniausiai 2–4 spalvų vienodo ar skirtingo dydžio langais, o kraštai paryškinti keliais įvairių spalvų išilginiais dryžiais. Languotumas išgaunamas pramaišiui metant po vieną skirtingų spalvų siūlą norimo pločio juostomis, ataudžiama dažniausiai pakaitomis storais ir plonesniais siūlais, o lango spalvos keitimo vietoje atšaunama po du plonus siūlus.
Žemaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, būdavo audžiamos pluoštinės arba diminės lovatiesės, kai kur vadintos lu(a)mstinėmis, net naujalumsčiais. Labiausiai buvo paplitusios vilna ataustos keturnytės. Jose dažniausiai būdavo derinamos dvi – dugno ir rašto – spalvos, bet nemažai yra ir XX a. skersai sudryžuotų vienodo ar skirtingo pločio dryžiais.
Žemaitijos dvispalvėse dviejų dalių dimais austose lovatiesėse žavi subtilus smulkių ir stambesnių langučių žaismas, šiek tiek primenantis šiuolaikinius optinio meno kūrinius. Mėgstamos diminių lovatiesių raštų spalvos – žalia, oranžinė, ruda, raudona.
Keturnyčių keturių dalių dimų lovatiesių grožis atsiskleidžia įvairiausių raštų variacijose. Senesniųjų raštai smulkesni, jie komponuojami iki audinio pakraščių, vėlesniųjų – šonuose, o kartais ir galuose užaudžiami vingelių ornamentai. Laikytos nesudėtingomis austi, jas mokėjo susiverti beveik kiekviena moteris.
Daugianytės diminės lovatiesės labiau paplito XX a. 3–4 deš., jose dažnai matome kryžių ir laiptuotų rombų derinius.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą ir pokario metais audė 4–8-nytes dimines kapas, kurių metmenys balti medvilniniai, ataudai pilki lininiai. Po karo (kai kur tik apie 1960-uosius metus) atsirado dirbtinio šilko siūlų. Jų parsivežti važiuodavo į didesnius miestus (pvz., Telšius), o parsivežę prekeiviai siūlų atnešdavo ir į namus. Anot audėjų, šilkas gražiau už vilną ir lengvesnis, vilna sunki. Toks dirbtinio šilko siūlų vertinimas paplitęs visoje Lietuvoje.
Kaišytinės lovatiesės Žemaitijoje įvairios, tačiau nėra labai paplitusios. XIX a. pab.–XX a. pr. labai gražiomis laikytos lovatiesės, tamsiame dvinytame dugne iškaišytos spalvingų rombų ar langelių raštais. Raštui neretai buvo naudojami įvairiaspalviai ryškūs skaistgijų siūlai. Šiaurės vakarų Žemaitijoje panašiai austų yra ir lovatiesių, ir altorių užtiesalų. Motyvų panašumas leidžia spėti buvus tokius audinius audusių profesionalių audėjų. Labai retai pasitaiko juodo dvinyto dugno lovatiesių su iškaišytais spalvingais augaliniais ornamentais. Aštuonnytės diminės su iškaišytomis žvaigždėmis kraštuose arba visame plote pasitaiko retai, kai tuo tarpu Šiaurės rytų Lietuvoje jos yra paplitusios.
Iš rečiau Žemaitijoje aptinkamų paminėtinos rinktinės lovatiesės. Nesudėtingo geometrinio rašto rinktinės lovatiesės vienose vietovėse austos maždaug nuo XX a. 2–3 deš., kitose – tik nuo XX a. vidurio. Senesnės – smulkesnio rašto. Jose kartojasi 2–4 skirtingi motyvai, išdėstyti įstrižai arba išilginėmis eilėmis, o šonai beveik visada akcentuoti vingelių eilėmis, trikampiais, gėlėmis vazonuose ir pan.
Sudėtingo, dažniausiai centrinės kompozicijos augalinio rašto lovatiesės pradėtos austi po Antrojo pasaulinio karo ir laikytos gražesnėmis už kitas. Rinktine technika dirbtinio šilko siūlais yra austi ir to laikotarpio užtiesalai bažnyčių altoriams, vėliavos. Tačiau Žemaitijoje tokio šios rūšies lovatiesių paplitimo kaip Dzūkijoje nebuvo.
Rinktine-kilpine technika (dar vadinama pešiotine) austų lovatiesių, kai raštas sudaromas iš iškeltų siūlų pumpurėlių, būta spalvotų, ataustų vilna, ir baltų lininių. Raštai geometriniai – rombų, langučių ar augaliniai. Baltųjų vieną kraštą kartais puošdavo prisiūtais nėriniais.
Iš metmenų siūlų pintais lininiais pinikais, mezginiais, vėliau – nėriniais puošė ir baltas XIX a.–XX a. pr. kombinuotuoju pynimu korelių raštu austas lovatieses, dar vadintas duobėtomis, dubyčiomis. Vienos austos ištisiniu korelių raštu, kitose ritmiškai pasikartoja skersinės maždaug 2–3 pirštų pločio dvinyto ar ruoželinio audimo ir korelių rašto juostos. Baltos lovatiesės laikytos puošniomis. Jomis vasarą per šventes ar sekmadieniais uždengdavo lovasn norint pasipuošti. Nakčiai jomis nesiklojo. Muziejų rinkiniuose esančios tokios lovatiesės datuojamos XIX amžiumi. Audžiant šias lovatieses matuodavo, kad būtinai susieitų raštas. Išaudus jas išbalindavo.
Visas žemaičių austas lovatiesių rūšis net sunku išvardinti. Žičkais ataustos XIX a. diminės lovatiesės yra panašios į to laikotarpio žemaičių staltieses. XX a. I p. ant lovų tiesdavo vąšeliu nertas linines baltas lovatieses, panašias staltieses taip pat nunerdavo. Labai retai pasitaiko siuvinėtų augaliniais ornamentais. Plonas vilnones servetines aštuonnytes languotas lovatieses kartais pasipuošimui užsiūdavo ant antkodžių viršaus.
Gražiai paklotos lovos interjerui suteikdavo šventiškumo. Pagal lovos klojimo tradicijas iš po lovatiesės visada maždaug per sprindį ar pusantro išleisdavo paklodę (drobulę, drobulikę). Šventadienės paklodės buvo tiesiamos apsinakvojus svečiui, ligoniui prieš atvežant daktarą ar kunigą. Jos baltos, pašukinės, lininės, XX a. I p. metmenims naudojo ir medvilnę. Paprastesnes ausdavo dvinytai. Dviem nytimis austas vadino viennytėmis, vienytėmis. Keturiomis nytimis dvinytai ausdavo, kad paklodės būtų minkštesnės. Keturnytės, austos paprastu ruoželiu, kai kur vadintos trinytėmis, laužytuoju eglute – skaitlinėmis. Retai aptinkamos austos ruoželiu rombelių raštu šešianytės paklodės. Dažniausiai Žemaitijoje šventadienes paklodes ausdavo ruoželiu aštuonnytes servetines įvairaus dydžio langelių raštu. Jų šoną puošė prisiūtais, dažniausiai iš metmenų siūlų nupintais pinikais su kuteliais – pašalius pynė, XX a. I p. – vąšeliu nertais lininiais ar medvilniniais dantytu pakraščiu mezginiais. Pinikų prisiuvimui mėgo baltų ar raudonų siūlų ažūrinę siūlę.
Dalis žemaitiškų paklodžių susiūtos iš dviejų labai besiskiriančių dalių: viena – prastesnio pakulinio ar pašukinio paprasto audinio, neraštuota, kita, nuleidžiama per lovos kraštą podėliui palovyje pridengti – plonų siūlų, įvairiai puošta. Palovį ir visą podėlį po juo dengiantį audinį žemaičiai vadino užteistuvėmis, inteistuvėmis, unteistuvėmis, prieloviais. Vienpalių užtiestuvių šoną neretai platokai atlenkdavo, įkišdavo kartelę ir užbrukdavo už lovos krašto.
Užtiestuvės stebina puošybos įvairove. Itin įdomios yra rišto balto tinklelio, siuvinėtos raudonais siūlais stilizuotais augaliniais ir geometriniais ornamentais. Kitos baltame dugne sudryžuotos siaurais raudonais ruoželiais, kai kuriose tarp jų iškaišyti įvairūs ornamentai. Pasitaikė baltų, sudryžuotų faktūrinių baltų storų siūlų ruoželių grupėmis, ir languotų raudonos ir baltos spalvos ruožais, krašte puoštų tų pačių spalvų kuteliais. Prie sodrių spalvų lovatiesių skaisčiai sušvisdavo baltos medvilninės kiauraraščiu siuvinėtos užtiestuvės.
Puošniąją paklodės dalį neretai nuardydavo nuo senos paklodės ir prisiūdavo prie kitos.
XIX a.–XX a. pr. (kai kur net ir pirmojoje pusėje) paklodes tiesė ant šiaudų. Vėliau atsirado čiužiniai, vadinti sieninkais, šienikais ir kt. Jie dažniausiai būdavo pakuliniai, dvinyčiai arba keturnyčiai, austi ruoželiu, vienspalviai, išilgai dryžuoti, labai retai – languoti. Ausdavo retus, susiūdavo iš 2–3–4 palų (priklausomai nuo lovos pločio).
Ant dailiai paklotos lovos sudėdavo po 2–4 pagalves.
XIX a.–XX a. pr. Žemaitiją, kaip turtingą kraštą, liudija patalynei austi naudotų pirktinių raudonų medvilninių siūlų – žičkų kiekis. Labai dažnai šventinius audė languotus raudonos ir baltos spalvos užvalkalus, languodavo ir iš trijų spalvų – raudonos, baltos ir mėlynos. Greta languotųjų paplitę balti galuose su žičkų įaudimais. Ypač daug tokių buvo šiaurės rytų Žemaitijoje. Dvinyčiuose žičkų ruožus dažniausiai įausdavo rinktine technika, aštuonnyčiuose servetiniuose ruoželiu ar atlasu austuose – į audinio raštą, o keturnyčiuose diminiuose – abiem minėtais būdais.
Žemaičiams būdingi keturnyčiai diminiai užvalkalai, austi vadinamųjų katpėdėlių raštu.
Rinktinės technikos papuošimus audėjos nusižiūrėdavo nuo platinamų raštų pavyzdžių. Senesnieji puošti geometriniais rombų, trikampių, krypių raštais, vėlesniuose įaudžiamos žvaigždutės, snaigės, vingiuotos šakos su žiedais, tupinčių paukščių poros. Labai retais atvejais būdavo išrenkama audimo data ar koks netikėtas motyvas, pavyzdžiui, šuniukas.
Raudonų juostelių plotis ir kiekis priklausė nuo audėjos išmonės. Įprasta buvo derinti vieną platų ruožą ir kelis siaurus ruoželius.
XIX a. pab.–XX a. I p. buvo mėgstami balti užvalkalai su įsiūtais lininiais ar medvilniniais vąšeliu nertais įstatais. Pagalvių įpilus arba tik jų galus siūdavo iš raudono audinio, kad gražiai išryškėtų nėrinių raštas. Iš retesnių paminėtini pagalvių užvalkalai su įsiūtais gale pinikų ruožais ar siuvinėti baltu kiauraraščiu. Užvalkalų galuose greta žičkinių įaudimų ar nėrinių kartais raudonais siūlais kryžiuku siuvinėdavo inicialus.
Žemaitijoje šaltu oru dažniausiai užsiklodavo patalais. Seniau žmonės patalų užvalkalus vadindavo dvilinkiais, dvilinkėmis, dvikartėmis. Juos siuvo baltus, raudonlangius, būta ir išilgai raudonai ar mėlynai dryžuotų. Esant šiltesniam orui, klojosi vien dvikartėmis. Antklodes siuvo pakulų pridėtas, o nuo XX a. pr. – vatos. Kaldrų, remiantis ekspedicijose užrašytais duomenimis, nebuvo kai kur dar XX a. 2 dešimtmetyje. Jų viršų siuvo languoto vilnonio, vienspalvio pusvilnonio audinio. Neretai pasitaikydavo antklodžių raštuotu diminiu ar kaišytiniu viršumi. Apačia būdavo lininė, balta, ar pirktinė spalvota medvilninė. Kaldrų užvalkalais seniau dažniausiai nevilkdavo ir ir ant jų viršaus lovatiesių neklodavo. Svečiui po antklode kartais patiesdavo paklodę, ją pasiūdavo ar labai retai pasegdavo. Tam tikslui kaldros pakraščiais įsiūdavo sagutes.
Prie lovų audinių galima priskirti ir lovų užuolaidas, kurios Žemaitijoje, kaip ir Mažojoje Lietuvoje, buvo naudotos XIX a.–XX a. pradžioje. Mažose trobose jomis sutuoktinių poros ar maitinančios motinos atsiskirdavo nuo nepageidaujamų žvilgsnių. Užuolaidas audė dvinytai ar keturnytai tariamuoju ažūru raudonos ir baltos spalvos smulkiai languotas ar vienspalves baltas. Joms pakabinti palubėje pritaisydavo kartelę.
Žemaičių lovos audiniai savo ryškumu, sodriomis spalvomis ir kartais netikėtais jų deriniais suteikdavo sodiečio pirkiai šventiškumo.
Senosios žemaičių audėjų tradicijos šiame krašte tęsiamos, perduodamos iš kartos į kartą.
________________________
[1] Šis straipsnis parašytas remiantis Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus rinkiniais, kuriuose šiuo metu sukaupta virš 11700 Lietuvos kaime austų, naudotų įvairių audinių, drabužių ir jų detalių. Taip pat šio straipsnio autorės ekspedicijose surinkta aprašomąja medžiaga.
[2] Įvairiose apylinkėse šie terminai ne visada buvo tiksliai apibrėžti. Tačiau dauguma pateikėjų ekspedicijose prastas kasdienines pakulines lovatieses vadino gūniomis, geresnes, mestas ar ataustas vilnomis – divonais, ataustas linais ar šilku – kapomis. Kapas paprastai laikė geresnėmis už dirvonus.
_________________________
Publikacijoje panaudotos Gintarės Grigėnaitės nuotraukos (fotografavo tik pagalvių užvalkalus) ir Antano Lukšėno nuotraukos (visos, išskyrus pagalvių užvalkalų)