Biržuvėnų dvaro sodybos adresas: Dvaro g. 4, Biržuvėnų k., Luokės sen., Telšių raj.
Biržuvėnų kaimo ir dvaro istorijos fragmentai
Biržuvėnai – viena seniausių Žemaitijos gyvenviečių. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose (Kuršo ši vietovė (Birsine) paminėta 1253 m. balandžio 5 d. vyskupo Henriko rašte dėl pietinio Kuršo žemių dalybų). Šis kaimas – Telšių rajono Luokės seniūnijoje, į vakarus nuo Luokės nutolęs apie 4 kilometrus. Per jį teka Virvytės (Virvyčios) upė, kuri iš kelių pusių apjuosia Biržuvėnų dvaro sodybą. Šalia gyvenvietės, pietinėje dvaro sodybos pusėje – Koplyčkalniu ir Bambizkalniu vadinamas IX–XIII a. Biržuvėnų piliakalnis su senovine gyevnviete.
Karališkasis Biržuvėnų dvaras rašytiniuose šaltiniuose pradedamas minėti XIV amžiuje. Vėliau dvaras buvo privatus. XVI a. jis priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Kęstartų giminei. 1554–1571 m. Biržuvėnų valsčiaus tijūnas buvo Sebastijonas Kęstartas (archeologinių tyrimų metu yra rastas koklis, puoštas Kęstartų giminės herbu, 1575 m. gamybos data ir inicialais P. K. (tikėtina, kad tai dvarą valdžiusio Petro Kęstarto inicialai).
1572–1597 m. Biržuvėnų valsčiaus tijūnas buvo Mikalojus Tolvaišas.
Kęstartai, Tolvaišai buvo Reformacijos rėmėjai, 1824 m. plane Biržuvėnų piliakalnis vadinamas „kalwinska gora“, tai spėjama, kad Kęstartų, Tolvaišų valdymo laikais kaime buvo pastatyta kalvinų koplyčia.
Nuo XVI a. Biržuvėnai buvo valsčiaus (XVII a. vadintas ir pavietu) administracinis centras.
Apie 1637-uosius metus Žemaičių seniūnijos vėliavininkas, žemaičių karuža Sebastijonas Jonas Kęstartas Biržuvėnų dvarą pardavė Pajūrio seniūnui Aleksandrui Vainai (tada buvo sudarytas dvaro inventorius). Valdant Vainoms po oficina buvo įrengtas iki šiol išlikęs rūsys.
1667 m. Vladislovas Vaina su žmona Felicijona Belikevičiūte Vainiene Biržuvėnus perleido Beržėnų ir Pašatrijo valdytojui, Tverų seniūnui Mikalojui Gorskiui. Nuo tada Biržuvėnai iki 1940 m. priklausė Gorskių giminei.
XVII a. suformuota Biržuvėnų dvaro sodybos struktūra nedaug pakitusi išliko iki šiol.
Nežinoma kodėl, bet 1690 ir 1717 m. dūmų (taip anuo metu vadinti ūkiai) surašymuose yra nurodyta, kad Biržuvėnų savininkas – Danielius Bialozoras.
1720 m. karalius Augustas II (1670–1733) Biržuvėnams suteikė privilegiją rengti turgų.
Biržuvėnų dvaras ir jo savininkai nuo XVIII II p.
Biržuvėnų dvaras ne visada buvo Gorskių šemos pagrindinė rezidencija. Tokia šio dvaro sodyba tapo XVIII a. vid., po Žemaitijos pataurininkio, pilies teisėjo, nuo 1766 m. Žemaitijos kašteliono Mykolo Gorskio (apie 1710–1776) santuokos (1759 m.) su Marijona (Ona) Vainaite.
Jiems valdant Biržuvėnus, gerai iš tolo matomoje vietoje, ant nedidelės kalvelės, šalia tvenkinio ir upės buvo suformuota reprezentacinė rezidencija: iškilo barokinis medinis gyvenamasis ponų namas, dvi oficinos, arklidė (stainia), skirta brangiesiems žirgams, įrengtas didelis, gražiai suplanuotas dvaro kiemas. Toliau nuo dvaro reprezentacinio kiemo, laukuose, buvo dvaro ūkiniai pastatai, nedidelius dvare ir laukuose dirbusių žmonių pastatus nuo reprezentacinės dvaro sodybos dalies skyrė užtvenkta Virvytės upė.
1764 m. užbaigus sodybos centrinės dalies įrengimą, laukuose buvo pastatytas iki šiol išlikęs monumentalus mūrinis koplytstulpis.
Po M. Gorskio mirties dvarą paveldėjo jo sūnus – Žemaitijos tijūnas, pulkininkas Liudvikas Bartolomėjus Gorskis (1749–1815).
Išlikęs 1824 m. dvaro sodybos planas atspindi Mykolo ir Liudviko Gorskių formuotos dvaro sodybos situaciją.
Po Liudviko mirties dvarą perėmęs jo anūkas – Telšių pavieto vėliavininkas Adomas Gorskis (1787–1850) dalyvavo 1831 m. sukilime, todėl, sukilimui pralaimėjus, jis vos išvengė turto konfiskacijos ir suėmimo.
1831 m. Biržuvėnų dvare siautė choleros epidemija.
Po Adomo Gorskio Biržuvėnų dvare šeimininkavo jo sūnus – Telšių pavieto maršalka Napoleonas Liudvikas Titas (1811–1880). Šiam mirus, dvaro sodyba ir dalis jo žemių perėjo N. L. T. Gorskio sūnaus iš antrosios santuokos Antano Gorskio (1881–1919), vadinto kupreliu, nuosavybėn. 1897 m. įvesdinimo raštu jam buvo priskirtas dvaro centras su sodyba.
XVIII–XX a. pr. buvo užtvenkta Virvytės upė, pastatytas vandens malūnas, įrengta lentpjūvė pastatytos antrosios arklidės. Apie 1840-uosius metus Biržuvėnų dvare vyko didelės statybos, dvaro sodyba buvo pertvarkoma. Tada čia dirbo anuo metu garsūs meistrai Johanas, Sohdanas ir Kristijonas Niederstrasseriai. XIX a. 4 ketvirtyje – XX a. pr. buvo rekonstruotas ponų gyvenamasis namas, ūkinėje zonoje pastatytos didelio tūrio medinės daržinės, mūrinis tvartas, karvidės. Tuo laikotarpiu Virvytės upės slėnio apatinėje terasoje, viršutinėje aikštelėje esančiame dvaro kieme ir ponų namo aplinkoje buvo rekonstruotas peizažinis parkas su taisyklingo planavimo elementais (pirminio projekto autorius – kraštovaizdžio architektas Antanas Zaleskis). Dvaro vaismedžių sodas buvo išplėtotas tarp reprezentacinės, ūkinės zonų ir senojo Telšių–Šiaulių kelio.
1909–1910 m. malūno vietoje pastatytas namas, kurio vienoje dalyje veikė veikė elektros jėgainė, o kitoje – 1909–1938 m. gyvavęs kartono fabrikas, šalia jo – inžinieriaus namas, kairėje upės pusėje – fabriko darbininkų namai. Jėgainė elektra aprūpindavo visą tuo metu gana modernų dvaro ūkinį sektorių, ponų rūmus bei dvare dirbusių gyventojų namus. Ūkinėje zonoje unikalumu išsiskyrė dvejos dvaro daržinės su užvažiuojamųjų tiltų pylimais. Viena daržinė turėjo antro pylimo lauko akmenų mūro atraminę sienutę.
1989 m. buvo 157, 2001 m. – 146, 2021 – tik 79.
1889 m. Biržuvėnų dvarui priklausė 1197 dešimtinių dirbamos, 533 dešimtinių kitos žemės ir 1067 dešimtinių miško.
XIX a. Biržuvėnų dvarui priklausė Staniškės bei Paluklaukės (Dirmiškės) palivarkai.
XX a. pr. dalį savo žemių Antanui Gorskiui patikėjo jo sesuo Ona.
1915 m. pavasarį Biržuvėnų kaime vyko rusų kazokų ir vokiečių karinių dalinių susirėmimas – mūšis.
1923 m. Biržuvėnų dvarui priklausė 185 gyventojai.
Kai kartono fabriką uždarė, jo vietoje XX a. 3 dešimtmetyje įrengė vandens malūną. Dabar jis nebeveikia, bet viduje yra išlikusi visa malūno įranga. 1938 m. prie šio pastato pristatyta lentpjūvė su gaterio patalpa. Dvaro sodyboje yra buvusi ir plytinė.
Tarpukariu pirmame fabriko darbininkų name veikė Jokimo Gusčio krautuvė ir paštas.
Prieš paskelbiant Žemės reformos įstatymą iš Onos Gorskienės tam, kad būtų aprūpinti kariškiai, buvo nusavinta dalis žemės ir miško. Tada Gorskienei priklausė apie 710 ha žemės. Vykdant reformą jai palikta 200 ha kultūriniam ūkiui kurti.
1929 m. Parceliacijos plane nurodyta, kad sodybai priklauso 465 ha dirbamos žemės ir ganyklų bei 50 ha miško. Užbaigus Žemės reformą, dvarui priklausė tik apie 130 ha. Išparceliuotas dvaras buvom pavadintas Biržuvėnų kaimu.
Sovietų valdžia dvarą nacionalizavo. 1940 m. Gorskiai laikinai persikėlė gyventi į Šaukėnų dvarą, o 1944 m. išvyko gyventi į užsienį. Gorskių giminės palikuonys dabar gyvena Lenkijoje ir Prancūzijoje.
Sovietmečiu ponų name veikė centrinė Luokės tarybinio ūkio Biržuvėnų skyriaus kontora, vaikų darželis, biblioteka, prie kurios buvo salė, antrame aukšte – gyventojų butai.
Iki mūsų dienų išliko nepakeistas sodybos planas. Dabar valstybės yra saugoma sodyba ir joje esantys 22 statiniai bei kiti objektai, kai kurių jų – tik liekanos. Yra išlikę ir dvaro tvenkiniai, peizažinis parkas, kai kurie kiti želdiniai, keletas sakralinių objektų. Dvaro sodybos vakarinėje dalyje, ant mišku jau apaugusios kalvos – Gorskių šeimos kapinės. Jose yra palaidoti Adomas, Napoleonas Titas ir Antanas Gorskiai. Dvaro teritorijoje yra ir Pirmojo pasaulinio karo vokiečių kareivių kapinaitės. Spėjama, kad į jas po šio karo buvo perkelta Biržuvėnuose stovėjusi kalvinų koplyčia.
Unikalus šioje sodyboje ant tvenkinio šiaurinio kranto esantis medinis 1912 m. pastatytas Paskenduolių kryžius. Anksčiau ant jo buvo žymima, kiek tvenkinyje paskendo žmonių. Kai kryžius sutrešdavo, jis būdavo pakeičiamas nauju, jame nurodant, kiek buvo žmonių iki to laiko paskendę. Jei kas po to paskęsdavo, vėl ant kryžiaus pažymėdavo. Tarpukariu sodyboje apsilankęs fizikas etnografas Ignas Končius (1886–1975) ant kryžiaus suakčiavo 36 atžymas.
1902 m. Biržuvėnų kaime buvo 125 gyventojai, 1957 m. – 297, vėliau jų skaičius pradėjo mažėti:
Dauguma dvaro pastatų išliko iki šiol. Gorskių dvare veikia muziejinė ekspozicija. Dvaro šeimininkai, reklamuodami šią sodybą, rašo, ji yra „vertingas XVIII–XIX a. stambios medinės dvaro sodybos pavyzdys, atspindintis natūralią tokių sodybų raidą feodalizmo laikotarpyje. Ji pilnai išlaikė visas būdingas šioms sodyboms dalis (reprezentacinę, ūkinę, gamybinę, ir gyvenamąją zonas) su palyginti gerai išsilaikiusiu tradiciniu jų užstatymu. Pastatų architektūra atspindi dvaro sodybos daugiau kaip 200 metų laikotarpio vystymosi raidą, apimančią baroko, klasicizmo ir istorizmo epochas. Vertingiausi iš pastatų – XVIII a. dvaro reprezentacinėje dalyje esantys pastatai.“
Dvaro sodyba sovietmečiu ir Lietuvai atkūrus Neprikalusomybę
Daugelis išlikusių Biržuvėnų dvaro pastatų yra ne kartą remontuoti, kai kurie ir rekonstruoti. Centrinė Biržuvėnų dvaro sodybos dalis restauruota 2009–2012 metais.
Sodyba stipriai nukentėjo sovietmečiu, kai jos teritorijoje buvo je buvo tarybinio ūkio centras ir dauguma pastatų buvo naudojama ne pagal pirminę jų paskirtį.
Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Biržuvėnų dvaro sodybos ponų gyvenamajame name buvo įkurtas visuomeninis etnografinis muziejus, veikė biblioteka. Tada čia muziejumi, biblioteka rūpinosi šio krašto šviesuolės seserys Aldona ir Laima Simonavičiūtės. 2004 m. pabaigoje kilus gaisrui, ugnis pastatą nuniokojo – sudegė namo stogas, daugiau nei pusė sienų konstrukcijų ir dalis vidaus įrangos. Dalį eksponatų pavyko išsaugoti. Muziejus buvo atkurtas 2005 metais.
Dvaro sodybos ponų gyvenamasis namas atstatytas 2011 metais. Dabar čia veikia Meno ir edukacijų centras (biblioteka, muziejinė ekspozicija), priimami lankytojai, teikiama informacija apie Telšių rajono lankomus objektus, organizuojamos ekskursijos, parodos, kiti kultūriniai bei edukaciniai renginiai.
Nuo 2024 m. Biržuvėnų dvaro sodybos valdytojas yra Žemaitijos turizmo informacijos centras.
Į atkurtą dvaro ponų namą užsukę lankytojai pamato autentiškai atkurtas pastato patalpas, židinius su XVIII a. kokliais, kaminą, svetainių, virtuvės, indaujos, ponų miegamojo, kabineto ir kitas patalpas. Jos apstatytos senoviniais baldais. Yra galimybė užsisakyti gidą.
Šalia ponų gyvenamojo namo yra atstatyta oficina, arklidė ir vežiminė. Centrinė parko dalis gražiai sutvarkyta ir gerai prižiūrima.
Dvaro senoviniame dvaro pirties pastate veikia Filosofijos ir sielotyros labdaros ir paramos fondo „Silentium“ sakraliųjų amatų mokykla „Menantys“. Jos nariai vykdo tyrimus, renka autentišką medžiagą, rekonstruoja rastus objektus, mokosi unikalių sakralaus paveldo amatų.
Šį dvarą išgarsino ir čia 2005 m. iš Prancūzijos atvykusios buvusio Biržuvėnų dvaro šeimininkų palikuonės grafaitės Janinos de Nagourski pagal jo brolio nupieštą planą surastas iš dvaro pasitraukiančių Gorskių 1940 m. paslėptas porcelianas. Iš viso rasta 290 porcelianinių indų bei dvi sidabruotos vazos šampanui. Didžioji jų dalis pagaminta XIX a. Saksonijoje. Visas šis turtas radusiųjų valia perduotas saugoti Žemaičių muziejaus „Alka“ Žemaičių vyskupystės muziejui.
Netoli Biržuvėnų dvaro parko, miške, – legendomis apipinta „Laumės pėda“. Anot padavimų, čia trykštančių šaltinių vanduo yra stebuklingas – jis gali sugrąžinti jaunystę ir sveikatą.
1992 m. balandžio 28 d. nacionalinės reikšmės paminklas – Biržuvėnų dvaro sodyba (unikalus objekto kodas 730) įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Sodyba saugoma valstybės. Dabar šios sodybos XVII a. – XX a. I p. kompleksui priklauso 22 objektai. Tarp jų yra jau minėtas dvaro sodybos ponų gyvenamasis namas, oficina, arklidė, vežiminė, ledainė, inžinieriaus namas, kartono fabriko-malūno pastatas, pirtis-skalbykla, trys fabriko darbininkų namai, kumetynas, rūsys, svirnas, kalvė, dvi daržinės, kiaulidė, parkas, Gorskių šeimos senosios kapinės, Pirmojo pasaulinio karo Vokietijos imperijos karių kapai.
Į šiaurę nuo dvaro sodybos teritorijos ribos, kairiajame Virvytės krante, yra šaltinis, vadinamas Laumės Pėda. Seniau prie jos iš dvaro parko vedė tiltas per Virvytę ir beržais apsodintas takas. Prie šaltinio auga sena pušis, yra koplytėlė. Gorskių laikais, patvenkus šaltinį, čia buvo įrengti Gorskių žuvų žiemojimo tvenkiniai.
Naudota literatūra:
- „Biržuvėnų dvaro sodyba“, Kultūros vertybių registras: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search.
- „Biržuvėnų dvaro sodyba“, Telšē: https://visit.telsiai.lt/lankytinos-vietos/birzuvenu-dvaro-sodyba/.
Parengė Danutė Ramonaitė
Autorės nuotraukoje – Biržuvėnų dvaro sodybos fragmentas