Biržiška Mykolas

 

Broliai profesoriai Mykolas, Vaclovas, Viktoras Biržiškos – vieni žymiausių Vytauto Didžiojo bei Vilniaus universiteto profesorių, gimusių ir augusių Žemaitijoje. Jų gimtinė – Viekšniuose (Akmenės r.). Vyriausias iš brolių buvo Mykolas. Jis – lietuvių literatūros istorikas, publicistas, visuomenės veikėjas, 1918 m. vasario 16 Akto signataras, Lietuvos mokslų akademijos narys (1941), Vytauto Didžiojo universiteto (1932), Latvijos universiteto (1934) garbės daktaras. Jis garsėjo kaip įvairiais talentais apdovanotas, darbštus ir pareigingas žmogus, didelis Lietuvos patriotas, geras organizatorius, vertėjas.

M. Biržiška gimė 1882 m. rugpjūčio 24 d. Viekšniuose bajorų Antano ir???? Biržiškų šeimoje. Mirė 1962 m. per savo gimtadienį– rugpjūčio 24 d. Los Andžele (JAV). Buvo palaidotas Los Andželo Kalvarijų kapinių mauzoliejuje. 2018 m. liepos 11 d. jo palaikai perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse.
M. Biržiškos žmona buvo Žmona Bronislava Biržiškienė-Šėmytė. Gyvendami santuokoje jie išaugino dvi dukras: teisininką, dailininkę (keramikę) Mariją Biržiškaitę Žakevičienę-Žymantienę ir pianistę Oną Biržiškaitę-Barauskienę.

 

Kiti svarbiausi M. Biržiškos gyvenimo, mokslinės veiklos faktai

  • 1895–1902 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Tuo laikotarpiu jis už stačiatikių pamaldų nelankymą ir lietuviškos vakaronės organizavimą du kartus buvo pašalintas iš gimnazijos.
  • 1900 m. įkūrė lietuvių kalbos mokymosi kuopelę. 
  • 1901 m. jis už slapto vakaro, skirto iš universitetų pašalintiems studentams šelpti, suorganizavimą buvo pašalintas iš gimnazijos (vėliau jam buvo leista baigti gimnaziją).
  • 1901–1907 m. Maskvos universitete studijavo teisę, tuo laikotarpiu taip pat lankė literatūros ir kalbotyros paskaitas.
  • 1901 m. įsijungė į Maskvos lietuvių studentų draugijos veiklą, kurį laiką šiai draugijai vadovavo.
  • 1902 m. vasario 22 d. buvo suimtas už savo politinę (socialdemokratinę) veiklą ir nuteistas   2 metams tremties į Sibirą (5 mėnesius jis kalėjo Maskvos Butyrkų kalėjime, vėliau – 6 mėnesius Vilniaus ir Kauno kalėjimuose, o tada buvo paleistas į laisvę ir tęsė studijas Maskvos universitete.
  • Maskvoje vykstant neramumams, streikams, studijas nutraukė ir grįžo į Lietuvą, čia pradėjo organizuoti slaptas gegužines, rašė straipsnius tuo metu nelegaliai leidžiamiems laikraščiams  Naujoji Gadynė, Darbininkų balsas ir kt.
  • 1903–1905 m. dalyvavo visose Šiauliuose vykusiose gegužinėse. 
  • 1905 m. tapo Lietuvos socialdemokratų partijos nariu.
  • 1905–1917 m. dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje.
  • 1905–1922, 1939–1944 m. gyveno ir dirbo Vilniuje.
  • 1905 m. gruodžio 4–5 dienomis dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime.
  • 1906 m. vasarą buvo laikraščio Echo redaktorius. 
  • 1906 m. grįžo į Maskvą ir tęsė studijas Universitete. Tuo laikotarpiu jis  Sankt Peterburge pateko į policijos pasalą, jo namuose vykusios kratos metu buvo konfiskuota dalis jo bibliotekos.
  • 1907 m. baigė Maskvos universitetą ir pradėjo dirbti advokato Tado Vrublevskio padėjėju.
  • Baigęs studijas, aktyviai bendradarbiavo spaudoje, tarp jų ir rusų dienraštyje Severo Zapadnyj Golos.
  • 1907 m. įsijungė į lietuvybės išsaugojimo veiklas. 
  • 1907–1909 m. dirbo advokatu Vilniuje advokatu. Tuo laikotarpiu jis buvo Lietuvos socialdemokratų partijos centro komiteto narys.
  • 1907–1908 m. kartu su Augustinu Janulaičiu redagavo leidinį Žarija.
  • 1907 m. dirbo LSDP centre.
  • 1908 m. buvo išrinktas Lietuvių mokslo draugijos valdybos nariu, vicepirmininku. Jis taip pat buvo Draugijos užsienio lietuviams remti valdybos narys, Lietuvių-žydų kultūrinio bendradarbiavimo draugijos narys, Lietuvių-ukrainiečių draugijos pirmininkas.
  • 1908–1909 m. buvo „Vilniaus žinių“ atsakingasis sekretorius.
  • 1909 m. pateikė prašymą priimti dirbti teisme, bet gavo neigiamą atsakymą. Tada įsidarbino referentu Vilniaus miesto valdyboje, bet gubernatorius jį iš šių pareigų atleido.
  • 1909–1915 m. jis kartu su Antanu Smetona, Jurgiu Šauliu dirbo Vilniaus žemės ūkio banke.
  • 1910–1911 m. redagavo žurnalą Visuomenė.
  • Tuo laikotarpiu jis dalyvavo kelių lietuvių draugijų, tarp jų Rūta, Darna, Varpas,  skaitydavo lietuvių literatūros ir istorijos paskaitas.
  • 1913–1914 m. redagavo Rygos Giedros kalendorių.
  • Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su bendraminčiais įsteigė Lietuvių draugiją agronomijos ir teisių pagalbai šelpti. Vokiečiams priartėjus prie Vilniaus, ši draugija susijungė su Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti ir tapo organizacija, kurios tikslas buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę. M. Biržiška buvo šios organizacijos Vykdomojo komiteto narys.  1915 m. rudenį organizacijos, siekusios atkurti Lietuvos nepriklausomybę, nariai Vilniuje įkūrė pirmąją lietuvišką gimnaziją. Jos direktoriumi buvo paskirtas M. Biržiška.
  • Tuo laikotarpiu M. Biržiška dirbo dėstytoju keliose lietuvių bei lenkų mokslo įstaigose, kursuose, buvo Lietuvių mokslo draugijos vadovėlių rengimo komisijos narys. Jis kartu su bendraminčiais parengė raštą JAV prezidentui Woodrow’ui Wilson’ui dėl lietuvių tautos teisės turėti nepriklausomą valstybę, rengė memorandumus dėl Lenkijos pretenzijų valdyti Lietuvą.
  • 1915–1922 m. ėjo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriaus pareigas.  
  • 1917 m. tapo Lietuvos Tarybos nariu. Buvo vienas iš Vilniaus konferencijos organizatorių. Šioje konferencijoje jis buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą.
  • 1917 m. gruodžio mėn. Lietuvos socialdemokratų partijos vadovybei reikalaujant pasitraukti iš tarybos, M. Biržiška buvo išstojęs iš Lietuvos socialdemokratų partijos,.
  • 1918 m. sausio 26 d., siekdamas, kad  Vasario 16-osios akte būtų įrašyta, jog skelbiama visiška Lietuvos nepriklausomybė, kartu su Steponu Kairiu, Jonu Vileišiu ir Stanislovu Narutavičiumi pasitraukė iš Lietuvos Tarybos. Vėliau, kai šie jų reikalavimai buvo įvykdyti, toliau tęsė darbą Lietuvos Taryboje.
  • Lietuvą paskelbus nepriklausoma valstybe, M. Biržiška ėmėsi atkurti Vilniaus universitetą.
  • 1918 m. pab. – 1919 pr. ėjo Lietuvos švietimo ministro pareigas.
  • 1919–1921 m. kartu su Mokslo draugija Kaune organizavo Aukštuosius kursus.
  • 1919 m. sausio 1 d. Vilnių okupavus lenkų legionieriams, Lietuvos Vyriausybė nutarė persikelti dirbti į Kauną. Tada M. Biržiška ir ministras žydų reikalams Jakovas Vygodskis atsisakė kartu su Vyriausybe vykti į Kauną ir buvo paskirtas Lietuvos generaliniu įgaliotiniu Vilniuje.
  • 1919 m. sausio 1 d., kai vokiečiai užleido Vilnių lenkams, M. Biržiška  įteikė protesto raštą ir vadui Veitkai ir išplatino jį miesto gatvėse.
  • 1919–1922 m. buvo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas.
  • Vilnių užėmus rusams, Vinco Kapsuko vyriausybės nurodymu M. Biržiška už aktyvų lietuvybės propagavimą buvo suimtas, bet greitai po to paleistas į laisvę.
  • Vilniuje šeimininkaujant lenkams, M. Biržiška yra redagavęs ir šiuos leidinius: Adam, Ewa, Josef, Glos Litwy, Echo Litwy, ilnius, Vilenskij Kurjer Vilnietis.
  • 1919 m. balandžio 21 d. lenkams išvijus rusus, Vilniaus lietuvių susirinkime M. Biržiška buvo išrinktas Laikinojo Vilniaus komiteto pirmininku. 
  • 1920 m. bolševikų ir lenkų karo metu kartu su K. Balučiu ir M. Černeckiu dalyvavo derybose, pasirašė Suvalkų sutartį.
  • Nuo 1920 m. spalio 23 d. Kaune redagavo dienraštį lenkų kalba Litwa, vėliau grįžo į Vilnių. 
  • 1921 m. birželio 14 d. vykusiame teismo posėdyje M. Biržiška buvo teisiamas ir išteisintas už laikraštyje Straž Litwy išspausdintą straipsnį.
  • 1922 m. organizavo Lucjano Żeligowskio seimo boikotą. 1922 m. sausio 20 d. lenkų valdžia M. Biržišką suėmė, apkaltino jį tėvynės išdavimu (už tai jis galėjo būti nubaustas mirties bausme). Tada įsikišo Tautų Sąjunga ir M. Biržiška kartu su kitais 32 politikos ir valstybės veikėjais iš Lukiškių kalėjimo buvo pristatytas iki neutralios zonos ir perduotas Lietuvos kariuomenei (ištremtas į Kauną).
  • 1922 m. vasario 16 d. pradėjo dirbti Kaune veikusio Lietuvos universiteto (dabar Vytauto Didžiojo universitetas) Humanitarinių mokslų fakulteto ordinariniu profesoriumi. 1922 m. ir 1937–1939 m. jis buvo šio Universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, 1925–1926 m. – Universiteto prorektorius, 1926–1927 m. – Universiteto rektorius.
  • 1922 m. kovo–lapkričio mėn. redagavo vyriausybinį dienraštį „Lietuva“
  • 1922–1930 m. M. Biržiška Kaune papildomai dar ėjo ir „Aušros“ berniukų gimnazijos direktoriaus pareigas.
  • 1922–1939 m. dirbdamas Kaune ir Vilniuje jis tyrinėjo lietuvių folklorą ir literatūrą, šiomis temomis parašė ir paskelbė daug mokslinių straipsnių.  Tuo laikotarpiu spaudai buvo parengtos ir kelios jo knygos, tarp jų buvo ir vadovėlių.
  • 1924 m. M. Biržiška sudarė komitetą, kurio rūpesčiu 1930 m. Papilėje buvo pastatytas paminklas Simonui Daukantui (skulptorius Vincas Grybas).
  • 1925 m. M. Biržiška tapo Vilniaus vadavimo sąjungos Centro komiteto pirmininku, daug jėgų skyrė tam, kad Vilnius būtų grąžintas Lietuvai.
  • 1926–1927 m. buvo Vytauto Didžiojo universiteto rektorius.
  • 1927 m. Vytauto Didžiojo universitete jam suteiktas profesoriaus vardas.
  • 1925–1935 m. buvo Vilniaus vadavimo sąjungos pirmininkas.
  • 1929–1935 ėjo Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti pirmininko pareigas.
  • 1932 m. jam suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.
  • 1932 m. tapo Lietuviškosios enciklopedijos viceredaktoriumi.
  • 1934 m. M. Biržiškai suteiktas Latvijos universiteto garbės daktaro vardas.
  • 1939 m. atgavus Vilnių, M. Biržiška pradėjo dirbti Vilniaus universitete.
  • 1940–1943 m. buvo Vilniaus universiteto rektorius.
  • 1941 m. tapo Lietuvos mokslų akademijos nariu.
  • 1941–1942 m. ėjo Lietuvos mokslų akademijos prezidento pareigas.
  • 1943–1944 m. buvo generalinio tarėjo Petro Kubiliūno Patariamosios tarybos narys.
  • 1941–1946 m. M. Biržiška buvo LTSR Mokslų akademijos akademikas.
  • 1944 m. birželio mėn. pasitraukė į Vokietiją.
  • 1946 m. LSSR Liaudies komisarų taryba iš M. Biržiškos atėmė Lietuvos mokslų akademijos akademiko vardą.
  • 1946–1949 m. buvo Pabaltijo universiteto (veikė Vokietijos miestuose Hamburge ir Pinneberge) profesorius.
  • 1947 m. tapo Lietuvių rašytojų sąjungos garbės nariu.
  • 1949 m. persikėlė gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas ir įsijungė į „Lietuvių enciklopedijos“ redakcinės komisijos veiklą.
  • 1988 m. LSRS Ministrų Taryba Mokslų akademijos teikimu M. Biržiškai grąžino Lietuvos mokslų akademijos akademiko vardą (dabar jis laikomas Lietuvos mokslų akademijos nariu nuo Mokslų akademijos atkūrimo 1945 m.).

 

Svarbiausios Mykolo Biržiškos parašytos ir išleistos knygos

Didžioji dalis Mykolo Biržiškos mokslo darbų, išleistų knygų yra lietuvių literatūros, kultūros istorijos ir folkloristikos temomis. Mykolas Biržiška savo straipsnius periodikoje dažniausiai pasirašydavo šiais slapyvardžiais: Analfabetas, M. Baltasis, Mikas-Krėtikas, D. Pusgudis, B. Šėmis, Šešėlis, S. Tėvelis, Vilniaus Kelmas ir kt.

 

Spaudai parengtos ir išleistos svarbiausios Mykolo Biržiškos knygos 

  • Mūsų raštų istorija (1547–1904) (1920 m.), pakartotinis leidimas – 1925 m.
  • Na posterunku Wileńskim (Vilniaus sargyboje), Wilno, 1920–1922).
  • Dainų literatūros vadovėlis (1916 m.), išleista 1925 m.
  • Per Vilnių į lenkus: 1928, Kaunas, 1939).
  • Vilniaus Golgota: okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919–1928 metų dienoraštis [B. Šėmio iš laikraščių surinktas], Kaunas, 1930; Vilnius, 1992.
  • Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos, d. 1–2 (1931–1938 m.). 
  • Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose: (iš 1882–1901 m. atsiminimų, pasakojimų ir raštų“ (1938 m.). Šiame leidinyje jis pateikė daug atsiminimų, faktų apie savo šeimos narius  ir kitus giminaičius, vaikystės draugus, gimnazijos laikų bičiulius.
  • Apie lietuviškus Vilniaus miesto gatvėvardžius: (dėl J. V. Narbuto Vadovo po Vilnių ir gatvėvardžius), Kaunas, 1939.
  • Senasis Vilniaus universitetas (Vilnius, 1940 m., fakt. 1942 m., 1955 m. Londone).
  • Vilniaus universitetas 1940–1941“ (1948 m.).
  • Lietuvių tautos kelias į naują gyvenimą (1952–1953 m.).
  • Dėl mūsų sostinės: (iš Vilniaus darbo atsiminimų), 3 d. (Londonas, 1960–1967 m.).

Jis yra ir vadovėlių Lietuvos geografija, Lietuvos istorijos pradžiamokslis autorius. Iš viso 1915–1923 m. jis parašė 15 mokymo priemonių . Iš jų 7 buvo literatūros, 4 istorijos, 4 geografijos.

 

Svarbiausios Mykolo Biržiškos spaudai parengtos kitų autorių knygos

  • 1926 m. kartu su J. Geruliu spaudai parengė  fotografuotinį Mikalojaus Daukšos Postilės leidimą;
  • 1927 m. parengė spaudai chrestomatiją Rinktiniai mūsų senovės raštai.
  • 1929 m. kartu su broliu Vaclovu Biržiška parengė spaudai Simono Daukanto Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių.  
  • 1935–1937 m. parengė spaudai Martyno Liudviko Rėzos  trečiąjį Dainų leidimą.
  • 1960–1965 m. kartu su broliu Viktoru papildė, suredagavo ir parengė spaudai brolio Vaclovo sudarytą Aleksandryną (3 t.), išleista Čikagoje – 1990 m. – Vilniuje).

 

Svarbiausi Mykolo Biržiškos apdovanojimai

  • 1935 m. – Vytauto Didžiojo 3 laipsnio ordinas.
  •  1938 m. – Gedimino 1 laipsnio ordinas.

 

Mykolo Biržiškos atminimo įamžinimas

  • 2007 m. rugpjūčio 22 d. Vilniuje, Signatarų namuose (Pilies g. 26) buvo atidarytas Mykolo Biržiškos memorialinis kambarys. Jame buvo eksponuojami profesoriaus vaikaičių iš JAV atvežti kai kurie M. Biržiškos daiktai, archyviniai dokumentai. Buvo rodomi ir jo brolio prof. brolio Vaclovo Biržiškos rankraščiai, naudoti baldai, Biržiškos vaikaičių užsakymu iš bronzos išlietos pomirtinės M. Biržiškos veido ir rankų kaukės.
  • 2009 m. Vilniaus Justiniškių mikrorajone, prie Mykolo Biržiškos gimnazijos (Taikos g. 81) pastatytas M. Biržiškai skirtas paminklas – medinė skulptūra Žinys (skulptorius Adolfas Teresius). Ant šio paminklo yra išdrožti M. Biržiškos žodžiai „Pasitikėdami ir budėdami eikime toliau“.
  • 2015 m. Vilniaus senamiestyje, Vytauto Didžiojo gimnazijos kieme (Augustijonų g. 8/10), pastatytas paminklas, skirtas pirmosios lietuvių gimnazijos Vilniuje įkūrėjams daktarui Jonui Basanavičiui, akademikui Mykolui Biržiškai, pedagogui, visuomeninės veikėjui, valstybės tarnautojui Povilui Gaidelioniui. Skulptūros autorius – Darius Bražiūnas.
  • 2015 m. spalio 5 d., minint 100-ąsias pirmosios lietuviškos gimnazijos metines, 2015 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr. 912, Vilniaus naujamiestyje, ant pastato J. Basanavičiaus g. 16 atidengta memorialinė lenta, kurioje įamžintas šios gimnazijos įkūrėjų Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Povilo Gaidelionio atminimas. Memorialinės lentos autorius skulptorius Darius Bražiūnas.
  • Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1993 m. rugpjūčio 30 d. potvarkiu Nr. 86 tuometinei Vilniaus 57-ajai vidurinei mokyklai (dabar – Mykolo Biržiškos gimnazija) suteiktas Mykolo Biržiškos vardas.
  • 1989 m., pažymint Vilniaus universiteto 410-ąsias įkūrimo metines, Universiteto Didžiojo kiemo sienoje įmūryta atminimo lenta, skirta buvusiam Universiteto rektoriui Mykolui Biržiškai.
  • 1991 m., pagerbiant Lietuvai nusipelniusius profesorius – brolius Mykolą, Vaclovą ir Viktorą Biržiškas, Vilniaus miesto Naujosios Vilnios Šiaurės kvartale viena gatvė pavadinta Biržiškų vardu.

 

Naudota literatūra:

  1. Vygintas Bronius Pšibilskis, Mykolas Biržiška: patrioto, mokslininko, kultūrininko gyvenimo ir veiklos pėdsakai: monografija, Vilnius, 2009.
  2. Biržiškos: Elžbieta ir Antanas, Mykolas, Vaclovas ir Viktoras“ [spaudai parengė Albertas Ružė ir Henrikas Jasiūnas], Vilnius, 1995.
  3. Egidijus Aleksandravičius, „Mykolas Biržiška“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 3, Vilnius, 2003, p. 236.
  4. Algirdas Banevičius, 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų: enciklopedinis žinynas, Vilnius, 1991, p. 41.
  5. Antanas Rimvydas Čaplinskas, Vilniaus atminimo knyga, Vilnius, 2011, p. 58.
  6. Paulina Dabulevičienė, „Mykolas Biržiška: [teisininkas, visuomenės veikėjas, publicistas, Vasario 16-osios Akto signataras: 1882-08-24–1962-08-24: bibliografinė atmena“, Tarp knygų, Vilnius: 2007, Nr. 6, p. 25–35.
  7. Gediminas Kasparavičius, Lietuvos bajorai – Vasario 16-osios akto signatarai: Mykolas Biržiška, Donatas Malinauskas, Stanislovas Narutavičius, Vilnius, 2018.
  8. Izidorius Kisinas, Mykolo Biržiškos bibliografija (1903–1938 m.), 1 d. – 1931, 2 d. –  1938 m.
  9. Algimantas Liekis, Signatarai: vasario 16, Vilnius, 1996, p. 76–101.
  10. Rapolas Mackonis, Senoji vilniečių karta, Vilnius, 1999, p. 41–51.
  11. Pranė Makariūnienė, Vilniuje ir Vilniaus krašte 1915–1939 metais, Vilnius, 1999).
  12. Bronius Makauskas, Vilnijos lietuviai 1920–1939, Vilnius, 1991.
  13. Vincas Martinkėnas, Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919–1939 m.,  Vilnius, 1990).
  14. Kostas Ostrauskas, Žodžiai ir žmonės, Vilnius, 1997.
  15. Bronys Raila, Dešimtmetis palmių pavėsyje, Vilnius, 1991.
  16. Jonas Rudokas, Tas kelias į Vilnių…: kovų dėl mūsų sostinės metraštis, Vilnius, 2014, p. 258–269.
  17. Salys Šemerys, Žmonėsmano gyvenime“, Klaipėda, 1997.
  18. Izidorius Šimelionis, Vilnija šimtmečio verpetuose, Vilnius, 2002.
  19. Antanas Šenavičius, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai teisininkai, Vilnius, 1998.
  20. Tomas Venclova, Vilniaus vardai, Vilnius, 2006.
  21. Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybiųministrų biografinis žodynas, Vilnius, 2016.
  22. 100 iškiliausių Lietuvos žmonių, Vilnius, 2009.
  23. „Iškils paminklas“: [apie paminklą dr. J. Basanavičiui, M. Biržiškai ir P. Gaidelioniui Vilniuje, Augustijonų gatvėje, Vytauto Didžiojo gimnazijos kieme, Lietuvos žinios,  2015-08-27, p. 5.

 

Smush Image Compression and Optimization