Benediktas Jankauskas: „Istorinė tiesa ar tikroviška legenda?“

PALEMONAIČIAI – NE ITALAI, O AISČIŲ SUGRĮŽĖLIAI (REEMIGRANTAI) II

Mūsų tautos senovės istorija tokia sudėtinga, kad pirmieji metraštininkai ir istorijos rašytojai iš gilios praeities pasiekusias žinias užrašinėjo kaip legendas. Gerėjant kalbų žinojimui, stiprėjant tarptautiniam bendradarbiavimui, atrasta ir vis dar atrandama naujų žinių apie mūsų istoriją įvairiomis kalbomis rašytuose dokumentuose, knygose bei monetų, plokštelių ir kitų objektų įrašuose. Turėtume džiaugtis kiekvienu tokiu atradimu. Deja, kaip esu rašęs žurnaluose „Mokslas ir gyvenimas“, „Žemaičių žemė“, Lietuvos istorijos laikraštyje „Voruta“, knygoje „Slaptoji Lietuvos istorija. Nutylėti pasakojimai apie aisčius, pervadintus baltais“ ir kt., kai kada užsispyrusiai siekiama tokių žinių nepripažinti, todėl naujai rastomis žiniomis ne visada papildomi istorijos leidiniai. Negana to, kuriamos naujos legendos ir ieškoma būdų, kaip pateisinti senąsias. Bene raiškiausiu tokių „ieškojimų“ pavyzdžiu, paskatinusiu parašyti ir šį straipsnį, laikytini Deniušo V.¹ skelbti didelės apimties rašiniai. Kai kurie neteisingi istorijos teiginiai pateikiami ir kasmet rengiamų nacionalinių ekspedicijų metu. Apie pirmąją esu rašęs „Vorutoje“².

Vengdamas skaitytojui primesti savo nuomonę, stengiuosi naudoti kuo daugiau citatų iš nurodomų šaltinių. Genealogines schemas teikiu diskusine tvarka; jas skatinu tikslinti, papildyti.

Pirmą (I) šios temos straipsnį „Dausprungaičiai-Traidenaičiai – antroji dinastija“ iki Šventaragio paskelbė Voruta.lt 2021-05-06³. Įžanginį paaiškinimą tenka bent sutrumpintai pakartoti.

Remdamasis gerai žinomais istorikų darbais^4,5,6,7, rašiau apie lietuvių kilmės teorijas^8,9. Anot istoriko R. Jaso¹⁰, aptarinėjusio platesnįjį Lietuvos metraščių sąvadą, „Gelbėdamiesi nuo Nerono persekiojimo, dalis romėnų „bajorų“, vadovaujamų imperatoriaus Nerono giminaičio Palemono, pabėgo nuo persekiojimo į šiaurę ir tapo lietuvių tautos ir valstybės pradininkais“. Būta ir daugiau tokios versijos pasekėjų¹¹. Šiuolaikinis istorikas A. Gumuliauskas⁷ teigia, kad plačiausiai paplitusi yra J. Dlugošo išpopuliarinta romėniškoji teorija: lietuvių protėviu vadinamas italas Palemonas, kuris, vengdamas Nerono ar kt. persekiojimo, su 500 savo giminaičių atplaukęs į Kuršių marias ir Nemunu pasiekęs mūsų protėvių aisčių apgyventas, atvykėliams patikusias valdas ties Dubysos žiotimis. Jie buvę taikiai priimti vietinių gyventojų, greitai pelnę jų pasitikėjimą ir įsigalėję visame krašte. Legenda aprašyta jau paminėtuose ir kituose šaltiniuose^13-18.

A. Kojelavičius⁶, sekęs M. Strijkovskiu¹⁸, Palemonaičių atvykimo į mūsų kraštą laiką nukėlė į 900 metus, kai „visoje Italijoje liepsnojo tarpusavio rietenos“⁶. Kojelavičiumi pasekė ir didelė dalis vėlesnių autorių, tad tas laikas, mano supratimu, laikytinas logiškiausiu.

Nesiimčiau straipsnio pavadinime nurodytos temos gvildenimo, jei nesijausčiau aptikęs esmingą paaiškinimą, kodėl legenda tapo istorine tiesa.

Legendą vadinau gražia, bet vietomis nelogiška. Pavyzdžiui, negalima kalbėti apie žemaičių ar lietuvių kilmę iš italų ar romėnų, kai pati legenda byloja apie labai senus vietinius gyventojus, taikiai priėmusius atvykėlius. Tie vietiniai gyventojai – jau nuo priešistorinių laikų buvo žinomi bendru aisčių vardu. M. Strijkovskis rašė: „šiuose kraštuose, kur dabar Žemaitija, Latvija, senoji Prūsija ir Lietuva, nuo kadų kadės gyveno gepidai, getai, samogetai, sūduviai, galindai, alanai, litalanai, etc. ir kiti narsiųjų kimbrų bei gotų palikuonys“ ¹⁸. Tad, kaip juos galima kildinti iš vėliau atvykusių italų?

Žinome, kaip aisčiai net vėlesniais laikais sutiko jiems svetimą religiją bandžiusius primesti šventaisiais vadinamus misionierius Adalbertą Vaitiekų ir Brunoną Bonifacą^20-23 , tad neįtikinamas lieka ir teiginys, kad vietiniai gyventojai taikiai priėmė ir leido įsiviešpatauti kitų pažiūrų, svetimą religiją išpažįstantiems svetimšaliams. Atvykėliai, jeigu jie buvo italai, o juolab Nerono giminaičiai, negalėjo būti aisčiams giminingi gamtatikiai. Tiesa, M. Strijkovskis savaip tai paaiškino: „sakoma, į svečius važiuoji ne su
savo papročiais, o pas svetimus papročius (nors kartais ir šiurkščius)“¹⁸.

 

LEGENDOS VIRSMAS ISTORINE TIESA

Prie Palemonaičių legendos tikroviškumo artino literatūroje rastos užuominos ir girdėti moksliniai pranešimai. G. Beresnevičius¹⁷ apie Palemonaičius rašė, kad „tai galėję būti net ne Romos patricijai, o barbarai, „gal ir kokie „letovici“, nusigavę iki Romos, „gal ją ir siaubę“ ir vėl grįžę, pilni naujų įspūdžių, naujos patirties ir prisiminimų, ilgainiui virtusių legendomis“.

Prisiminu Lietuvos mokslų akademijoje 2009 m. liepos 3 d. vykusią tarptautinę mokslinę konferenciją „Lietuvos tūkstantmetis ir lokalioji istorija“. Jos metu Vilniaus pedagoginio universiteto atstovė V. Girininkienė, skaitydama pranešimą „Lokaliniai istorinės kultūros aspektai: Palemono kalnas XVIII a. pab. Seredžiaus dokumentuose“, įrodinėjo romėniškosios lietuvių kilmės teorijos istoriškumu. Ji paminėjo ne tik Palemoną, kaip pirmąjį jau gerai žinomą Lietuvos ir Žemaitijos valdovą, bet ir jo palikuonis, taikiai pasidalijusius krašto teritoriją ir sėkmingai tvarkiusius ne tik krašto vidaus reikalus, bet ir organizavusius pasipriešinimą rusų bei lenkų antpuoliams. Maniau, kad jai oponuos konferencijoje buvę istorikai, tačiau tąsyk prieštaravimų jos teiginiams neteko išgirsti. Keista buvo stebėti tokią situaciją, žinant A. Gumuliausko teiginį „Kad ši teorija yra tik legenda, dabar niekas neabejoja“⁷. V. Girininkienė tuo suabejojo ir paneigė, kad tai yra legenda.

Toliau domėdamasis minėtosios teorijos-legendos tikroviškumu, radau ne tik kitokių lietuvių kilmės teorijų, bet ir skirtingų romėniškosios teorijos interpretacijų^6,25. A. Kojelavičius atvykėlius vadino italais. Anot jo, atvykėliai prie Dubysos pasistatė savo sodybą Roma nova. Vėliau, „gerokai pasistūmėję tolyn, jie persikėlė per Nevėžio upę ir nusigavo į vietas, kur gyveno alanai arba lietuviai. Ten, negaišdami pasidarę įtvirtinimus, įkurdino juose įgulas, kurios galėtų sėkmingai atremti vietinius gyventojus, jeigu jie kartais susimanytų pulti naujuosius ateivius“⁶. Lietuviai, kaip anksčiau ir žemaičiai, taikiai priėmę atvykėlius; „nė vienas lietuvis nejautė nepasitikėjimo šalimais tarpstančia svetima galybe, taip pat niekas jų kaip priešų nepuolė“ ⁶.

Anot T. Narbuto²⁴ „šis Palemonas kartu su savo draugais, kurių buvo penki šimtai, – tai ne kas kita, o herulai, dar išlikę kitoje Oderio pusėje ar kur nors arčiau ir vėliau priversti vykti pas savo giminaičius lietuvius. Atvyko jie taikiai, nieko neužpuldinėdami, norėdami tik vietą gyvenvietei surasti, ir, iš čiabuvių nepatirdami jokių kliūčių, čia įsikūrė.“ Taigi, T. Narbutas atvykusius Palemonaičius vadino aisčių giminaičiais, sugrįžusiais po klajonių Europoje.

Iš kitų šaltinių^23-25 sužinome, kad mūsų protėvių dalis net keletą kartų migravo į pietinius kraštus. Po ilgų klajonių, patirtų nuopolių ir sėkmės laikotarpių dalis jų tiek sustiprėjo, kad užvaldė dalį Romos imperijos (Italiją, Graikiją), perėjo Galiją (pietinę dabartinės Prancūzijos dalį), ilgam laikui įsitvirtino Katalonijoje (Ispanija), gynė nuo jos pavergėjų Portugaliją²⁵. Sėkmei nusisukus, po keleto skaudžiai pralaimėtų mūšių mūsų protėviai buvo suskaidyti ir prisidėjo prie kitų genčių, o dalis po tolimesnių klajonių sugrįžo į gimtuosius kraštus. Minima, kad grįžtantys heruliai ilgam apsigyveno Saksonijoje bei Maklenburge²³. Heruliai, nepanorę priimti Karolio Didžiojo brukamos krikščionybės, išplaukę ieškoti jų buvusios tėviškės.

T. Narbuto teikiamos žinios pagrindžia mintį, apie taikią vietinių gyventojų reakciją į buvusių giminaičių sugrįžimą. Jie galėjo būti nepamiršę gimtosios kalbos, išlaikę protėvių papročius, vartoję ar bent pripažinę senąją, čiabuvių tebevartojamą, religiją. Pamatę platųjį pasaulį, įvertinę skirtingas kultūras, pažinę daugybę svetimtaučių papročių, jie daug kuo lenkė sėsliai gyvenusius tautiečius, nors buvo praradę dalį darbinių įgūdžių. Jų išmintį, erudiciją, o daugeliu atžvilgiu ir karinę bei diplomatinę patirtį vietiniai netruko teigiamai įvertinti. Tad nestebina tai, jog dalis ateivių palaipsniui tapo atskirų genčių ar net viso krašto vadais.

Atvykėlių vadovas Palemonas (Pubijus Libonas) (1 pav.) susilaukęs ypatingo dėmesio. Jis buvęs išrinktas viso krašto valdovu. Ilgą laiką ties Nemuno ir Dubysos santaka gyvavusi atvykėlių pastatyta Romovė, kurioje gyvenęs Krivių Krivaitis, o ant Palemono vardu pavadinto, dabar turistų gausiai lankomo kalno stovėjusi galinga Pieštvės gynybinė pilis¹⁵.

A. Šapokos redaguotos garsiosios tarpukario Lietuvos istorijos²² autoriai stengėsi net neminėti Palemonaičių, matyt, manydami juos buvus tik legendinėmis asmenybėmis ar bijodami būti apšaukti kitaip galvojantys. Tai keistokai atrodanti pazicija, žinant, kad toji „legenda“ mini ilgas Palemono arba Pubijaus Libono ir Julijono Dausprungo dinastijas. Apie tarp atvykėlių vadų buvusių Prospero Cezariano, Ursino ir Hektoro likimus vėliau mažai kur užsimenama. Skaitytojų dėmesiui teikiu mano sudarytas Dausprungaičių-Traidenaičių ir Palemonaičių genealogines schemas. Kviečiu dėl jų diskutuoti ir jas tikslinti.

 

DAUSPRUNGAIČIAI-TRAIDENAIČIAI – ANTROJI DINASTIJA

I ₂ (tęsinys po³)

Šventaragis buvo Utenio, vadinto Dangeručiu²⁴, sūnus, gimęs, tikėtina, 1172 m., nors pagal Rotundo kroniką sudarytoje genealoginėje lentelėje²⁴, nurodti 1192 jo gimimo metai. Rotundas, ko gero, buvo neteisus, nes, „kai po tėvo mirties Lietuvos Užnerio kunigaikštystės valdžią perėmė Šventaragis, tuo metu buvęs ne mažiau kaip 40 metų amžiaus³⁴, o 1268 metais Šventaragį išrinkus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, jis „jau buvo 96 metų amžiaus“^6,18,24. Kodėl prisireikė tokio garbaus amžiaus žmogų rinkti valstybės valdovu, bandysiu paaiškinti vėliau. Šventaragis buvęs garsus ne karo žygiais, bet „išmintinga valdžia, ilgai trukusia, besiremiančia taikaus bendradarbiavimo principais“. Jis labai prisidėjęs prie krašto gerovės²⁴.

Vienok, yra žinoma, kad apie 1268 metus, kraštą galbūt jau valdant Šventaragiui, „Traidis, Žemaičių kunig., su 30 000 lietuvių ir žemaičių įgulė tenai, kursai, paskiedęs savo kariauną į tris dalis, vieną į Mozūriją, antrą į Pagezoniją išleido terioti, o su trečiąja pats Kulmijoj siaubė visomis pusėmis grobį griedamas ir teriodamas, ant galo atsibastė lig pilies Birgelavos, į kurią varu įsilaužęs, įgulę iškirto, o pilį su žeme sulygino, visa, kas vien buvo pavėdžiu į okytį, tas guro ar iro nuo narsybės lietuvių ir žemaičių, ko karda nenuveikė, tą ugnia gaišino. … Rašo, jog tuo žygiu lietuviai pačių imtinių vokyčių ir kitų krikščionų 40 000 su neapseikimu grobiu namon parvarę į vergus“¹².

Be to, „Dar valdant Šventaragiui, 1269 metais, Livonijos vokiečiai patyrė kruviną susidūrimą su rusinais; jame tikriausiai pastarųjų pusėje kovojo žemaičiai, gal pasitelkti Daumanto Pskoviškio. Tada ordinas triuškinamai pralaimėjo, praradęs šešetą šimtų itin rinktinių riterių“³⁴.

Šventaragis, dar vaikas būdamas, “pagal tėvo (Utenio) testamentą buvo patekęs į dėdės Rimgaudo globą. … Vėliau, kai suaugo, iš Rimgaudo jis gavo valdyti Žemaitiją“⁶. Ringaudo įvardijimas Utenio dėde kelia prielaidą, kad Ringaudo sesuo buvo Utenio žmona (1 pav.), o tai, kad vėliau Šventaragis gavo iš Ringaudo valdyti Žemaitiją, rodo Ringaudą tapus jau suvienytos valstybės valdovu.
.

Kairėje – 1 pav. Dausprungaičių genealoginė schema

Pažymėtina, kad Šventaragis turėjo seserį Martą – Visvaldžio žmoną. Šaltiniai^4,6,11,34 mini Šventaragio sūnų Gerimantą, Germantą ar Gereimantą, kuris tapo sosto paveldėtoju.

 

GERIMANTAS AR SKIRMANTAS  II

 

Manydamas, kad istorikai galėjo Skirmantą Mingailaitį (Skirmantą I) supainioti su kitu metraštyje⁴ minimu Šventaragio sūnumi, kurį reikėtų vadinti Skirmantu II, pastarąjį teikiamoje genealoginėje schemoje (1 pav.) sutapatinau su Šventaragio sūnumi Gerimantu. Tokiu pasirinkimu suabejoti verčia nebent anksčiau nepastebėta užuomina, kad Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu renkamas Šventaragis „šeimą turėjo tvirtą: nemažą sūnų ir suaugusį proanūkį“⁶. Tad lieka abejonė ar logiška, kad schemoje matome tik vieną Šventaragio sūnų, tris anūkus ir vieną proanūkį?

Gerimantas, palaidojęs savo tėvą Šventaragį jo paties nurodytoje vietoje, „visų pirma, atmonydamas Levui, gudų kunigaikščiui, nužudymą Vasilko, nuteriojo apygardas Vladimiro ir Haličo ir su didžiu grobiu grįžo namon“¹¹. Tą žygį, vykusį 1271 m., aprašė ir A. Kojelavičius⁶ bei T. Narbutas³⁴.

Gerimanto valdymo metu „žemaičiai ir lietuviai prie Ezelio ant ledo kovojo su Livonijos magistru Otonu. Magistras žuvo su penkiasdešimčia šio ordino brolių. Tokio pat likimo susilaukė jo įpėdinis Andrius fon Vest Falenas: tęsdamas karą, jis buvo lietuvių sumuštas ir žuvo“⁶. Nors tam mūšiui vadovavęs Traidenis^11,20,35, spėjama, kad „pats didysis kunigaikštis Gerimantas dalyvavo tame žygyje“³⁴.

Minimas ir Gerimantui valdant, 1273 m., atsiliepiant į Krokuvos vyskupo kvietimą, vykęs lietuvių žygis į Liublino žemę Lenkijoje. Tą žemę užkariavę lietuviai „nemažai belaisvių ir įvairaus grobio į savo kraštą išsigabeno“³⁴.

Sužinojus apie totorių ir rusinų telkiamą kariauną, sunerimta ir Lietuvoje, ir Livonijoje. Dėl to, o ir kita dingstimi „kryžiuočiai sudarė taikos sutartį neribotam terminui“. Ta sutartimi „esą didysis Lietuvos kunigaikštis tikriausiai pasižadėjęs neremti Prūsijos sukilėlių, drausti Lietuvos ir Rusios plėšikams brautis į žemes, priklausančias ordinui, už tai ordinas savo ruožtu turėjęs atsisakyti teisių į Mindaugo jam užrašytas žemes bei valdas ir grąžino visas donacijas“³⁴. Taigi, Gerimantas „pirmasis iš pagonių kunigaikščių sudarė sutartį su kryžiuočiais dėl taikos tarsi visam laikui“³⁴, kurią kryžiuočiai netrukus pažeidę. Tą sutartį yra paminėjęs ir S. Daukantas³².

1274 metų pavasarį, totoriai kartu su jiems pavaldžiais rusais, pradėję Lietuvos puolimą. Rusams susikivirčijus tarpusavyje ir su totoriais, dalis rusų kunigaikščių atsitraukę, o likusieji su totoriais nepajėgę užvaldyti gerai ginamo Naugarduko. „Levas, sąjungininkų paliktas, skubiai pasuko atgalios į savo žemes, kad išvengtų susidūrimo su visa Lietuvos kariauna, su kuria, kaip buvo nugirdęs, traukė Naugardukui į pagalbą didysis kunigaikštis Gerimantas“³⁴. Atsitraukdami totoriai labai nuniokoję savo sąjungininkų rusinų valdas.

Gerimantas mirė 1274 ar 1275 m., palikęs tris sūnus: Daumantą, Giliginą ir Trobių³⁴.

DAUMANTAS I

Abejoju, ar teisingai pavyko atskirti Daumantą Gerimantaitį nuo mūsų istorijoje žinomų penkių Daumantų. Tvirtai galima vadinti jį Daumantu I, bet atnarplioti mazgą, rišantį jį su Daumantu II Romuntaičiu ir Daumantu III Erdvilaičiu, sudėtinga.

Atrodo, Daumantas Gerimantaitis yra teisingai vadinamas Senuoju arba Pskoviškiu, bet Pskoviškiu kartais vadinamas ir Daumantu II Romuntaičiu, kurį paminėsiu vėliau (šis Daumantas žuvo apie 1283–1284 metus).

Daumantas III Erdvilaitis, Nalšėnų kunigaikštis, nužudęs savo dėdę Mindaugą, turėjo apleisti Lietuvą. Jis taip pat prisiglaudė Pskove pas Daumantą I. Matyt, jis, apsikrikštijęs Timofiejaus vardu, iki 1299 metų sėkmingai valdė Pskovą.

Tokiu atveju Daumantui I skirtas teiginys: „1285 m. žuvo didysis Lietuvos kunigaikštis Domantas, vadovavęs lietuvių antpuoliui į Tverės sritį Rusijoje“²⁰. Giliginas ir Trobius buvo Daumanto I broliai (1 pav.).

 

GILIGINAS

Gerimantui mirus, Kernavėje susirinkę didikai ilgai negalėję sutarti dėl vieno naujo valdovo. Galiausiai Giliginas „tapo Lietuvos ir Rusios kunigaikščiu“, o Trobius – „Lietuvos Užnerio ir Žemaitijos“³⁴. Kiek kitaip rašė A. Kojelavičius: „Giliginas buvo paskelbtas Lietuvos valdovu, jo broliui Trobiui patikėta Žemaitija su ta sąlyga, kad jis bus pavaldus Lietuvos didžiajam kunigaikščiui“⁶.

Giliginas savo rezidenciją įkūręs Rusios Naugarduke³⁴. Jis „valdė ne ilgiau kaip trejus metus: bemaž nieko įsidėmėtina tais laikais neįvyko, išskyrus kelis niokojamus žygius į Lenkiją“⁶.

Voluinės metraštyje minimas totorių-rusų jungtinis puolimas, panašus į minėtąjį 1274 metais. Totorių chanas Tegičaga 1278 m. liepęs rusų kunigaikščiams Levui, Mstislavui ir Vladimirui būti pasiruošusius „užkariauti Lietuvą“³⁴ . Gavę tokį chano įsakymą, „tie kunigaikščiai nedelsdami patraukę su kariaunomis į kovos lauką“. Jie siekę užimti Naugarduką, bet, artėdami prie jo, sužinoję turkus jau esant prie miesto. Tad patraukę Gardino link. Žvalgybinis Haličo riterių būrys su Levo sūnumi Jurgiu, dėl išdavystės buvęs užpultas. Užpuolikai „smogė jiems ir daugel jų nukovė, nemažai didikų paėmė į nelaisvę. Pats vadas, Ciunis, buvo sužeistas, paimtas ir rogėmis nuvežtas į Gardiną“³⁴. Mstislavo vedami rusai radę Gardiną pasiruošus gynybai, bet sugebėję tvirtovę užimti. Vengiant Jurgio ir kitų didikų nužudymo, „Buvo sutarta, kad rusinai pasitrauks, atgavę belaisvius.“ … „Totoriai dar mažiau prie Naugarduko pasiekę, grįžo atgalios ir pasuko Dniepro link plėšikaudami“³⁴. Abu minėtuosius nesėkmingus totorių-rusinų puolimus yra paminėjęs ir Z. Ivinskis¹¹.

Giliginas mirė 1278 m., palikęs „vienintelį sūnų, gimusį apie 1236 metus, vadintą Romuntu“³⁴.

 

TROBIUS

 

A. Kojelavičius nurodo, kad „Trobius nieko nenuveikė, kaip derėjo, nors turėjo šitaip elgtis, nes kaip tik dėl šios vienos priežasties jis buvo didikų pakviestas į valdžią“⁶. Su tokia nuomone nesutiko T. Narbutas, rašęs, kad Trobiaus „viešpatavimas turėjo nepaprastų tiems laikams išminties žymių. Sėkmė žygiuos, vadovaujamuose jaunojo sūnėno Traidenio, taika su kitomis šalimis, siekimas draugiškų su jomis santykių, vertų aukštos tautos garbės, – tikriausiai tą vadą tauta ir monarcho atminimą manė esant šventą“³⁴.

1279 m. į Lietuvą įsiveržus kryžiuočiams, kurie „buvo užsimoję ne tik apiplėšti Lietuvą, bet ir užimti pačią sostinę Kernavę“, juos pasitiko „jaunasis kunigaikštis Traidenis“, o iš paskos sekė kariuomenė „su svarbiausiomis jėgomis, vadovaujama paties Trobiaus“³⁴. Lietuviai su žemaičiais kryžiuočius vijosi iki Ašradės pilies, kur 1279 m. kovo 9 d. įvyko mūšis, kurį „miečeiviai pralaimi, netekdami magistro Raceburgo, maršalo Tyzenhauzeno, karvedžio Gelardo, 71 brolio ir 9 000 raitelių. Žemaičiams paėmus Ordino vėliavą, Revelio (Talino) gubernatorius mėgina iš jų atkovoti vėliavą, bet jo dalinys sumušamas. Dinaburgo pilis sugriaunama. Žemgaliai atvaduojami. Dievų garbei keli belaisviai sudeginami. Kernavėje Perkūno bažnyčioje pakabinama paimta Ordino vėliava (karūna) su Švenčiausios Mergelės Marijos atvaizdu“³². „Greitai po to kryžiuočiai su didžiuoju kunigaikščiu Tervetėje sudarė ketveriems metams taikos sutartį“³⁴.

Romuntas Giliginaitis paveldėjęs Lietuvos ir Rusios kunigaikštystę „įprastu įpėdinystės paveldėjimu. […] Betgi tas kunigaikštis neilgai viešpatavo: baigė savo gyvenimo dienas tais pačiais 1278-aisiais metais, kai sostą buvo paveldėjęs“³⁴.

Romunto ir Trobiaus vieta tarp Dausprungaičių nėra aiški: Narbutas T. teigė Trobių buvus bevaikiu, o Romuntą turėjus 5 sūnus ir buvus vienturčiu Giligino sūnumi, bet Traidenį, jo vadinamą Romunto sūnumi, vadino Trobiaus sūnėnu, o Trobių (Traidenio brolį) – Narimanto dėde^24,34. Pagal Bychovco kroniką A. Kojelavičius manė Narimantą, Daumantą, Alšį, Giedrių ir Traidenį buvus Trobiaus sūnumis ar brolėnais⁶. Todėl 1 pav. rodau, kad Romuntas „Paliko penketą sūnų“^4,6,41.

Didikų seimas Kernavėje baiminosi dėl galimos nesantarvės tarp Romunto sūnų, „Todėl buvo nutarta paskelbti didžiuoju Lietuvos ir Rusios kunigaikščiu Trobių“³⁴ iki tol buvusį Žemaitijos kunigaikščiu⁶, o „kunigaikščio Romunto sūnums buvo duotos tikrai geros dalys ir valdos“³⁴.

 

NARIMANTAS

 

1280 m. mirus Trobiui, „Lietuvos, Žemaitijos ir Rusios didikai, sukviesti į Kernavę, kaip teisėtą paveldėtoją didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Narimantą, Romunto sūnų“³⁴. Jis savo rezidenciją perkėlė iš Rusios Naugarduko į Kernavę³⁴. Narimantas nieko neveikęs savo valia be tarybos. „Todėl, viešu tarybos sprendimu, broliams paskyrė valdas Lietuvos viduje: jie turėjo jas valdyti tokiomis pat teisėmis, kaip valdo kiti didikai bei bajorai savo tėvonijas“⁶.

„Jo viešpatavimo pradžioje nutiko dalykas, turėjęs nemažai įtakos politikai. Didžiojo kunigaikščio brolis Daumantas, gavęs kaip skirtinę valdą Uteną, buvo vedęs didžiosios kunigaikštienės Narimantienės seserį. […] Kai Daumanto žmona mirė, didysis kunigaikštis, dėl ligos negalėdamas dalyvauti laidotuvėse, nusiuntė savo žmoną. Tačiau anas, pamilęs brolienę, sulaikė ją ir privertė gyventi su juo. Vyras įpykęs išžygiavo su kariauna ir apgulė Utenos pilį“. Daumantas „pabėgo anapus Dauguvos į Pskovą, kurį tuo metu valdė brolis jo senelio, taip pat Daumantas. Maloniai šio priimtas, gavo vėliau paramos Polockui užimti“³⁴.

Narimanto valdymo metu jo šeimoje gyvenęs jaunesnysis brolis Traidenis, 1281 metais, valdovo remiamas, „atkovojęs iš lenkų jų 16 metų valdytą Jotvingiją, pastatydinęs Raigardo pilį, o už sėkmingą žygį iš Narimanto gavęs visą tą kraštą“³⁴ ir sujungęs jį su jam anksčiau priklausiusiu Dainavos kraštu.

 

TRAIDENIS

 

Traidenis – labai mįslinga asmenybė. Paslaptys dengia ir Traidenio gimimą (kilmę), jo gyvenimą bei mirtį. Dėl to tenka jį išsamiau aptarti.

Daugelis šaltinių mini Traidenį buvus Romunto sūnumi, kaip parodyta 1 pav. Minėtas buvo ir spėjimas jį buvus Trobiaus sūnumi. Abejonių dėl Traidenio kilmės sukėlė Z. Ivinskis, teigdamas, kad „Traidenio kilmė lieka neišaiškinta. Kas buvo jo tėvas (Vidas, Vilkas ar Gedvilas), pasilieka spėjimų srityje“ arba „Su pagrindu yra iškelta, jog Traidenis galėjo būti Gedimino senelis. Tuo atveju po 1289–1291-ųjų minimieji Lietuvos kunigaikščiai galėjo būti Traidenaičiai ar jo giminės, turėję tėvo paskirtas valdas valstybėje“¹¹. Prie Traidenio kilmės klausimo dar grįšiu analizuodamas Palemonaičių genealogiją.

Traidenis tapo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu apie 1281–1282 m., po brolio Narimanto mirties^4,6,34. „Lietuvos ir Žemaičių didikai, po Narimanto mirties pasiėmę Traidenį didžiuoju kunigaikščiu“⁴. 1281 metais „mirus Narimantui, Lietuvos valdovu tapo Traidenis, kurį jau anksčiau visi troško matyti soste, nes nors ir jaunesnis už brolius, karine šlove žymiai buvo juos pralenkęs“⁶. „Narimanto mirtis atvėrė Traideniui kelius paveldėti sostą; susirinkus didikams seimo nariams į Kernavę, jis buvo paskelbtas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Mat vyresnysis brolis Daumantas, nors turėjęs sosto paveldėjimo pirmenybę, buvo nuo jo nušalintas kaip dalyvavęs sąmoksle prieš Narimantą“³⁴.

Traidenis kaip talentingas karo vadas veikė dar būdamas Žemaičių kunigaikščiu. „Traidenis, Romuntui dar gyvam esant, vadovavo kariuomenei, kaip vyriausiasis vadas“⁶,  „Traidenio laikais Lietuva iškilusi kaip galinga karinė pajėga. Tuo metu Lietuvos valstybė buvo grynai lietuviška ir tautiška. Ji buvo daug platesnė, negu Mindaugo laikais, nes Traidenio klausė ir žemaičiai, ir jotvingiai, kurie Mindaugo laikais labai neaiškiai laikėsi. Traidenio laikais tautiškoji valstybė buvo baigta kurti.“²².

A. Dubonis teigia, kad po Vaišelgos „Mindaugaičio žūties 1268 m. pradžioje Traidenis jau buvo valdžioje ir kovojo prieš Vaišelgos šalininkus Lietuvoje. Kovose dėl sosto nedalyvaujant Švarnui, pašalinus Vaišelgą, liko Vasilko. Jis visus 1268 metus vienas kariavo prieš Traidenį dėl valdžios Lietuvoje. Levas jo nepalaikė. Karas buvo sunkus, jame žuvo trys Traidenio broliai: Barza, Liesis ir Svalkenis“⁴¹.

Nors Bychovco kronikoje⁴ kitaip rašyta, Jasas R. teigė, kad „Traidenis, kaip didysis kunigaikštis, pradėjo valdyti 1269 m.“¹⁰. Tuos Traidenio atėjimo į valdžą metus mini ir T. Baranauskas⁴². Z. Ivinskis rašė, kad „Traidenio valdymo metai: 1269/1270 ir 1281/1282“¹¹. Traidenio valdymo 1270–1282 metai nurodyti ir garsiojoje A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“²², o E. Gudavičius²⁰, rašydamas apie tą laikotarpį, paminėjo tik Traidenio organizuotus karo žygius ir Traidenį, galutinai sukūrusį „Lietuvos karinę monarchiją“. Taigi, kaip jau minėta, paslaptingas yra Traidenio valdymo laikotarpis.

Dar daugiau mįslių dėl to, kad Traidenio valdymo laikotarpiu minimi 6 sueigose rinkti ar paskirti valdovai: Šventaragis, Gerimantas, Giliginas, Romuntas, Trobius ir Narimantas.

Bandydamas suderinti ką tik paminėtas žinias, keliu hipotezę, kad Traidenis, kariavęs ir laimėdavęs didelius karus su lenkais, rusais, mozūrais ir padarydavęs „tiems kraštams didelių žiaurybių“^4,21, savame krašte garsėjo diplomatiniais sugebėjimais, demokratiškumu ir žmogiškumu. Jis, žinodamas senas tautos demokratiškumo tradicijas renkant šalies valdovus didikų sueigose, tuoj po Vaišelgos pasitraukimo iš valdovo pareigų, gavęs didikų pasitikėjimą, pirmiausia pasistengė neprileisti prie vadovavimo šaliai Švarno, gavusio Vaišelgos įgaliavimą perimti valstybės vairą, o kiek vėliau „pradeda keršyti už Vaišvilko nužudymą“⁴². Toks didikų tarybos nusistatymas prieš Švarną galėjo atsirasti pamačius Vaišelgos atėjimą į valdžią su Voluinės karine pagalba ir keršto akcijas krašto viduje, dažnai nesėkmingai pasibaigusias Švarno remiamas intervencijas į Lenkiją^6,23.

Diplomatiniais sumetimais, siekdamas atremti tarptautinį, ypač didelį slavų spaudimą, Traidenis, galbūt patariamas išmintingos didikų tarybos, pasiūlė šalies valdovo pareigas formaliai užimti teisėtam paveldėtojui Šventaragiui, kad ir 96-erių metų seneliui, kuris tik formaliai vadovavęs Žemaitijai, nes „tuo metu Skomantas už kunigaikštį valdė Žemaitiją“⁶. Faktiškai vykdydamas didžiojo Lietuvos kunigaikščio funkcijas, Traidenis leido formaliai į tas pareigas perrinkinėti jau minėtuosius Gerimantą, Giliginą, Romuntą, Trobių ir Narimantą, išmintingai prisidėjusius prie šalies reikalų tvarkymo. Dėl visuotinai pasmerkto Daumanto išsišokimo prieš brolį Narimantą, pastarajam mirus, Traidenis tapo vienvaldžiu valdovu.

Tai sąlygojo ir mįslingomis tapusias Traidenio mirties aplinkybes. Nors Z. Ivinskis rašė, kad „Po mirties Traidenio, kuris pirmasis iš Lietuvos XIII amž. valdovų mirė savo mirtimi“¹¹, kituose šaltinuose randame teigiant, kad Traidenis „klasta nužudytas 1282 m. jo brolio Daumanto siųstų 6 žudikų, kurie užpuolę valdovą mušti lazdomis per galvą ir užmušę“^5,6, arba „puolė jį ir nužudė“³⁴.

 

RIMANTAS-LAURAS

 

Paskutiniuoju Dausprungaičių genų turėjusiu vyriškosios lyties atstovu galima laikyti Traidenio sūnų Rimantą, kuris su pravoslavišku krikštu gavo Lauro vardą. Jis 1283 m. sėkmingai keršijo dėdei Daumantui už klastingą jo tėvo ir savo brolio nužudymą. Tai gana plačiai aprašyta Lietuvos metraštyje⁴, Strijlovskio-Kojelavičiaus^6,18 ir T. Narbuto³⁴ veikaluose, o taip pat glaustai atkartota S. Daukanto³²: „Traidenio sūnus Rimantas palieka vienuolyną (buvo vienuolis) ir su lietuvių, žemaičių, juodviežių kariais prie Braslavo sumuša Daumanto karius, patį Daumantą perverdamas ragotine (ietimi)“. […] „Rimantas atsisako jam siūlomo Didžiojo Kunigaikščio titulo, perleisdamas jį karvedžiui Vyteniui, o pats sugrįžta vienuolynan“³².

 

GAUDIMANTĖ TRAIDENYTĖ

 

Istorijai yra žinoma Traidenio duktė Gaudimantė. Ji buvo Rimanto-Lauro sesuo, kuri „tėvo, o veikiau brolio išleista, ištekėjo už Boleslovo, Mazovijos kunigaikščio“⁶, nes „Ją politiniais sumetimais vedęs Plocko (lenkų) kunigaikštis Boleslovas II. Per krikštą ji gavo Sofijos vardą“¹¹.

Rengiant Dausprungaičių genealoginę schemą (1 pav.), kilo neaiškumų, kaip rasti sąsają tarp Dausprungaičius atstovavusio Traidenio su žinomais jo vaikais ir valdžią perėmusių Vytenio bei Liutauro (Butvydo-Pukuvero). Galimai logišką sąsają įžvelgiau tik per Gaudimantę Traidenytę.

Rašoma, kad „po ilgų ginčų Vytenis, Laurui pasiūlius, o visiems pritarus, buvo paskelbtas ir pakeltas didžiuoju kunigaikščiu“⁶ ir „Žilagalviam Liutaurui ir narsiajam jo sūnui Vyteniui, maršalkai, buvo perduotos aukščiausiojo tautos valdovo pareigos“³⁴. Radau duomenų, kad nuo Liutauro su Vyteniu prasidėjo trečioji stulpų herbo dinastija ir kad „Palemono giminė turėjo tokį patį herbą“¹¹. Tai suteikia galimybę daryti prielaidą „jog pirmoji ir trečioji Lietuvos kunigaikščių dinastijos buvo susigiminiavusios arba giminė buvo jį paveldėjusi“³⁴. Rašoma, kad „Mindaugo duktė buvo ištekėjusi už Vytenio tėvo“³⁴. Remdamasis šiais teiginiais darau prielaidą, kad pirmuoju Gaudimantės vyru galėjo būti kažkuris iš Palemonaičių, pvz., 1242 m. žuvęs garsusis Erdvilas Algimantaitis arba jo brolis Stegas (Stekys), o už Boleslovo II ji buvo ištekinta antrą kartą. Abejotiną ryšį tarp Gaudimantės ir Liutauro, kitaip dar vadinto Butvydu ar Pukuveru, teikiamoje schemoje (1 pav.) rodo du klaustukai.

Minėtoji Vytenio tėvo (Liutauro) žmona Agna Mindaugaitė galėjo būti gerai žinoma Vaišvilko sesuo ir Švarno žmona (Švarnas neturėjo vaikų ir žuvo arba mirė gana jaunas).

Ties Gaudimante Traidenyte ir Rimantu-Lauru lyg ir užsibaigia antroji Dausprungaičių-Traidenaičių dinastija. Prie galimų jos sąsajų su trčiaja Liutauraičių-Gedeminaičių dinastija dar grįšiu rašydamas apie pirmaja vadinamą Palemonaičių dinastiją.

Aptartosios dinastijos atstovus ganėtinai smulkmeniškai aprašinėjau dėl to, kad siekiu įrodyti jų istoriškumą.

 

 

P A L E M O N A I Č I A I – PIRMOJI DINASTIJA. II

.
Logiškiau būtų buvę³ atvykėlių iš Italijos dinastijų genealoginius ryšius pradėti aiškintis nuo Palemono (t. y. nuo pirmosios) dinastijos, tačiau norėdamas geriau paaiškinti vėlesnėse kartose atsirandantį Dausprungaičių ir Palemonaičių tarpusavio ryšį, pirmiausia pradėjau rašyti apie Dausprungaičių dinastiją³.

Palikę prie išnykimo ribos priartėjusius Dausprungaičius, pakalbėkime apie Palemonaičių dinastiją. Geriausiai iš legendiniais vadinamųjų atvykėlių yra žinomas visų jų vadas, garsiosios dinastijos pradininkas Palemonas-Pubijus Libonas (2 pav.).

Kairėje – 2 pav. Palemonaičiai ir jų giminystė su Dausprungaičiais per Pajautą ir Živinbudą II*

*Pasikartojančius vardus numeruoju romėniškais skaičiais – I, II, III ir t. t.

M. Strijkovskis, kiek kitaip nei J. Dlugošas rašė apie pirmasias atvykėlių iš Italijos aplankytasias vietas: „Tas pats Libonas pirmąją savo gyvenvietę įkūrė Baltijos jūros pakrantėje; ir upę, kuri ten į tą jūrą įteka, ir miestą, kurį pastatė prie jos žiočių, jis nuo savo vardo pavadino Liba … Pagal to paties Libono vardą Lifliandija, arba Latvių žemė, plytinti prie jūros, buvo pavadinta LIBONIA, o laikui bėgant, pakeitus b in v, imta vadinti Livonia“¹⁸. M. Strijkovskis tą pasakojimą išdėstė, ko gero, pagal iš A. Rotundo gautąją pastarojo nebaigtą rašyti „Lietuvos kronika, arba istorija“, perpasakotą A. Butkaus²⁶.

 

Atvykėliai, vėliau ieškodami apsigyvenimui tinkamesnių vietų, pasiekę kitas vietoves, tarp kurių geriausiai žinoma panemunė ties Dubysos žiotimis.

 Vietiniai gyventojai vertino atvykėlių taikingumą bei sugebėjimus, todėl, mirus jų valdovui, nauju valdovu „bendru balsavimu buvo išrinktas Palemonas“⁶ . Jo laikotarpiu  Lietuvoje viešpatavusi taika, tik kaimynystėje „įvyko atmintinas mūšis, kuriame rusai sumušė jotvingius. Ši tauta […] po daugybės pergalingų karų su rusais, pagaliau buvo įveikta Vladimiro, laimingiausiojo iš Kijevo kunigaikščių; ji tapo pavergta, prarado laisvę ir kasmet turėjo mokėti duoklę“⁶.

T. Narbutas pirmajame „Lietuvos istorijos“ tome rašė, kad „Palemonas visai nėra pasakų personažas“ ir pateikė svarų to įrodymą – monetą su jo sūnaus Speros paminėjimu²⁷. Trečiajame tome T. Narbutas teigė, kad „Palemonas su savo draugais, kurių buvo penki šimtai, – tai ne kas kita, o herulai, dar išlikę kitoje Oderio pusėje ar kur nors arčiau ir vėliau priversti vykti pas savo giminaičius lietuvius“, o dėl jų apsistojimo „tarp Nemuno, Dubysos ir Jūrės upių “ rašė: „Ar tai nėra aiškus nurodymas, kur buvo herulų protėvių, senovės hirių, šalis? […] Tų pačių, tiksliau sakant, jų ainių, kurie politinių permainų laikais audrų buvo nublokšti į tolimą Italiją.“²⁴. Ar reikia dar tikslesnės žinios apie sugrįžėlių (reemigrantų) kilmę?

 „Valdęs valstybę ilgus metus, Palemonas pasitraukė iš šio pasaulio, palikdamas tris sūnus, tinkamus valdyti“^6,11.

R. Batūra pripažįsta, kad „Išlikęs įspūdingas Seredžiaus piliakalnis (Palemono kalnas), buvusios Pieštvės pilies vieta, yra reikšmingas senosios Lietuvos valstybės simbolis, istorijos ir archeologijos paminklas“¹⁵, o A. Butkus, „palemonidų legendos“ atsiradimą aiškina graikų ir lietuvių kalbų ir religijos panašumu, bet jos tikroviškumą neigia lyginamosios kalbotyros metodo pagrindu^26,40.

 

PALEMONO VAIKAI BORKUS, KUNAS IR SPERA

 

T. Narbutas, pradėdamas XI a. Lietuvos istoriją, rašė, kad „Visa Lietuva, nuo Nemuno iki pat Dauguvos, anuomet vokiečiams buvo žinoma Kuronijos vardu ir buvo laikoma galinga šalimi“²⁴. Jis yra paminėjęs, kad to krašto gilumoje „radosi galingi didikai, būtent tokie buvo Palemono vaikai“ […] „Borkus, Kunas ir Spera“²⁴. Jie turėję didžiules valdas, kuriose pasistatydino pilis su įtvirtinimais. „Borkus turėjo žemes senojoje Juhrijoje, vadinamame hirių krašte. Kaip vyriausias, jis po tėvo mirties paveldėjo valsčius, besitęsiančius nuo Nemuno, prie Mažosios Jūrės, dabar vadinamos Mituva, žiočių iki Didžiosios Jūrės krantų. Ten įkūrė Jurbarko miestą“²⁴.

Borkaus brolis Kunas turėjęs valdas prie Nemuno, ties Neries žiotimis. Jis „1030 metais pasistatydino Kauno tvirtovę“^13,24. Toliau rašoma, „kad trečiasis Palemono sūnus, vardu Spera, Žemaitijos gilumoje, prie Speros ežero, įkūrė gyvenvietę ir savo rezidenciją, pastatė pilį“²⁴.

Pastaroji citata kelia neaiškumų, nes yra žinomas tik nedidelis 80 ha dydžio Spėros ežeras dabartinės Kernavės kaimynystėje. Be to, M. Lietuvis yra rašęs, kad „audrai išblaškius […] laivyną, mūsų protėvių laivai buvo atnešti prie krantų, kur dabar yra Žemaitijos pilis Plateliai; manoma, kad čia jie išlipo į sausumą“²⁶. Šis teiginys panašus į M. Strijkovskio¹⁸.

Baltijos krantas šiuo metu yra tolokai (beveik 48 km) nuo didelio 1 200 ha užimančio  Platelių ežero. X–XI a. minėtasis atstumas galėjo būti trumpesnis. Čia svarbus A. Kojelavičiaus teiginys, kad Spera „pastatė prie didžiulio ežero pilį“, o pradinę Speros valdą nurodo buvus „tarp Nevėžio, Šventosios ir Širvintos upių“⁶. T. Narbutas mini Sperą įkūrus gyvenvietę ir savo rezidenciją „Žemaitijos gilumoje prie Speros ežero“²⁴, o Pišelis (Pichel Ch. L. T.) teigia, kad „pasistatydino pilį didelio ežero saloje“²⁸. Tikrai žinoma, kad Platelių ežero saloje archeologai yra radę senos pilies liekanas.

Aprašant Palemono vaikų gyvenimus, minima, kad Spera „buvo labai žmonių ir jo vasalų mėgiamas“²⁴, „keletą kartų siuntė ginkluotą pagalbą kaimyninei Prūsijai, kai šią gentį ėmė puldinėti lenkų karalius Boleslovas Narsusis“⁶. Ch. L. T. Pišelis rašo plačiau apie tą pagalbą: „1017 m. Lenkijos valdovas Boleslovas Narsusis nukariavo Bohemiją, Moraviją, Sileziją, Kijevą, Saksoniją ir Pamarį, taip pat nusiaubė aisčių Prūsiją. Kai lenkų kariuomenės grėsmingo įsiveržimo pavojus iškilo pačiai Žemaitijai, jos valdovas Spera, vadovaudamas žemaičių pulkams, įvyliojo Boleslovą Narsųjį į mūšį, pareikalavusį kraujo klanų. Speros kariuomenė be gailesčio naikino lenkus, tūkstančiai karių lavonų liko gulėti kautynių lauke. Boleslovas buvo priverstas atsitraukti į Lenkiją“ ²⁸.

Įrodinėdamas Palemonaičių dinastijos istoriškumą T. Narbutas apie Sperą rašė: „Kartą man pasitaikė nupirkti auksinę monetą, kuri […] turėjo būti nelabai seniai rasta (1814 ar 1815 metais) Švėkšnoje, tenykštės klebonijos sode“²⁷. Smulkmeniškai aprašęs lobio radimo aplinkybes, monetos dydį, svorį, formą ir būklę, autorius nurodo ir aiškiai išskaitomus Permės abėcėlės raštu užrašytus žodžius „Sper. Palimon“. Įvertinant radinį rašoma: „Šitas neįkainojamas mūsų senovės paminklas – tai įrodymas, kad Spera Palemonaitis, arba Palemono sūnus, buvo galingas žmogus, nes kaldino auksinius medalius“²⁷. Monetos vaizdas pateiktas tarp knygos priedų (3 pav.), aprašyta užrašo šifravimo eiga²⁷.

Kairėje – 3 pav. Speros Palemonaičio moneta iš T. Narbuto „Lietuvių tautos istorija“ t. 1 ²⁷

 

Garbingai ir draugiškai gyvenę Palemono sūnūs.

Barkui ir Sperai mirus bevaikiais, visos valdos atitekusios Kunui. Jis turėjęs du sūnus – Kernių ir Gimbutą (2 pav.), kuriems dar gyvas būdamas padalinęs palikimą: „Kernusijui arba Kerniui atidavė valdyti Lietuvos žemes tarp Neries, Nevėžio ir Dauguvos, o jaunėliui Gimbutui paskyrė Žemaitiją“⁶.

 

KERNIUS IR GIMBUTAS

Kairėje – 4 pav. D. Mukienės nuotraukoje – vaizdas pro Senųjų Trakų bažnyčios vartus
  

„Lietuvių tauta nuo seno, dar prieš Palemono laikus, turėjo didžiules valdas kairiajame Neries krante, juk IX amžiuje jau žinome buvus Neromos žemę“²⁴. Kernius, galbūt kartu su kaimynystėje viešpatavusiais Živinbudais, valdė Pelūzijos ir Neromos žemes kairiajame Neries krante. „Už šių, tarkim, ribų buvo įsikūrę slavų krivičiai, to paties tikėjimo, bet kitos padermės gentis. Jų kraštas buvo kaimyninė šalis Neromai bei Juodoji Rusia ir driekėsi toli nuo šiaurės pietų link“²⁴. Netoli nuo minimos ribos, prie dabar žinomo Kernavo ežero, esančio Šalčininkų rajone, „į pietus nuo Rūdininkų, netoli dešiniojo Visiačios upės kranto“²⁴ Kernius turėjo pilį ir įkūrė gyvenvietę, kuri vadintina Kernave (toliau ją vadinsime Kernave I).

Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad „Trakai – vienas iš seniausių Lietuvos miestų – seniau vadinosi Ghurgani. Tai buvo svarbiausia Dausprungaičių valdų, apėmusių kairįjį Neries krantą, vieta. Kai XI a. rusai pradėjo užkariavimo žygius į Lietuvą ir įsiverždavo net iki Neries krantų, Trakai tapo buveine rusų valdytojų, duoklių rinkėjų, rinkusių jas Kijevo kunigaikščiui. Tai davė jiems dingstį pasistatydinti pilį, nes Kernavė (šiuo atveju – Kernavė I) buvo visiškai sunaikinta […] „O tuo metu, galbūt ir dar anksčiau, ten, kur dabar Senieji Trakai, turėjo būti lietuvių gyvenvietė, vadinama Ghurgani“²⁷. Pilis galėjo būti ant kalvelės, kur stovėjo dabar restauruotas seniausias Lietuvoje mūrinis Benediktinų vienuolynas ir neogotikinio stiliaus bažnyčia (4, 5 pav.).

Kairėje – 5 pav.  D. Mukienės nuotraukoje – Senųjų Trakų bažnyčios ir vienuolyno kiempo fragmentas

Žinoma ir tai, kad „dešiniajame Neries krante, jis (Kernius) pasistatydino pilį su įtvirtinimais, pavadintą įkūrėjo vardu – Kernave (Kernavė II – ir šiandien gerai žinoma, 6 pav.). Šio miesto įkūrimo metai, be abejonės, – 1035“^21,24.

Yra žinomi Kerniaus ir Gimbuto valdymo kaikotarpiu vykę Kijevo kunigaikščio Jaroslavo žygai į Lietuvą („na Litvu“) 1040 ir 1044 m.^11,21. Kiti šaltiniai mini Jaroslavo ir Mstislavo 1038 ir 1040 m. žygius prieš jotvingius, pasiekusius ir tuometinę Lietuvą^24,28,29,31. Apie tai T. Narbutas rašė: „Tačiau pasigviešęs užkariavimų, nepasitenkino ta pergale, persikėlė per Nemuną, perėjo pelkių juostą, skiriančią Pelūziją nuo slavų krašto, ir savo užkariavimus išplėtė iki pat Neries žemupio kairiosios pakrantės. Taip buvo padaryta pradžia Lietuvos, kitaip sakant, Pelūzijos ir Neromos, pavergimui, taip smarkiai garsėjusiam Šiaurės Europos istorijoje“²⁴.

Kairėje – 6 pav. Kernavės piliakalniai, Neris prie Kernavės miestelio ir Pajautos slėnio

Dar žinoma, kad „Senieji Trakai buvo įkurti 1045 m. ten, kur nuo seno stovėjo tvirtovė, vadinta Ghurgani, o tą sumanė Kijevo kunigaikščio (Jaroslavo) vietininkas, kuris buvo įsteigęs ten nukariautų žemių sostinę. Tuo remdamasis darau prielaidą, kad nieko daugiau iš Lietuvos žemių, tik Pelūzuja ir dalis Neromos (nuo Vilnios ir Krivičių Krėvos ar Ašmenos ribų) nebuvo ir negalėjo būti nukariauta“²⁴.

Abejonė kyla nebent dėl šaltiniuose aptinkamų žinučių apie ankstyvą krikščionybės platinimą Žemaičių krašte. Anot Danilovičiaus metraščio (Danilowicz Latopisiec […]), po 1041 ir 1044 m. Jaroslavo žygių į Jotvą ir Lietuvą, „Kuršo žemėje buvo pastatyta pirmoji krikščioniška šventykla. Ją pastatė vienas Danų pirklys. […] Pono Krauzės manymu, toji bažnyčia buvo ties Gros-Irbe, nuo ko yra kilęs Domesnės kyšulio pavadinimas; […] šalia Irbės upelio žiočių, dešiniajame krante“²⁴. Tai lyg ir paremia J. Lipovkos³⁰ šifruojamas užrašas „AMг s Авг князъ Руsi Ярosлав“ – „1043 metai rugpjūčio 6 Rusės kunigs Jaroslav“ ant dabar Mosėdyje stovinčio akmens (7 pav.).

Kairėje – 7 pav. Mosėdžio akmuo su spėtinu 1043 m. menančiu užrašu

 

„Netrukus po rusinų užkariavimų lietuvių žemėse atėjo laikas ir šiems atsilyginti tuo pačiu. Tai Kernių sudarė sąlygas ten suformuoti kariauną, įvesti savo tvarką, vienu žodžiu, buvo padaryta pradžia atskiros Lietuvos-Rusios Kunigaikštystės, kurios valdovu ir paveldėtoju pasivadino jis pats“²⁴.

 Rankraštinėje Bychovco kronikoje^4,14, kaip ir M. Strijkovskio raštuose¹⁸ teigiama, kad „nuo pat pradžių Palemoną paprasčiausiai vadina kunigaikščiu. Matyt, tuo norėta pabrėžti buvus aną pirmuoju atvykėlių vadu, juoba kad nei prie Dosprungo = Dausprungo vardo, nei prie kitų jokio titulo nepamini. Tik nurodžiusi Kerniaus užkariavimus ir papasakojusi, kaip Lietuva gavo vardą, pradėjusi kalbą apie Kerniaus ir Gimbuto surengtą į Rusią žygį, kurio metu buvo užgrobtas Polockas ir Breslauja, pirmąjį ima vadinti didžiuoju kunigaikščiu“²⁴.

Kerniaus brolis „Gimbutas valdęs visus Žemaičius“^31,32. Brolių santykius apibudina žinia, kad „Kernius ir Gimbutas Kunaičiai nepatyrė nei kokių nuostolių, nei pavojų. Atrodė esama vienos valstybės, kurioje tarp valdovų ir valdinių viešpatauja didžiausia santarvė. Tuo būdu šie valdovai ne tik saugojo Lietuvą nuo pavojų, bet ją dar labiau stiprino“⁶. Prie stiprinimo, ko gero, priskiriama ir žinia, kad „broliai Kernius ir Gimbutas, surinkę kariauną iš Neries pakrantės žemių ir Žemaitijos 1063 metais […] įsibrovė į tolimesnius Rusios kraštus. Todėl Breslaujos ir Polocko mūrai regėjo tuos lietuvių karius“^4,24, arba 1065 m. „Kernius ir Gimbutas, vesdami Lietuvos-Žemaitijos karius Gudijon, užima Lietuvos pasienyje esančią Braslavą. Tuo pat nusiaubiamos ir Polocko žemės“³².

Gimbuto sūnus Montvila I (2 pav.) buvęs „turtingas Lietuvos didikas ir žymus kariūnas. Jis irgi pradėjo nuo žygių į žemes Neries kairiajame krante, kur puolė artimiausius rusinų miestus, pastatytus Lietuvos žemėse, tarp jų ir Naugarduką …“²⁴. Lietuvos kronika liudija, kad tas žemes atkariavo Mantvilos pasiųstas sūnus Erdvilas. Keletos autorių^24,26 minimoje A. Rotundo kronikoje pažymėta, kad Montvila I mirė 1070 m.

A. Kojelavičius⁶, sutapatinęs Živinbudą II su vėlesnio laikmečio Živinbudu III, tik poskyrio pavadinime Živinbudą pavadino Lietuvos, o Mantvilą – Žemaitijos kunigaikščiu. Vėliau jis pastarojo ilgai nebeminėjo, matyt, suvokęs aiškų jo gyventojo laikmečio neatitikimą XIII amžiui. Tik gerokai vėliau, jau rašant apie XIII a., pradedamas minėti Mantvila, kuris panašus į kitą galbūt Mantvilą ar Montvilą II, nors analizuojant šiuos teiginius logiškos įvykių chronologijos man ilgai nepavyko rasti. Tai galima sąsaja su jau minėtu Ch. L. T. Pišelio teiginiu apie Utenio sūnų Montvilą²⁸. Šio autoriaus žodžiai pakiša mintį, kad Šventaragis galėjo turėti brolį Montvilą II. Tai 2 pav. nenurodyta, nes labiau tikėtina, kad Montvila II buvo Algimanto brolis.

 

ERDVILAS I IR VYKINTAS I – MONTVILO I SŪNŪS

 

Erdvilas I jau minimas kaip Peluzijos ir Neromos išvaduotojas dar Kerniui gyvam esant – apie 1065-uosius metus²⁴. Tą vaduojamąjį žygį sumanęs Montvila, o vadovavęs jo vyresnysis sūnus Erdvilas²⁴.

Didelė tikimybė, kad ir žinomame lietuvių su jotvingiais 1083 m. žygyje į Rusią kartu su Živinbudu II dalyvavo ir Erdvilas I su broliu Vykintu I, nes Kernius jau buvo nusenęs ir tokiame žygyje, kurio metu „kariai ugnimi ir kalaviju skersai išilgai nusiaubė Lucko, Vladimiro ir Lvovo žemes ir sėkmingai išgabeno didžiulį grobį“ ⁵, vargu ar galėjo dalyvauti.

M. Strijkovskis¹⁸ yra paminėjęs Vykinto I 1103 m. žygį į pietinę Rusią. Matyt, tą patį žygį, tik nurodydamas kitus metus, aprašė T. Narbutas: „radosi toks vadas, vienas iš Mantvilos sūnų, turbūt Vykintas, kuris 1105 metais, subūręs žemaičių, prūsų ir jotvingių pulkus, įsiveržė į pietinę Rusią, Slonimo link, ir iš ten išplėtęs antpuolius didžiuliuose plotuose, laisvai gabenosi grobį, darydamas baisius nuostolius“²⁴.

Nėra abejonės, kad ir kelių kitų autorių^24,32 aprašytoje gynybinėje kovoje prieš gudų Vseslavičių „užpultą Žemgalę (Žemaičių žemės galą)³²“ apie 1106-uosius metus dalyvavo ir minimi Montvilo I sūnūs. Tame mūšyje kritę apie 9 000 gudų, „vos ne vos patys Vseslavičiai gyvi beišsprūdo, palikini lietuviams abažą, daugybę imtinių ir visas gėrybes, ginklus ir karės žirgus“^31,32.

Jau minėtoje A. Rotundo kronikoje pažymėta Erdvilą mirus 1089 m., o Vykinto I mirties metai nenurodyti²⁴.

 

ERDVILO I SŪNUS MINGAILA

 

Anot M. Strijkovskio: „Po Erdvilo mirties į sostą sėdo jo sūnus Mingaila ir paveldėjimo teise pradėjo valdyti Naugarduko ir Palenkės kunigaikštystę, taip pat Brestą ir visus tuos kraštus nuo Neries iki pat Nemuno ištakų, kur jis prasideda už penkių mylių nuo Kopyliaus“¹⁸.

Yra paminėti Kijevo kunigaikščio Mstislavo  1131–1132 m.¹¹ žygiai į Lietuvą. „1131 m. jis esąs grįžęs su daug belaisvių, o 1132 m. padarytas jo žygis baigėsi nelaimingai: jis išsiruošęs su didele kariuomene, kraštą gaisrais naikinęs, bet pats buvęs lietuvių sumuštas“¹¹. Tai nutiko Mingailos valdymo laikotarpiu, tad nedera abejoti, kad prie to rusinų sutramdymo jis prisidėjo ar net tą pasipriešinimą organizavo.

Apie tai, kaip Lietuvos kunigaikščiai įsigalėjo Polocko žemėse apie 1190-uosius metus, yra rašė ir T. Narbutas: „dideli Mingailos užmojai įgavo dar didesnius mastus. […] Jis sustiprino savo tėvo sukurtą Lietuvos kunigaikštystę, kur įkurdino savo anūką, Skirmanto sūnų Treniotą. Jam dar magėjo pasirūpinti kitu sūnumi – Ginvila.“ Todėl Mingaila 1181 ir 1183 m. „rengęs žygius į krivičių kraštą: pirmais metais plėšikavęs aplink Pskovą, o kitais lietuviai pasiekę net Didįjį Naugardą, bet abu kartus sugrįžę su grobiu, nors Pskovas buvęs apgintas²⁴. Nepavykus užkariauti Pskovo, „beliko tik atsisakyti tolesnių siekių ir pasitenkinti vien Polocku“²⁴.

J. Jurginis, sekdamas Lietuvos metraščiu⁴, rašė, kad „Mingaila buvo Polocko ir Naugarduko didžiuoju kunigaikščiu, kunugaikščiavo ilgus metus ir pasimirė. Savo įpėdiniais paliko du savo sūnus: vieną Skirmantą, o kitą Ginvilą. Ir Skirmantas ėmė kunigaikščiauti Naugarduke, o Ginvila – Polocke“¹⁶.

Rotundo kronikoje minimas dar vienas Mingailos sūnus Vosylius arba Rogvolodas^4,32 (2 pav.), kurio, kaip Mingailaičio, kituose šaltiniuose nepavyko aptikti.

 

MINGAILAIČIAI  – SKIRMANTAS IR GINVILA

 

Skirmantas (I) – vyresnysis Mingailos sūnus po tėvo mirties paveldėjęs Naugarduką^6,33. Jis turėjęs tris sūnus: „Liubartą, Pisimantą ir Treniotą“²⁴. Prieš 1160 m. mūšį prie Jaseldos upės^3,24 sužinojęs apie Mstislavo įsiveržimą į Lietuvos žemes „Skirmantas, jau su didžiojo kunigaikščio titulu, […] sąjungininku ir pagalbininku pasitelkęs Živinbudo sūnų Kukovaitį,  […] žygiavo Pinsko link“²⁴, kur užklupo ir sutriuškino Mstislavo kariuomenę. „Ši pergalė […] plačiai išgarsinusi tuose kraštuose galią lietuviško ginklo“²⁴. Sosto įpėdiniu po Skirmanto mirties pripažintas TreniotaI⁴ (2 pav.).

Ginvila tapęs Polocko kunigaikščiu, vedęs Tverės Didžiojo kunigaikščio Boriso dukterį Mariją, dėl kurios perėjęs į rusų tikėjimą ir dėl to jam buvęs duotas Jurgio vardas. […] „tasai Jurgis trumpai tepavaldęs pasimirė“⁴.

 

CHRONOLOGINIAI SUKLYDIMAI

 

Nuoseklią mūsų istorijos rekonstrukciją atsekti apsunkina istorijos veikaluose esantys akivaizdūs klaidžiojimai dėl Mingailaičių gyventojo laiko ir su jais susijusių įvykių chronologijos. M. Strijkovskis¹⁸ ir juo sekęs A. V. Kojelavičius⁶, Mingailaičius ir su jais susijusius įvykius nukėlė apie 60 metų (pavėlino) ar atkėlė kai kuriuos XIII a. pradžios įvykius tiek pat metų atgal. Anot jų, mūšis prie Jaseldos upės vykęs 1220 metais. Tam laikotarpiui (XIII a. pradžiai) priskiriami tada jau seniai išmirę veikėjai Živinbudas, Kukovaitis ir keletas kitų. T. Narburas²⁴ rašė, kad ši painiava „radosi per įmaišytus čia (į XI a., B. J.) XIII amžiaus įvykius, mat tada buvo pasiekęs savo klestėjimo laikus kitas Erdvilas, būtent Rimgaudo sūnus, […]. Mantvilos sūnus Erdvilas tuo žygiu visiškai išvadavo Neromą ir Pelūziją iš Rusios kunigaikščių valios“²⁴.

Chronologinė seka supainiota ir tarp kitų įvykių: anot A. Kojelavičiaus⁶, Skirmantui priskirtas vadovavimas lietuviams, sumušusiems Balaklajaus skitus prie Kaidanovo. „Karą prieš Skirmantą susimanė rengti Balaklajus, naujas Užvolgio skitų kunigaikštis, galimas daiktas, norėdamas išdildyti prisiminimus apie pralaimėjimą, patirtą prieš keletą metų“⁶. Skitai atsiuntę pasiuntinius, reikalavusius duoklės už neva jiems priklausančias buvusias rusėnų valdas. Skirmantas suruošęs pasiuntiniams prašmatnią puotą, o pats „kuo greičiausiai sutraukęs didžiulę kariuomenę, kurią sudarę rusai, šioje Neries pusėje gyvenantys lietuviai, be to, Kukovaičio atsiųsti Užnerio lietuviai“. Po ilgų vaišių Skirmantas įsakęs nupjaustyti pasiuntiniams nosis ir ausis, o išsiųsti juos su pranešimu: „Jeigu jie turi kokią teisę į Rusios dalį, pavaldžią Lietuvai, tegu nuo šiol siekia jos ginklais“^6,8.

Įniršęs Balaklajus, su didžiulėmis jėgomis užpuolęs Rusią ir nusiaubęs ją iki Kaidanovo, kur jį pasitikęs Skirmantas su savo kariuomene. Mūšyje žuvęs pats Balaklajus, o Skirmantas „išplėšė iš priešo rankų Mozyrių, Starodubą, Černigovą, Karačevą ir beveik visą Seversko žemę“. Po šios pergalės Skirmantas padalino užimtas žemes „sūnums Liubartui ir Pisimantui […], jauniausiajam Treniotai testamentu paskyrė Lietuvos žemes šiapus Neries, Naugarduko ir Poleksijos kunigaikštystės“⁶.

Šiame epizode taip pat minimas Kukovaitis, kuris buvo miręs 1169 m.; mūšio organizatoriumi vadinamas Skirmantas buvo miręs 1175 metais. Taigi, mūšis ties Kaidanovu galėjo vykti netrukus po mūšio prie Jaseldos upės, o ne XIII a. – apie 1222 ar 1223 metus.

 

SKIRMANTAIČIAI – PRIŠMANTAS, LIUBARTAS, TRENIOTA

 

Daug nežinomųjų ir tyrinėjant Skirmantaičių istoriją. A. Kojelavičius⁶ teikdamas 1227 m. informaciją apie Skirmanto sūnų Treniotą (Treniota I, iš 2 pav.) rašė: „Šiapus Neries viešpatavo Lietuvoje vietoje neseniai mirusio Skirmanto šio sūnus Treniota. Vos pradedančią įsigalėti valdžią užgriuvo sunkus karas. Skitų kunigaikštis Kurdas troško arba pataisyti reikalus, arba atkeršyti už tėvą Balaklajų, lietuvių per ankstesnį žygį nukautą kovos lauke“. Treniota, sutelkęs lietuvių karius, „atsikvietė pagalbon iš šiaurės Rusios brolių Liubarto ir Pisimanto pulkus“, dar prikalbinęs „stoti į karą prieš bendrą priešą“ keletą rusų kunigaikščių. Jis nuvedęs karius prie pagrindinės priešų stovyklos, buvusios „Mozyriaus krašte prie Okuniovkos upės“, kur po sunkių kautynių nugalėjęs skitus. „Šiame mūšyje žuvo Drucko kunigaikštis Michailas, Lucko valdovas Andriejus ir Pisimantas bei Liubartas, Treniotos broliai“^6,31.

Akivaizdu, kad rašyta apie Skirmantą Mingailaitį ir Treniotą Skirmantaitį, mirusius atitinkamai 1175 ir 1194 metais. Tikrąją minimo mūšio prie Okuniovkos datą atskleidžia Treniotos brolių Prišmanto (Pisimanto) ir Liubarto mirties data – 1170 m. (2 pav.).

Algimantas Treniotaitis buvo Lietuvos ir Naugarduko kunigaikštis. Pasibaigus Okuniovkos mūšiui prieš trečią kartą įsiveržusius skitus, „karą su skitais Rusijoje pabaigti ir valstybę tvarkyti jam pavedęs tėvas (jo) Treniota. Neilgai viešpatavęs Algimantas prieš mirdamas perdavęs valdžią Rimgaudui“^6,31.

Algimanto mirtis siejama su lietuvių ties Usviatais 1226 m. pradžioje rusams pralaimėtu mūšiu. Tada Lietuvos kunigaikščiai buvę paimti į nelaisvę ir Jaroslavo išvesti į Didįjį Naugardą. „Lietuvos kunigaikštis toje nelaisvėje Naugarde netrukus turėjo mirties sulaukti, tai yra dar 1226-aisiais“³².

Pripažinus, kad mūšis prie Jieseldos upės vyko 1160 m., o Okuniovkos mūšis – apie 1170-uosius metus, ir sužinojus, kad po Okuniovkos mūšio Algimantas „neilgai viešpatavęs“ mirė, tai jo siejimas su mūšiu prie Usviatų darosi sunkiai įtikimas. Tikėtina, kad Algimantas mirė gerokai anksčiau.

Tik iš antrinių užuominų galima spėti apie Algimanto brolį Montvilą II, kurį Pišelis²⁸ vadino Ringaudo tėvu. Tad schemoje (1 pav.), abejodamas tikrumu, jį jungiu punktyrine linija.

 

RINGAUDAS = RIMGAUDAS

 

Ringaudas arba Rimgaudas – ypač mįslinga asmenybė. Apie jo kilmę ir palikuonis yra pateikta skirtingos informacijos. Kai kas yra linkęs jį uždengti „atminties migla“^19,20. Apie tai esu rašęs žurnale „Žemaičių žemė“ (2010 m., Nr. 2 ir Nr 9, Lietuvos istorijos laikraštyje „Voruta“ 2011 m. Nr. 9–11, šiame rašinyje minimose knygose^8,8a,31). A. Bumblausko¹⁹ ir E. Gudavičiaus²⁰ Lietuvos istorijos knygose Ringaudo-Rimgaudo vardas nėra paminimas. T. Narbutas³⁴ yra paminėjęs net 12 jo istoriškumą menančių šaltinių. Anot jo, „Rimgaudo vardas ano meto Šiaurės istorijoje buvo garsus, bet įvairūs kronikininkai jį savaip rašydavo. Alnpekė jį vadino Gerpoldu, rusų metraštininkai – Maukoldu. Tačiau visi iki vieno jį manė esant Mindaugo tėvą. Kadangi atsirado skeptikų, kurie suabejojo Rimgaudo istoriškumu, verta paminėti kai kuriuos šaltinius, kuriuose minimas šis lietuvių didvyris“³⁴ (kiekvienas, tuo susidomėjęs, juos gali rasti  nurodyto T. Narbuto veikalo 98 puslapyje).

Lietuvai priešiškos Eiliuotinės Livonijos kronikos autorius, taip kreipėsi į Mindaugą: „Tavo tėvas buvo didis karalius. Mūsų laikais jam lygaus rasti neįmanoma“³⁵. A. Bučys³⁶ tvirtina, kad karaliumi Ringaudą vadino dauguma Vakarų Europos šaltinių.

Pagal Lietuvos metraštį⁴, Treniotos I „sūnus Algimantas valdė nemaža laiko, mirė ir savo įpėdiniu didžiojoje Naugarduko kunigaikštijoje paliko sūnų Rimgaudą“. Ringaudas mūšyje prie Mogilnos „rusų kunigaikščius su visa jų kariauna bei totorių orda triuškinte sutriuškino. Ir gyveno daugelį metų Naugarduke, ir pasimirė, o savo įpėdiniu Naugarduko kunigaikštijoje paliko savo sūnų Mindaugą”⁴.

Panašiai apie Ringaudą rašė Lietuvos metraščiu sekę istorikai Strijkovskis¹⁸, Kojelavičius⁶, Daukantas³². Vienok, dėl jo kilmės esama skirtingų nuomonių. Kojelavičius⁶ dviejose vietose Rimgaudą vadino Gimbuto sūnumi, o kitur nukėlė jį į vėlesnį laikmetį, pavadindamas Algimanto įpėdiniu ir Šventaragio globėju, vėliau – jo sąjungininku. Ivinskis¹¹ ir Pišelis²⁸ jį vadino Montvilo sūnumi, o Narbutas³⁴, sekdamas Lietuvos metraščiu ir rusų metraštininkais, Ringaudą vadino Algimanto sūnumi ir paveldėtoju, gimusiu 1176 m.

Anot T. Narbuto³⁴, „Metraštininkai tikina, esą kunigaikštis Rimgaudas vien tik savo proto galia, be ginklo, suvienijo visas lietuvių žemes, mažas kunigaikštystes ir tėvoninių kunigaikščių valdas, išskyrus Prūsiją ir Livoniją, priskirdamas jas savo aukščiausiajai valdžiai. Chronologiniais apskaičiavimais, kritiškai įvertintais, šis įvykis Lietuvos istorijoje buvo 1230 metais. […] Šis galingas valdovas […] pirmasis padėjo tvirtus pamatus lietuvių tautos galybei, iki tol suvis mažai žinomai pažangiajai Europai. […] Pats pasiekė pripažinimą, sukūrė karines pajėgas, įvedė vidaus tvarką priėmęs didžiojo kunigaikščio titulą. Savo buveinę iš Kernavės perkėlė į Naujapilį (Nauenpille). […] Jis užmezgė glaudžią sąjungą su Šventaragiu, Lietuvos Užnerio kunigaikščiu. […] Kuršiai ir žemgaliai irgi buvo sąjungoje su Rimgaudu“ ³⁴.

Istorijos veikaluose^11,28,37 nurodoma daug Ringaudo vadovautų mūšių prieš kryžuočius.

Kojelavičius, rašydamas apie Rimgaudo laikų valdymą, teigė: „ jau tada smarkiai sustiprėjusiam priešui nebuvo atiduota nė vienas Žemaitijos sprindis … Narsiai karo metu tvarkęs valstybę Rimgaudas neilgai galėjo džiaugtis taika, susirgęs jis Naugarduke mirė“ ⁶.

Lietuvos metraštis⁴ teigia, kad Palemono giminė nutrūko su Ringoldu, kuris mirė Naugarduke, nepalikęs sūnaus. Bet tas pats metraštininkas⁴ toliau rašė: „kiti sako, jog Ringoldas turėjęs tris sūnus […]“

Duomenys apie Ringaudo brolius ir seseris bei jo palikuonis yra labai painūs; toliau naudosiu tik tai, ką iki šiol man yra pavykę rasti.

 

ARTIMIEJI RINGAUDO GIMINAIČIAI

 

Ringaudo broliai galėjo būti kovose su kalavijuočiais 1213 m. žuvęs Stegas²⁰ ir garsusis XIII a. I p. karvedys Erdvilas II^32,34,38, žuvęs mūšyje su totoriais prie Ratno^31,34,37 1242 metais. Viena Ringaudo sesuo buvo Utenienė^20,31,38 (Žemaičių karaliaus Dangeručio-Utenio žmona), kita – Vykintienė^18,31,38 (Vakarinių Žemaičių kunigaikščio Vykinto II žmona), o jo anūkė Dausprungaitė – Danieliaus Romanovičiaus žmona^38,43. Ringaudo žmona oficialiuose istorijos šaltiniuose vardu lyg ir neįvardijama, bet iš antrinių šaltinių³⁹ galima spėti, kad ji buvo Gertrūda (Traidenio I sesuo), nes kitas teiginys, jog Ringaudo žmona buvo Vykintaitė²⁸ – abejotinas.

Ringaudo vaikai: DausprungasII^4,6,18,20, ErdvilasIII^6,18,31,34, Vykintienė^28,38 ir Mindaugas, kuris daugelyje šaltinių^{4,6,10,11,24,39} vadinamas Ringaudo sūnumi ar Dausprungo broliu. Bet negalima nutylėti ir hipotezės, kad Mindaugas buvo Ringaudo ar jo žmonos giminaičio^28,31,34,39, o gal patikimo šeimos tarno sūnus, įsūnytas ir vertintas taip pat, kaip tikrieji vaikai.

Vien tai, kad Dausprungas ir Mindaugas pripažįstami Ringaudo sūnumis, dar kartą patvirtina jo įstoriškumą. Neabejotinai istoriški yra ir Ringaudo anūkai: Trenjota II, Tautvilas, Daumantas IV- Pskoviškis, Gedvydas-Edivydas, o taip pat ir žinomi Mindaugaičiai.

Išvardinus tiek neabejotinų ir ne mažiau galimų išvardinti mažiau žinomų Ringaudo palikuonių, anksčiau minėtąjį Lietuvos metraščio teiginį apie Palemono giminės nutrūkimą su Ringaudu tenka vertinti kaip vieną iš ankstesnųjų Lietuvos istorijos klastotojų peršamą mintį.

 

IŠNAŠOS, NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Deniušas V., „Palemono palikuonys (I)“ www.alkas.lt, 2019-02-26; „Palemono palikuonys (II)“ www.alkas.lt2019-10-02.
2. Jankauskas B., „Ko neprisiminė istorikai 2015 m. nacionalinės ekspedicijos metu“, Voruta, Nr. 8, 2015-08-27, Nr. 9, 2015-09-24 p. 15.
3. Jankauskas B., „Istorinė tiesa ar tikroviška legenda? Palemonaičiai – ne italai, o aisčių sugrįžėliai (reemigrantai)“, Voruta, 2021-05-06 http://www.voruta.lt/habil-dr-benediktas-jankauskas-istorine-tiesa-ar-tikroviska-legenda-palemonaiciai-ne-italai-o-aisciu-sugrizeliai-reemigrantai/?fbclid=IwAR1BKGEu5g1yxpbn64OznOfH41eDp5GN3aO40LXRBCri_iWvzYC74qm34Yo
4. Lietuvos metraštis Bychovco kronika, Vilnius, 1971.
5. Jurginis J., A. Kojelavičiaus „Lietuvos istorija ir jos reikšmė“, Lietuvos istorija, Vilnius, 1988.
6. Kojelavičius-Vijūkas A., Lietuvos istorija, Vilnius, 1988.
7. Gumuliauskas A., Lietuva: nuo valstybės sukūrimo iki valstybės atkūrimo, Vilnius,1993.
8. Jankauskas B., Slaptoji Lietuvos istorija Nutylėti pasakojimai apie aisčius, pervadintus baltais, Kaunas, 2018.
9. Jankauskas B., „Daugėja lietuvių kilmės teorijų“, Žemaičių žemė, 2011 m. Nr. 6, p. 2–7.
10. Jasas R., „Bychovco kronika ir jos reikšmė“, Lietuvos metraštis Bychovco kronika, Vilnius, 1971, p. 8–38.
11. Ivinskis Z., Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties, Vilnius, 1991.
12. Daukantas S., Istorija Žemaitiška [I], Vilnius, 1995.
13. Jonynas I., Borkus, Lietuviškoji enciklopedija, t. 4, Kaunas, 1936, p. 251–255.
14. Jučas M., Lietuvos metraščiai, Vilnius, 1968.
15. Batūra R., „Pieštvės pilis Lietuvos gynyboje. Legendinės Lietuvos pradžios pilis“, Seredžius (9-oji serijos „Lietuvos valščiai“ monografija), Vilnius, 2003, p. 87–101.
16. Jurginis J., Lietuvių Epas. Didvyriai, karvedžiai, kunigaikščiai, Kaunas, 1992.
17. Beresnevičius G., Palemono mazgas: Palemono legendos periferinis turinys. Religinė istorinė studija, Vilnius, 2003.
18. Stryjkowski M., Kronika polska, litewska, źmudska i wszyskiej Rusi, Warsaw, 1846.
19. Bumblauskas A., Lietuvos istorija 1009–1795, Vilnius, 2005.
20. Gudavičius E., Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų, Vilnius, 1999.
21. Pašuta Vl., Lietuvos valstybės susidarymas, Vilnius, 1971.
22. Lietuvos istorija [red. A. Šapoka], Vilnius, 1990.
23. Gedgaudas Č., Mūsų praeities beieškant, Kaunas, 1994.
24. Narbutas T., Lietuvių tautos istorija t. 3, Vilnius, 1994.
25. Statkutė de Rosales J. R., Senasis aisčių giminės metraštis, Kaunas, 2009.
26. Butkus A., Palemonas ir lietuvių kalba www.delfi.lt 2009-03-18 https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/abutkus-palemonas-ir-lietuviu-kalba.d?id=21049502.
27. Narbutas T., Lietuvių tautos istorija, t. 1, Vilnius, 1992.
28. Pichel Ch. L. T., Žemaitija. Apie vienos pasaulyje didžios tautos dramą, Kaunas, 1991.
29. Fennel J., The Crisis of Medieval Russia 1200–1304, LONGMAN London and New York, 1983.
30. Lipovka J., News (LT) – Žemaitų metraštis, Hidden Past http://lipovka.com/news/.
31. Jankauskas B., Baltais pervadintų aisčių istorijos fragmentai žodynėlio forma, Kaunas 2022.
32. Daukantas S.,„Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, Raštai, t.2, Vilnius, 1976.
33. Nikžentaitis A., Ar istorinis V. Pietario romanas „Algimantas“; Vincas Pietaris, Algimantas, Vilnius, 1989, p. 406–420.
34. Narbutas T., Lietuvių tautos istorija, t. 4, Vilnius, 1997.
35. Latvis H., Vartbergė H., Livonijos kronikos, Vilnius, 1991.
36. Bučys A., Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje, Vilnius, 2018.
37. Maironis, Lietuvos istorija: su kunigaikščių paveikslais ir žemėlapiu, Petrapilis, 1906.
38. 38. Giedroyć M., The Rulers of Thirteenth-Century Lithuania: a search for the origins of Grand Duke Traidenis and his Kin, Oxford Slavonic Papers, New Series, vol. XVII. 1984, p. 1–22.
39. Prasauskas J., Bortkevičienė V-E., „Karalius Mindaugas ir karalius Gediminas – giminės“, Lietuvos žinios, 2018 spalio 8 d.
40. Butkus A., „Palemoniškosios legendos kontekstas“, www.alkas.lt 2017-09-29.
41. Dubonis A., „Traidenis. Monarcho valdžios atkūrimas Lietuvoje (1268–1282), Vilnius, 2009. Pagal „Nevidonas Traidenis.“ Iš: www.ldkistorija,lt
42. Baranauskas T., „The formation of the Lituanian State, Summary“, Lietuvos valstybės ištakos, Vilnius, 2000.
43. Ivinskis Z., Pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas ir jo palikimas, Roma, 1965.

 

Nuotraukos – iš Benedikto Jankausko archyvo

2022-10-20