Šis fachverkinių vilų kompleksas yra J. Basanavičiaus gatvės vakarinėje pusėje, prie Rąžės upės. Jam priskiriami 5 namai. Jų numeriai: 26, 28, 30, 32, 34. Pastatų išdėstymo planinė struktūra sudaro pusiau uždarą kiemą. Jo viduryje – dekoratyvus fontanėlis su metaline ažūrine kompozicija. Į šiaurę nuo komplekso – vila „Lakštingala“, į pietryčius – vila „Aldona“.
Kompleksui priskirti pastatai iš kitų greta stovinčių išsiskiria jiems būdingais šveicariško stiliaus elementais, persipynusiais su Prūsijoje populiarios fachverkinės architektūros bruožais. Šio fachverkinių vilų komplekso statiniai – vieni iš seniausių kurorte. 1997 m. jie įtraukti į Kultūros vertybių registrą.
Kompleksas pastatytas pagal grafų Tiškevičių užsakymą ir buvo skirtas atvykstančių svečių apgyvendinimui, poilsiui.
Didžiausias ir anksčiausiai (XIX a. pab.) iškilęs šio komplekso pastatas pažymėtas 28 numeriu ir vadinamas „Gražinos“ vardu, kaip dažniausiai ir visas pastatų kompleksas.
Vila „Gražina“ buvo skirta Felikso Tiškevičiaus broliui Kretingos grafui Aleksandrui Tiškevičiui, vėliau perėjo jų motinos grafienės Sofijos Tiškevičienės žinion. 1929 m. vilos šeimininke tapo M. Bučmienė, 1934 m. – jos brolis kunigas J. Maksvytis. Šis vienaukštis pastatas su mansarda – horizontalaus tūrio, stačiakampio plano. Jis išilgine ašimi orientuotas rytų-vakarų kryptimi. 2002 m. pastatas pilnai atkurtas. Pirminis jo vidaus išplanavimas yra kiek pakeistas. Kiemo pusėje įrengta atvira veranda ir terasa. Rūsys – po visu pastatu ir kiemo terasa. Statant namą naudotos betoninės konstrukcijos.
1940 m. vila, kaip ir dalis kitų poilsiui pritaikytų kurorto pastatų, buvo nacionalizuota. Po Antrojo pasaulinio karo ją rekonstravo ir pritaikė nuolatiniam gyvenimui (1945–1975 m. joje buvo gyvenamieji butai). 2002 m. vila dar kartą rekonstruota. Vykdant darbus buvo pakeistas vidaus išplanavimas, įrengta atvira veranda bei terasa.
Pastatas, įvertinus jo architektūrines savybes, 1997 m. lapkričio 12 d. įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas – 15927).
Trys mažesnės šiam kompleksui priskirtos, tokio pat stiliaus vilos yra kiek labiau į šiaurės vakarus nuo Basanavičiaus gatvės, labiau arti viena nuo kitos, negu vila „Gražina“. Jų numeriai: 30, 32 ir 34. Kiek į rytus nuo šių trijų pastatų – XX a. pr. pastatytas taisyklingo aštuoniakampio formos vienos patalpos, centrinės kompozicijos paviljonas, turintis įėjimą iš pietų pusės (jo adresas J. Basanavičiaus g. 26). Paviljonas 1997 m. lapkričio 12 d. taip pat dėl savo vertingų architektūrinių savybių įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (unikalus numeris 22878). Tą pačią dieną į Kultūros vertybių registrą įrašytas ir šio komplekso pastatas, pažymėtas 30 numeriu (unikalus kodas 15928) ir Tai nedidelis, stačiakampio tūrio, kompaktiško plano, vieno aukšto su mansarda pastatas. Šiaurinėje jo pusėje per visą fasado ilgį yra priestatas, vakarų pusėje – nedidelis priestatėlis. Įėjimai į vidų – rytų ir vakarų pusėse. Pirmajame aukšte yra keturios patalpos: trys kambariai ir laiptinė. Keturi poilsio kambariai įrengti mansardoje, o priestatuose – sanitariniai mazgai.
Dabar vilos yra pritaikytos poilsiautojų aptarnavimui – čia teikiamos maitinimo paslaugos, veikia nedidelės parduotuvės.
Naudota literatūra:
1. Kultūros vertybių registras https://kvr.kpd.lt/#/ (žr. 2021-10-30).
Danutė Mukienė
Nuotraukoje – vila „Gražina“ apie 1905 metus. Iliustracija (atviruko fragmentas) iš Molgožatos Omilanovskos knygos „Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais“ (Vilnius, 2014, p 149).
Tekstas paskelbtas 2022-01-17
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“
