Anelė Butkuvienė: „Apie autorę“ (knygos „Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje“ įvadas)

Sofija Tyzenhauzaitė-de Šuazel-Gufjė (Choiseul-Gouffier)[1] –  pirmoji moteris rašytoja istorinėje Lietuvoje, rašiusi ir leidusi knygas pranzūzų kalba[2] – gimė 1790 m. Lydos paviete, Žaludko dvare (dab. Baltarusijoje) Ignoto Tyzenhauzo ir Marijos Pšezdzeckytės šeimoje. Tyzenhauzų giminė kilusi iš vokiečių žemių – Holšteino grafystės. XIII a. vienas iš giminės riterių Johanas Tyzenhauzas leno teisėmis gavo žemės valdas Livonijoje. Po 1558–1583 m. karo dalis Livonijos atiteko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK), o po Liublino unijos (1569) perėjo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) priklausomybėn. Tyzenhauzai tapo LDK valdiniais. 

Sofijos motinos giminė – Pšezdzeckiai – buvo kilusi iš Mozūrijos. XVII a. I p.  Petras Povilas Pšezdzeckis vedė ir persikėlė gyventi į LDK. Ir tarp Tyzenhauzų, ir tarp Pšezdzeckių giminių buvo ne vienas aukštas LDK dignitorius. 

Sofijos tėvai negyveno kartu. Mergaitė augo generolo Juozapo Morikonio ir jo žmonos Konstancijos Šadurskytės šeimoje – Kairėnų dvare, netoli Vilniaus. Ji, kaip ir kitos ano meto aristokratų šeimų dukros, gavo deramą išsilavinimą. Namų mokytojai ją mokė bendrojo lavinimo dalykų, muzikos. Panaitės piešimo mokytoju buvo būsimasis Vilniaus universiteto profesorius Jonas Rustemas. Namuose buvo kalbama prancūziškai, jai ši kalba buvo gimtoji.

Sofijos biografija labai spalvinga. Jai teko susipažinti su daugeliu Europos valstybių valdovų. 1812 m. pavasarį mergina viešėjo Taujėnuose, savo globėjo brolio Benedikto Morikonio dvare. Inspektuodamas savo kariuomenės dalinius, Taujėnuose apsilankė Rusijos imperatorius Aleksandras I. Sofija Tyzenhauzaitė su juo susipažino, o vėliau artimai susibičiuliavo. Valdovas jai suteikė freilinos titulą. Ši bičiulystė truko iki Aleksandro I mirties – 1825 m.

1812 m. prancūzų kariuomenei užėmus Vilnių, Napoleonas surengė audienciją ir pareikalavo, kad į ją atvyktų visa Vilniaus diduomenė. Audiencijos metu Sofija buvo pristatyta Europos užkariautojui. Ji savo grožiu, elegancija ir drąsa (į puotą atvyko prisisegusi freilinos ženklą) Napoleonui padarė didelį įspūdį.

1818 m. Sofija ištekėjo už Platelių dvaro savininko grafo Oktavijaus de Šuazel-Gufjė, kurio tėvas revoliucijos metais buvo aršus rojalistas, bėgdamas nuo jakobinų giljotinos, emigravo į Rusiją. Pavlas I jį apdovanojo didelėmis valdomis, tarp jų ir Plateliais. Sofija ir Oktavijus susilaukė sūnaus Aleksandro. Oktavijus de Šuazel-Gufjė mirė 1842 m.

Ištekėjusi grafienė Sofija gyveno aristokratės kosmopolitės gyvenimą, daug laiko praleisdama Italijoje, Prancūzijoje, nes jos vyras, 1815 m. restauravus Burbonų monarchiją, atgavo tėvoninius dvarus. Tai netrukdė jai atsidėti literatūrinei kūrybai. 1818–1831 m. Sofija prancūzų kalba parašė ir išleido penkis istorinius romanus iš Lenkijos ir Lietuvos istorijos: „Lenkai San Domingo saloje, arba Jaunoji kreolė“ (1818), „Barbora Radvilaitė“ (1820), „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos prijungimas prie Lenkijos“ (1824), „Politikos nykštukas“ (1827), „Halina Oginskytė arba Švedai Lenkijoje“ (1839). Rašytoją labiausiai išgarsino jos „Atsiminimai apie Aleksandrą, Rusijos carą“, išleisti Paryžiuje 1829 m. (papildytas leidimas pasirodė 1862 m.). Ši knyga „Žemaičių žemės“ žurnalo redaktorės Danutės Mukienės pastangų dėka išleista ir lietuviškai (Reminiscencijos. Apie imperatorių Aleksandrą I ir apie imperatorių Napoleoną I. – V. : Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras, 2004).

Po to savo kūrybinėje veikloje grafienė de Šuazel-Gufjė padarė didelę pertrauką. Dar kelias [3]knygas ji parašė jau gyvenimo saulėlydyje, trys iš jų išleistos po autorės mirties. Tai „Grafų Komorovskių Gertrūda, grafienė Feliksa Polocka: istorijos įvykiai“ (1875), „Litanijos“ (1878)[4].

Mirė Sofija Tyzenhauzaitė-de Šuazel-Gufjė 1878 m. Nicoje.

Istorinio romano ištakos Vakarų Europoje yra viduramžių literatūros kūriniai, pasakojantys apie riterių žygius. Naujųjų laikų istorinio romano pradininkas – anglų rašytojas Valteris Skotas (Walter Scott, 1771–1832). Istorinis žanras Lietuvoje taip pat turi senas tradicijas – tai trys Lietuvos metraščių sąvadai, parašyti gudų kalba. Renesanso epochos Lietuvos raštijos paminklas –  „Platusis sąvadas“ – yra išleistas ir lietuviškai (Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. – V.: Vaga, 1971). Pirmoji istorinė biografinė apybraiža, priartėjanti prie istorinio romano, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo parašyta lotyniškai. Tai „Didžiojo Maskvos kunigaikščio Ivano Vasiljevičiaus gyvenimas“,  kurios autorius – Kauno liuteronų kunigas Paulius Oderbornas (Oderborn, 1555–1604). Jis šią knygą parašė gyvendamas Kaune 1580–1587 m. Lietuvių kalbos ir tautosakos institutas 1999 m. šią knygą išleido lietuvių kalba.

Sofijos Tyzenhauzaitės romanai pratęsia istorinio žanro tradiciją įvairiakalbėje Lietuvos literatūroje.

Romane „Halina Oginskytė arba Švedai Lenkijoje“ autorė vaizduoja labai dramatišką ATR istorijos laikotarpį – XVIII a. pradžią. Po Livonijos karo ATR turėjo bendrą sieną su Švedija. Pastarajai atiteko tik nedidelė Livonijos dalis, o Švedija siekė užvaldyti ją visą. XVII a. su pertraukomis tarp ATR ir Švedijos kelis dešimtmečius vyko karai dėl šios teritorijos ir ATR Vazų dinastijos valdovų pretenzijų į Švedijos sostą. Nemažą Livonijos dalį švedams pavyko atkovoti. 1660 m. kariaujančios pusės pasirašė Olyvos taikos, trukusios 40 metų, sutartį. Šiaurės karo (1700–1721) tarp Rusijos ir Švedijos metu karas tarp ATR ir Švedijos atsinaujino. Nuo 1696 m. ATR soste buvo Augustas II Saksas. Jis be ATR seimo sutikimo 1699 m. su Danija ir Rusija sudarė antišvedišką koaliciją ir 1700 m. su Saksonijos kariuomene, kurią laikė Lenkijoje ATR seimo sutikimu, pradėjo kariauti su švedais. Tuo metu LDK dar nebuvo pasibaigęs vidaus karas, nukreiptas prieš didikus Sapiegas. LDK bajorija buvo pasidalijusi į dvi stovyklas: Sapiegų priešininkams – Valkininkų  konfederatams – vadovavo naujasis didysis etmonas Mykolas Servantietis Višnioveckis ir Žemaitijos seniūnas Grigalius Antanas Oginskis, kurie palaikė Augustą II ir linko į  sąjungą su Rusija. Sapiegų šalininkams, 1701 m. paprašiusiems Švedijos paramos, vadovavo iš didžiojo etmono posto nušalintas Kazimieras Jonas Sapiega. Švedijos karalius Karolis XII, Livonijoje sutriuškinęs Augusto II saksų kariuomenę, 1701 m. vasarą įsiveržė į LDK, užėmė Žemaitiją, Kauną, Vilnių, Gardiną, o 1702 m. – ir Lenkiją. 1704 m. ATR elekcinis seimas Lenkijos karaliumi ir LDK didžiuoju kunigaikščiu išrinko Poznanės vaivadą Stanislovą Leščinskį, kuris atnaujino Olyvos sutartį. Valkininkų konfederatai užpuldinėjo švedų įgulas ir būrius, buvusius LDK teritorijoje. 1705 m. Lietuvą užėmė Rusijos kariuomenė. 1706 m. rusams palikus Lietuvą, į ją vėl įsiveržė švedai. Lietuva buvo siaubiama ir niokojama. 1709 m. Poltavos mūšyje Rusija sutriuškino švedus ir šie pavojaus LDK daugiau nebekėlė. Rusijai padedant, 1710 m. į ATR sostą grįžo Augustas II Saksas. Pasibaigus Šiaurės karui, Livonija atiteko Rusijai.

Pagrindinė romano siužetinė linija – dramatiškame istorinių įvykių fone užgimusi Žemaitijos seniūno ir Platelių pilies šeimininko Grigaliaus Antano Oginskio dukterėčios Halinos ir Švedijos armijos pulkininko Teodoriko Tyzenhauzo tragiškai pasibaigusi meilė.

_________________

[1] Tekstas koopiruotas, nes, po to, kai buvo parašytas ir paskelbtas šis straipsnis, kai kurie S. Tyzenhauzaitės kūrybos faktai tyrinėtojų buvo patikslinti.

[2] Sakinys patikslintas, akcentuojant, kad tai buvo pirmoji rašytoja istorinėje lietuvoje, račiusi ir leidusi knygas prancūzų kalba.

[3] Žodis „penkias“ šiame tekste pakeistas į „kelias“.

[4] Išbraukti šie knygų pavadinimai: ), „Berryer: intymūs atsiminimai“ (1881), „Senieji turtuoliai, kilnieji fermeriai“ (1886), „Etiudai ir pasakojimai apie Alfredą Musset“ (1891), nes paskutiniųjų metų tyrimai rodo, kad šių knygų autorė yra ne S. Tyzenhauzaitė, o jos anūkė (ši informacija dar tikslinama).

error: Content is protected !!
Smush Image Compression and Optimization