Motiejus Valančius, tapęs vyskupu ir lankydamas parapijas, patirdavo daug vargo, nes tekdavo pasiekti tolimas ir mažai pažįstamas vyskupystės vietoves. Jam kilo mintis sudaryti žemėlapį, kuris padėtų orientuotis kelionėse ir palengvintų vyskupystės administravimą. M. Valančiaus prašomi tokį žemėlapį sutiko sudaryti ir išleisti Žemaitijos šviesuoliai – broliai Juozapas ir Vincentas Juzumai. Juozapas Juzumas, ištyrinėjęs rusų karo topografų sudarytą Kauno gubernijos žemėlapį, atrinkęs kartografavimui geografinius objektus bei specialaus turinio elementus, ir parengė Žemaitijos vyskupystės žemėlapį. Tai labai retas XIX a. vidurio lietuviškosios kartografijos ir kultūros paminklas.
***
1417 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas įsteigė Žemaičių vyskupiją. Jos administracinis centras buvo Medininkai (dabar Varniai), o vyskupu paskirtas Motiejus Trakiškis. 1414–1418 m. Konstancos visuotinis Bažnyčios susirinkimas galutinai išsprendė Lietuvos ir Kryžiuočių ordino ginčą dėl Žemaitijos priklausomybės ir sutvarkė vyskupystės organizacinius reikalus. Nors Medininkai buvo patvirtinti vyskupystės centru, tačiau vyskupas rezidavo daugiausia Alsėdžiuose. Tada Žemaičių vyskupystės valdos apėmė tik vakarinę Lietuvos dalį: vakaruose ją skalavo Baltijos jūra, rytuose ji siekė Nevėžį, pietuose glaudėsi prie Nemuno, o šiaurėje ribojosi su Livonijos žemėmis.
Laikui bėgant keitėsi dekanatų ir parapijų skaičius. Žlugus Lietuvos ir Lenkijos valstybei, po trečiojo jos padalijimo (1795 m.) Lietuva (be Užnemunės – dabar Suvalkija) atiteko Rusijai. Nuo tada Žemaičių vyskupija tapo pavaldi Mogiliovo arkivyskupijai. Caro valdžiai susitarus su popiežiumi, 1874 m. Žemaičių vyskupija buvo pertvarkyta: iš Vilniaus vyskupystės jai priskirti net aštuoni dekanatai – Kauno, Panevėžio, Ukmergės, Utenos, Obelių, Zarasų, Kuršo, Žiemgalių ir dar Jiezno dekanato Rumšiškių parapija. Reformų eigą kontroliavo Mogiliovo pavyskupis Holovinskis, o Lietuvoje pertvarkymą vykdė Žemaičių vyskupystės valdytojas kunigas Gintila. Po pertvarkymo vyskupija beveik dvigubai padidėjo. Ji apėmė didelius Kauno, Vilniaus ir Kuršo gubernijų plotus, taigi pagal parapijų skaičių tapo viena didžiausių Rusijoje. Prieš vyskupystės pertvarkymą (apie 1830 m.) ją sudarė 11 dekanatų, veikė 13 vyrų vienuolynų, kuriuose buvo 149 vienuoliai. Tikintiesiems patarnavo 400 kunigų. Apie 1860 m. vyskupijoje gyveno beveik vienas milijonas katalikų, veikė 205 parapinės bažnyčios, 101 filijinė bažnyčia bei 135 koplyčios.
1850–1870 m. Žemaičių vyskupystės vyskupas buvo Motiejus Valančius (1801–1875 m.). 1850–1864 m. jis rezidavo Varniuose, o nuo 1864 m. dėl to, kad palaikė 1863-ųjų sukilėlius, caro valdžia vyskupystės centrą įsakė perkelti į Kauną. Čia valdininkai lengviau galėjo kontroliuoti vyskupo veiklą.
- Valančius, pradėdamas darbą, susipažino su dekanais, kunigais ir tikinčiaisiais. Lankydamas parapijas važinėjo arkliu iš Varnių į tolimus vyskupystės kraštus. Pirmiausia jis susipažino su Kuršo dekanato parapijomis. Vien tiktai 1851 m. apsilankė 75-ose parapijose. Kelionėse pasitaikydavo nuotykių, kartais ir nesėkmingų. 1857 m., važiuojant iš Vadaktų į Baisogalą, įlūžo Kiršino upelio tiltas. Vyskupas su savo palydovu prelatu Bytautu įkrito į upelį ir susižeidė. Keletą dienų teko pasigydyti Baisogalos klebonijoje.
Dar besimokydamas M. Valančius domėjosi Lietuvos istorija. Ėmęs kunigauti studijavo Žemaitijos praeitį, nes čia buvo gimęs, augęs ir pradėjęs darbą. Iš rašytinių ir archyvinių šaltinių M. Valančius sukaupė turtingos geografinės informacijos, surinko daug žinių apie miestelių praeitį, bažnyčių atsiradimo aplinkybes ir sąlygas, parapijiečių kultūros lygį, jų buitines sąlygas ir t. t. Remdamasis šia medžiaga M. Valančius parašė ir 1848 m. išleido dviejų dalių istorinį veikalą “Žemaičių vyskupystė”. Tapęs vyskupu ir nuolatos važinėdamas po parapijas, turėjo geras sąlygas papildyti anksčiau sukauptą medžiagą. Ją apdorojęs parašė apysaką „Palangos Juzė” (1869 m.).
Vyskupas įsitikino, kad būtų daug lengviau susipažinti su tokia didele vyskupija ir ją administruoti, turint bent kokį kartografinį brėžinį. Jam gimė idėja sukurti vyskupystės žemėlapį, kuriame, be geografinių objektų (gyvenviečių, kelių, upių ir pan.), būtų pavaizduota administracinio padalijimo ir vyskupystės valdymui reikalinga informacija: dekanatų, parapijų centrai, bažnyčių ir koplyčių vietos. Su tokiomis mintimis vyskupas supažindino iš Sedos parapijos kilusius labai išsilavinusius to meto raštijos ir kultūros veikėjus Juzumus. Gydytojas Juozapas Juzumas (1827–1877), vyskupui prašant, sutiko parengti pageidaujamo turinio žemėlapį. Taigi visi sudarymo rūpesčiai gulėjo ant gydytojo pečių. Tie rūpesčiai nebaimino, nes iš pat jaunų dienų jis nevengė darbo. Sunkiai skynėsi kelią į mokslą. Būdamas valstiečio vaikas, negalėjo įstoti į aukštesnę mokyklą, turėjo slėpti prasčiokišką kilmę. Dar neturėdamas nė dvidešimties metų, už pinigus jis įsigijo fiktyvų dokumentą, liudijantį jį esant bajoriškos kilmės, ir pasivadino Polikarpu Girstautu. Dabar jam atsivėrė mokyklų durys. 1847 m. Juozapas (Polikarpas) baigė Vilniaus 1-ąją gimnaziją, o 1852 m. – Peterburgo medicinos akademiją. Nuo 1857 m. jau buvo žymus Varšuvos aukštųjų mokyklų profesorius ir mokslo bei kultūros veikėjas. Rašė straipsnius apie mediciną, redagavo ir leido knygas, žurnalus, laikraščius. Per 1863–1864 metų sukilimą organizavo sužeistųjų gydymą ir pats juos gydė. 52-iejų metų Juozapas Juzumas tragiškai žuvo: 1877 m. gruodžio 12 d. jį peiliu nužudė buvęs jo tarnas Sročinskis.
Kelia nuostabą, kad J. Juzumas, gydytojas chirurgas, gyvendamas toli nuo Lietuvos (Peterburge, Varšuvoje) ir jokių reikalų niekada neturėjęs su kartografija, pažadėjo M. Valančiui sudaryti tokios didžiulės teritorijos kaip Žemaičių vyskupija žemėlapį. Matyt, vadovavosi principu, kaip ir daugelis to meto šviesuolių – jeigu kas nors reikalinga padaryti Lietuvai, tai negalima atsisakyti. Iš kur jis gavo tokią gausybę duomenų, detalią informaciją apie bažnyčių pastatymo metus, statyboms naudotas medžiagas, architektūros stilių ir kita? Jam talkino brolis – garbės kanauninkas Vincentas Juzumas (1819–1901). Reikiamų duomenų žemėlapiui sudaryti J. Juzumas gavo ir iš paties vyskupo M. Valančiaus.
Kiek laiko užėmė žemėlapio kūrimas, nežinia. J. Tumas-Vaižgantas, tyrinėjęs ir aprašęs brolių Juzumų veiklą, teigia, jog J. Juzumas prie žemėlapio sudarymo pradėjo darbuotis paskutiniais studijų Medicinos akademijoje metais, o baigė jį 1855 m., jau dirbdamas gydytoju. Yra išėjusios bent kelios žemėlapio laidos kiek skirtingais pavadinimais. J. Tumas-Vaižgantas nurodo, kad pirmosios žemėlapio laidos antraštė buvo „Žemaičių arba Telšių diecezijos, apimantis Kauno ir Kuršo gubernijų ribas, žemėlapis. Peterburgas 1855. Pagal užsakymą vyskupo Motiejaus Valančevskio, išbraižė Polikarpas Girstautas [Juozapas Juzumas]. Išleido kn. [kunigas] Vincentas Juzumovičius”. Labai išplėstoje antraštėje žodis „išbraižė” anais laikais reiškė – žemėlapį sudarė. Vadinasi, Polikarpas Girstautas (Juozapas Juzumas) yra ne braižytojas, o žemėlapio autorius. Žemėlapio pietvakariniame kampe esantis įrašas nurodo – jį braižė Aleksandras Kasinskis. Kitų žemėlapio laidų antraštės kur kas glaustesnės. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje saugomo žemėlapio antraštė tokia: “Žemaičių arba Telšių diecezijos, apimantis Kauno ir Kuršo gubernijų ribas, žemėlapis. Kn. Vincentas Juzumovičius. Peterburgas 1855 m.” Nebepaminėtas nei jo iniciatorius, nei autorius. Liko tik kunigo V. Juzumovičiaus pavardė. Susidaro įspūdis, kad žemėlapio autorius yra Vincentas Juzumas. J. Tumas-Vaižgantas studijoje „Broliai Juzumai-Juzumovičiai ir Kazimieras Skrodzkis” teigia, kad V. Juzumas turėjo netikusią ydą pasisavinti svetimus darbus ir išleisti juos savo vardu. „Girdi, [V. Juzumo] brolis Juozas braižė Žemaičių vyskupystės žemėlapį; brolis Vincentas ant visų tų svetimų darbų padėjo savo vardą, nors ne tik apie žemėlapių braižymą, bet nė apie literatūros darbus nesirūpino ir neturėjo jokio supratimo – o garbė jam“…
Žemėlapyje pateiktas detalus kartografinis vaizdas (upės, ežerai, keliai, gyvenvietės ir kt.) nuo Latvijos iki Nemuno ir nuo Baltijos jūros iki Breslaujos. Jo geografiniam pagrindui J. Juzumas panaudojo carinės Rusijos generalinio štabo išleistą žemėlapį. Suprantama, autorius jį atitinkamai perdirbo, geografinių objektų rusiškuosius pavadinimus išvertė į anuo metu madingą lenkų kalbą.
Žemėlapis sudarytas labai kvalifikuotai, nors jo autorius ir ne kartografas. Jame yra visi žemėlapio elementai: matematinis rėmelis, geografinis tinklas, mastelis, sutartiniai ženklai. Žemėlapio formatas 84x 94 cm, mastelis 1: 480 000.
Gyvenvietes autorius sugrupavo pagal jų administracinę ir kultūrinę reikšmę į septynias kategorijas, o kad jos skirtųsi viena nuo kitos, pasirinko atitinkamus sutartinius ženklus: miestams (gubernijų ir pavietų centrams) – įvairaus dydžio ir konfigūracijos geometrines figūrėles, o miesteliams (valsčių centrams), kaimams ir dvarams – skirtingo dydžio apskritimėlius. Magistraliniai keliai ir pašto traktai (Vilnius–Panevėžys, Panevėžys–Pasvalys, Tauragė–Šiauliai, Kaunas–Rietavas ir pan.) pavaizduoti dviem linijom, o keliai tarp miestelių, kaimų ir dvarų – viena linija. Be pagrindinių upių dar išbrėžti pirmos, antros ir trečios eilės intakai, taip pat pažymėti didieji ežerai.
Labai geras žemėlapio estetinis vaizdas: meistriškas išgraviravimas, geros kokybės išspausdinimas. Stropiai parinktas šriftas. Svarbiausiems administraciniams centrams (Panevėžiui ir Šiauliams) autorius panaudojo stačias didžiąsias raides, miesteliams – to paties stiliaus mažąsias. Kaimams ir dvarams pritaikė G. Merkatoriaus (XVI a. flamandų kartografo) sukurtą itališkąjį kursyvą (raidės pasvirusios į dešinę).
Stebėtinai detalus žemėlapio specialusis turinys. Skirtingo piešinio ženkleliais, primenančiais bažnyčios siluetą, pavaizduoti katalikų maldos namai: katedra – stačiakampėliu su dviem bokštais, parapinės bažnyčios – stačiakampėliu su vienu bokšteliu jo centre, filijų bažnyčios – stačiakampėliu su bokšteliu kairėje stačiakampėlio pusėje, koplyčios – tik bokšteliu. J. Juzumas žemėlapyje pateikė ir daugiau vertingos informacijos – pajuodinti ženkleliai rodo mūro, o balti – medines bažnyčias. Skaitmenimis (1, 2, 3, 4, 5) nurodytos penkios bažnyčių kategorijos (pvz., Palėvenės bažnyčia priskirta 1-ajai, Ukmergės – 2-ajai, Kupiškio – 3-iajai, Kavarsko – 4-ajai, Viešintų – 5-ajai ir pan.). Nurodyti daugumos bažnyčių pastatymo metai. Neaišku, kodėl J. Juzumas žemėlapyje pavaizdavo karčemas (skritulėliais su vėliavėle) ir švyturius (bokšteliais), nes šie objektai tokios paskirties žemėlapyje nebūtini. Literatūroje užtinkama užuominų, jog J. Juzumas yra sudaręs ir visos Mogiliovo arkivyskupystės žemėlapį, nes tuo metu jai priklausė ir Žemaičių vyskupija, tačiau iki šiol jis neaptiktas.
Galime didžiuotis turėdami turiningą Žemaičių vyskupystės žemėlapį ir vertinti jį kaip brangų ano meto šviesuolių palikimą Lietuvos kartografijos tyrinėtojams.