Nėra lengva aptarti esminius Žemaitijos istorijos ypatumus, kadangi šis etnosas niekada nebuvo sukūręs savo valstybės. Tačiau jis nuo XIII a. Lietuvos Didžiojoje kunigaikštijoje turėjo ryškią autonomiją, kuri įvairiais valstybingumą ir etniškumą žyminčiais terminais ir sąvokomis išliko iki pat 1926 m. Kokios aplinkybės skatino žemaičių savimonės formavimąsi, tam tikrą etninį, administracinį ir net politinį separatizmą, kurio daugelis elementų iš esmės užgeso tik nepriklausomos Lietuvos Respublikos metais (1918–1940).
Į daugelį šių klausimų gali padėti atsakyti Žemaitijos istorija. Pabandykime trumpai apžvelgti Žemaičių istorijos ypatybes ir kartu pagalvoti, kuo įdomi gali būti ta tradicija žmonėms, šiandien bandantiems apibrėžti savo regioną, jo kultūrinius ir istorinius ypatumus.
Atskiros žemaičių genties formavimasis centrinėje dabartinės Žemaitijos dalyje užsibaigė apie V a. Vakarinė šios genties riba – Mažeikių, Sedos, Varduvos, Telšių, Žarėnų, Tverų apyl. ir Jūros upė, o rytinė riba – Šušvės aukštupys, Dubysa. Pietinė riba – Ariogala-Tauragė. Šiaurinė riba nesiekė Mūšos aukštupio. Į vakarus – kuršiai, į šiaurę – žiemgaliai. Čia ankstyvaisiais viduramžiais formavosi pagrindinės žemaičių žemės, vėliau vadintos valsčiais, kurios į istorinius šaltinius pateko XIII-XIV a., kaip ir šių žemių valdovai-kunigaikščiai (Ariogalos, Paštuvos, Junigedos (Veliuonos), Raseinių, Viduklės, Kaltinėnų, Kražių, Šiaulių, Medininkų, Pagraudės ir kiti. Būtent šių žemių – administracinių vienetų – tam tikras savarankiškumas, jų kunigaikščių [ypač Erdvilo, Vykinto, Agmino, Bulionių (Bulevičių)] aktyvi ir gana savarankiška laikysena formuojantis Lietuvos valstybei XIII a. gali būti tam tikro žemaičių separatizmo, o kartu ir Lietuvos valstybės dualizmo jos formavimosi etape išraiška. Tačiau valstybės formavimosi procese pasireiškė ir žemaičių siekiai tapti integralia Lietuvos valstybės dalimi (matyt, pastarieji bus buvę stipresni už separatistinius). Lietuvos valstybė gimė kaip dviejų pagrindinių etnosų – žemaičių ir lietuvių (aukštaičių) – integracijos pasekmė. Tačiau ir susiformavus valstybei tam tikras autonomiškumas buvo išsaugotas.
Svarbus faktorius, nulėmęs tam tikro žemaičių politinio separatizmo ir žymia dalimi kultūrinės raidos ypatybes XIII a. antroje pusėje – XV a. pradžioje buvo aktyvios žemaičių kovos su kryžiuočių ir kalavijuočių ordinais bei Lietuvos valdovų pozicija žemaičių atžvilgiu šios kovos metu: Mindaugas, Jogaila 1382, Vytautas 1384, 1392, 1398 m. dovanojo Žemaičius Ordinams ir ypatingai XIII a. antroje pusėje žemaičiai vis labiau tolo nuo Lietuvos, nesulaukdami pastarosios pagalbos kovose su Ordinais. 1398–1409 metais vokiečių Ordino valdžios dešimtmetis padėjo kristalizuoti žemaičių politinę sąmonę. Po Vytauto mirties jo įpėdinių silpnybė, kova dėl LDK sosto leido Žemaičių kunigaikštijos bajorams pajusti, kad jie patys gali formuoti savo politiką, ir išgauti Kazimiero privilegijas. Gyvendami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos pasienyje žemaičiai sumaniai manipuliavo santykiais tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir didžiojo Ordino magistro.
Tik 1411 m. (Torunės taikos sutartimi) Žemaitija pripažįstama Jogailai ir Vytautui iki gyvos galvos, o 1422 m. Melno sutartimi galutinai ir visiems laikams pripažįstama LDK dalimi ir 500 metų nusistovi Žemaitijos pietvakarinės sienos. Vakarinės ribos 1260 m. po Durbės mūšio pasiekė Palangą, o XIII–XIV a. nukariautose kuršių žemėse susiformavo didelis ir svarbus Medininkų valsčius, kuriame po krikšto buvo įkurta Žemaičių (Medininkų) vyskupija.
Žemaičių separatizmą XIII–XV a. pradžioje lėmė ir konfesiniai dalykai – Žemaičių kunigaikščiai ir bajorija nepritarė nei Mindaugo krikštui, nei LDK Gedimino krikšto bandymams. Žemaičiai nebuvo pakrikštyti kartu su Lietuva 1387 metais (tuo metu jie buvo Vokiečių Ordino jurisdikcijoje). Kadangi Žemaitija apkrikštijama tik 1413 m., o Žemaičių vyskupija įsteigiama tik 1417 m., čia ilgiau užsikonservuoja pagonybės liekanos. Dėl menko parapijų tinklo visuotinė krašto kristianizacija užbaigiama tik vyskupo Merkelio Giedraičio laikais (XVI pab. – XVII a. pr.). Atskiros Žemaičių vyskupijos įkūrimas, jos egzistavimas daugiau kaip 500 metų dar labiau išryškino savitą
Žemaitijos kultūrinį veidą, stiprino žemaičių kultūrinį identitetą.
Kitas svarbus žemaitiškojo identiteto įtvirtinimo veiksnys – tam tikras politinis Žemaičių savarankiškumas, kuris buvo įtvirtintas atskiru LDK administraciniu vienetu – Žemaičių seniūnija. Ji įtvirtinama 1411–1412 metais ir patvirtinama visų valdovų – teisė sau išsirinkti krašto seniūną, kurį Lietuvos Didžioji Kunigaikštija tik tvirtindavo. Labai svarbus ir pats šio administracinio padalinio pavadinimo skirtumas. Jei 30 LDK pavietų (XVI–XVIII a.), sujungtų į 13 vaivadysčių (1564–1566) buvo įvardijamos didžiųjų miestų ar geografinių sričių vardais, tai Žemaičių seniūnija nebuvo padalinta į smulkesnius pavietus ir išlaikė skirtingą administracinį pavadinimą, kuris, visų pirma, žymėjo etnoso vardą. Taigi atskira Žemaičių vyskupija (1417–1926 m.) ir atskira Žemaičių seniūnija nuo 1411 m. (valdovo titule įforminta Žemaičių kunigaikštijos sąvoka) išreiškė savotišką Žemaitijos teritorinę autonomiją. Ji savyje slėpė nors ir gana menką, bet tam tikrą valstybingumo formą. Žemaičių savarankiškumas per visą
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos egzistavimą atsispindi ir valdovo titule bei atskirame herbe (bent jau nuo XVI a.). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos egzistavimo laikotarpiu nė vienas dabartinės Lietuvos regiono etnosas – dzūkai, aukštaičiai, suvalkiečiai – neturėjo jokios valstybės titulatūros, t. y. valdovo titulu buvo įvardijamas tik Žemaičių regiono titulas. Tiesa, Žemaičių kunigaikščiais jau buvo Lietuvos
valdovai ir jiems priklausė šis titulas, tačiau seniūno institucija išliko visą laiką kol egzistavo LDK.
Be to Žemaičių seniūnai , ypač po XVI a. vidurio LDK administracinės reformos, užėmė penktą vietą tarp svarbiausių LDK pareigūnų po: l) Vilniaus vaivados; 2) Vilniaus krašteliono; 3) Trakų vaivados; 4) Trakų kašteliono. Penktuoju visada būdavo įvardijamas Žemaičių seniūnas.
Rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad vieni iš pirmųjų Žemaičių seniūnais buvo Rumbaudas Valimantaitis (1411 m.) ir Mykolas Kęsgaila (1412 m.), o paskutiniuoju Žemaičių seniūnu (1783–1795) įvardijamas Antanas Gelgudas (Antoni Gielgud). Taigi Žemaičių seniūnija, garantavusi etnosui ryškią autonomiją, egzistavo nuo 1411 m. iki 1795 m. – beveik keturis šimtmečius.
Kita ypatingai svarbi žemaičių autonomiškumą įtvirtinanti institucija – teismai. Žemaičių bajorija pageidavo savitos, skirtingos nei LDK ir Lenkijoje, teismų sistemos. Tai buvo garantuota senosiose valdovų privilegijose Žemaitijai. Net apeliacijos Lietuvos didžiajam kunigaikščiui galėjo būti pateikiamos ne tiesiogiai, bet per seniūną. Ta proga Žygimantas Augustas pripažino ir rytinę Žemaičių kunigaikštijos ribą – Nevėžio upę. Tada (1564–1566) buvo įsteigti ir du – Pilies ir Žemės – teismai, pildomos dvejos knygos. Taip susidarė ypatingai svarbus Žemaitijos istorijos šaltinis – VU bibliotekų rankraščių skyriuje ir Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomos Žemaitijos Žemės ir Pilies teismų knygos. Jų yra apie 1200 vienetų. Kai kurios iš jų turi apie 800-900 lapų (1600-1800) puslapių. Reta valstybė gali pasigirti turinti tokį archyvą. Teismų miestu XVI a. aštuntame dešimtmetyje tapo Raseiniai. Vėliau (1764 m.) įkurta dar viena teismų vieta – Telšiai, o 1775 m. – ir Šiaulių
teisminė apygarda. Labai svarbią įtaką Žemaitijos politiniame gyvenime turėjo ir bajorijos seimeliai, pradėję rinktis nuo 1566 metų. Į Didįjį seimą Žemaičių kunigaikštija iš pradžių siuntė 2 atstovus, nuo 1766 m. – 3, o nuo 1776 m. – net 6. Tiesa, Žemaitijos atstovai didesnio vaidmens seimuose nevaidino, tačiau jų dalyvavimas buvo labai svarbus keičiantis informacija.
Žemaičių seniūno, tijūno, kaštelionų, pakamarių ir karužų institucijos, Žemaitijos Pilies ir Žemės teismai, Pakamarės teismas, o svarbiausia, kad pagal senąsias valdovų privilegijas Žemaitijai juos rinko Žemaičių bajorija, garantavo Žemaitijos autonomišką savivaldą per visą Žemaičių seniūnijos egzistavimo laikotarpį (1411, 1412 m. – 1795 m.), t. y. beveik 400 metų.
LDK valdovų privilegijos Žemaitijai rodo, kokių svarbiausių savivaldos privilegijų XV–XVIII a. Žemaitijos bajorai reikalavo iš valdovų, ir kurios, jų manymu, garantavo autonomiškumą, asmens ir krašto laisves bei tradiciškai susiformavusį savitą krašto tvarkymo būdą bei Žemaičių priklausymo Lietuvos valstybei sąlygas. Jos labai svarbios ir žemaitiškojo identiteto bei savigarbos supratimui.
Svarbiausios privilegijos Žemaitijai:
- 1413 m. Vytauto Didžiojo privilegija Žemaitijai;
2. 1441 m. Kazimiero privilegija Žemaitijai;
3. 1492m. Aleksandro privilegija Žemaitijai;
4. 1507 m. Žygimanto Senojo privilegija Žemaitįjai;
5. 1545 m. Žygimanto Augusto privilegija Žemaitijai;
6. 1569 m. Henriko Valua privilegija Žemaitijai;
7. 1588 m. Žygimanto Vazos privilegija Žemaitijai.
Pagal šias privilegijas:
- ,,Niekas negalįs prikišti žemaičiams, kad jie kalaviju ir karu esą nugalėti, prijungti ir priversti paklusti.
- Kiekvienas vėlesnis valdovas po to turėjo vis patvirtinti, jog Žemaitija yra gera valia prisijungusi.
- Medžioklės laisvės privilegija: ir toliau laisvai medžioti, išskyrus Vytautui (vėliau bet kuriam kitam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos) paskirtas vietas.
- Nepjauti šieno Lietuvos didžiojo kunigaikščio, jei Vytauto laikais nešienavo.
- Nestatyti pilių ir nevykdyti jų priežiūros darbų, jei anksčiau to nedarė (iš paskutiniųjų trijų ryškėja polinkis į konservatyvizmą ir tradicijų laikymąsi).
- Už Nevėžio LDK pasižadėjo nesiuntinėti savo teismo antstolių.
- Teisė sau pasirinkti krašto seniūną, rinktis kitus pareigūnus.
Svarbiausia iš jų – 1441 m. Kazimiero privilegija Žemaitijai, kurioje pirmą kartą Žemaitija traktuojama kaip rimta, nuolatinė LDK dalis, o ne kaip pakraštėlis, kurį kartas nuo karto, reikalui esant, galima paaukoti.
Kazimiero privilegija yra politinis aktas, suteiktas dėl vidaus reikalų, o ne dėl užsienio politikos. Tai aktas tarp Vilniaus valdžios ir žemaičių, rodęs, kad vidiniai santykiai yra komplikuoti, kad į žemaičių interesus nedera per giliai kištis, kad jie turi savotišką identitetą.
Kartu parodoma, kad žemaičiai bajorai savarankiškai renka Kazimierą, ir į juos negalima žiūrėti kaip į nugalėtą gentį. Būdamas už LDK ribų, didysis kunigaikštis atstovauja ne tik Vilniaus, Trakų vaivadoms, Vilniaus vyskupui, bet ir Žemaitijos seniūnui. Kazimiero privilegija neatskyrė žemaičių nuo kitų lietuvių, bet įtvirtino jų lygiavertę padėtį LDK. Priivilegija vertintina kaip galimas susitarimas arba sąlygos, kuriomis žemaičiai sutinka būti LDK.
Žemaičių pilietinės ir gana savarankiškos laikysenos pavyzdžių, įrodančių jos ypatingą vietą krašto istorijoje ir savąjį identiteto suvokimą, yra gana daug, tačiau bene ryškiausią pilietinę brandą Žemaičių bajorija pademonstravo karuose su Švedija, ypač trečiame (1655–1660) karo etape, arba garsiuoju ,,tvano“ laikotarpiu.
Rusijos kariuomenei užėmus beveik visą LDK, o Lietuvos magnatams Radviloms ir kitiems pasidavus Švedijai, Žemaitijos bajorija 1655 m. rugpjūčio 5 d. susirinko Raseiniuose, išsirinko karinę vadovybę, o rugpjūčio 14 d. paskelbė visuotinį šaukimą, ir 1656 m. pradėjo sukilimą prieš švedų įgulas. Susiformavo Žemaitijos pašauktinių kariuomenė, palaipsniui su reguliariosios kariuomenės pagalba išstūmusi
švedus iš Žemaitijos. Šiuo atveju, Žemaitijos bajorija sugebėjo pateikti savo reikalavimus, suformuoti kariuomenę ir sėkmingai išvaduoti kraštą, nepasiduodama didžiųjų magnatų (pvz. Radvilų) siekiams, savaip suprasdama įsipareigojimus valdovui ir krašto laisvei, parodydama nemažus diplomatinius sugebėjimus. Suprasdami, kad nedera skaldyti krašto jėgų mirtinos grėsmės akivaizdoje, nepasitraukė iš Radvilų stovyklos, bet sukūrė konfederaciją ir iškėlė pilietiškai brandžius reikalavimus. Savo tikslo siekė iki galo, kol išstūmė priešus.
Iki XVII a. vidurio negandų Žemaitija buvo tautiškai vienalytė, tik nuo šio amžiaus vidurio ir XVIII bei XIX amžiais ima atvykti kitų tautybių gyventojai. Kitataučiai koncentruojasi augančiuose Žemaitijos miestuose ir miesteliuose. Stambių ir sparčiai augančių užsienio prekybos uostų artumas leido žemaičių valstiečiams patiems vežti savo prekes į juos, o tai stabdė Žemaitijos urbanizavimą ir kitataučių įsikūrimą jos miestuose ir miesteliuose. Netgi XVIII a. Žemaitija tebebuvo etniškai vienalytė ir
90 procentų jos gyventojų (tarp jų ir bajorija) buvo žemaičiai. Kiti gyventojai buvo žydai (jie koncentravosi prekybiniuose miesteliuose), vokiečiai (stambesnės jų kolonijos buvo Skuode, Jurbarke, Kėdainiuose), lenkai, ,,prūsai“ ir kt.
Margesnė tikybos padėtis Žemaitijoje susiklostė tik XVII a., kai šalia katalikų tikėjimo ėmė plisti ir protestantų (liuteronų ir kalvinistų). Persvarą imant reformuotai katalikų bažnyčiai, protestantų skaičius, Grzegorz’o Blaszyk’o duomenimis, XIX a. viduryje siekė tik apie 7 procentus. Kartu tai buvo ir laikotarpis, kai atskiruose kultūros centruose formavosi bendrinės žemaičių kalbos idėjos, kai įvairuojančiais dialektais buvo leidžiama daug literatūros, pirmiausiai religinės. XVIII a. Žemaitijoje buvo pats intensyviausias ir religinių brolijų kūrimosi prasme. Mums pavyko daugelyje Žemaitijos parapijų surasti brolijų knygas, kurios XVIII a. ir XIX a. buvo vedamos žemaičių kalba. To laikotarpio pamokslai, reikalavimai bažnyčiose turėti vietinę kalbą mokančius kunigus, prekyba lietuviškomis ir žemaitiškomis knygomis Žemaitijos miesteliuose rodo, kad buityje, katalikų bažnyčioje ir daugelyje kitų visuomeninio gyvenimo sferų žemaičių (lietuvių) kalba LDK laikotarpiu buvo pagrindinė bendravimo priemonė. Tiesa, teismų knygos, dvarų dokumentai, didžioji dalis bažnytinio administravimo dokumentų XVII-XVIII a. buvo rašomi lenkų, o XIX a. – ir rusų
kalbomis, bet tai buvo tik valstybės rašto kalba, kuri kiek didesnę įtaką galėjo turėti tik mieteliuose ir dvaruose. Apie etninę XVII–XVIII amžių žemaičių savimonę kalbėti nelengva, bet tam tikras administracinis, kultūrinis išskirtinumas tikrai buvo jaučiamas, nes Žemaitijos teismų ir dvarų administracinėse knygose neretai pasitaiko įrašų, nurodančių, kad laiškai siunčiami ,,Į Lietuvą“ ar, atsiunčiami ,,iš Lietuvos“, kad žmogus tarnavo ,,Maskvoje ir Lietuvoje“, kad siunčiamos pastotės ,,į Lietuvą“ ir kt. Apie tam tikrą etninį savimonės egzistavimą XIX a. liudija ir gyventojų surašymo
duomenys, kur beveik visi tuometinės Žemaičių vyskupijos gyventojai užsirašė esą žemaičių tautybės.
Svarbiausia Žemaičių seniūnijos, kunigaikštijos bei savivaldos pabaigos data yra 1795
metai, kai LDK, o kartu ir Žemaitija neteko savo politinės nepriklausomybės. Simboliškai Žemaičių kunigaikščio titulas tada atsidūrė Rusijos caro titulų sąraše. 1840 m. iki to laiko dar kai kada oficialiai pavartojamas Žemaitijos pavadinimas buvo uždraustas. Tik žemutiniams luomams ir Žemaitijos bajorijai kraštas liko ,,buvusia Žemaičių kunigaikštija“, o katalikiškose to meto maldaknygėse dar galime sutikti terminus ,,Musų kuigaikštija“, ,,Žemaičių seniūnija“.
Nebeliko Žemaičių seniūnų, savivaldos, o atsiradęs terminas „Žemaičių žemė“ imtas vartoti kraštui, kuriame vyrauja žemaičių dialektai, pažymėti.
Tačiau išlieka viena institucija, ypač svarbi krašto religiniam ir netgi politiniam gyvenimui – Žemaičių (Telšių) vyskupija. Tiesa, prie šios vyskupijos prijungus Kuršą, o rytuose jos riboms pasiekus Vydžius (dabar Baltarusija), vyskupijos ribos nebesutapo su žemaičių kalbos vartojimo ir buvusiomis kunigaikštijos riboms. Matyt dėl šios priežasties XIX a. antrosios pusės gyventojų surašymo duomenimis žemaičių jau atsiranda net ir Panevėžio bei Ukmergės apylinkėse. Kintant etninės identifikacijos kriterijams, vykstant gyventojų polonizacijai, rusams stiprinant asimiliacinę politiką užgrobtame krašte, formuojantis moderniajai lietuvių tautai, pamažu nyko istorinė Žemaičių kunigaikštijos tradicija, silpnėjo buvusių piliečių bajorų luomas ir Žemaitija palaipsniui tapo tik geografine ir kalbine erdve – vieta, kurioje gyvena žemaitiškai kalbantys žmonės. Bet didieji Žemaičių vyskupai, visų pirma Motiejus Valančius, rūpinosi ne tik etniniais žemaičiais, bet ir visos tuo metu jau mišrios vyskupijos, iš tikrųjų visos Lietuvos reikalais, nes gerokai sulenkėjusioje Vilniaus vyskupijoje nebeliko kam jais rūpintis. Neatsitiktinai jo lietuviškai parašyta ,,Žemaičių vyskupystė“ bandė nutrinti tą kalbinę ribą tarp privilegijuotų luomų ir liaudies, pranašaudama demokratines neluominės bendrinės kalbos funkcijas. Ją ateityje turėjo vartoti dauguma gyventojų. Šiai gimstančiai moderniajai tautai ir buvo skirtas istorinės tradicijos priminimas, tautinės savimonės žadinimas.
XIX a. pab. – XX a. pr. stiprėjant tautinei integracijai, formuojantis moderniajai lietuvių tautai, silpo buvusio žemaičių politinio-administracinio savarankiškumo prisiminimai, o tautinės konsolidacijos ir integracijos poreikis skatino pirmenybę teikti bendriesiems lietuvių tautos siekiams, o ne buvusiems etniniams ar autonominiams skirtumams. Šiame etape lietuviškumas buvo svarbiau už žemaitiškumą. Deja, ir pirmosios Lietuvos Respublikos kultūrininkai, iš esmės didžiausią dėmesį skyrę Lietuvos valstybės (1918-1940 m.) kūrimui, regioninei kultūrinei politikai, tarp jų ir žemaitiškumo ugdymui jokio rimtesnio dėmesio skirti negalėjo. 1926 metais buvo panaikinta ir Žemaičių vyskupija – paskutinė istorinį Žemaitijos tęstinumą 509 metus saugojusi institucija. Jos panaikinimą visų pirma lėmė unifikacinė Lietuvos Respublikos politika.
Tačiau žemaičių regioninė savimonė, autentiška kultūrinė orientacija, besiremianti ilgalaike istorine bei kultūrine-religine autonomija, padėjo išsaugoti įdomią, savitą regiono kultūrą, kuri dabartiniame integracijos į Europą procese tikrai negali būti pavojinga bendriesiems lietuvių ir Lietuvos interesams. Priešingai. Ji gali šią kultūrą praturtinti savomis tradicijomis, kalba, savitumo žavesiu.