Vytautas Mačernis – jauniausias lietuvių literatūros klasikas, vertėjas, Žemaičių rašytojų sambūrio narys. Jis gimė 1921 m. birželio 5 d. Šarnelės kaime (Žemaičių Kalvarijos valsčius, Telšių apskritis). Mokėsi Sedos vidurinėje mokykloje ir Telšių gimnazijoje, kurią baigė 1939 m. Vėliau studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, 1939–1940 m. tame pačiame universitete – anglistiką. 1940 m. rudenį mokslą tęsė Vilniaus universitete. 1941 m. anglistikos studijas pakeitė į filosofijos. Universitete mokėsi iki jo uždarymo 1943 metais. Vėliau iki 1944 m. rudens gyveno tėviškėje, kur ir žuvo – 1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijoje jį mirtinai sužalojo atsitiktinai į šį miestelį atskriejęs ir sprogęs sviedinys.
V. Mačernis dar besimokydamas septintoje klasėje mokyklos ateitininkų žurnaluose „Ateities Spinduliai” ir „Ateitis” paskelbė savo pirmuosius eilėraščius. Studijuodanas Kaune ir Vilniuje aktyviai dalyvavo Šatrijos draugijos veikloje, literatūros vakaruose, Vilniaus universiteto literatūrinėse popietėse. Buvo Žemaičių rašytojų sambūrio narys.
Pirmosios V. Mačernio poezijos knygos išleistos pokario metais Vakarų Europoje ir JAV: „Vizijos” (Roma, 1947, spaudai parengė Vytautas Saulius), „Poezija” (Čikaga, 1961 m., redagavo Kazys Bradūnas)
Po karo daugiau kaip du dešimtmečius Lietuvoje V. Mačernio kūryba giliau nebuvo tyrinėjama, nors jo eilėraščiais daugelis literatūros žinovų domėjosi, juos platino iš rankų į rankas. Pirmą kartą po karo pluoštas V. Mačernio eilėraščių čia oficialiai buvo paskelbtas tik 1966 m. – „Poezijos pavasario” almanache.
Poezijos rinktinė „Žmogaus apnuoginta širdis” Lietuvoje išspausdinta 1970 m.
Vertingiausia Vytauto Mačernio kūrybos dalis: eilėraščių ciklas „Vizijos”, „Metų sonetai”, „Žmogaus apnuoginta širdis”. Juose ryškūs egzistencialistinės pasaulėjautos elementai. Eilėraščiuose nerimo, nevilties momentai susipynę su pastovių žmogiškų vertybių ilgesiu, gimtosios žemės poetizacija. Kūrybai būdinga griežta klasikinė forma, spontaniškas lyrizmas
V. Mačernis yra Išvertęs R. Bernso, A. Bloko, Š. Bodlero, O. Milašiaus, F. Petrarkos eilėraščių.
IŠSAMIAI
Vytautas Mačernis – poetas, jauniausias lietuvių literatūros klasikas, Žemaičių rašytojų sambūrio, veikusio 1936–1944 m., narys. Kokie svarbiausi jo gyvenimo ir kūrybos faktai žinomi, kas iš jo rašytinio palikimo yra išspausdinta ir kuo V. Mačernis yra susijęs su 2023-aisiais 700-ąjį gimtadienį pažymėjusiu Vilniumi? Atsakymus į klausimus rasite šioje publikacijoje.
Vytautas Mačernis gimė 1921 m. birželio 5 d. Šarnelės kaimo (Žemaičių Kalvarijos vlsč., Telšių apskr.) stambių ūkininkų šeimoje, kurioje iš viso gimė 13 vaikų. Iš jų užaugo 7. Vytautas buvo antrasis Mačernių vaikas. Nuo vaikystės juo labiausiai rūpinosi močiutė, kuri mirė 1934 m., būdama 80 metų amžiaus. Jis ją vadindavo babūne, o „Vizijose“ – senole.
1935 m. Vytautas baigė Sedos progimnaziją. Tuo laikotarpiu įsijungė į ateitininkų veiklą. Nors buvo pakankamai stropus ir pareigingas, tačiau tuo laikotarpiu mokėsi vidutiniškai.
Mokslus tęsė Telšių gimnazijoje. To laikotarpio bendramoksliai jį prisimena kaip labai rimtą, visada susikaupusį, kartais gerokai uždarą, krikščioniškos pasaulėjautos vaikiną. Telšiuose jis pradėjo rašyti eilėraščius ir ne tik pats įsijungė į gimnazijos literatų būrelio veiklą, bet buvo vienas iš pagrindinių šio būrelio veiklos organizatorių, vadovų, dalyvaudavo jaunųjų literatų renginiuose Telšiuose ir kituose Lietuvos miestuose.
1936 m. Vytautas, būdamas gimnazijos septintos klasės mokinys, savo eilėraščius pradėjo publikuoti – juos spausdindavo ateitininkų žurnalai „Ateities Spinduliai“ ir „Ateitis“. Toks spaudos leidinių pasirinkimas – neatsitiktinis, nes Vytautas buvo giliai religingas, kaip jau minėta, mokydamasis gimnazijoje aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje. 1937 m. spalio 21 d. Telšiuose leistame katalikiškame laikraštyje „Žemaičių prietelius“ kartu su Pauliaus Jurkaus (1916–2004) ir Prano Genio (1902–1952) kūriniais buvo išspausdintas ir Vytauto Mačernio eilėraštis „Lietuva“. 1999 m. spalio 19 d. šiame laikraštyje paskelbtas tuo metu tarp krikščionių katalikų plačiai platinamas jo eilėraštis „Laiškas Kristui“, 1944 m. laikraštyje „Žemaičių žemė“ – sonetas „Mes nežinome kam“. Žemaitijoje leistuose periodiniuose leidiniuose buvo išspausdinta ir kitų jo tekstų – informacijų, spaudos apžvalgų, knygų recenzijų, straipsnių. Vienas jų – „Simonas Daukantas“, išspausdintas 1938 m. kovo 31 d. „Žemaičių prieteliaus“ 13 numeryje.
Apie 1938-uosius metus jį Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorius poetas Pranas Genys (1902–1952) paskatino dalyvauti 1936–1944 m. veikusio Žemaičių rašytojų sambūrio kūrybos vakaruose. Vytautas šį kvietimą priėmė. Aktyviausiai juose dalyvavo 1938–1940 metais. Su kai kuriais šio sambūrio nariais jis ryšių nenutraukė iki pat savo mirties.
1944 m. gegužės 20 d. Telšiuose leidžiamame savaitraštyje buvo išspausdintas išskirtinės svarbos V. Mačernio literatūriniame kelyje turintis jo straipsnis „Žemaitiškas charakteris mene“. Jo turinys rodo, kad tuo metu V. Mačernis jau tvirtai laikėsi Žemaičių rašytojų sambūrio pagrindinių nuostatų, išdėstytų 1938 m. išleistoje žemaičių prozos ir poezijos antologijoje „Žemaičiai“ (Stasio Anglickio (1905–1999) parašyta knygos įžanga „Žemaičių pasisakymas“). Straipsnio pradžioje V. Mačernis rašo: „Amžių bėgyje klimatinės, istoriniai politinės ir kitokios sąlygos padėjo susiformuoti kiek savitesniam negu bendrai lietuviškam žemaičių charakteriui. Jis turi jį iš kitų lietuvių tarpo išskiriantį mąstymo ir pasaulio pergyvenimo atspalvį. Meno uždavinys yra kaip tik jį pagauti, išryškinti ir parodyti kitiems.“
Lietuvos periodikoje V. Mačernio kūryba (eilėraščiai, tarp jų ir trumpi aforistiniai, giesmės, sonetai, trioletai, vizijos, prozos kūriniai), buvo spausdinami iki 1944 m. lapkričio mėnesio.
1938 m., savo ūkyje subadytas jaučio, mirė Vytauto tėvas, kuris, kad ir gyveno ne itin pasiturinčiai, bet mėgdavo paulioti, buvo medžiotojas. Tėvui mirus, našlaičiais liko du vyresni ir penki 5 mažamečiai vaikai, mokslų siekiančiam Vytautui atsirado daugiau finansinių problemų. Vis dėlto tai jo nepalaužė ir jis, 1939 m. baigęs gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą studijuoti anglų kalbą ir literatūrą. Čia jis įsijungė į literatų būrelio veiklą, planavo pradėti leisti savo žurnalą.
Tuo laikotarpiu poetas bičiuliavosi su jau pradėjusiais garsėti kūrėjais – su jau minėtu iš Žemaičių Kalvarijos kilusiu Pauliumi Jurkumi, Kaziu Bradūnu (1917–2009), Mamertu Indriliūnu (1920–1945), Broniu Krivicku (1919–1952), Eugeniju Matuzevičiu (1917–1994), Alfonsu Nyka-Niliūnu (tikr. pavardė Alfonsas Čipkus, 1919–2015) ir kt. Susirinkę būrin (dažnai tuo metu veikusioje Kauno karčemoje „Pas Čepurną“), jie skaitydavo savo kūrybą, aptardavo naujausius kultūrinius įvykius, išleistas grožinės literatūros knygas, diskutuodavo.
1939 m. rudenį Lietuvai grąžinus Vilnių, daugelio Vytauto Didžiojo universitete studijavusių studentų akys nukrypo į šį miest. Tarp jų buvo ir V. Mačernis. 1940 m. jis, kaip ir daugelis kitų jo bendraamžių, perėjo studijuoti į Vilniaus universitetą. Čia jis pasirinko Humanitarinių mokslų fakultetą. Iš pradžių studijavo anglų kalbą ir literatūrą, o po dviejų semestrų – filosofiją. Papildomai dar lankydavo lituanistikos paskaitas, kurias skaitė Vincas Krėvė-Mickevičius (1882–1954), Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967), dalyvavo Balio Sruogos (1896–1947) seminaruose.
Vilniuje V. Mačernis pradėjo bičiuliautis su Universitete veikiančių studentiškų draugijų nariais. Tuo laikotarpiu jis ne tik tarp studentų, dėstytojų, bet ir tarp jau pripažintų Lietuvos rašytojų ėmė garsėti kaip itin intelektualus, kuriantis poeziją, kuriai būdingi filosofiniai apmąstymai, egzistencinis nerimas. Studijuodamas tiek Kaune, tiek ir Vilniuje, V. Mačernis atkakliai mokėsi kalbų, daug rašė. Jis originalo kalba skaitė Dantę, Dostojevskį, Servantesą, studijavo Haidegerį, Kirkegorą, Nyčę. V. Mačerniui dėstę profesoriai, matydami neeilinį poeto talentą, planavo jį išsiųsti studijuoti į užsienį. To laikotarpio jo kūrybą itin vertino Universitete dėstęs rašytojas V. Mykolaitis-Putinas.
Vilniuje užsimezgė V. Mačernio ir studentės Bronės Vildžiūnaitės (1920–2022), draugystė, kurią vainikavo sužadėtuvės. Studijų metais, esant galimybei, Bronė Vytautą remdavo materialiai. Jų santuokai paprieštaravo Bronės mama, kilo ir kitų problemų, nes vyko karas, kurį laiko sužadėtinius skyrė didelis nuotolis, tad vestuvės neįvyko – jos buvo atidėtos.
Viktorija Daujotytė: „ P. S. Du 1942 metų Vilniaus gidai“
V. Mačernis nuo mažens domėjosi Vilniumi, jo istorija, tad, persikėlęs studijuoti į šį miestą ir čia gyvendamas, nepraleido progos su jo istorija, kultūra susipažinti išsamiai. Tuo laikotarpiu šeima neturėjo galimybės jam skirti pakankamai lėšų pragyvenimui, todėl Vytautas, norėdamas užsidirbti pinigų, studijų metais kartais ir uždarbiaudavo. Taip jis tapo ir Vilniaus senamiesčio gidu – kurį laiką dirbo Vilniaus valstybiniame dailės muziejuje (dabar Lietuvos nacionalinis dailės muziejus).
Šiam jo gyvenimo etapui, kuris iki šiol dėl duomenų trūkumo nėra plačiai aptariamas, atskirą straipsnį („P. S. Du 1942 metų Vilniaus gidai“) 2021 m. Vilniaus dailės akademijos leidykloje išleistoje knygoje „Žemės keleiviai. Mačernis“ yra paskyrusi literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė. Ji rašo:
„Pagaliau Vilnius. Būsimųjų žemininkų kartai buvo lemtas pirmapradis sugrįžimo džiaugsmas. Vilnius, peržildytas pasiilgimo ir pažinimo džiaugsmo. Iš Kauno į Vilnių persikėlusių studentų humanitarų uolumas – vaikščioti, lankyti, žiūrėti, pažinti ir atpažinti. Įsibūti. Įsigyventi. Įsimelsti – jaudinantis jų dalyvavimas senųjų bažnyčių – Šv. Mikalojaus, Šv. Jonų, universitetinėje – pamaldose. Miestas lyg didelis muziejus, neapeinamas, neapžiūrimas.
Adolfas Valeška tampa pirmuoju Lietuvos valstybinio dailės muziejaus Vilniuje direktoriumi, muziejus perkeliamas į Rotušę. Patenka daug vertingų meno dirbinių iš nacionalizuotų dvarų. Muziejui priklauso ir Gedimino kalnas, į kurį vedamos ekskursijos. Jos rengiamos ir į kitas svarbias sostinės vietas. Reikia gidų, pažįstančių Vilnių, mokančių kalbų. Pasitelkiama ir studentų.
Valstybinio dailės muziejaus Darbininkų ir tarnautojų asmeninių sąskaitų knygoje (F. 2, b. 1) esama dviejų įdomių lapų: V. Mačernio ir P. Aukštikalnytės. „Tarnybos eigos“ skiltyje nurodomos abiejų pareigos – gydas (gidas). Likęs ir 1942 metų sausio ir vasario mėnesių „Atlyginimo apskaičiavimas“: pagrindinė alga – 74, algos mokestis – 5,06, profsąjungos nario mokestis – 0,74, išmokama po 68,20 (M ar MD). Gal būta ir abiejų pasitarimo, pakvietimo.
Romualdo Budrio, ilgamečio muziejaus direktoriaus nuomone, galėtų būti kalbama ne apie etatinius muziejaus darbuotojus, o apie pagalbinius, pasitelktus ekskursijoms vesti. Atlyginimas – už ekskursijas. Reikėję parengti ekskursijos turinį ir jį suderinti su muziejaus vadovu. R. Budrio nuomone, V. Mačernis vedęs ekskursijas į Gedimino kalną, pasakojęs ir vokiškai. Gal pirmas apie poetą kaip apie Dailės muziejaus ir Gedimino pilies gidą užsiminė V. Kubilius.[1] Gali būti, kad šį faktą sužinojęs iš P. Aukštikalnytės-Jjokimaitienės; abu dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kritikas neabejotinai tarėsi, rengdamas V. Mačernio rinktinę, remdamasis jos nuorašu.
Be abejo, abu gidai pirmiausia rūpinosi pragyvenimu, dar ir saugumu – vis dėlto tarnyba, nors ir nežinia, kiek laiko ji tęsis.
Bet Vilniaus gidas turi ir gilesnę prasmę. Koks buvo greitas, koks intensyvus jaunų lietuvių, Vilniaus universiteto studentų sugrįžimas į Vilnių, dvasinis jų įsigyvenimas, pažinimas. Ir tai tarsi priklausė žemininkų kartai, jos prasmėms: Vilnius Lietuvai, jos žemei skiria aukštąjį ontologinį matmenį. […]“
1939–1942 m. Vytautas parašė žymiausią savo kūrinį – eilėraščių ciklą „Vizijos“. Jos parašytos Šarnelėje ir Vilniuje. Tuo laikotarpiu jo kūrybai didžiausią įtaką darė Oskaro Milašiaus (1877–1939) eilėraščiai.
1943 m., kai uždarė Vilniaus universitetą, Vytautui buvo likę išlaikyti baigiamuosius egzaminus. Tikėjosi, kad po kurio laiko Universitetas vėl pradės veikti, tikėjosi į jį sugrįžti.
Šarnelėje. 1943–1944 m.
Vilniaus universitetą uždarius, V. Mačernis, nenorėdamas būti okupacinės valdžios išsiųstas priverstiniams darbams į Vokietiją, nutarė laikinai grįžti į tėviškę, kurioje karo metais, bet jau kol priartėjo frontas, buvo gerokai ramiau, negu Vilniuje – čia jis net ir tuo neramiu laikotarpiu galėjo susikaupti ir kurti.
Prieš išvykdamas į Šarnelę jis 1943 m. rudenį dalyvavo Vilniaus Filharmonijos salėje įvykusiame dideliame poezijos vakare, jo metu skaitė savo „Vizijas“ ir sulaukė didžiulio pasisekimo – klausytojai plojo net atsistoję. Tai buvo didžiausias jo talento pripažinimas tarp meno kūrėjų.
V. Mačernis planavo studijuoti Sorbonos universitete Paryžiuje, todėl, parvykęs iš Vilniaus į tėviškę, mokėsi prancūzų kalbos. Jis buvo gabus kalboms, be savo gimtosios lietuvių, mokėjo ir anglų, graikų, italų, lotynų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbas. Gyvendamas Šarnelėje užsiėmė ir Oskaro Milašiaus kūrybos vertimais, gilinosi į astronomiją, fiziką,
rengėsi diplominiam darbui tema „Nyčė ir Kristus“, kūrė. Iškalbingi to laikotarpio jo laiškai, rašyti, sužadėtinei.
1943–1944 m. V. Mačernis sukūrė ciklo „Metų sonetai“ 81 sonetą, „Vizijoms“ giminingo ciklo „Songs of Myself“ 14 giesmių, pradėjo rašyti poemą „Žmogaus apnuoginta širdis“ ir ciklą „Žmogiškoji komedija“.
Studijų metais ir gyvendamas tėviškėje V. Mačernis bendravo ir su tuo laikotarpiu jau kylančiais teatralais. 1944 m. Šarnelėje jį aplankė, čia kurį laiką svečiavosi Juozas Miltinis (1907–1994), Donatas Banionis (1924–2014), Vaclovas Blėdis (1920–1999). Artėjant frontui prie Žemaitijos, daugelis jo bičiulių pasitraukė į Vakarus. Jie ragino Vytautą vykti kartu, tačiau ji vis delsė, nes nenorėjo Lietuvoje palikti sužadėtinės, taip pat ir savo kūrybos įkvėpėjos – tėviškės, kurioje gimė didžiausia jo kūrybos dalis (yra paskaičiuota, kad iš 209 žinomų V. Mačernio eilėraščių net 200 buvo parašyti Šarnelėje). Vis dėlto jis apsisprendė išvykti ir 1944 m. spalio 7 d. kartu su D. Banioniu susikrovė daiktus. Norėdamas susitikti su trauktis į vakarus taip pat planavusiais draugais, jis vienas arklio traukiamu vežimu pasiekė Žemaičių Kalvariją, kur buvo sutaręs susitikti su draugais. Jų neberadęs, pasuko atgal, bet pakeliui jį pasivijo į miestelį atskriejusio atsitiktinio artilerijos sviedinio mirtina skeveldra. Ji pataikė poetui į galvą. Mirtis tą 1944-ųjų spalio 7 d. Vytautą ištiko iš karto. Arklys vežimą su poeto kūnu atitempė į Žemaičių Kalvarijoje jo draugų Paulius Jurkaus ir Juozo Jurkaus (1915–1954) tėvų sodybos kiemą. Sužinoję apie Vytauto mirtį, šeima jį norėjo palaidoti Žemaičių Kalvarijoje, tačiau frontas jau buvo priartėjęs, aplinkui griaudėjo sprogimai, tad, kiek pasitarus, Vytautą parvežė į Šarnelę. Ten jį ir palaidojo. Poeto amžinojo vieta – netoli tėvų sodybos esančiame Žvyrinėlio kalnelyje, kurį būdamas gyvas Vytautas mėgdavo lankyti.
Poeto rašytinio palikimo leidyba
V. Mačernio studijų laikotarpio kūryba daugiausiai buvo žinoma jo bendraamžiams, ją jis skaitydavo literatų ir rašytojų suėjimuose. Jo bičiuliai Vytauto eiles dažnai perrašinėdavo platindavo nuorašais. Poetui gyvam esant nemažai jo kūrinių buvo paskelbta spaudoje.
V. Mačerniui mirus, jo sesuo Valerija, norėdama nuo nacių apsaugoti tėviškėje buvusius brolio rankraščius, juos užkasė į žemę, tačiau jie neišsilaikė – kai sužinojusi apie Vytauto mirtį į Šarnelę atvyko jo sužadėtinė Bronė, lapai jau buvo suirę. Likę gyvi Vytauto bičiuliai poeto kūrybą surinko iš to, kas buvo paskelbta spaudoje, ką turėjo persirašę jo draugai ir bendramoksliai, bei poeto rankraščių, kuriuos turėjo D. Banionis.
V. Mačernio rašytinio palikimo sudaro ne tik poezija, bet ir nedideli prozos kūriniai (novelės), periodikai skirti tekstai, bet ir vertimai – Ch. Baudelaire’o, R. Burnso, A. Bloko, O. Milašiaus, F. Petrarcos iš originalo į lietuvių kalbą išversti eilėraščiai.
Po Antrojo pasaulinio karo poeto rašytinio palikimo puoselėjimu, sklaida išeivijoje rūpinosi jo kartos poetai, tarp jų ir Kazys Bradūnas (1917–2009), A. Nyka-Niliūnas (tikr. pavardė Alfonsas Čipkus, 1919–2015) bei kiti. 1951 m. V. Mačernio kūriniai buvo įtraukti į programinę antologiją „Žemė“ (1951).
Pirmą kartą V. Mačernio eilėraščių ciklas „Vizijos“ buvo išspausdintas 1947 m. Italijos sostinėje Romoje (spaudai knygą parengė Vytautas Saulius), o 1961 m. Čikagoje (JAV) išspausdinta jo kūrinių rinktinė „Poezija“ (knygą redagavo K. Bradūnas).
Sovietmečiu valdžia V. Mačernio kūrinių netoleravo, iki 1970 m. Lietuvoje ją buvo net draudžiama skelbti, drausdavo net lankyti poeto tėviškę, organizuoti V. Mačernio atminimui skirtus viešus renginius.
Lietuvoje pirmasis V. Mačernio kūrybos leidimu užsiėmė literatūrologas Vytautas Kubilius (1926–2004). Jis spaudai parengė V. Mačernio kūrybos rinktinę „Žmogaus apnuoginta širdis“ (išleista 1970 m.), parašė šiai knygai straipsnį.
Kiti Lietuvoje išspausdinti leidiniai, kuriuose paskelbta V. Mačernio kūryba ir kitas rašytinis palikimas: „Po ūkanotu nežinios dangum: poezija, proza, laiškai“ (1990), „Sielos paveikslas: eilėraščiai“(1993), „Poezija“ (1993), „Poezija: tekstai ir komentarai“ (2001), „Praeinančiam pasaulyje praeisiu: poezija, iš prozos ir straipsnių“ (2006 32021), „Poezija“ (2005 32007), „Vėl žemės ilgesy“ (2006 22011), „Man patiko tik vandenys gilūs“ (2014). V. Mačernio poezijos yra išversta į italų kalbą.
Poeto atminimą puoselėja Žemaičių Kalvarijoje veikiantis 1987 m. poeto Eugenijaus Matuzevičiaus iniciatyva įkurtas Vytauto Mačernio muziejus. Itin poeto atminimas puoselėjamas jo gimtinėje. Mažeikių rajono Sedos gimnazija, kurioje jis mokėsi, +pavadinta Vytauto Mačernio vardu.2021-uosius, kai minėjome poeto 100-ąjį gimtadienį, Lietuvos Respublikos Seimas buvo paskelbęs Vytauto Mačernio metais. Tai sudarė galimybė dar labiau aktualizuoti poeto kūrybos reikšmę ir vietą lietuvių grožinėje literatūroje.
Turtingas V. Mačernio palikimas (kūryba, nuotraukos, laiškai, dokumentai, asmeniniai daiktai) yra sukauptas ir saugomas Kaune veikiančiame Maironio lietuvių literatūros muziejuje.
Apie V. Mačernio gyvenimą ir kūrybą yra paskelbta daug literatūrologų, literatūros istorikų ir kritikų straipsnių. 2006 m. Vilniaus dailės akademijos leidykla išleido literatūrologės Viktorijos Daujotytės knygą „Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių: sugrąžinantys Vytauto Mačernio skaitymai 85-aisiais jo būties metais“, o 2021 m., pažymint poeto gimimo 100-ąsias metines, ta pati leidykla išleido ir šios autorės knygą „Žemės keleiviai. Mačernis“, į kurią, be kitų publikacijų, yra įtraukti ir kiek papildyti knygos „Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių […]“ tekstai. Didelio populiarumo sulaukė ir 2017 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistas buvusios Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės poetės Aldonos Ruseckaitės parašytas romanas „Dūžtančios formos“.
NAUDOTA LITERATŪRA:
1. Viktorija Daujotytė, Žemės keleiviai. Mačernis, Vilnius, 2021.
2. Donata Mitaitė, „Vytautas Mačernis“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/vytautas-macernis/ (žr. 2023-01-15).
3. „Virtuali paroda VYTAUTAS MAČERNIS“, Vinco Mykolaičio-Putino memorialinis butas-muziejus: https://www.vilniausmuziejai.lt/putinas/Macernis_virtuali_paroda/index.htm (žr. 2023-01-16).
[1] Vytautas Mačernis, Žmogaus apnuoginta širdis, p. 8
Parengė Danutė Mukienė
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2023 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“ 2023: Žemaičiai Vilniuje“
