Valis Girdžiūnas baigė Paluknės pradžios mokyklą. Vaikystėje, jaunystėje bandė iš molio lipdyti. Neblogai sekėsi. Vėliau mokėsi staliaus amato.
Pokario metais dovietai, įtarę, kad jis bendradarbiauja su partizanais, suėmė ir nuteisė 7 metams tremties. Tada teko pabuvoti Džezkazgane (Karagandos sritis Kazachstane), Karabase, Aktase II, kt. Ten prisiėjo dirbti įvairius darbus, daugiausia statybose, akmenų karjere, prie šachtos statymo. Ten susirgo džiova. Viename iš savo laiškų, 1955 m. siųstų savo šeimai į Lietuvą, jis aprašė, kaip tremtyje (Dubovka, Karagandos sritis) buvo švenčiamos Šv. Velykas: „Susirenka trisdešimt penki žmonės: lietuviai, latviai, lenkai. Užimame vietas, glaudžiai, broliškai susispaudę – petys į petį. Visi vieno tikėjimo, visi prispausti vienos dalios, visi trokštantys vieno – laimės ir laisvės. Visi atsistojom, trumpai pasimeldėm. Vienas iš mūsų tautiečių, turintis gerą balsą, ima giedoti: „Linksma diena mums nušvito“. Po to visi susėdome ir pradėjome valgyti šventišką, tradicinį margutį, pašventintą Tėvo Petro.
Grįžęs iš tremties iš pradžių gyveno Luknių kaime pas tėvus, padėjo jiems namč susirentuoti. Kiek sustiprėjęs, pradėjo dirbti statybose, vėliau apie dvylika metų buvo miško darbininkas, vėliau penkiolika metų ėjo eigulio pareigas (reikalingų žinių įgijo Latvijos Uogrėje organizuotuose kursuose. Paskatintas bičiulio, liaudies meistro Aliaus Veito, vėl ėmėsi kurti. Laisvu laiku drožinėdavo iš medžio, liedavo akvareles, tapydavo, kurdavo eilėraščius, rašė apsakymus, prisiminimus, kitų žanrų kūrinėlius, dalį jų paskelbė Skuodo rajono laikraštyje „Pergalė“ (dabartinis pavadinimas – „Mūsų žodis“), kt. leidiniuose.
Buvo Liaudies meno draugijos narys, daug savo drožinių šios draugijos Klaipėdos skyriui pateikdavo pardavimui. Tarp jų buvo nemažai Rūpintojėlių. Skulptūras dažniausiai droždavo iš liepos medienos, kuria apsirūpino dirbdamas Latvijos miškuose, kryželius – iš slyvos medienos, pajuodavusio (ilgai vandenyje išgulėjusio) ąžuolo. Didelių kryžių nedarydavo. Daug jo kūrinėlių yra Lietuvos muziejuose, nemažai jų iškeliavo į JAV, Švediją, kitas valstybes.
Yra padaręs, išdrožęs nemažai kryžių, rūpintojėlių, kitų šventuolėlių skulptūrų. Darydavo ir muzikos instrumentus, remontuodavo armonikas. Jis yra pasakojęs: „Esu padaręs muzikos instrumentų, ypač daug kanklių. Jų viršus turi būti ne iš vienos lentos, reikia išrinkti, kad lentelės būtų su smulkiais rašteliais, iš kamieno, kuris yra ilgai augęs. Iš tokių medelių reikia išsirinkti ir kankles suklijuoti iš keturių ar penkių lentelių. „
V. Girdžiūnas mokėjo groti armonika, akordeonu, yra nemažai vestuvių, krikštynų, kitų švenčių atgrojęs ne tik Skuodo rajone, bet ir Latvijoje. Drodavo ir smuiku, kontrabosu, buvo Evaldo Razgaus Luknių kaimo kapelos naruys, su ja koncertuodavo – ten dažniausiai grodavo smuiku arba kontrabosu.
Informacija atnaujinta 2006-07-20