Žemaitijos teritorijoje pirmieji pastovūs gyventojai šiaurės elnių medžiotojai įsikūrė prasidėjus Aleriodo šiltmečiui, apie X tūkstantmetį prieš Kristų, pačioje paleoloto pabaigoje. Ankstyviausiai Žemaitijos teritorijoje įsikūrę medžiotojai ir žvejai priklausė Kundos kultūrai.
IV–III tūkst. pr. Kristų dabartinėje žemaičių gyvenamoje teritorijoje buvo paplitęs Narvos kultūros vakarinis variantas.
Ankstyvajame geležies amžiuje (500 m. pr. Kristų–erų riba), kaip matyti iš tyrinėtų to laikotarpio kapaviečių, Žemaitijoje gyveno skirtingų kultūrų žmonės.
Apie 70–150 m. po Kristaus vakarų Žemaitijoje, pajūryje, gyventojų skaičius žymiai išaugo (220–300 m. ), o po 300 m. sumažėjo. Tai gali būti susiję su gyventojų migracija.
1219 m. pasirašyta Lietuvos ir Žemaitijos sutartis su Haličo kunigaikščiu. Iš šios sutarties matyti, kad Žemaitijoje stipriausi kunigaikščiai buvo Gedvilas ir Vykintas, savo valdas turėję vakarinėje arba pietinėje Žemaitijos dalyje.
1236 m. prie Šiaulių įvyko Saulės mūšis, kuriame žemaičiai (spėjama, kad jiems vadovavo Žemaičių kunigaikštis Vykintas), nugalėjo kalavijuočius. Po šio mūšio praėjus aštuoneriems mėnesiams įvyko kalavijuočių ir kryžiuočių politinis susijungimas. Teritorinį susijungimą Ordinas tikėjosi įvykdyti per Žemaičių žemę.
Žemaičių sėkmę Saulės mūšyje daugiausia lėmė tai, kad tuo metu šiaurės ir vakarų žemaičiai palaikė glaudžius ryšius ir vieni kitiems padėjo. Toks jų bendradarbiavimas pastebimas ir kovose prieš Mindaugą.
1248–1252 m. Lietuvoje vykstant vidaus karui Žemaitija suskilo į dvi stovyklas. Vykinto pusėje prieš Mindaugą kovėsi tik vakarų žemaičiai. Šis karas padarė didelę įtaką žemaičių kunigaikščiams, nes po to šie kunigaikščiai vis rečiau buvo minimi oficialiuose raštuose, o iškyla didžiūnai.
1255 m. Žemaičiai jungtinių pajėgų vadu išsirinko kunigaikštį Algminą. Šioje sueigoje jis suformulavo visą politinę programą, kurioje buvo numatyti ne tik konkretūs žemaičių veiksmai, bet ir tolimesni šių veiksmų tikslai.
1253 m. atsinaujino žemaičių kovos su Livonijos ordinu.
1251 m. įvyko Tverų mūšis, kurio metu Žemaičių kunigaikščio Vykinto valdomą pilį puolė Mindaugas su savo kariuomene, bet jos nepaėmė ir pats buvo sužeistas. Kunigaikštis Vykintas šiame mūšyje žuvo.
1259 m. įvyko Skuodo kautynės, kuriose žemaičiai nugalėjo Livonijos kryžiuočius. Žuvo 33 riteriai. Žemaičiai, tuo metu vykdydami atskirą nuo Mindaugo, 1251 m. sudariusio taikos sutartį su Livonijos ordinu, politiką, intensyviai puldinėjo Livoniją.
1260 m. liepos 3 d. įvyko Durbės mūšis, kur žemaičiai, vadovaujami kunigaikščio Treniotos, visiškai sumušė jungtines Livonijos ir Prūsų ordino jėgas. Žuvo 150 ordino riterių. Ordinui po šio pralaimėjimo grėsė visiškas žlugimas, nes iškart prasidėjo Didysis Prūsų sukilimas.
1329 m. kryžiuočiai, vadovaujami Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio, apgulė Medvėgalio pilį, kurioje buvo apie 6 000 žmonių. Žemaičiai atkakliai gynėsi, bet buvo priversti pasiduoti. Vyrus, moteris ir vaikus pakrikštijo, bet netrukus jie vėl grįžo į savo senąjį tikėjimą.
Pilėnų pilies tragedija gerokai palaužė Žemaitijos jėgas ir pasipriešinimą ordinui. Po 1336 m. žemaičiai buvo priversti atsisakyti aktyvių veiksmų su ordinu.
1382 m. spalio 31 d. Dubysos žiočių saloje Jogailos ir Skirgailos vardu buvo pasirašytos trys sutartys su vokiečių ordinu. Viena sutartimi Lietuvos kunigaikščiai pasižadėjo apsikrikštyti, antra – padėti Ordinui prieš jo priešus. Trečiąja sutartimi Ordinui buvo atiduotas Žemaičių plotas tarp abiejų Ordino dalių iki Dubysos. Tačiau Jogaila, matyt, jau 1383 m. žinojo apie projektą kviesti jį Lenkijos karaliumi ir sutuokti su Jadvyga, ir jo politika įgavo savarankišką kryptį. Nutraukę su Jogaila santykius, kryžiuočiai labiau susidomėjo Vytautu ir, jį pakrikštiję, vėl iš jo ėmė kaulyti užrašyti Žemaitiją.
1383 m. Žemaičius Ordinui buvo užrašęs Jogaila, o 1384, 1392, 1400, 1409 m. Vytautas.
1398 m. spalio 12 d. Vytautas Didysis sudarė Nemuno saloje su Kryžiuočių ordinu sutartį (Salyno taika), pagal kurią Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė Ordinui užrašė Žemaičius iki Nevėžio upės. Jeigu iki to laiko žinomi Žemaičių padovanojimai Ordinui buvo tik pergamentiniai pažadai, tai ši sutartis ir Vytauto pažadas padėti užvaldyti Žemaičius, kryžiuočiams kėlė pagrįstas viltis. Tačiau Žemaičius Ordinas tevaldė tik iki 1401 m., kol Vytautas Vilniaus ir Radomo aktais formaliai įgijo LDK titulą. Tais pačiais m. sukilę žemaičiai sunaikino dvi pilis, kurias Ordinas buvo pasistatęs Žemaitijoje, tad po to Ordinas Žemaitijoje nebeturėjo kur įsitvirtinti ir jam liko daryti vien įprastus karinius žygius. Tada Ordinas Vytautą apkaltino tuo, kad šis sukurstė žemaičius.
1410 m. įvyko Žalgirio mūšis, po kurio baigėsi žemaičių karai su kryžiuočiais.
1411 m. vasario 1 d. Vyslos saloje priešais Torunę Lietuvos ir Lenkijos valstybės pasirašė sutartį su Vokiečių ordinu, pagal kurią Vytautui ir Jogailai iki gyvos galvos atiteko Žemaičių žemė.
1411 m. Žemaičių seniūnu Vytautas paskyrė Kęsgailą Valimantaitį.
1411–1795 m. Žemaitija buvo seniūnija. Tai teritorinis administracinis vienetas, kuris iki pat Nevėžio apėmė vakarinę Lietuvą. Ją sudarė žemės, o vėliau valsčiai. XVI a. pirmoje pusėje čia veikė 29 valsčiai, kurie vėliau beveik nekito. Be jų, į Žemaitijos seniūniją dar įėjo Jurbarko apylinkė ir didžiojo kunigaikščio Skirsnemunės dvaras (Užnemunės apylinkės, priklausiusios Vilkijos ir Veliuonos valsčiams bei Skirsnemunės ir Jurbarko dvaras).
Nuo XV a. penkto dešimtmečio pradžios Žemaičių seniūnija dar buvo vadinama ir Žemaičių kunigaikštyste. Jos kunigaikščiu titulavosi Lietuvos Didysis kunigaikštis.
1413 m. Vytautas ir Jogaila, savaitei nuvykę į Žemaitiją, simboliškai ją krikštijo, tuo tikėdamiesi susilpninti Ordino pretenzijas į Žemaičių žemę.
1413 m. Vytautas pirmasis iš Lietuvos valdovų Žemaičiams suteikė privilegiją (šio dokumento tekstas nėra išlikęs).
Po Žemaitijos krikšto žemaičiams susidarė geresnės sąlygos susipažinti su Vakarų Europos kultūra, naudotis šių šalių švietimo pasiekimais. Krokuvos universitete pirmieji studentai iš Žemaitijos pasirodė 1458 m. Daugiausia iš pradžių į Vakarų Europos aukštąsias mokyklas studijuoti važiuodavo jaunuoliai iš Kražių, Viduklės, Kaltinėnų, Raseinių, Kelmės, Varnių, Platelių, Alsėdžių, Telšių.
Mokyklų tinklas Žemaitijoje pradeda formuotis XV a. Spėjama, kad pirmoji parapinė mokykla pradėjo veikti Kražiuose. Pradinių–parapinių mokyklų skaičius Žemaitijoje ėmė didėti XVI a. pradžioje. Tuo laiku bažnyčių fundacijų aktuose užsimenama apie Tauragės, Joniškio, Telšių, Jurbarko, Krekenavos, Veliuonos, Šiaulėnų, Žagarės, Betygalos, Saločių, Sedos mokyklų įsteigimą.
1415 m. Konstancoje (Šveicarija) įvyko bažnytinis susirinkimas, kur buvo sprendžiamas ir Žemaičių likimas. (Žemaitijos reikalai buvo viena iš svarbiausių priežasčių, kuri subrandino didįjį konfliktą, žinomą Žalgirio kautynių vardu. Bet ir po Lietuvos–Lenkijos pergalės aiškumo nebuvo. Pirmieji ginčai tarp Vytauto ir Ordino prasidėjo dėl Žemaičių sienų. Tada, 1414 m., Vytautas ir Jogaila paskelbė Ordinui karą. Karui užsitęsus, popiežius Jonas XXIII atsiuntė savo legatą, Lozanos vyskupą Vilhelmą, kuris popiežiaus vardu pakvietė ginčą spręsti bažnytiniame susirinkime. Į Konstancos bažnytinį susirinkimą Vytauto iniciatyva atvyko 60 pakrikštytų žemaičių bajorų. Jie susirinkimui pateikė garsųjį Žemaičių skundą, kuriame daugiausiai buvo kalbama apie blogybes, kurias iš Ordino patyrė žemaičiai. Tačiau Konstancoje Ordinas turėjo daug šalininkų ir atsakymai į Žemaičių skundą buvo gana kieti ir agresyvūs. Pripažino kryžiuočiai Konstancoje tik tai, kad jie Žemaitiją laiko kaip „slidų ungurį už uodegos”. Ir vis dėlto, nors Konstancos bažnytinis susirinkimas neišsprendė Žemaitijos problemos, bet paklausė svarbiausio Žemaičių skundo prašymo – „įgalioti Jogailą ir Vytautą, kad jie, pasiėmę Vilniaus vyskupą Petrą ir Lvovo arkivyskupą Joną, atvyktų į Žemaitiją ir mus pakrikštytų, pastatytų mūsų krašte katedrą ir bažnyčių”.
1417 m. rudenį, baigiant krikštyti Žemaitiją, Vytautas vėl atvyko į šį kraštą ir pats parinko vyskupijos sostinę – Medininkus. Ten buvo pašventinta Katedros bažnyčia. Taip oficialiai 1417 m. buvo įkurta Žemaičių (Medininkų) vyskupija.
1418 m. kelių Žemaitijos sričių gyventojai pasipriešino naujovėms, įvestoms po krikšto, sukilo, išvarė kunigus ir vėl perėjo prie pagoniško tikėjimo.
1422 m. rugsėjo 27 d. Lietuva (Vytautas) ir Lenkija (Jogaila) sudarė sutartį su vokiečių ordinu (Melno taika), kuria buvo išspręsta Žemaitijos problema. (1422 m. Jogaila su Vytautu paskelbė Ordinui karą ir, sujungę savo kariuomenes, iš Lenkijos įsiveržė į jo žemes. Ordinas buvo nepasiruošęs kariauti ir gynėsi tik pilyse. Lietuvių ir lenkų kariuomenės nusiaubė visą kraštą. Ordino magistras buvo priverstas paprašyti taikos. Lietuvai atiteko beveik visa Žemaitija. Vokiečių ordinui, nežiūrint Vytauto pastangų, buvo užleistos Nemuno žiotys ir patogus priėjimas prie jūros su Klaipėda.) 1422 m. nustatytos sienos išsilaikė beveik penkis amžius (iki 1919 m. ).
Kai 1440 m. Trakų pilyje buvo nužudytas LDK Žygimantas Kęstutaitis, Lietuvos ponų delegacija, nuvykusi į Varšuvą, prašė Lietuvos sostą užimti Jogailos sūnų Kazimierą. Tačiau Žemaičiai vieningai rėmė Žygimanto sūnų Mykolą. Laukdami palankių Mykolo žygių, Žemaičiai sukilo ir išvarė seniūną Kęsgailą. Žemaičių priekyje stojo pagonis Daumantas, kuris nuėjo Vytauto bandytu politiniu keliu – ieškojo pagalbos pas kryžiuočius. Kazimierą rėmę Vilniaus ir Trakų aukštieji pareigūnai jau buvo į Kauną sutraukę kariuomenę ir norėjo jėga palaužti Žemaičių užsispyrimą. Pajutę, kad Mykolas pabėgo į Mozūrus, o pagalbos iš Ordino nebuvo, Žemaičiai sutiko derėtis. Jie reikalavo patvirtinti savivaldą. Kazimieras tada priėmė jų sąlygas ir patvirtino Žemaičiams privilegiją.
1441 m. Lietuvos Didysis Kunigaikštis Kazimieras suteikė Žemaičiams privilegiją. Šia privilegija Žemaitijai buvo suteiktas suverenitetas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje. Tai kartu buvo ir Vytauto suteiktos privilegijos Žemaitijai pratęsimas. Kazimiero privilegija buvo surasta 1661 m. V Žemaičių žemės pilies teismo knygoje. Žemaičiai pagal šią privilegiją turėjo išlaikyti tik tuos LDK dvarus, kurie buvo prie Vytauto. Kas prie Vytauto neturėjo pareigos pjauti šieno ar eiti į pilių statybos darbus – tie buvo paliekami laisvi. Kazimieras patvirtino visus dovanojimus bajorams ir kitiems kilmingiesiems, kuriuos buvo suteikęs Vytautas, Švitrigaila ir Žygimantas. Kazimieras pasižadėjo už Nevėžio upės nesiuntinėti savo pareigūnų ir teismų vykdytojų. Patiems Žemaičiams buvo suteikta teisė rinktis sau valdininkus ir seniūnus, kuriuos Kazimieras turėjo patvirtinti. Žemaičiai pagal privilegiją turėjo išlaikyti tik tuos LDK dvarus, kurie buvo prie Vytauto. Kas prie Vytauto neturėjo pareigos pjauti šieno ar eiti į pilių statybos darbus – tie buvo paliekami laisvi. Kazimieras patvirtino visus dovanojimus bajorams ir kitiems kilmingiesiems, kuriuos buvo suteikęs Vytautas, Švitrigaila ir Žygimantas. Kazimieras pasižadėjo už Nevėžio upės nesiuntinėti savo pareigūnų ir teismų vykdytojų. Patiems Žemaičiams buvo suteikta teisė rinktis sau valdininkus ir seniūnus, kuriuos Kazimieras turėjo patvirtinti. Tvirtindamas Žemaičių laisves, Kazimieras savo žinioje pasiliko tik Vytauto medžioklių vietas.Kazimiero privilegiją, vis pridėdami naujų laisvių, tvirtino Aleksandras (1492 m.), Žygimantas Senasis (1507 m.) ir vėliau Žygimantas Augustas ir Zigmantas Vaza. Kazimiero privilegiją, vis pridėdami naujų laisvių, tvirtino Aleksandras (1492 m.). Šioje privilegijoje buvo daug ankstesnių privilegijų punktų. Tvirtino ir Žygimantas Senasis (1507 m.), vėliau Žygimantas Augustas ir Zigmantas Vaza.1492 m. Žemaitijos privilegiją patvirtino LD kunigaikštis Aleksandras (1569 m.).
Nuo seno, gyvendama iš dalies atskirą politinį gyvenimą, Žemaitija su Didžiąja Lietuvos Kunigaikštyste bendradarbiavo pagal reikalą ir rodydavo savarankišką nusistatymą. Ordino kovose Žemaičiams buvo tekęs ypatingas vaidmuo. Jogaila, Vytautas ir Švitrigaila juos buvo kryžiuočiams iš viso padovanojęs šešis kartus.
1440–1492 m. Žemaitijoje buvo pastatytos pirmosios katalikų bažnyčios. Tikslus jų skaičius nežinomas, skiriasi istorikų darbuosse nurodomas jų skaičius. Žinoma, kad jų galėjo būti nuo 10–11, o gal ir daugiau. Pirmiausiai jos buvo pastatytos Alsėdžiuose, Ariogaloje, Kaltinėnuose, Krakėse, Kražiuose, Liokėje, Pašvintinyje, Raseiniuose, Šiauliuose, Šiluvoje, Veliuonoje ir Viduklėje, o katedrinė bažnyčia – Medininkuose (dabar Varniai).
Apie XVI a. iki pat Baltijos jūros gyvenę kuršiai perėjo prie lietuvių kalbos, nors dalis jų, ypač Mažojoje Lietuvoje gyvenusių kuršių, ir toliau kalbėjo kuršių kalba.
XVI a. Žemaitija buvo suskirstyta į 29 (kartais nurodomas skaičius 28) pavietus.
XVI a. Žemaitijos kultūriniam gyvenimui, švietimui didelę įtaką darė Reformacija.
XVI a. viduryje Žemaičių vyskupystėje buvo 38 bažnyčios.
1581 m. padėtas pagrindas Varnių kunigų seminarijai. Lėšas patalpoms statyti skyrė vyskupas Merkelis Giedraitis.
XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje, vadovaujant vyskupui Merkeliui Giedraičiui, daug dėmesio skirta Žemaičių vyskupystės organizacijai sutvarkyti.
Mokyklų skaičius Žemaitijoje labai išaugo XVII a. Vien iki XVII a. vidurio oficialiuose dokumentuose randama žinių apie 20 tuo metu Žemaitijoje veikusių parapinių mokyklų.
1595 m. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje išleista pirmoji lietuviška knyga. Tai buvo į lietuvių kalbą išverstas Ledesmos Katekizmas. Knygą išvertė, spaudai parengė Varnių kanauninkas Mikalojus Daukša. Šiam darbui jį paskatino Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. Katekizmas buvo skirtas Žemaičių vyskupystei.
1599 m. M. Daukša lietuvių kalba išleido garsųjį J. Vujeko Postilės vertimą, į kurį buvo įdėta paties M. Daukšos parašyta prakalba lenkų ir lotynų kalbomis.
1602 m. Žemaitijoje įkurtas pirmasis vienuolynas – Kretingoje Jonas Karolis Chodkevičius įkurdino pranciškonus.
1616 m. Kražiuose įkurta kolegija – svarbiausias tuo metu Žemaitijoje veikęs religijos ir kultūros centras, kuriam vadovavo jėzuitai. Tai buvo populiariausia ir garsiausia aukštesnės pakopos mokykla Žemaitijoje. Nuo 1654 m. kita jėzuitų kolegija veikė Pašiaušėje.
1622 m. vyskupas St. Kiška, iš pradžių siuntęs savo klierikus į Vilnių, juos perkėlė į Varnius. Čia, prie katedros buvo pastatyti seminarijos namai. Seminaristus mokė ir auklėjo jėzuitai. Tačiau greitai Žemaičių kunigų seminarija buvo perkelta į Kražius (1626–1630), nes jėzuitams buvo patogiau klierikus mokyti prie savosios kolegijos. Naujus gražius medinius seminarijos rūmus Varniuose apie 1744 m. pastatė vyskupas A. Tiškevičius. Čia iš Kražių perkelti aštuoni studentus. 1864 m. Žemaičių kunigų seminarija, rusų valdžiai reikalaujant, buvo perkelta į Kauną.
1636 m. įvyko Žemaičių vyskupystės sinodas, kuris ypač atkreipė dėmesį į Žemaitijos gyventojų švietimo reikalus. Šio sinodo nurodymu prie visų vyskupystėje veikusių bažnyčių turėjo būti įsteigtos mokyklos ir išlaikomi mokytojai.
1654 m. m., prasidėjus karui su švedais, prasidėjo ir didžiosios Žemaitijos nelaimės, kurios šio krašto neapleido iki baisiojo 1710–1711 m. maro.
1655 m. rugpjūčio 17 d. J. Radvilos įkalbėti 436 Žemaitijos bajorai pasirašė sutartį su švedais.
1656 m. balandžio pabaigoje Žemaitijos kunigaikštystėje, Breslaujos, Ukmergės ir Upytės pavietuose prasidėjo sukilimas prieš čia dislokuotas švedų įgulas.
1655–1661 m. vykęs karas su švedais ir jo metu prasidėjęs maras Žemaitiją labai nualino.
1678–1679 m. žemaičiai vėl dalyvavo susirėmimuose su švedais, kai švedai, norėdami užpulti Prūsiją, turėjo iš Kuršo pereiti per Žemaitiją.
1702 m. sausio 27 d. Karolis XII su pagrindinėmis švedų kariuomenės jėgomis perėjo LDK sieną ir įžengė į Žemaitiją. Vasario 17 d. jis jau buvo pasiekęs Raseinius.
Po 1710–1711 m. baisiojo maro Žemaitijoje ištisi kaimai liko tušti. Žemaitija neteko beveik dviejų trečdalių gyventojų.
1764 m. buvo įsteigti Pilies ir Žemės teismai Telšiuose. Tai reiškė, kad Žemaitijos kunigaikštystėje sukuriami du administraciniai–teisiniai padaliniai. Į vieną įėjo 13 Raseinių, o į kitą 15 buvusių Telšių pavietų. Po 11 m. teismas iš Telšių buvo perkeltas į Šiaulius. 1790 m. Telšių, kaip teisinio–administracinio vieneto, reikšmė buvo atstatyta, paliekant minėtas institucijas ir Šiauliuose.
1769 m. įvyko Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas.
1791 m. atsirado trys Žemaitijos pavietai (žemės), oficialiai vadintos apskritimis. Jų valdymą iš esmės perėmė rusų valdžia.
1795 m. po trečiojo Respublikos padalinimo Žemaitija atiteko Rusijai. Tais m. visas kairysis Nemuno krantas nuo Baltstogės iki Šakių buvo prijungtas prie Prūsijos, o kita dalis, kuriai XIX a. lietuviai ir žemaičiai davė neoficialų Užnemunės vardą, buvo įjungta į penkmetį gyvavusios ir nuo Napoleono Prancūzijos priklausiusios Varšuvos kunigaikštystės sudėtį. Po Prancūzijos pralaimėjimo Rusijai (1812 m.) ir po Vienos kongreso (1815 m.) Užnemunė tapo autonominės Lenkijos karalystės, įėjusios į Romanovų imperijos sudėtį, dalimi.
Per 1830–1831 m. sukilimo metu žemaičių bajorai savo reikalavimais neišsiskyrė iš bendrųjų politinių unijinių reikalavimų. 1831 m. birželio 3–20 dienomis veikė Žemaitijos centrinė vyriausybė. Ji buvo sudaryta Tytuvėnuose iš Raseinių, Šiaulių, Telšių apskričių sukilėlių keturių valdžios atstovų.
1843 m. pertvarkant visą šiaurės krašto administraciją, iš Vilniaus gubernijos buvo atkirstos 7 vakarinės apskritys ir tuo būdu sudaroma iki Pirmojo pasaulinio karo išsilaikiusi Kauno gubernija, ė kurią įėjo didžioji Žemaitijos dalis.
1844 m. uždaryta Kražių gimnazija.
1863 m. sukilime aktyviai dalyvavo žemaičiai. Po šio sukilimo buvo nutraukta Žemaitijos bajoriškų seimelių veikla.
1864 m. Žemaičių vyskupijos centras iš Varnių, kur dar Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais buvo įkurta pirmoji Žemaičių katedra, buvo perkeltas į Kauną.
1886 m. lapkričio 19 d. įvyko Kęstaičių (Alsėdžių valsčius) bažnyčios gynimas – pirmasis masinis žemaičių pasipriešinimas rusų kėslams pravoslavinti katalikų bažnyčią Lietuvoje.
Rusų valdžiai pareikalavus, kad Žemaičių vyskupas uždarytų Kęstaičių bažnyčią, vienuolyną ir kunigų prieglaudą, apylinkės žmonės subruzdo ir pasiryžo neleisti to padaryti. Bažnyčia buvo šešias savaites d.–naktį saugoma ir visi atvykę rusų valdininkai išvejami. Tada gubernatorius nutarė panaudoti karinę jėgą ir pats ėmėsi vadovauti operacijai. Iš Telšių buvo atsiųsti trys kazokų eskadronai. Kazokai, naudodami ginkluotę, išvaikė sargybinius iš šventoriaus. Likusieji gynėjai tuo metu bažnyčioje giedojo šventas giesmes. Tada gubernatorius kazokams įsakė įsiveržti į sausakimšai gynėjų prisigrūdusią bažnyčią ir jėga juos išmesti. Žmonės klūpojo susikibę rankomis, giedojo giesmes ir nėjo lauk iš savo šventovės. Tada kazokai puolė po vieną plėšti susikibusius maldininkus ir vesti juos lauk iš bažnyčios. Prasidėjo kautynės viduje ir aplink bažnyčią. Išvestuosius apdaužė ir vakare išvežė į Telšių kalėjimą. Tarp suimtųjų buvo ir moterų. Po to bažnyčios šventenybės buvo nugabentos į Telšius, kazokai ėmė naikinti bažnyčią. Jie kirviais sukapojo altorius, kryžius, sakyklą, klausyklas, šventoriuje kryžiaus kelio stotis–– koplytėles, sudaužė paveikslus ir bandė nugriauti bokštą bei nuplėšti stogą, bet, nebaigę savo darbo, kartu su gubernatoriumi išvyko iš Kastaičių.
1869–1870 m. vyko garsioji pirmoji knygnešių byla, per kurią daugiausiai nukentėjo Žemaitijos kunigai, kurie platino Tilžės klebono Zabermano vardu išspausdintas M. Valančiaus knygeles.
1893 m. lapkričio 21–22 dienomis įvyko Kražių skerdynės. Rusų valdžiai kėsinantis uždaryti Kražių bažnyčią, žemaičiai ėmė budėti bažnyčioje, ir Raseinių isprauninkas jos uždaryti neįstengė. Lapkričio 22-osios naktį bažnyčios uždaryti atvyko pats Kauno gubernatorius M. Klingenbergas. Žmonės jo neklausė. Tada maldininkus puolė 70 žandarų ėmė juos varyti iš bažnyčios. Gynėjai pasipriešino. Tik ryte, iš Varnių atvykus 300 kazokų, kražiškiai buvo nugalėti. Devyni iš jų per susirėmimus žuvo, 44 buvo sunkiai sužeisti, apie 150 suimta ir pasodinta į kalėjimą.
1905–1907 m. įvykiai Rusijoje Žemaitiją paskatino kovoti už savo politinę ir ekonominę nepriklausomybę.
1925 m. gegužės 14 d. Vytauto Didžiojo universitete įregistruota žemaičių studentų Simono Daukanto draugija.
1926 m., kuriant Lietuvos bažnytinę provinciją, iš Žemaičių vyskupijos buvo sudaryta Kauno arkivyskupija, Telšių bei Panevėžio vyskupijos.
1932 m. vasario 16 d. Telšiuose įkurtas Žemaičių „Alkos“ muziejus.
1938 m. išleista pirmoji žemaičių poezijos ir prozos antologija „Žemaičiai” (sudarė Stasys Anglickis).
1941 m. birželio 25 d. bolševikai Rainių miškelyje nukankino 73 politinius kalinius.
1991 m. pastatyta, pašventinta Rainių Koplyčia – paminklas tautos kančioms.
1991 m. gegužės 25 d. įvyko pirmasis Žemaičių kultūros draugijos suvažiavimas (draugijos pirmininkas Stasys Kasparavičius).
1994 m. liepos mėn. įkurta Žemaičių akademija (rektorius Adomas Butrimas).
1995 m. įkurta Akademinio žemaičių jaunimo korporacija „Samogitia“ (vadovės: pirmoji – Danutė Mukienė, antroji – Loreta Mukaitė (Sungailienė).
1996 m. įkurtas Žemaičių kultūros informacijos centras Vilniuje (vadovė Danutė Mukienė).
1998 m. įkurtas Žemaičių kultūros, akademinio jaunimo ir vaikų rėmimo fondas (pirmininkė profesorė Viktorija Daujotytė), kuris veikė iki 2018 m..
2004 m. Vilniuje įsteigta visuomeninė organizacija „Regionų kultūrinių iniciatyvų centras“ (pirmininkė – Danutė Mukienė), kuris perėmė iki to laiko Žemaičių kultūros draugijos informacinio kultūros centro vykdytas pagrindines funkcijas.
2006 m. Telšiuose paminėtas Telšių vyskupijos įkūrimo 80-metis ir keletas kitų su miesto istorija susijusių jubiliejų
2019 m. Lietuvos Respublikos Seimas buvo paskelbęs Žemaitijos įkūrimo m. (tais m. buvo minimos 800-ies m. jubiliejus nuo pirmojo Žemaitijos paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose).
Parengė RKIC