Žemaitijoje gimę iškilūs fotografai

 

Ričardas Anusauskas – fotografas, menininkas, pianistas, kompozitorius, dainų autorius, spaudos darbuotojas, verslininkas, Lietuvos foto menininkų sąjungos narys. Nuo 2002 m. – Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos (LATGA), Vilniaus miesto darbdavių ir verslininkų konfederacijos tarybos, Vilniaus klubo narys.

Gimė 1958 m. vasario 5 d. Šiauliuose. 1972–1976 m. studijavo Šiaulių muzikos technikume, kuriame įgijo pianisto specialybę. Kurį laiką vertėsi grodamas pianinu, fortepijonu. 1976–1981 m. studijavo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete, ten įgijo estradinio orkestro vadovo specialybę, o 1982–1985 m. žinias gilino Leningrado Kultūros institute ir įgijo masinių estradinių renginių režisieriaus specialybę.

Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo su Algirdu Kaušpėdu organizavo pirmąjį „Roko maršą“ per Lietuvą, buvo atsakingas už Šiaulių zoną. Buvo Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) lengvosios muzikos orkestro direktorius.

R. Anusauskas – fotomenininko Rimanto Dichavičiaus vadybininkas. Kartu su juo ir su kitais kolegomis leidžia meno žurnalą „Baltic Art“, kuriame pristatomi Baltijos regiono dailės kūrėjai., kompozitorius, dainų (rašomų dukrai Evelinai) autorius. Anusauskas yra kelių autorinių CD autorius, parašė daugiau negu 60 dainų ir tekstų. Užsiima plokštelių, DVD muzikinių klipų leidyba.

Fotografuoti pradėjo nuo 15 metų (profesionaliai – nuo 2003 m.). Sukaupė didelį fotografijų archyvą įvairia tematika. Didelė dalis – iš kelionių (yra aplankęs daugiau kaip 170 valstybių).

Surengė daugiau nei 150 foto darbų parodų. Daugelis iš jų – tarptautinės: Prancūzijos Bordo pilyje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Rusijoje, Latvijos mokslų akademijoje Rygoje, daug kartų Baltarusijos mieste Vitebske ir kt. Jo darbai publikuojami Lietuvos ir užsienio spaudos leidiniuose, interneto tinklalapiuose, ne kartą rodytos laidos per įvairius televizijos kanalus Lietuvoje ir užsienyje. 2012 m. jis kartu su geriausiu pasaulio fotografų penkiasdešimtuku buvo pakviestas į pasaulinį fotografijos kongresą Kinijoje, kur pristatė savo kūrybinius pasiekimus. Už kūrybinius ieškojimus ir pasiekimus 2012 m. apdovanotas LATGA aukso žvaigžde. Jo darbų yra įtraukta į Lietuvos fotomenininkų leidžiamą prestižinį albumą „Lietuvos fotografija: „Vakar ir šiandien“, žurnalą „Foto žurnalas entuziastams“.

Spaudai parengė 5 foto darbų albumus: „Toli iš Arti“, „Mandarininė antelė“, „Azijos dvasia“, „Gražuolė Lietuva“, „Čia Lietuva“.

2017 m. pristatė dokumentinį filmą apie laukinę Lietuvos gamtą „Keturi metų laikai“.

 

***

 

Romualdas Kęstutis Augūnas – fotografas, alpinistas, alpinizmo instruktorius, fotografijų knygų, straipsnių apie alpinizmą autorius.

Gimė 1938 m. balandžio 14 d. Šiauliuose. Mokėsi Gelvonų vidurinėje mokykloje, 1954–1958 m. – Kauno politechnikume, 1969 m. baigė Kauno politechnikos institutą, kuriame įgijo inžinieriaus statybininko specialybę. 1961–1991 m. dirbo įvairiose pareigose Komunalinio ūkio projektavimo institute, 1991–2004 m. buvo UAB „Arfa“ direktorius. 2003 m. jam buvo patikėtos Nacionalinio fotografijos meno fondo direktoriaus pareigos.

Fotografuoti pradėjo 1958 m., kai pirmą kartą išvyko į kalnus.

1969 m. Vilniaus profsąjungų kultūros rūmuose buvo surengta jo pirmoji darbų paroda.

1970 m. tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariu, 1997 m. – Tarptautinės meninės fotografijos federacijos menininku fotografu. 

2005 m. jam suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas, 2008 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos Garbės nario vardas.

Jo kūryba įvertinta įvairiuose konkursuose, parodose įvertinta keliomis dešimtimis įvairių apdovanojimų (pagrindiniais prizais, medaliais, premijomis).

R. K. Augūnas yra vienas pirmųjų Lietuvos alpinistų. 1958 m. jis kartu su Lietuvos komanda įkopė į Elbrusą. 1964 m. vadovavo Lietuvos alpinistų komandai, kuri įkopė į 6 080 m aukščio Pamyro viršukalnę (Tadžikija) ir pavadino ją Lietuvos viršūnės vardu. Dalyvavo kopiant į Čiurlionio viršūnę ir Donelaičio viršūnę. 1969 m. užkopė į Žalgirio viršūnę. 1979 m. Tian Šanio kalnuose vieną viršūnė pavadino Nemuno vardu.

 

Žymiausi R. K. Augūno sukurti fotografijų ciklai

  • Nuo 1960 m. – Lietuvos žmonės
  • 1962–1983 m. – Kalnai ir žmonės
  • 1969 m. – Po Egipto saule
  • Nuo 1969 m. – Mano giminės
  • 1976–1989 m. – Indijos motyvai
  • 1976–1990 m. – Po Pietryčių Azijos šalis
  • 1978 m. – Draugystės akimirkos Konge
  • Nuo 1980 m. – Kraštovaizdžio peizažai

 

Surengtos svarbiausios R. K. Augūno kūrybos  parodos

  • Maskva – 1977, 1979 ir 1989 m.
  • Brazavilis, Kongas – 1980 m.
  • Talinas, Estija – 1985 m.
  • Blagojevgradas, Bulgarija – 1987 m.
  • Katmandu, Nepalas – 1989 m.
  • Arcbergas, Vokietija – 1990 m.
  • Tokijas, Japonija – 2004 m.
  • Minskas, Baltarusija – 2006 m.
  • Surengta per 90 personalinių fotografijų parodų įvairiose Lietuvos miestų galerijose iš jų 35 alpinistine kalnų tematika.

 

Išspausdinti svarbiausi R. K. Augūno leidiniai

  • Draugystės akimirkos Konge: Romualdo Augūno meninės fotografijos parodos katalogas. – Vilnius, 1979
  • Po Pietryčių Azijos šalis: Romualdo Augūno meninės fotografijos parodos katalogas. – Vilnius, 1981.
  • Kalnų viršūnėmis: meninės fotografijos parodos katalogas. – Vilnius, 1983. Archyvuota kopija 2014-09-15 iš Wayback Machine
  • Tas didelis mažas pasaulis: fotografijų albumas / Romualdas Augūnas (sud. Aleksandras Macijauskas). – Kaunas, 1998. Archyvuota kopija 2014-09-16 iš Wayback Machine
  • Žmonės kalnuose: fotoalbumas / Romualdas Augūnas (sud. Aleksandras Macijauskas). – Vilnius, 2002. Archyvuota kopija 2014-09-15 iš Wayback Machine
  • Sapnuoju Lietuvą: fotografijos (1960–2010) / Romualdas Augūnas (sud. Aleksandras Macijauskas). – Vilnius, 2011.
  • Čiurlionis – Donelaitis – Lietuva ( Lietuvos alpinistų ekspedicija į Pamyrą 1964 m. fotografijų albumas). Vilnius, 2014. AU41.Plačiau:http://alpinizmo.vikis.lt/wiki/index.php/R.Aug%C5%ABnas_%22%C4%8Ciurlionis-Donelaitis-Lietuva%22 Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine

 

***

 

Giedrius Baranauskas (1968–2023) – fotografas, žurnalistas, Lietuvos spaudos fotografų klubo, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys.

Gimė 1968 m. kovo 10 d. Šiauliuose.

Mokėsi Šiaulių Medelyno vidurinėje mokykloje. 1991 m. baigė Vilniaus technologijos technikumą. 1991–2020 m. buvo dienraščio „Šiaulių kraštas“ fotoreporteris.

Jis yra šių konkusų laureatas: 1995 m. – „Mes ir mūsų gamta“, 1995 m. – „Fotožurnalistika“ laureatas, 1997 m. – „Žmogiškasis orumas ir socialinė izoliacija“, 1998 m. – „Mūsų moterų pasaulis“.

2000 m. Šiaulių fotografijos muziejuje surengė autorinę fotodarbų parodą „2,5 sekundės Šiaulių krašte“, skirtą dienraščio 10-mečiui. Jo nuotraukų yra išspausdinta fotoinformaciniuose leidiniuose „Šiauliai. Šiaurės Lietuva“, „Tai Lietuva“ (2001–2002 m.), knygoje „Tėvo Stanislovo pamokslai“.

G. Baranauskas mirė 2023 m. birželio 21 d.

 

***

 

Alfonsas Budvytis (1949–2003) – fotografas.

Gimė 1949 m. sausio 1 d. Balsėnuose (Švėkšnos valsčius, dab. Klaipėdos raj. teritorija). 1967–1971 m. studijavo farmaciją Kauno medicinos institute.

Yra surengęs individualių fotografijos parodų Lietuvoje (1987–1988 m., 1993 m., 1996 m.) ir užsienyje (Talinas, 1988 m., Varšuva, 1995 m.).

Sukūrė fotografijų ciklus „Vilniaus vaizdai“ (1986–1992 m.), „Lietuvos miesteliai“ (1988–1992 m.), „Tylioji gamta“ (nuo 1991 m.).

Jo fotografijos konceptualios, motyvai minimalistiniai, fragmentiški. Kūrinių fonas palengva keičiasi nuo pelenų pilkumo iki visiško juodumo, primena piešinį plunksna.

1994 m. A. Budvyčiui suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos fotografo meninino vardas, 2002 m. jis apdovanotas Lietuvos Vyriausybės meno premija.

A.Budvytis mirė 2003 m. spalio 30 d. Vilnius, palaidotas Veiviržėnų (Klaipėdos raj.) kapinėse).

 

***

 

Voiciech Buiko (1882–1942) – fotografas.

V. Buiko gimė 1882 m. Šiauliuose gydytojo šeimoje.

Baigė žemės ūkio mokyklą. Fotografija susidomėjo, fotografuoti pradėjo studijuodamas. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. 1918 m. apsigyveno Varšuvoje. Čia, taip pat ir Pšasnyše, Breste, Vilniuje dirbo geodezininku Varšuvoje. Gyvendamas Vilniuje bendravo su fotografu Jan Bułhak, priklausė Vilniaus fotografų draugijai, fotografavo Vilniaus architektūrą, kraštovaizdį, žmones. Jo darbai buvo pristatyti Vienoje ir Niujorke surengtose parodose . 

1941 m. NKVD suėmė V. Buiko ir ištrėmė į Rusijos gilumą. Tiksli jo mirties vieta ir data nežinoma (spėjama, kad VBuiko mirė 1942 m. buvusios SSSR teritorijoje).

 

***

 

Rimantas Vladislovas Dichavičius – dailininkas, fotomenininkas, leidėjas. Gimė 1937 m. kovo 1 d. Grimzeliuose (Kelmės valsčius, dabar Kelmės rajono teritorja). 1952–1957 m. mokėsi Kauno taikomosios dailės technikume, 1957–1963 m. studijavo Lietuvos dailės instituto Grafikos fakultete, 1964–1968 m. buvo žurnalo „Moksleivis“ , 1969–1979 m. – leidyklos „Mintis“ meninis redaktorius.

1965 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos, 1970 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos, AFIAP (Tarptautinės fotomenininkų sąjungos) nariu.

1978 m. atsidėjo kūrybiniam darbui, bendradarbiauja su leidyklomis, redakcijonmis, galerijomis.

Svarbiausi R. V. Dichavičiaus darbai

  • „Žiedai tarp žiedų“ (albumas 1987–1990 m.) – keturi leidimai ir su juo susijusi paroda, apkeliavusi daugelį šalių.
  • „Lietuvos etnografija“ (nuo 1960 m., kelių tūkstančių fotografijų ciklas)
  • „Formų pasaulyje“ (1965 m. fotografijų ciklas)
  • „Vizijos“ (2006 m.)
  • „Edmundas Laucevičius. XV-XVII a. knygų įrišimai Lietuvos bibliotekose“. (1976 m. )
  • „Kultūros darbuotojų portretai“ (fotografijų ciklas, susijęs su Vilniaus Universiteto 400 m. jubiliejumi)
  • Kalendoriai su Lietuvos dailininkų kūryba ir gintaro kolekcija.
  • Dailininkų kūrybos monografijos: „Antanas Kmieliauskas“ ( 2001 m. ir 2003 m, du leidimai), „Šarūnas Sauka“ (2001 m.), „Algimantas Švažas“ (2014 m.), „Giedrius Kazimierėnas“ (2008 m.), „Giedrius Kazimierėnas. Žalgiris. Rūstybės diena“ (2017 m.), „Jurij Jakovenko. Linea Magica“ (2008 m.)
  • Baltijos šalių dailininkų kūrybos almanachas „Baltic Art“ (2004 m.)
  • „Laisvės paženklinti. Dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei“. Trys tomai: 2012 m., 2013 m., 2016 m. (pristatoma 2014 dailininkų, per 5000 kūrinių). Trys tomai išleisti, pardavus žemę, už kurią su tėvais buvo ištremtas į Sibirą.
  • „Laisvės šviesa“ (2012 m.). Politinių kalinių ir tremtinių leidinys.
  • „Osetija-Alanija“ (kartu su Antanu Varanka, 2003 m.- 2016 m., keturi leidimai)
  • „Pelenė“ (1989 m. )
  • „Jie ėjo su mumis į laisvę“ (2015 m., Valerijos Dichavičienės fotografijų albumas)
  • „Paminklas paminklui“ (2020 m.) – fotografijų albumas, skirtas sunaikintoms žydų kapinėms atminti Vilniuje, Olandų g.

 

Svarbiausi R. V. Dichavičiaus apdovanojimai

  • 1987 m. – Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas
  • 1994 m. – Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) garbės vardas
  • 1997 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys
  • 1998 m. – Minsko dailės akademijos garbės narys
  • 2000 m. – Lauryno Ivinskio premija
  • 2003 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija
  • 2003 m. – Osetijos-Alanijos nusipelniusio meno veikėjo vardas
  • 2004 m. – Estijos Baltosios žvaigždės ordino Karininko kryžius
  • 2007 m. – LDK Gedimino ordino Karininko kryžius
  • 2016 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius
  • 2016 m. – Juozo Keliuočio premija
  • 2018 m. – visuomeninis Santarvės ordinas
  • Daugiau kaip 20 aukso, sidabro, bronzos medalių, gautų tarptautinėse dailės ir foto parodose

 

  1. V. Dichavičiaus fotografijų yra šiose fotografijų kolekcijose:
  • Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Vilnius
  • Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Vilnius
  • Antakalnio galerija, Vilnius
  • Fotografijos muziejus, Šiauliai
  • Nacionalinis muziejus, Jeruzalė, Izraelis
  • Žydų kultūros centras, Paryžius, Prancūzija
  • Žydų muziejus, Vilnius; FIAP kolekcija, Lozana, Šveicarija
  • Oxford Centre for Hebrew and Jewish studies, Didžioji Britanija
  • Liudo Truikio memorialinis muziejus, Kaunas
  • Lietuvos žydų bendruomenė
  • Lietuvos nacionalinis muziejus
  • Vilniaus universiteto Grafikos kabinetas
  • Mažeikių muziejus, Mažeikiai

 

Išspausdinti svarbiausi leidiniai, kuriuose paskelbta R. V. Dichavičiaus nuotraukų:

  • Edmundas Laucevičius. Knygų įrišimai Lietuvoje. 1976 m.
  • Žiedai tarp žiedų. – Vilnius: Mintis, 1987, 1988, 1989, 1990 m
  • Rimantas Dichavičius. Amžinoji versmė / Parodos katalogas. – Čikaga, Santa Monica, 1996 m.
  • Talentu ir širdimi / Kalendoriai, Vilnius, 1996–2003 m.
  • Gintaras. Kalendoriai.
  • K. Čiurlionis ir nūdiena. Kalendoriai
  • Vizijos. 2006.
  • Edmundas Laucevičius, Birutė Rūta Vitkauskienė. Lietuvos auksakalystė XV-XIX amžiu 2001 m.
  • Antanas Kmieliauskas. 2001, 2003 m.
  • Laisvės paženklinti. Dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei. Trys tomai. 1 – 2012, 2 – 2013, 3 – 2016 m.
  • Jurtij Jakovenko. Linea Magica. 2008 m.
  • Giedrius Kazimierėnas. Lietuvos istorija tapyboje. 2009 m.
  • Šarūnas Sauka. 2011 m.
  • Giedrius Kazimierėnas. Žalgiris. 2012 m.
  • Algimantas Švažas. 2014 m.
  • Alanija-Osetija. Du leidimai.
  • Valerija Dichavičienė. Jie ėjo su mumis į laisvę. 2015 m.
  • Paminklas paminklui, 2019 (2020) m.
  • Giedrius Kazimierėnas. Pragaro giesmės. 2021 m.
  • Jonas Dikavičius. Po neramios nakties. 2021 m.(brolio Jono Dikavičiaus prisiminimai)
  • Kęstutis Trečiakauskas. Be pavadinimo. 2022 m.
  • Gruzdžių ir Dichavičių giminės istorija. Prisiminimai ir atradimai. 2022 m.
  • Dichavičių, Gruzdžių ir Semenavičių giminės istorija. 2023 m.

R.V. Dichavičius yra iliustravęs ir apipavidalinęs daugiau kaip 300 knygų

 

 Svarbiausios R. V. Dichavičiaus kūrinių parodos

  • Profsajungų kultūros rūmai, Vilnius, 1969;
  • Parodų galerija, Nyiregyhaza, Vengrija, 1986;
  • K. Čiurlionio galerija, Čikaga, JAV, 1987;
  • Santa Monikos koledžas, JAV, 1988;
  • Centriniai žurnalistų rūmai, Maskva, Rusija, 1989; „Žiedai tarp žiedų“ sensacinga paroda – apie 20 000 lankytojų per dieną, truko 5 mėn.
  • Miesto biblioteka, Leenwardenas Olandija 1992;
  • Operos ir baleto teatras, Duisburgas, Vokietija, 1992;
  • Miesto savivaldybė, Hürthas, Vokietija, 1992;
  • Pilies galerija, Heidelbergas, Vokietija, 1992;
  • Miesto magistratas, Epinry-sur-Saine, 1993;
  • Fujifilm fotografijos galerija, Kaunas, 1994;
  • Algimanto galerija, Panevėžys, 1994;
  • K. Čiurlionio galerija, Čikaga, JAV, 1994;
  • Fotografijos koledžo galerija, Santa Monika, JAV, 1994;
  • Centrinė architektų salė, Praha, Čekija, 1996;
  • Medalių galerija, Vilnius, 1996; Podkowa Liasna galerija, Varšuva, Lenkija, 1997;
  • Lietuvos ambasada, Varšuva, Lenkija, 1997;
  • Miesto rotušės galerija, Torunė, Lenkija, 1997;
  • Galerija Baroti, Klaipėda, 1997; Architektų salė, Praha, Čekija, 1997;
  • Baltijos meno ir muzikos festivalis, Torunė, Lenkija, 1998;
  • „Vizijos“, fotografijos galerija, Prospektas, Vilnius, 2000;
  • Kriaučiūno viešoji biblioteka, Marijampolė, 2001;
  • Fotografijos muziejus, Šiauliai, 2001; Fotografijos galerija, Klaipėda, 2001;
  • „Vizijos“, galerija Stiklo karoliukai, Vilnius, 2002;
  • „Vizijos“, Rašytojų klubas, Vilnius, 2002.
  • „Vizijos“, Lietuvos Policijos departamentas, 2015 m.
  • Retrospektyvinė paroda 80-mečio proga. Galerija „Arka“, 2018 m.
  • „Peržengus užmaršties ribą“, Vilniaus Antakalknio seniūnija, 2019 m.
  • „Laiko ženklai“, Antakalnio galerija, 2020 m.
  • LITEXPO, 2020 m.
  • COMPENSA, 2021 m.
  • „Vardai, tapę mūsų laiko ženklais“, Vilnius, Kazio Varnelio namai-muziejus, 2022 m.
  • „Vardai, tapę mūsų laiko ženklais“, Palanga, Jono Šliūpo namai-muziejus, 2022 m.
  • Paroda Menų akademijos Pelėdų kalno galerijoje, 2022 m.
  • Mažeikių muziejus, 2022 m.
  • „Žiedai tarp žiedų“. Galerija „Ardor11“, Vilnius. 2022 m.

 

 Svarbiausios grupinės kūrybos parodos, kuriose eksponuori R. V. Dichavičiaus darbai

  • „9 Lietuvos fotografai“, Centriniai žurnalistų namai, Maskva, Rusija, 1969;
  • Istorijos ir etnografijos muziejus, Leningradas, Rusija, 1972;
  • Novosibirskas, Rusija, 1972; Kultūros rūmai Ural, Sverdlovskas, Rusija, 1974;
  • FNAC Montparnasse galerija, Paryžius, Prancūzija, 1979;
  • Fotografų galerija, Londonas, Anglija, 1980; Fotografijos centras, Stokholmas, Švedija, 1985;
  • „Peizažas ir aktas iš Lietuvos“, Potsdamas, Vokietija, 1986;
  • Fotografijos draugija, Kopenhaga, Danija, 1987; Fotografijos muziejus, Helsinkis, Suomija, 1987;
  • UNESCO būstinė, Paryžius, Prancūzija, 1987;
  • „Aktas šiuolaikinės Rytų Europos fotografijoje“, galerija Canon, Amsterdamas, Nyderlandai, 1987;
  • Jaunimo rūmų parodų salė, Leningradas, Rusija, 1988;
  • Miesto salė, Vespremas, Vengrija, 1989;
  • „L’Anne de l’Est“. Muse d’ Elyse, Lozana, Šveicarija, 1990;
  • „Per meilę į tiesą“, Laband galerija, Los Andželas, JAV, 1991;
  • Fotografijos muziejus, Talinas, Estija, 1991;
  • „Uždrausti Lietuvos fotografų aktai“, Miunchenas, Vokietija, 1996;
  • Tarptautinis diaporamų festivalis, Ambérieu en Bugey, Prancūzija, 1997;
  • Taikomosios dailės galerija, Vilnius, 1997;
  • Mickevičiaus biblioteka, Vilnius, 2002.
  • Tuskulėnų rinties parko galerija. 2021 m.
  • Galeria Sztuki Rozruch, Poznanė, Lenkija. 2022 m.
  • Šv.Tomo bažnyčia, Berlynas, Vokietija. 2022 m.

 

***

 

Rimgaudas Eilunavičius – inžinierius, fotografas, žurnalistas.

Gimė 1938 m. sausio 28 d. Šiauliuose. 1957 m. baigė Šiaulių darbo jaunimo vakarinę mokyklą. 1955–1958 m. dirbo Šiaulių dviračių gamykloje, 1958–1965 m. studijavo Kauno politechnikos institute ir dirbo instituto laboratorijoje. 1966–1967 m. buvo Kauno statybos tresto Nr. 2 inžinierius, Gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos direktoriaus pavaduotojas. 1967 m. jo iniciatyva įsteigta Kino mėgėjų draugija (iki 1971 m. buvo jos pirmininko pavaduotojas. 1971–1977 m. dirbo Lietuvos kūno kultūros ir sporto komitete. 1977–1989 m. buvo laikraščio „Tiesa“ redakcijos fotokorespondentas, Žemės ūkio skyriaus korespondentas, Llaiškų skyriaus vedėjas.

1989–1991 m. ėjo Lietuvos žurnalistų sąjungos atsakingojo sekretoriaus pareigas, 1991–2003 m. buvo šios sąjungos pirmininkas. Jam vadovaujant buvo įkurta naujų Lietuvos žurnalistų sąjungos skyrių, sutvarkyta žurnalistų įskaita, pakeisti sąjungos narių bilietai, pagausėjo narių, priimtas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, sudaryta žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, paskirtas Žurnalistų etikos inspektorius, 1992 m. įsteigta Vinco Kudirkos premija, atnaujinta leidinio „Žurnalistų žinios“ leidyba.

 

***

 

Steponas Eitminavičius (1932–2000)  – geologas mokslininkas ir hidrogeologas praktikas, fotografas, visuomenės veikėjas.

Gimė 1932 m. rugsėjo 20 d. Šiaulių bajorų giminės šeimoje.

1943–1950 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1951–1953 m. – Vilniaus 1-oje berniukų vidurinėje mokykloje, 1953–1958 m. studijavo Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete geologiją, įgijo hidrogeologo specialybę. 1962–1964 m. gilino žinias Leningrado Plechanovo kalnakasybos institute. 1972 m. baigė neakivaizdinę aspirantūrą ir apgynė mokslų kandidato disertaciją tema „Lietuvos TSR pelkių hidrogeologinės sąlygos ir jų vandens balansas“ (nostrifikuota 1993 m.).

1958–2000 m. buvo Vilniaus hidrogeologijos ekspedicijos (nuo 1991 m. valstybinės hidrogeologijos įmonės „ARTVA“, 1994 m. AB „ARTVA“) bendradarbis, paskutiniuosius 20 metų vadovavo melioracinei hidrogeologijos mokslinei grupei.

S. Eitminavičius buvo didelės erudicijos ir plačių interesų asmenybė. Jis fotografavo, domėjosi Lietuvos istorija, filosofija, bitininkyste, žirgų sportu, dalyvaudavo Geologų sąjungos suvažiavimuose.

Dvi jo meninės peizažo fotografijos tarptautinėse parodose pelnė sidabro medalius.

1990 m. tapo Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narys, buvo Vilniaus apskrities bajorų vadas.

1972 m. jis mokslinėje disertacijoje apibendrino savo ilgamečių mokslinių tyrimų rezultatus. Pagrindinė visos gamybinės veiklos sfera buvo požeminio vandens monitoringas. Didžiąją gamybinės ir mokslinės veiklos dalį jis tyrė melioracijos darbų poveikį požeminio vandens režimo ir balanso formavimuisi ir parengė melioracinį – hidrogeologinį šalies teritorijos rajonavimą, atliko plačius tyrimus tipinėse Lietuvos pelkėse ir jų pagrindu suformavo melioruojamų teritorijų monitoringo pagrindus. Visus darbus ir tyrimus siejo su Lietuvos gamtinės aplinkos ir jos atskirų ekosistemų apsauga. Plačiai žinomi jo tyrimai Švento bei kitų šalies ežerų baseinuose, vertinant bei prognozuojant žemių melioracijos poveikį ežerų ekosistemoms.

Parengė detalų hidrogeologinį pagrindą Trakų istoriniam nacionaliniam bei Gražutės regioniniam parkui. Apibendrino Baltijos regiono melioracijos darbų poveikio gamtinei aplinkai. Savo darbais prisidėjo prie melioracinės hidrogeologijos mokslo plėtros Lietuvoje.

Jis yra 17 vadovėlių ir monografijų autorius ir bendraautoris, parengė 8 ataskaitas.

 

Svarbiausios išleistos S. Eitminavičiaus knygos

  • Hidrogeologinės pelkių sąlygos, 1972 m. (rusų kalba),
  • Pabaltijo regioninė hidrogeologija,1989 m. (bendraautoris, rusų k.).

 

S. Eitminavičius mirė 2000 m. rugpjūčio 26 d. Vilniuje, palaidotas Sudervės kapinėse.

 

***

 

Kostas Jagutis (1896–1974)  – fotografas.

Gimė 1896 m. liepos 18 d. Kretingoje

Baigė Kretingos pradinę mokyklą, vėliau kartu su motina ir broliu gyveno Klaipėdos krašte. 1914 m. gegužės 11 d. buvo mobilizuotas į kaizerinės Vokietijos imperijos kariuomenės Rytprūsių ulonų pulko Nr. 8, 4 eskadroną. 1914-1918 m. dalyvavo mūšiuose prieš Rusiją, buvo apdovanotas antro laipsnio geležinio kryžiaus ordinu.

1918 m. gegužės 4 d. perkeltas į sunkiosios artilerijos pulko Nr. 28 trečio bataliono 7 bateriją, kurioje tarnavo iki 1918 m. rugsėjo 18 dienos. 1920 m. kovo 10 d. paskirtas į atsargos pėstininkų kuopos šešto pulko 10 bateriją.

Tarnaudamas kariuomenėje iš vokiečių fotografų mėgėjų išmoko fotografuoti.

1919 m. Tauragėje atidarė fotografijos ateljė, o 1920 m. – foto ateljė Kretingoje (Birutės g. 6a).

Apie 1920–1924 m. vasaromis fotografavo Palangoje, Basanavičiaus gatvėje buvo išsinuomavęs kambarį, kuriame įrengė foto ateljė, tačiau dirbo kaip laisvai samdomas fotografas.

Nuo 1932 m. turėjo fotoateljė Klaipėdoje.

Bendravo su Palangos fotografe Paulina Mongirdaite.

1925 m. rugsėjo 5 d. Kretingoje sukūrė šeimą – vedė Skolestiką Beniušytę, (g. 1896 m. rugpjūčio 15 d.). 1933 m. rugsėjo 13 d. susilaukė dukters Liucijos-Tutos.

Po to, kai 1935 m. Kretingos pranciškonų vienuolynas iš JAV gavo dovanų spaustuvę, Kostas Jagutis bendradarbiavo fotografuodamas Kretingos vaizdus atvirukų spausdinimui. Mainais iš vienuolyno gaudavo atvirukų, kuriuos pardavinėdavo po 10 centų. Jis ir pats gamindavo fotoatvirukus, kurie labai skyrėsi nuo kitų Kretingos fotografų darbų, nes buvo papuošti įvairiais grafiniais piešiniais, rėmeliais, ranka rašytu tekstu bei pailgu formatu.

1939 m., vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, grįžo į Kretingą, nusipirko namą Žemaičių g. 3, kuriame su šeima gyveno. Čia jis kurį laiką turėjo savo paties įrengtą fotografijos laboratoriją, vėliau fotoateljė įkūrė mūriniame name Akmenės g. 12.

1941 m. gegužės 5 d. nuo cukraligės mirė fotografo žmona, o 1942 m. balandžio 17 d. nuo širdies ligos mirė dukrytė. Abi palaidotos senosiose Kretingos kapinėse, netoli šv. Jurgio koplyčios.

1944 m. K. Jagutis vedė antrą kartą – jo žmona tapo Aldona Anastazija Miliūtė (g. 1924 m. birželio 5 d.). Gyvendamas su ja santuokoje susilaukė sūnų Vytauto, Algio, Antano, dukterų Vandos, Tulios bei Reginos.

Senatvėje Kretingos ir Šiaulių muziejams pats perdavė dalį savo nuotraukų, fotoaparatų, kitų priemonių.

K. Jagutis mirė 1974 m. liepos 30 d. Klaipėdoje pas dukterį. Palaidotas Kretingos civilinėse kapinėse.

 

***

 

Jurgis Vincas Janavičius (1926–2012)  – prozininkas, poetas, dailininkas, fotografas.

Gimė 1926 m. birželio 28 d. Aleksandrijoje (dabartinėje Šiaulių raj. teritorijoje).

J. V. Janavičius mirė 2012 m. balandžio 18 d.  Australijos Sidnio priemiestyje. 

1944 m. baigė Šiaulių gimnaziją. Per Antrąjį pasaulinį karą prie tėviškės artėjant  frontui, su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Freiburge pradėjo studijuoti ekonomiką. 1948 m. Janavičių šeima persikėlė gyventi į Australiją. Kartu su kitais dviem broliais J. V. Janavičius dirbo upės Varagambos užtvankos statyboje. 1951–1952 m. studijavo istoriją Sidnio universitete. 1953 m. vedė dailininkę keramikę Jolantą Garolytę, su kuria augino tris vaikus: Paulių, Viktoriją ir Marikę. Baigęs hidrografijos mokslus, išvyko į Papua Naująją Gvinėją. Ten jis Purario ir Striklando upių baseinuose vykdė tyrimo ir matavimo darbus.

Savo brolio, žinomo lietuvių rašytojo Vytauto Stepono Janavičiaus, įtakoje susidomėjo literatūra. Savo kūrybą publikavo australiečių spaudoje („Australian Letters“, „Art and Literature“). 1971 m. suredagavo ir išleido Vinco Mykolaičio-Putino laiškus seseriai Australijon. Tais pačiais metais išspausdinta ir jo pirmoji eilėraščių rinktinė anglų kalba, po metų – antroji. Kūrė ir lietuviškai, eiles spausdino išeivių spaudoje („Pradalgėje“, „Aiduose“, „Literatūros lankuose“, „Metmenyse“), Australijos lietuvių poetų rinktinėje.

Gyvendamas Sidnyje, kartu su žurnalistu ir poetu Juozu Almiu Jūragiu 1970–1973 m. leido periodinį spausdinį „Poezijos ir prozos lakštai“. Iš viso išėjo šeši literatūriniai numeriai, po to leidyba nutrūko. Jau gerokai vėliau, Nepriklausomoje Lietuvoje, išleista J. Janavičiaus novelių rinktinė.

Ryškų pėdsaką J. V. Janavičius paliko ir Lietuvos bei Australijos vaizduojamojo menos istorijoje. Keliaudamas po Papua Naująją Gvinėją jis drobėje fiksavo gamtos peizažus, 1964 m. kartu su geologu Kaziu Kemežiu Kamberoje surengė pirmąją savo tapybos parodą.

J.V. Janavičius buvo žinomas ir kaip karikatūristas. Jis savo sukurtas karikatūras skelbė  Aaustralijos žurnaluose „Aspect“ ir „Outrider“.

Na 1976 m. Sidnyje surengta pirmoji Jurgio Janavičiaus fotografijų paroda. Joje buvo eksponuojamas užfiksuotos Naujosios Gvinėjos aborigenų gyvenimo akimirkos. Po penkerių metų atidarytoje parodoje lankytojai pamatė jo užfiksuotus Sidnio ir Europos miestų vaizdus. 1981 m. išėjęs į užtarnautą poilsį, toliau gilino žinias – dvejus metus studijavo dailę Sidnio universitete. Tuo laikotarpiu jo sukurtuose darbuose pavaizduotas pašėlęs miesto gyvenimas. 1995 m. J. V. Janavičius kartu su žmona Jolanta savo kūrybą eksponavo Vilniaus „Vartų“ ir „Lietuvos aido“ bei Kauno M. K. Čiurlionio galerijose. 1998 m. jo grafikos ir tapybos darbų parodą surengė Šiaulių „Laiptų“ galerija.

 

J. V. Janavičiaus išleistos knygos

  • Journey to the Moon: Poems 1962–1970, 19 71
  • Vinco Mykolaičio-Putino laiškai Australijon Sesei Magdalenai–Slavėnienei ir jos šeimai 1957-1967/ Jurgis Janavičius (leidėjas), 1971
  • Umph, 1972
  • Terra Australis / Australijos lietuvių poezijos rinkinys/, 1972 m. (Paskelbta penkiolika J.Janavičiaus eil.)
  • Joseph’s coat: an anthology of multicultural writing/​ edited by Peter Skrzynecki. Published Sydney, N.S.W.: Hale and Iremonger, 1985 (Paskelbti keli J.Janavičiaus eil.)
  • Tada ir mes. Laiškai iš Australijos– Vilnius: Tyto alba, 2001

 

J. V. Janavičiaus grožinės literatūros kūriniai Lietuvos periodikoje

  • Jurgis Janavičius. ‘Eilėraščiai (Aidai)
  • Jurgis Janavičius. Rudenį visad taip būna(Šiaurės Atėnai. 2005 m. birželio 4 d.)[neveikianti nuoroda]
  • Jurgis Janavičius. Vasara su Cezariu(Šiaurės Atėnai, 2011 m. sausio 31 d.)[neveikianti nuoroda]

 

***

 

Vytautas Jaugėla dailininkas (medžio drožėjas, tapytojas), fotografas, kino mėgėjas,  senienų rinkėjas.

Gimė 1938 m. spalio 18 d. Raseinių rajono Paupio kaime. Laukuvos vidurinėje mokykloje baigė 7 klases, vėliau mokėsi Rietavo žemės ūkio technikume, Dotnuvos respublikinėje žemės ūkio mokykloje. Dirbo Žadvainių, Gegrėnų, Dovainių, Gintališkės kolūkiuose pirmininko pavaduotoju, o kai kur – pirmininku. 1990–1995 m. buvo Platelių apylinkės viršaitis, vėliau tapo Gintališkės kultūros namų direktoriumi.

2000 m. priimtas į Lietuvos tautodailininkų sąjungą.

Menininko darbai yra eksponuoti Plungėje, Telšiuose, Rokiškyje, Vilniuje. Jo darbų yra įsigijęs Žemaitijos nacionalinis parkas, privatūs asmenys. V. Jaugėla savo sodyboje, Gintališkėje, yra įkūręs savo darbų ir surinktų senienų ekspoziciją.

 

Svarbiausios V. Jaugėlos autorinės kūrinių parodos

Plateliuose (1996, 1998 m.), Daugėduose (1997), Žemaičių Kalvarijoje (1998).

 

***

 

Aleksandras Jurašaitis (1859–1915) – kultūros veikėjas, vienas žymiausių Vilniaus fotografų.

Gimė 1859  m. gruodžio 24 d. Balsių kaime (Tryškių vlsč., dabar Telšių raj. teritorija)/

25 metus (su pertrauka) tarnavo Rusijos kariuomenėje, čia išmoko fotografuoti.

1894 m. Bielske atidarė fotoateljė. Fotografavo caro Nikolajaus II šeimą, stumbrus Belovežo girioje, medžioklės vaizdus.

Nuo 1902 m. gyveno Vilniuje, čia buvo atidaręs savo fotoateljė. 1906 m. prie jos įrengė cinkografijos skyrių.

Aktyviai dalyvavo Vilniaus lietuvių kultūrinėje veikloje, buvo Lietuvių mokslo draugijos, draugijos „Rūta“ valdybos narys, vaidino šios draugijos mėgėjų teatro spektakliuose.

Savo fotoateljė, kurioje dirbo kartu su žmona Marija, nufotografavo daugelį Vilniaus lietuvių inteligentų (J. Basanavičių, S. Pšibiliauskienę, P. Vileišį, kt.),  nuotraukose įamžindavo svarbius lietuvių kultūros įvykius, dailės kūrinius.

Jis gamino klišes Vilniuje einantiems lietuviškiems laikraščiams, dailės kūrinių reprodukcijoms, A. Jaroševičiaus albumui „Lietuvių kryžiai“ (1912).

Domėjosi fotografijos teorija.

1914 m. pradėjo kurti trumpus dokumentinius filmus.

A. Jurašaitis mirė 1915 m. spalio 9 d. Vilniuje.

Po jo mirties Jurašaičių fotoateljė iki 1922 m. dirbo žmona Marija ir duktė Aleksandra. A. Jurašaičio kūrinių turi ir juos saugo Lietuvos nacionalinis dailės muziejus,  Šiaulių Aušros muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Maironio lietuvių literatūros muziejus, Marijos ir Jurgio Šlapelių namas‑muziejus ir kai kurie kiti.

 

***
 

George Kadiš (1910–1997) –  Lietuvos žydų kilmės fotografas, vienas iš dviejų Lietuvoje vykdyto Holokausto fotografų, kurio nuotraukų yra išlikę iki mūsų dienų.

G. Kadiš mirė 1997 m. rugsėjo 2 d. 

Gimė 1910 m. Raseiniuose, kaip Zvi Hirsh Kadushin. Studijavo elektros inžineriją Kauno universitete, vėliau dirbo mokytoju vienoje iš Kauno žydų mokyklų. 1941 m. buvo uždarytas į Kauno getą, kur su savo pasigamintu mažu foto aparatu pradėjo fotografuoti geto gyvenimo akimirkas, nacių įvykdytus nusikaltimus. Savo nuotraukas išryškindavo su slapčia ligoninėje gautais chemikalais. 

1944 m. kovo mėnesį jis, paslėpęs nuotraukas, sugebėjo pabėgti iš geto. 

1944 m. liepos mėnesį fotografavo Raudonosios armijos puolamo Kauno vaizdus. Po karo pasitraukė į Vakarus, gyveno Landsbergo pabėgėlių stovykloje ir ten taip pat fotografavo stovyklos gyvenimą.

Po kiek laiko išvyko į JAV. Ten, Holivude (Florida, JAV),  1997 m. rugsėjo 2 d. ir mirė. 

 

***

 

Petras Katauskas – fotografas. Gimė 1952 m. sausio 5 d. Radiškės kaime (Šilalės raj.).

Baigė Kaltinėnų vidurinę mokyklą, 1970–1973 m. studijavo istoriją Vilniaus universitete. 1977–1981 m. dirbo Lietuvos fotografijos meno draugijos Vilniaus skyriaus sekretoriumi.  1981 m. pradėjo dirbti Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centro inžinieriumi.

Kuria reportažines fotografijas, daugiausia medicinos tematika. Yra surengęs individualių fotografijos parodų: Novosibirske 1989 m., Vilniuje 2002 m., Kaune 2003 m.

1992 m. jam suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos menininko fotografo vardas, o 1995 m. – nusipelniusio menininko fotografo vardas.

Svarbiausi P. Katausko sukurti / kuriami fotografijų ciklai

  • Švenčių reportažai, 1976-1980 m.
  • Širdies persodinimas, nuo 1981 m.
  • Vilniaus kardiochirurguos centras, nuo 1981 m.
  • Dirbtinė širdis, nuo 2001 m.
  • Dingę be žinios Napoleono armijos kariai, 2003 m.
  • Gimdymas, nuo 2005 m.

 

***


Abdonas Korzonas (lenk. Abdon Korzon, Korzun, apie 1826–1866) –  fotografas, 1863 m. sukilimo dalyvis.

Gimė apie 1826 m. Raseinių apskrityje.

Fotografijos mokėsi Paryžiuje. Apie 1859 m. Vilniuje, Didžiojoje gatvėje, įsteigė fotoateljė. Kūrė portretus, erdvines fotografijas (stereofotografijas), gamino tapybos ir dagerotipų reprodukcijas, teikė privačias fotografijos pamokas, prekiavo miestų fotografijomis, žymių veikėjų portretais.

Jis pirmasis apie 1860-uosius metus pradėjo fotografuoti Vilniaus miesto vaizdus. Nuotraukose yra įamžinęs Geležinkelio tunelio statybą Paneriuose. Fotografavo Vilniaus panoramas, gatves („Miesto panorama nuo Pilies kalno“, „Miesto panorama nuo Šnipiškių“, „Pilies kalnas“, „Žvėrynas“), architektūros paminklus („Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia“), kultūros, visuomenės veikėjus (A. H. Kirkoro, V. Sirokomlės portretai).

Pagal jo fotografijas sukurtais raižiniais 1861–1864 m. iliustruotas savaitraštis „Tygodnik Illustrowany“.

A. Korzonas priklausė 1863 m. sukilimo Vilniaus miesto organizacijai, fotografavo 1863 m. sukilimo dalyvius (Jokūbas Geištoras, Zigmantas Sierakauskas), platino jų fotografijas. 1863 m. balandžio mėn. caro valdžia jį suėmė ir ištrėmė į Sibirą. Tada jo fotoateljė buvo  uždaryta, o įranga ir fotografijos konfiskuotos.

A. Korzono fotografijų turi ir jas saugo Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, Lietuvos nacionalinis muziejus, Valstybės istorijos archyvas, Varšuvos nacionalinis muziejus.

2018 m. Vilniaus dailės akademijos leidykla išspausdino Dainiaus Junevičiaus knygą „Abdonas Korzonas – pirmasis Vilniaus vaizdų fotografas“.

 

Svarbiausi fotoalbumai, kuriuose išspausdintos A Korzono fotografijos

  • Žvilgsnis į Vilnių: Vilniaus fotografija 1839–1939 m. (Spojrzenia na Wilno: Fotografia wileńska 1839–1939), 1999 m.
  • Margarita Matulytė. Vilniaus fotografija, 1858–1915, 2001 m.

A. Korzonas mirė apie 1866 m. Suchobuzimskojės valsčiuje (Jenisiejaus gubernija, dab. Krasnojarsko kraštas).

 

***

 

Saulius Kruopis – tapytojas, fotomeninikas, tapybos plenerų organizatorius. Gimė 1960 m. vasario 11 d. Šiauliuose.

1971–1975 m. mokėsi Šiaulių m. vaikų dailės mokykloje (diplominis darbas – tapyba aliejumi ant drobės).

1975–1980 m. studijavo meninio apipavidalinimo ir meninės fotografijos specialybę Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume (dabar Justino Vienožinskio menų fakultetas) (diplominis darbas – meninės fotografijos paroda Vilniaus parodų rūmuose, vad. M. Dapkus).

1985–1987 m. mokėsi, atliko praktiką Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro Tapybos skyriuje, Šaltenio studijoje, Vilniaus Profsąjungų rūmų dailės studijoje.

1987–1993 m. studijavo Vilnaus dailės akademijos Tapybos fakultete (diplominis darbas: tapybinė kompozicija Motinos tema. Triptikas. Vadovai L. Katinas ir A.Šaltenis). 

1988–1991 m. buvo menininkų „EA“ grupės narys (vėliau ši grupė vadinosi „Geros blogybės“, jai vadovavo prof. K. Zapkaus (JAV).

Yra gavęs kūrybines stipendijas Vokietijoje, Indijoje, Suomijoje.

1990 m. laimėjo pirmųjų lietuviškų pašto ženklų konkursą.

1995 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, inicijavo tarptautinius Nidos tapybos plenerus ir jiems pradėjo vadovauti (surengė keliolika tarptautinių ekspresionistinės tapybos plenerų).

Nuo 1996 m. – Lietuvos-Indijos draugijos narys.

1999 m. tapo Nidos menininkų asociacijos „Tiltas“ pirmininku,

2000 m. apdovanotas Neringos miesto premija, 2003 m. – „Ogmios pulso“ premija, 2005 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos diplomu „Už kūrybinį indėlį“. 

 

***

 

Kazys Laucius (1906–1942) – teisininkas, fotografas, vienas fotografijos meno Lietuvoje kūrimo pagrindėjų, publicistas, skautų veikėjas.

Gimė 1906 m. balandžio 26 d. Kuršėnuose (Šiaulių raj.).

1927 m. baigė Lietuvos universitetą, kuriame studijavo teisę.

1927–1928 m. dirbo Šiaulių, 1929–1940 m. Kauno miesto ir apskrities administracinėse įstaigose.

1932–1938 m. buvo Kauno policijos Ypatingųjų reikalų, 1938–1939 m. – Teismo reikalų skyrių vadovas.

Dalyvavo skautų veikloje, išplėtė Lietuvos skautų tarptautinius ryšius, 1937–1938 m. redagavo žurnalą „Skautų aidas“.

1932 m. buvo fotosekcijos, iki 1940 m. veikusios prie Lietuvos policijos sporto klubo,   1933 m. – Lietuvos fotomėgėjų sąjungos (nuo 1936 m. draugija) vienas steigėjų ir narių. 1936 m. dalyvavo tarptautinėje fotografijos parodoje Otavoje. 1938 m. buvo Lietuvoje  surengtos Pirmosios tarptautinės fotografijų parodos (veikė Kaune), 1940 m. – pirmosios Lietuvos fotomėgėjų draugijos ir Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos fotosekcijos jungtinės parodos (vyko Vilniuje) vienas rengėjų ir dalyvių, pastarosios – ir vertinimo komisijos narys.

Parašė pirmąjį vadovėlį „Fotografuoti gali kiekvienas“, skirtą fotografijos mėgėjams (1933 m., 2 leid. 1938 m.).

Bendradarbiavo spaudoje: rašė straipsnius teisėtvarkos, policijos, fotografijos teorijos ir praktikos klausimais. Jo fotografijos spausdintos žurnaluose „Galerija“, „Naujoji Romuva“.

1941 m. birželio 14 d. NKVD suimtas ir išvežtas į SSSR. 

K. Laucius mirė 1942 m. lapkričio 21 d. sušaudytas Sverdlovske.

 

***

 

Alvydas Lukys – fotografas. Gimė 1958 m. lapkričio 4 d. Šiauliuose. 1984 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademijoje dirbo dėstytoju. Nuo 1997 m. šios akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros (iki 2000 m. Fotografijos ir videomeno katedra) vedėjas. 2007 m. Vilniaus dailės akademijoje jam suteiktas profesoriaus vardas.

Yra surengęs savo fotografijų parodų Lietuvoje ir užsienyje  (Turku 1996 m., Berlynas 1999 m., 2005 m., Miunchenas 2005 m.).

Jo fotografijos konceptualios, Jis savo darbuose atskleidžia laiko ir daikto potekstę. Nuotraukoms būdingas subtilus grafiškumas, raiški faktūra, fragmentiška ir minimalistinė kompozicija. Fotografuoja ir telefonu su foto funkcija.

 

A. Laukio sukurti svarbiausi fotografijų ciklai

  • Fragmentai, 1983–1984 m.
  • Etnografiniai akmenys, 1984 m.
  • Metaforos, 1987 m.
  • Krikštai iš Nidos, 1987–1990 m.
  • Daiktai iš jūros, 1988–1992 m.
  • Daiktai studijoje, 1991–1996 m.
  • Fotodrobės, 1996–1997 m.
  • Pabaigos, 2002 m.
  • Šaligatvis, 2003 m.

 

***

 

Jonas Macijauskas (1941–1997) – muzikas, fotografas, kolekcininkas Kretingos rajono politinis ir visuomenės veikėjas.

Gimė 1941 m. kovo 2 d. Kretingoje.

Baigęs Kretingos vidurinę mokyklą, studijavo Klaipėdos S. Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje. Dirbo Kretingos rajono Kultūros skyriaus inspektoriumi, vėliau – Rūdaičių ir Darbėnų kultūros namuose, Kretingos muzikos mokykloje, technikume, vadovavo „Laisvės“ vilnos audinių fabriko meno saviveiklos kolektyvui, daug metų grojo Klaipėdos ir Palangos restoranuose. Paskutine jo darbovietė buvo Kretingos kultūros rūmai.

Atgimimo metais aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą, 1990–1995 m. buvo Kretingos miesto tarybos deputatas.

1976 m. susidomėjo menine fotografija, dalyvavo parodose. Rinko senas knygas, dokumentinius kino filmus, virdulius, lygintuvus, plokšteles, patefonus ir radijo imtuvus, kuriuos pats taisė. Surinktą plokštelių, patefonų, radijo imtuvų kolekciją testamentu padovanojo Kretingos muziejui. Tarp šių jo padovanotų eksponatų yra ir XX a. pirmoje pusėje pagamintų „His Master‘s Voice“ ir „Viva tonal Columbia Gramophone“ firmų patefonų, radijo imtuvas „Blaupunkt“, pagamintas Vokietijoje.

J. Macijauskas mirė 1997 m. Kretingoje.

 

***

 

Vladas Mikalauskas (1942–2011) – žurnalistas, redaktorius, fotografas. Gimė 1942 m. birželio 13 d. Šiauliuose.

1961 m. baigė Šiaulių Juliaus Janonio vidurinę mokyklą. Vėliau Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką ir įgijo žurnalisto specialybę.

1988–1990 m. buvo Šiaulių statybos tresto savaitraščio „Statyba“ redaktorius.

Atgimimo metais įsijungė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, buvo šio sąjūdžio Šiaulių tarybos narys, 1989 m. – Šiaulių sąjūdininkų laikraščio „Krivūlė“, savaitraščio „Savaitės krivūlė“ redaktorius.

1991–2007 m. redagavo UAB „Šiaulių kraštas“ mėnraštį „Detektyvas“. Vėliau buvo dienraščio „Šiaulių kraštas“ redaktorius, pats rašė ir skelbė savo straipsnius įvairiomis temomis.

Buvo Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, keletą metų – šios sąjungos Šiaulių skyriaus atsakingasis sekretorius.

Jo fotografijų ciklas „Žmonės ir kaukės“ buvo įvertintas prestižiniu fotomeno pasaulyje apdovanojimu – Tarptautinės meninės fotografijos asociacijos (FIAP) aukso medaliu.

V. Mikalauskas mirė 2011 m. spalio 21 d. Šiauliuose.

 

***

 

Paulina Mongird (Paulina Mongirdaitė) – pirmoji Lietuvoje fotografė moteris. Gimė 1865 m. Kauno gubernijos Raseinių apskrities bajorų Mečislovo Angelo Kandidos ir Sofijos Griškevičiūtės Mongirdų šeimoje. Apie 1885 m. Mongirdų šeima persikėlė į Palangą, kurioje įsigijo žemės sklypą su keliais namais.

Paulina buvo išsilavinusi, mokėjo keletą užsienio kalbų, mėgo piešti. Ji kūrė spalvotas miniatiūras su Palangos vaizdais, kurias apie 1892 m. panaudojo leisdama albumą „Polonga Bains de mer“ („Palangos jūros maudyklės“).

Susidomėjusi fotografija, fotografuoti mokėsi Varšuvoje. Iš ten į Palangą parsivežė fotografijos aparatūrą ir apie 1888 m. pradėjo daryti nuotraukas, o 1892 m. savo namuose, šalia Palangos senosios vaistinės, atidarė fotografijos ateljė. Pirmąsias nuotraukas ji žymėjo spaudais „Fotografija P. Mongird. Polangen“ (kirilicos šriftu) arba „Wadwicz Mongird Polangen“ (lenkų kalba).

P. Mongirdaitė fotografavo Palangą, jos nuostabią gamtą, pajūrį. Poilsiautojai noriai pirko jos fotografijas, kurios buvo publikuojamas ir lenkų spaudoje. Be Palangos vaizdų, 1912–1914 m. ji išleido atvirukų su Kretingos turgaus aikšte, Rusijos-Vokietijos sienos Kretingos perėjimo punkto ir kitais vaizdais.

Jos sugebėjimus pripažino grafai Tiškevičiai, kvietę ją fotografuoti šeimos narius, užsakę parengti Palangos ir Kretingos dvarų vaizdų albumus.

P. Mongirdaitė mirė nuo vėžio 1924 m. lapkričio 5 d. Palangoje, palaidota 1924 m. lapkričio 7 d. Palangos senosiose kapinėse, šalia koplyčios.

 

***

 

Algirdas Musneckis (1936–2022)  – fotografas. Gimė 1936 m. sausio 6 d. Šiauliuose.

1954 m. baigė Šiaulių J.Janonio vidurinę mokyklą, 1960 m. – Šiaulių pedagoginį institutą.

1960–1967 m. jis buvo Šiaulių mokyklos-internato Nr.1 (dabar Šiaulių sanatorinė mokykla) mokytojas bei auklėtojas. Vadovavo fotobūreliui.

1966 m. tapo Šiaulių miesto fotoklubo nariu, yra buvęs šio klubo sekretorius. Tuo laikotarpiu surengė pirmąją kolektyvinę fotografijų parodą.

1967 m. pradėjo dirbti Šiaulių pedagoginio instituto fotolaboratorijos vedėju.

Yra buvęs laikraščių „Pedagogas“, „Šiaulių universitetas“ fotokorespondentas.

1970 m. Kelmėje surengė pirmąją individualią fotografijų parodą. 

1972 m. išrinktas Lietuvos fotografijos meno draugijos Šiaulių skyriaus pirmininku. Nuo 1972 m. dalyvavo mieste organizuojamų spalvotųjų skaidrių konkursuose, kino mėgėjų veikloje, buvo įvairių leidinių ir katalogų apie fotografiją sudarytojas ir autorius, parodų kuratorius.

Jis yra daugelio parodų ir konkursų diplomantas bei prizininkas.

2003 m. apdovanotas Šiaulių miesto fotomenininko premija.

2005 m. Lietuvos kultūros ministerija A. Musneckiui suteikė meno kūrėjo statusą.

 

Svarbiausios A. Musneckio surengtos fotografijos parodos

  • 1970 m. – Musneckio viešnagė Kelmėje, Kelmės kultūros namai
  • 1979 m. – Šiaulių pedagoginis institutas, skirta Šiaulių pedagoginio instituto trisdešimtmečiui
  • 1996 m. – Praeitis ir dabartis, Šiaulių fotografijos muziejus
  • 1997 m. – Šiaulių senosios kapinės, Šiaulių fotografijos muziejus
  • 1998 m. – Dėstytojų portretai, Šiaulių universiteto rūmai
  • 1998 m. – Miesto centras, Šiaulių fotografijos muziejus
  • 1999 m. – Šiauliai–Radviliškis, Radviliškio viešoji biblioteka
  • 1999 m. – Buratino aikštė, Šiaulių dailės galerija
  • 2003 m. – Paroda, skirta mokytojo J. Adomaičio šimtmečiui
  • 2003 m. – Kitas žvilgsnis į Šiaulius, Šiaulių Povilo Višinskio viešoji biblioteka
  • 003 m. – Gyvieji ir mirusieji (Pensininkų gyvenimas ir mirtis), Šiaulių dailės galerija;
  • 2005 m. – Šiaulių panorama, Šiaulių Laiptų galerija.

A. Musneckis mirė 2022 m. rugsėjo 28 dieną.

 

***

 

Jonas Nekrašius – teisininkas, advokatas, buvęs teisėjas, Pakruojo rajono apylinkės teismo pirmininkas, kultūrologas, kraštotyrininkas, fotografas, keliautojas.

Gimė 1949 m. rugpjūčio 18 d. Šiauliuose.

1967 m. baigė Šiaulių 2-ąją vakarinę vidurinę mokyklą.

1967–1969 m. mokėsi Šiaulių 13-oje profesinėje techninėje mokykloje, ten įgijo tekintojo specialybę.

1969–1973 studijavo Charkovo juridiniame institute (Ukraina), čia įgijo teisininko specialybę.

1973–1974 m. dirbo Joniškio rajono žemės ūkio valdybos juriskonsultu.

1974–1975 tarnavo armijoje.

1975–1976 m. buvo Molėtų rajono apylinkės teismo teisėjas-stažuotojas.

1976–1979 m. ėjo Šalčininkų rajono liaudies teismo teisėjo pareigas.

1979–1992 m. buvo Pakruojo rajono apylinkės teismo pirmininkas.

1992 m. tapo Šiaulių advokatų kontoros advokat.

2002 m. pradėjo dirbti advokato Jono Nekrašiaus kontoros advokatu.

Buvo Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Filosofijos katedros dėstytojas.

2005 m. buvo išrinktas Lietuvos advokatų tarybos nariu.

Savo kūrybą yra eksponavęs ekslibriso, grafikos, fotografijos ir mail art’o (laiško meno) parodose Lietuvoje, Belgijoje, Japonijoje, Ispanijoje, Olandijoje, JAV ir kitose šalyse.

Jis yra keliolikos fotografijų konkursų kelionių ir turizmo tema diplomantas ir prizininkas. J. Nekrašius – tarptautinių ekslibriso konkursų Šiauliuose organizatorius, Ekslibrisų muziejaus organizatorius ir vadovas.

Yra parašęs, sudaręs, išleidęs knygų, tarp jų: „Keliant teisinę kultūrą“ (1982), „Teismas eina“ (1983), „Priima teisėjas“ (1988), „Žmogus atėjo į teismą“ (1988), „Ex libris. Dailininkas Gerardas Bagdonavičius“ (1998), „Ex libris. Mikalojaus Daukšos „Postilei“ – 400“ (1999), „Fluxus: šiuo atveju“ (kartu su G. Mažeikiu, 2002), „Minčių namai“ (2003), „Gubernija. Ex libris. Saulės žiedu nuo 1665“ (kartu su D. Dragūnu, 2006), daugelio populiarių publikacijų apie teisę, dorovę, antropologiją, kultūrą, meną, keliones, įžymius žmones autorius. 

2012 m. apdovanotas Mato Šalčiaus premija.

 

Surengtos svarbiausios J. Nekrašiaus fotografijų parodos

  • 1983 m. – „Iš įdomių kelionių sugrįžus“ (Pakruojis)
  • 1999 m. – „Laiko ženklai“, „Afrikos dienoraštis“ (Šiauliai)
  • 2001 m. – „Nepalas – Himalajų širdis“ (Šiauliai)
  • 2001 m. – „Budos ženklai“ (Vilnius)
  • 2001 m. – „Kelionė po Egiptą amžių sandūroje“ (Šiauliai)
  • 2002 m. – „Nuo Žiemgalos iki Himalajų“ (Pasvalys, Pakruojis, Šiauliai)
  • 2003 m. – „Šveicarijos Alpės. Materhorno papėdėje“ (Vilnius, Šiauliai, Klaipėda)
  • 2003 m. – „Nuo Žiemgalos iki Himalajų“ (Vilnius)
  • 2003 m. – „Paliekame ar grįžtame?“ (Šiaulių dailės galerija, kartu su J. Bindoku ir A. Musneckiu)
  • 2004 m. – „Šiaurės keliu“ (Vilnius)
  • 2004 m. – „Kelionių ženklai“ (Šiauliai)

 

 

***

 

Paulius Romualdas Normantas (1948–2017) – fotografas, poetas,  keliautojas orientalistas. Gimė 1948 m. birželio 8 d. Kalniškiuose (Akmenės raj.). Mokėsi Viekšnių vidurinėje mokykloje. Nuo 1965 m. studijavo Kauno politechnikos institute, 1971–1974 m. – Vilniaus universiteto Prekybos ekonomikos fakultete ir jį baigė. 

1982 m. vedė Vengrijos pilietę.

1983 m. lapkričio mėn. išvyko į Vengriją.

1986 m. savo santuoką su žmona nutraukė.

Gyveno Nyredhazos mieste. Turėjo Lietuvos ir Vengrijos pilietybę.

Dalyvavo penkiolikoje ekspedicinio pobūdžio kelionių  po Tibetą, Himalajus, Indiją, Tailandą, Mianmarą,Butaną ir kitas valstybes.

Jis yra daugelio fotoalbumų, kalendorių autorius.

Rašė haiku, kurias paskelbtos tarptautiniame žurnale. 

Vilniuje, Malūnų gatvėje, planavo įrengti Tibeto sakralinio meno muziejų.

1983 m. tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos, 1986 m. – Vengrijos fotografų sąjungos ir Vengrijos kūrėjų asociacijos, 1995 m. – Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Tarptautinės žurnalistų sąjungos nariu.

Buvo pirmasis Vengrijos lietuvių bendruomenės pirmininkas.

 

Svarbiausi P. R. Normanto apdovanojimai

  • 1992 m. – „Pro Cultura Hungarica“ medalis (Vengrija)
  • 1997 m. – Rudolfo Balogho premija (Vengrija)
  • 1999 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius[5]
  • 2004 m. – Vengrijos kūrėjų asociacijos didysis prizas
  • 2006 m. – Vengrijos fotografų sąjungos didysis prizas
  • 2006 m. – Vengrijos Respublikos Riterio kryžius
  • 2007 m. – Vyriausybės kultūros ir meno premija[6]
  • 2008 m. – Lietuvos žurnalistų sąjungos medalis
  • 2008 m. – LATGA-A „Aukso žvaigždė“

P. R. Normantas mirė 2017 m. sausio 7 d. Nyredhazoje (Vengrija). 2017 m. vasario 27 d. viena urna su dalimi kremuotų P. R. Normanto palaikų iškilmingai palaidota Vengrijos Nyredhazos miesto kapinėse, 2017 m. kovo 14 d. antra urna palaidota Žemaitijoje – Papilės kapinėse (Akmenės raj.)

 

***

 

Aleksandras Ostašenkovas – fotografas, žurnalistas.

Gimė 1951 m. liepos 7 d. Šiauliuose. 

1976 m. tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariu.

1977 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto Filologijos fakultetą. 

1978–2003 m.buvo laikraščio „Raudonoji vėliava“ (nuo 1989 m. „Šiaulių naujienos“) fotokorespondentas.

1973 m. parodose pradėjo eksponuoti savo sukurtas fotografijas.

1975 m. pastatė filmą „Lapams krintant“.

1982 m. tapo Lietuvos žurnalistų sąjungos nariu.

1999 m. jam suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos fotografo menininko garbės vardas.

2004 m. pripažintas Šiaulių metų fotomenininku. 

2004 m. ir 2008 m. apdovanotas Šiaulių miesto kultūros ir meno premija.

2004 m. jam paskirta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos valstybinė stipendija.

2005 m. suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas.

Yra surengęs daugiau kaip 30 personalinių kūrybos parodų Lietuvoje ir užsienyje, yra daugiau kaip 100 nacionalinių ir tarptautinių parodų dalyvis, už savo kūrybą pelnęs daugiau negu 50 apdovanojimų. 

 

A. Ostašenkovo sukurtos žymiausios fotografijų serijos

  • Prisiminimai (1969–2002 m.)
  • Kapinės, kuriose dažnai lankausi (nuo 1969 m.)
  • Portretai (nuo 1973 m.)
  • Šiaulių dramos teatras. Aktoriai ir spektakliai (1976–1989 m.)
  • Saulės miestas (1979–1987 m.)
  • Prie jūros (1977–1988 m.)
  • Tas mažas didelis pasaulis (1994 m.)
  • Kelionės užrašai (1997 m.)
  • Kitas krantas (1976–2004 m.)
  • Mano Šiauliai (nuo 2000 m.)
  • Užauginusi mane moteris (2002 m.)
  • Mirties sodas (2004–2008 m.)
  • Neįvardyto laiko portretas (1968–2010)
  • Būsenos (2007 m.)

 

A. Ostašenkovo surengtos individualios fotografijų parodos

  • Fotografijos muziejus, Šiauliai, 1987 m.
  • Prisiminimai, Fotografijos muziejus, Šiauliai, 1992 m.
  • Prisiminimai, Fotografijos galerija, Panevėžys, 1993 m.
  • Prisiminimai, Mažoji galerija, Druskininkai, 1993 m.
  • Prisiminimai, Miesto galerija, Eten-Leuras, Olandija, 1994 m.
  • Prisiminimai, Fotografijos galerija, Marijampolė, 1994 m.
  • Prisiminimai, Fotografijos galerija, Klaipėda, 1994 m.
  • Prisiminimai, Vilniaus fotografijos galerija, Vilnius, 1995 m.
  • Prisiminimai, Kultūros centras, Mažeikiai, 1996 m.
  • Prisiminimai, „Fujifilm“ fotografijos galerija, Kaunas, 1997 m.
  • Prisiminimai, Vilniaus fotografijos galerija, Vilnius, 1999 m.
  • Kitas krantas, Dailės galerija, Šiauliai, 2001 m.
  • Kitas krantas, Fotografijos galerija, Panevėžys, 2002 m.
  • Kitas krantas, Fotografijos muziejus, Ryga, Latvija, 2002 m.
  • Kitas krantas, fotografijos galerija „Prospektas“, Vilnius, 2003 m.
  • Kitas krantas, Dailės parodų rūmai, Klaipėda, 2003.
  • Mano miestas, Vyriausybės rūmai, Vilnius, 2006 m.
  • Mano Šiauliai, Šiaulių Dailės galerija, 2006 m., Aleksandras Ostašenkovas – fotografija, Viktoras Ostašenkovas – tapyba
  • Mano miestas,2007 m., Jelgava
  • Mirties sodas, Seimo parodų galerija, 2010 m.
  • Neįvardyto laiko portretas, Šiaulių Dailės galerija, 2010 m.
  • Būsenos, Fotografijos muziejus, Šiauliai, 2016 m.

 

Svarbiausi leidiniai, kuriuose paskelbtos A. Ostašenkovo nuotraukos

  • Lietuvos fotografija, 1978, 1981, 1986, 1987 m.
  • Pasaulis viename mieste, Vilnius, 1987 m.
  • Šiaulių dramos teatras, Vilnius, 1981, 1991, 2001 m.
  • Šiauliai, Vilnius, 1979, 1984, 1985 m.
  • Photo, Maskva, 1985 m.
  • Pakruojo rajonas, Vilnius, 1985 m.
  • Šiaulių rajonas, Vilnius, 1988 m.
  • Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien, Vilnius, 1997, 1998, 1999, 2001, 2002, 2003 m.
  • Atsisveikinant su XX amžiumi, Vilnius, 2000 m.
  • Lietuvos fotografija iki XXI a., Vilnius, 2002 m.
  • Su meile Lietuva, Vilnius, 2001 m.

 

Išleisti A. Ostašenkovo fotografijų albumai

  • Kryžių kalnas, Kaunas, 1993 m.
  • Kitas krantas, Sauliaus Jokužio leidykla, Klaipėda, 2005 m.
  • Mirties sodas, 2008 m.

 

***

 

Romualdas Rakauskas (1941–2021) – fotožurnalistas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, savaitraščio „Nemunas“ bendradarbis. Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) garbės narys.

Gimė 1941 m. rugpjūčio 19 d. Akmenėje.

1959 m. baigė Pikelių vidurinę mokyklą, 1959–1962 m. studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete. 1961–1963 m. dirbo fotokorespondentu savaitraštyje „Literatūra ir menas“, 1963–1967 m. – žurnale „Mūsų gamta“. 1967–2004 m. buvo žurnalo „Nemunas“ iliustracijų skyriaus redaktorius, nuo 2004 m. – savaitraščio „Nemunas“ bendradarbis.

1970 m. tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, 1976 m. –  Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) garbės narys.

R.Rakausko fotografijų yra įsigiję ir saugo: Lietuvos fotomenininkų sąjunga (Vilnius); Lietuvos nacionalinis dailės muziejus (Vilnius), Fotografijos muziejus (Šiauliai); Nacionalinė biblioteka (Paryžius, Prancūzija); Danielos Mrazkovos kolekcija (Praha, Čekija); Fotografijos galerija „Canon“ (Amsterdamas, Olandija); Tarptautinis fotografijos centras (Niujorkas, JAV); R. I. P. Permanent Center (Arlis, Prancūzija); FIAP kolekcija (Lozana, Šveicarija), nemažai kolekcininkų.

Svarbiausi R. Rakausko kūriniai

  • „Švelnumas“, 1967–1973 m.
  • „Švėkšnos vyrai“, 1973 m.
  • „Žydėjimas“, 1974–1984 m.
  • „Šventinė nuotaika“, 1984 m.
  • „Įkvėpimo žemė“, 1983–1993 m.
  • „Pavasario mergaitės“, 1989–1994 m.
  • „Mūsų veidai“, 1999–2001 m.
  • „Laimingieji“, 1999–2001 m.
  • „Užuovėja“, 2001–2007 m.

 

Svarbiausi R. Rakausko apdovanojimai, pasiekimai

  • 1966 m. – V. Mickevičiaus-Kapsuko premija
  • 1970 m. – Komjaunimo premija
  • 1976 m. – pelnytas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas
  • 1980 m. – pelnytas Nusipelniusio žurnalisto garbės vardas
  • 1997 m. – pelnytas Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės nario vardas
  • 2009 m. – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija

Už savo kūrybą menininkas yra gavęs 5 Grand Prix, 3 aukso, 1 sidabro, 4 bronzos medalius ir daugiau kaip 70 kitų apdovanojimų.

 

Surengtos R. Rakausko individualios kūrybos parodos

  • 1972 m. – Dailės parodų rūmai, Vilnius
  • 1972 m. – Žurnalistų sąjungos parodų salė, Maskva, Rusija
  • 1973 m. – Kultūros namai, Ryga, Latvija
  • 1979 m. – Fotografijos galerija, Vilnius
  • 1979 m. – Fotografijos galerija, Kaunas
  • 1979 m. – Fotografijos galerija, Šiauliai
  • 1980 m. – Meno muziejus, Rostokas, Vokietija
  • 1983 m. – Menotyros institutas, Maskva, Rusija
  • 1983 m. – Kultūros namai, Sofija, Bulgarija
  • 1984 m. – Meno akademija FAMU, Praha, Čekija
  • 1985 m. – Parodų rūmai, Ryga, Latvija
  • 1985 m. – Fotografijos galerija, Vilnius
  • 1986 m. – Gil Maraco salė, Saragosa, Ispanija
  • 1993 m. – „Pavasario mergaitės“, Fotografijos muziejus, Šiauliai
  • 1993 m. – „Pavasario mergaitės“, Fotografijos galerija, Panevėžys
  • 1993 m. – „Pavasario mergaitės“, Fotografijos galerija, Vilnius
  • 2001 m. – „Mūsų veidai“, fotografijos galerija „Prospektas“, Vilnius
  • 2001 m. – „Mūsų veidai“, fotografijos galerija „Fujifilm“, Kaunas
  • 2002 m. – „Mūsų veidai“, Fotografijos galerija, Klaipėda
  • 2002 m. – „Laimingieji“, Fotografijos galerija, Vilnius
  • 2003 m. – „Spalvoti laukai“, Menininkų namai, Kaunas
  • 2005 m. – „Du žemaičiai – du pasauliai“ (kartu su V. Tamoliūnu), Pasvalio krašto muziejus
  • 2006 m. – „Užuovėja“, Fotografijos galerija, Vilnius
  • 2006 m. – „Sąskambiai“, Fotografijos galerija, Panevėžys
  • 2006 m. – „Spalvoti laukai“, Platelių muziejus – meno galerija
  • 2007 m. – „Žydėjimas“, „Užuovėja“, Europos parlamentas, Briuselis, Belgija

 

Svarbiausios grupinės kūrybos parodos, kuriose savo darbus eksponavo R. Rakauskas

  • 1967 m. – „4 fotografai“, Lietuvos dailės muziejus, Vilnius
  • 1969 m. – „9 fotografai“, Žurnalistų sąjungos salė, Maskva, Rusija
  • 1972 m. – Istorijos ir etnografijos muziejus, Leningradas, Rusija
  • 1972 m. – Novosibirskas, Rusija
  • 1985 m. – Fotografijos centras, Stokholmas, Švedija
  • 1986 m. – „Lietuvos peizažas“, Gamtos namai, Leningradas, Rusija
  • 1986 m. – „Peizažas ir aktas iš Lietuvos“, Potsdamas, Vokietija
  • 1987 m. – Fotografijos draugija, Kopenhaga, Danija
  • 1987 m. – Fotografijos muziejus, Helsinkis, Suomija
  • 1987 m. – UNESCO būstinė, Paryžius, Prancūzija
  • 1987 m. – Kultūros rūmai „Ural“, Sverdlovskas, Rusija
  • 1987 m. – A. Puškino rusų kalbos institutas, Maskva, Rusija
  • 1988 m. – General San Martin fotografijos galerija, Buenos Airės, Argentina
  • 1990 m. – „L‘Anne de l‘Est“, Muse d‘Elyse, Lozana, Šveicarija
  • 1994 m. – Fotografijos galerija, Lodzė, Lenkija
  • 1995 m. – „Gyvybingumas ir permainos Lietuvos fotografijoje“, Gahlberg Gallery, Čikaga, JAV
  • 1998 m. – „Trys plius viena“, Vilniaus fotografijos galerija
  • 1998 m. – „Trys plius viena“, Fotografijos galerija, Panevėžys
  • 1998 m. – „Trys plius viena“, fotografijos galerija „Fujifilm“, Kaunas
  • 1999 m. – „Šiuolaikinė lietuvių fotografija“, Jozefo Sudeko fotografijos namai, Praha, Čekija
  • 1999 m. – „Šiuolaikinė lietuvių fotografija“, Rytų Europos fotografijos mėnuo, Kultūros namai, Bratislava, Slovakija
  • 2001 m. – „Kaip gyveni, Žmogau?“, fotografijos galerija „Prospektas“, Vilnius
  • 2001 m. – „Savigarba. Lietuvos dailė 01“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
  • 2002 m. – Fotografijos festivalis, Tokijas, Japonija
  • 2002 m. – „Lietuviškos įžvalgos: fotografija nuo 1960 m. iki dabar“, Leinwaldhaus galerija, Frankfurtas prie Maino, Vokietija
  • 2003 m. – „Das Baltische Fotolinse“, Schloss Holligen, Bernas, Šveicarija
  • 2006 m. – „101,3 km“: konkurencija ir bendradarbiavimas (kartu su Egle Rakauskaite), Šiuolaikinio meno centras, Vilnius

 

Svarbiausios knygos, kuriose išspausdinta R. Rakausko nuotraukų

  • „Vilniaus šiokiadieniai“ (kartu su A. Sutkumi), Vilnius, 1965 m.
  • „Šalis ta Lietuva vadinas“ (kartu su A. Sutkumi), Vilnius, 1970 m.
  • „Romualdas Rakauskas. Švelnumas“, meninės fotografijos parodos katalogas, Vilnius, 1971 m.
  • „Mūsų Kaunas“, Kaunas:, „Šviesa“, 1976 m.
  • „Romualdas Rakauskas. Žydėjimas“, fotografijos parodos katalogas, Vilnius, 1978 m.
  • „Naujoji Lietuvos architektūra“ , Vilnius, 1982 m.
  • „Vilties Šviesa“, fotonovelių rinkinys, Vilnius, 1983 m.
  • „Žalgirio vyrai“ (kartu su R. Požerskiu), Vilnius, 1987 m.
  • „Romualdas Rakauskas“, fotografijos parodos katalogas, Niseforo Niepso muziejus, Chalon – sur-Saone, Prancūzija, 1988 m.
  • „Žydėjimas“, Vilnius, 1993 m.
  • „Pavasario mergaitės“, Vilnius, 1994 m.
  • „Įkvėpimo žemė“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 1998 m.
  • „Romualdas Rakauskas“, fotografijos parodos katalogas. – Vilnius, 2001 m.
  • „Spalvoti laukai“, fotoalbumas „Alma littera“, 2007 m.

 

R. Rakauskas mirė 2021 m. rugsėjo 15 d. Kaune.

 

***

 

Liudvikas Ruikas (1938–2004) – fotografas, žurnalistas, spaudos darbuotojas, redaktorius.

Gimė 1938 m. gegužės 13 d. Gintališkėje (Plungės raj.).

1962 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, kuriame įgijo  žurnalisto  specialybę.

1962–1988 m. buvo žurnalo „Švyturys“ Fotografijos skyriaus vedėjas-redaktorius, 

1969 m. buvo Lietuvos fotografijos meno draugijos steigiamojo komiteto narys, šios draugijos valdybos ir žiuri komisijų narys, Lietuvos žurnalistų sąjungos Fotografijos sekcijos pirmininko pavaduotojas. 1989–1994 m. dirbo laikraščio „Pozicija“ fotokorespondentu.

1976 m. tapo Tarptautinės meninės fotografijos federacijos fotografu.

  
L. Ruiko sukurtos žymiausi fotografijų ciklai

  • Gražina, 1969 m.
  • Juodai balta Amerika, 1974 m.
  • Te visad šviečia saulė, 1976 m.
  • Nemuno išdaigos, 1979 m.

LRuiko surengtos personalinės fotografijų parodos

  • Vilnius – 1962, 1968, 1974, 1991 m. 
  • Vengrija – 1976 m. 
  • Ekvadoras – 1982 m. 

 

Išleisti svarbiausi leidiniai, kuriuose paskelbta L. Ruiko nuotraukų

  • Vilnius rudenį, 1964 m.
  • Vilnius naktį, 1965 m.
  • Respublikinė biblioteka, 1965 m.
  • Naujasis Vilnius, 1973 m.
  • Tarybų Lietuva, su M. Baranausku, R. Rakausku, A. Sutkumi, 1976 m.

 

L. Ruikas mirė 2004 m. spalio 5 d. Vilniuje.

***
 

Mečislovas Sakalauskas – fotografas. Gimė 1928 m. gruodžio 13 d. Barsukynės kaime (Raseinių raj.). Plačiausiai žinomas kaip XX a. II p. Vilniaus architektūros fotografas. 1970 m. tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos, 1990 m. – Lietuvos restauratorių sąjungos nariu. 2005 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas.

1952–1992 m. dirbo Vilniaus paminklų konservavimo institute braižytoju, vėliau fotografu. Dalyvavo ekspedicijose po Lietuvą, fotografavo liaudies meną. 1992–2001 m. Lietuvos dailės muziejuje (dabar Lietuvos nacionalinis dailės muziejus) dirbo fotografu. Yra daugiau kaip 30 knygų ir albumų fotografas.

 

Svarbiausios M. Sakalausko kūrybos parodos

  • Vilniuje – 1968, 1989, 2000, 2002, 2006 m., 
  • Kėdainiuose, Mažeikiuose, Rietave – 2001 m. 
  • Šilutėje – 2002 m.
  • Užsienyje: Čikagoje (JAV) – 1967 m., Gdanske (Lenkija) – 2000 m.

 

Išleisti svarbiausi M. Sakalausko foto albumai

  • Atgimę paminklai (1983 m.)
  • Praeities paminklai ir šiandiena (1983 m.)
  • Vilnius: nuo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios iki Aušros vartų (1995 m.)
  • Šv. Petro ir Povilo bažnyčia (1997 m.)
  • Vilnius nuo aukštumų. 1958– 1996 (2008)
  • Senojo Vilniaus architektūra Mečislovo Sakalausko fotografijose (2013 m.)

 

Daug jo sukurtų fotografijų ir negatyvų saugo Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, Rokiškio krašto muziejus.

Gyvena ir kuria Vilniuje.

 

***

 

Janina Siliūnaitė (1948–2001) – poetė, kraštotyrininkė, fotografė. Gimė 1948 m. birželio 16 d. Verpenoje (Kelmės raj.),

1977 m. baigė Vilniaus technologijos technikumą. Dirbo Šiaulių fabrikuose „Verpstas“, „Neaustinės medžiagos“ ir „Venta“. Dalyvavo respublikinėse lengvosios pramonės darbuotojų turistinių sąskrydžių skaidrių ir nuotraukų konkursuose, yra laimėjusi prizinių vietų. Su bendraautore parengė kraštotyros darbą „BGS Venta kraštotyros grupė Jovaras: išvykų fotografijų metraštis 1980–1985“. Jos darbas „Baldininkas Ignas Jurgaitis“ buvo pristatytas Šiauliuose surengtoje kraštotyros darbų parodoje. 

1997–2001 m. Šiaulių Aušros muziejuje dirbo fotografe, nuotraukose fiksuodavo svarbiausius muziejaus įvykius, fotografuodavo eksponatus, darė fotografijas iš senų negatyvų, jas publikavo leidiniuose.

2004m. išleista jos poezijos rinktinė „Netikrumo siena“.

 

Svarbiausios J. Siliūnaitės surengtos fotografijos parodos

  • 1997 m. – autorinė fotografijų paroda Šiaulių fotografijos muziejuje
  • 2000 m. – Kolegų portretai

J. Siliūnaitė mirė 2001 m. gegužės 11 d. Šiauliuose.  

 

***

 

Petras Slonksnis – dizaineris, pedagogas, fotografas, Šiaulių dizainerių asociacijos narys, Šiaulių „LIONS“ klubo narys. Gimė 1968 m. birželio 15 d. Šiauliuose. 1985 m. baigė Šiaulių 7-ąją vidurinę mokyklą ir Šiaulių dailės mokyklą, 1993 m. – Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą.

1993– 1998 m. dirbo reklamos vadovu AB „Šiaulių bankas“, 1998–2016 m. – Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriuje vyriausiuoju miesto dizaineriu. 2017–2021 m. buvo Šiaulių Gegužių progimnazijos dailės mokytojas, Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos fotografijos mokytojas, Šiaulių dailės mokyklos mokytojas. 2021 m. pradėjo dirbti Šiaulių dailės mokyklos direktoriumi.

P. Slonksnis fotografija kaip savo pomėgiu užsiima nuo 2014 metų. Fotografuoti išmoko savarankiškai iš knygų, konsultuodamasis su profesionaliais fotografais. Daugiausiai fotografuoja Šiaulius. Yra sukūręs fotografijų ciklą „Te šviečia saulė Šiauliams“. Savo kūrybą viešina socialiniuose tinkluose. Yra surengęs kelias fotografijų parodas Šiauliuose (spaustuvėje „Bruknė“, P. Višinskio viešojoje bibliotekoje ir kt.).

 

***

 

Juozas Stanišauskas (1913–1979) – fotografas, žurnalistas, kraštotyrininkas.

Gimė 1913 m. gegužės 15 d. Raseinių apskrityje.

1944–1950 m. buvo dienraščio „Tarybų Lietuva“, nuo 1950 m. – laikraščio „Kauno tiesa“ fotokorespondentas. Nuotraukas spausdino ir laikraščiuose „Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“, žurnale „Švyturys“. Bendradarbiavo meno leidiniuose „Liaudies skulptūra“, „Medžio dirbiniai“, „Senoji liaudies tapyba“.

Prisidėjo rengiant fotoparodas Kaune. Daugelį metų vadovavo Kauno miesto fotomėgėjų sekcijai. 

J. Stanišauskas mirė 1979 m. balandžio 10 d. Kaune. 

 

***

 

Ignas Stropus (1885–1959) – fotografas. Gimė 1885 m. sausio 20 d. Pakutuvėnų kaime (Plungės valsč., dabar Plungės raj.).

Apie 1906–1907 m. fotografijos mokėsi pas fotografą Mendelį Berkovičių Plungėje. 1908 m. Kretingos miestelio Rotušės aikštės rytinėje dalyje, Sodo gatvėje I. Stropus atidarė pirmąjį fotopaviljoną Kretingoje – „Birutė“. Kretingoje fotografas dirbo 1908–1914 m.

Pirmojo pasaulinio karo metais ir kiek po jo, 1914–1921 m., gyveno užkuriu žmonos tėviškėje Šiemulių kaime, ūkininkavo ir kartu užsiėmė fotografija.

1921 m. pavasarį, kai Palanga buvo grąžinta Lietuvai, jis persikėlė gyventi į pajūrį, iš Palangos klebono Juozapo Šniukštos išsinuomojo priešais bažnyčią esančio namo (Vytauto g. 75) galą ir pastato pirmajame aukšte įsirengė fotopaviljoną, o antrajame apsigyveno su šeima.

1930 m. persikėlė gyventi į Plungę, įsikūrė savo draugo – dvaro siuvėjo Adolfo Daumanto name (Laisvės al. 15), esančiame šalia parko, Laisvės alėjoje netoli Laisvės statulos. Prie namo taip pat, kaip ir Palangoje, pasistatė nedidelį fotopaviljoną, įstiklintą fotoplokštelių stiklais.

Išliko vertingų I. Stropaus 1931 m. kovo 31 d. I. Stropaus fotografuotų Plungės gaisro ir kitų jo Plungėje sukurtų nuotraukų.

1933 m. jis dalyvavo Šiauliuose „Putpelės“ draugijos surengtoje kilnojamoje parodoje, kurioje eksponavo 42 peizažinių fotografijų kolekciją.

1933 m. I. Stropus sugrįžo gyventi į Palangą ir čia tapo žymiausiu fotografu, tarpukariu reklamavusiu pajūrį. 1938 m. gegužės 10 d. jis užfiksavo Palangos didžiojo gaisro vaizdus. . Šio gaisro metu sudegė jo fotoateljė. Tada jis iš savo buvusios mokinės retušuotojos Felicijos Ambrozaitytės tėvo, žinomo Palangos staliaus, medžio meistro Prano Ambrozaičio išsinuomavo prie Rąžės upės (Basanavičiaus g. Nr. 8) esantį pastatą, jame apsigyveno su šeima ir čia įrengė naują paviljoną bei knygyną.

1912–1939 m. I. Stropus išleido apie 9 Palangos atvirukų rinkinius ir vieną Plungės vaizdų rinkinį. Plungės atvirukų reverse įrašyta „Atelier J. Stropus & A. Surwillo, Kretyngoj“. Tai rodo, jog vienu metu Ignas Stropus ir Alfonsas Survila turėjo bendrą ateljė, kartu leido atvirukus.

1945 m. I. Stropus kartu su žmona išvyko gyventi į Šiemulių kaimą. Čia gyvendamas jis dar šiek tiek savo fotografuodavo aplinkinių kaimų gyventojus, o 1956 m. jis su žmona apsigyveno pas sūnų Kauno Panemunės rajone ir čia sulaukė savo gyvenimo saulėlydžio.

2015m. išleistoje Jolantos Klietkutės knygoje „Pirmieji pajūrio fotografai: Paulina Mongirdaitė, Ignas Stropus“ yra pateikta išsami I. Stropaus biografija, paskelbta daug jo nuotraukų.

I. Stropus mirė 1959 m. rugpjūčio 13 d. Kaune, palaidotas Panemunės kapinėse.

 

***

 

Jonas Tamulis – fotografas, kraštotyrininkas, muziejininkas. Gimė 1950 m. liepos 13 d. Kentriuose (Kelmės raj.) 1975 m. baigė Vilniaus kultūros mokyklą. Dirbo dienraščio „Šiaulių kraštas“ fotografu. 1974–1985 m. dalyvavo respublikinėse kraštotyros ekspedicijose. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Lietuvių tautosakos rankraštynui jis perdavė 7 857 vnt. įvairių žanrų fotografijų, jų negatyvų. Daug jo sukurtų fotonuotraukų ir negatyvų saugoma Šiaulių Aušros muziejuje, yra publikuota periodikoje, knygose ir kituose leidiniuose, internete. J. Tamulis rengia savo individulias kūrybos parodas, dalyvauja ir grupinėse kūrybos parodose.

 

Svarbiausios surengtos J. Tamulio individualios kūrybos parodos

  • 1998–2000 m. – Lietuvos bažnyčios, Šiauliai, Pakruojis, Kelmė
  • 2000 m. – Laiko sauja, Šiaulių fotografijos muziejus
  • 2005 m. – …dar gyvas atminimas, Šiaulių Povilo Višinskio viešoji biblioteka

2006 m. J. Tamulio kūryba įvertinta Pelikso Bugailiškio premija.

 

*** 

 

Leonas Kazimieras Teiberis (1938–1992) – žurnalistas, fotografas. Gimė 1938 m. vasario 10 d. Gerdučių kaime (Raseinių apskr., dabartiniame Šilalės rajone). 1958 m. baigė Marijampolės 2-ąją vidurinę mokyklą, ir pradėjo studijuoti Vilniaus universitete, kur įgijo žurnalisto specialybę.

Nuo 1958 m. bendradarbiavo žurnale „Tarybinė moteris“, dirbo žurnalo „Banga“ redakcijoje, ELTO’S Fotokronikos skyriuje, Gamtos apsaugos komitete, 1966–1968 m. – laikraščio „Liaudies sargyboje“ redakcijoje, 1968–1971 m. Kūno kultūros ir sporto komitete (buvo vyr. instruktorius), 1971–1973 m. – laikraščio „Lietuvos pionierius“, 1973–1987 m. – žurnalo „Moksleivis“ redakcijose, nuo 1988 m. – Fotomeno draugijoje, laikraščių „Vakarinės naujienos“, „Lietuvos aidas“ redakcijose.

1995 m. kovo mėn. Paryžiuje prancūzų kalba išspausdinta jo parašyta knyga „La Lituanie“ (Paris, Karthala, avec la collaboration de Tauras Teiberis et M. Jegelevičius), gausiai iliustruota L. K. Teiberio ir kitų fotografų nuotraukomis. 

L. K. Teiberis mirė 1992 m. birželio 9 d. Paryžiuje.

 

***

 

Olegas Truchanas (1923–1972) – keliautojas, sportininkas, etnografas, gamtosaugininkas, fotografas.

Gimė 1923 m. rugsėjo 22 d. Šiauliuose. 1941 m. baigė Šiaulių gimnaziją. Fotografija susidomėjo mokydamasis. 1942 m. įstojo į Šiaulių buriuotojų klubą, lankė buriuotojų kursus. 1942 m. ir 1943 m. dalyvavo buriuotojų varžybose Rėkyvos ežere, tapo nugalėtoju jolių lenktynėse. Jo tėvai ir sesuo Nina 1944 m. liepos viduryje pasitraukė į Vokietiją. Olegas 1944 m. pabaigoje taip pat pasitraukė iš Lietuvos ir su tėvais susitiko Bamberge. 1946 m. Miunchene pradėjo studijuoti teisę UNRRA universitete. 1947 m. Miunchene uždarius universitetą, grįžo pas tėvus į Garmišo perkeltųjų asmenų stovyklą. Čia pradėjo keliauti, laipiojo po kalnus, slidinėjo Bavarijos Alpėse, daug fotografavo. Didelę įtaką jam padarė žinomi ano meto Bavarijos fotografai. Jis perprato to meto fotografijos stilius ir nespalvotosios fotografijos techniką, greitai tobulėjo. Viena iš jo nuotraukų („Starnbergersee Bavarijoje“) 1947 m. laimėjo fotografijos konkurso prizą.

1948 m. O. Truchanas išvyko gyventi į Australiją. Dirbo pagal darbo sutartį „Risdono“ cinko fabrike netoli Tasmanijos sostinės Hobarto. Vėliau apsigyveno Hobarte.

1956 m. sukūrė šeimą. Jo žmona – Melva. Vaikai: Anita, Rima, Nikolo.

O. Truchanas labai mego Tasmanijos gamtą. Čia jis pradėjo keliauti, fotografuoti.

Išgarsėjo savo viešomis paskaitomis gamtosaugos temomis, nuotraukų ir skaidrių demonstravimu.

Iki 1967 m. jis turėjo sukaupęs daugiau negu 30 tūkstančių nuotraukų ir skaidrių, kurias vėliau planavo paskelbti įvairiuose leidiniuose ir albumuose, bet to nepėjo padaryti, nes 1967 m. Hobarte vykusio didžiulio gaisro metu buvo sunaikintas beveik visas jo fotoarchyvas, o po penkerių metų nutrūko jo gyvenimo siūlas – O. Truchanas žuvo 1972 m. sausio 6 d. Australijoje vienos savo ekspedicijos Tasmanijos salos pietvakariuose metu, mėgindamas ištraukti Gordono upėje įstrigusią baidarę. Jo kūną, užkliuvusį už rąsto, rado jo mokinys ir sekėjas fotografas Peteris Dombrovskis. Netrukus po O. Truchano mirties hidroelektrinės užtvankoje į nebūtį nugrimzdo ir Pederio ežeras, dėl kurio išsaugojimo jis kovojo, o kartu su juo – ir visa reta gyvūnija bei augmenija. Ežero grožis išliko tik jo nuotraukose. Jo kūrinių yra saugoma Olego Truchano nuotraukos Australijos nacionalinės bibliotekos archyve.

Svarbiausios O. Truchano publikacijos:

  • Max Angus, The world of Olegas Truchanas, Olegas Truchanas Publication Committee, Hobart, Norman Laird, 1975 m. ISBN 0-9598212-0-1
  • William J. Lines, Patriots: defending Australia’s natural heritage St. Lucia, Qld., University of Queensland Press, 2006 m. ISBN 0-7022-3554-7
  • Jonas Nekrašius. Lietuvis Olegas Truchanas – Tasmanijos legenda, 2008 m.

 

Dokumentiniai filmai, kuriuose pasakojama apie O. Truchaną

  • Spirit of Olegas, ABC, 1979 m.
  • Wildness, by Scott Milwood, Film Australia, 2002 m.
  • Ekspedicija Olego Truchano takais Tasmanijoje, Jonas Nekrašius, 2008 m.

Jonas Nekrašius laikraštyje „Šiaulių kraštas“ 2003 m. spalio 10 d. (Nr. 237 (3602) paskelbė straipsnį „Olegas Truchanas: „Žmogus ir gamta yra neišskiriama visuma“. 

 

***

 

Vladas Vitkauskas – Lietuvos keliautojas, fotografas, alpinistas, 1993 m. gegužės 10 d. pirmasis iš Baltijos valstybių alpinistų vienas įkopęs į aukščiausio Žemės kalno – Everesto (8 848 m) – viršūnę, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, Raseinių garbės pilietis (2013 m.), Lietuvos sveikuolių sąjungos garbės narys (2014 m.), Vilniaus žemaičių kultūros draugijos garbės narys (1996 m.).

Gimė 1953 m. gegužės 7 d. Viduklėje (Raseinių raj.). 1988 m. pradėjo dirbti Vilniaus keliautojų klube. Įkopė ir pirmasis pasaulyje iškėlė tą pačią savo valstybės vėliavą visų žemynų aukščiausių kalnų viršūnėse: Everesto – Eurazijoje, Makinlio (6 194 m, 1994 m. birželio 12 d.) – Šiaurės Amerikoje, Aliaskoje; Vinsono (4 897 m, 1994 m. gruodžio 5 d.) – Antarktidoje; Kilimandžaro (5 895 m, 1995 m. vasario 5 d.) – Afrikoje; Kosciuškos (2 228 m, 1995 m. lapkričio 2 d.) – Australijoje; Akonkagvos (6 959 m, 1996 m. vasario 25 d.) – Pietų Amerikoje; taip pat Elbruso (5 642 m, 1993 m. rugpjūčio 4 d.) – Kaukaze ir Monblano (4 807 m, 1995 m. liepos 16 d.) – Alpėse. Pats organizavo savo kelionę ir kopimą į Everestą, įsiregistravęs Nepalo ekspedicijos fotografu. Į Everesto, Makinlio, Akonkagvos viršūnes kopė vienas. Organizavo pirmąsias lietuvių keliones į Makinlį, Kilimandžarą, Monblaną, Kosciuškos kalną.

Surengė kultūrinę mokslinę ekspediciją „Ignotui Domeikai – 200“ į Čilę ir Andų kalnus (2002 m.), įkopė į aukščiausią Domeikos vardo kalnagūbrio viršūnę Donja Ines (5 075 m) ir aukščiausią Žemės ugnikalnį Ochos del Salado (6 893 m). Surengė pirmąją lietuvių ekspediciją „Baltistanas 2004“ į Karakorumo, Himalajų ir Hindukušo kalnynų rajonus Pakistane.

Įkopė į beveik visas aukščiausias buvusios SSSR viršukalnes: Komunizmo (Ismailo Samani; 7 495 m) ir Korženevskajos (7 105 m) – 1989 m.; Lenino (Avicenos; 7 134 m) ir Chan Tengrio (6 995 m) – 1990 m. Dalyvavo ir organizavo sudėtingus žygius į kalnus Kaukaze, Tian Šanyje, Altajuje, Sajanuose, Pamyre; su slidėmis – Chibinuose, Poliariniame Urale, į Beringo sąsiaurį ir kt.

Jis yra daugkartinis Lietuvos aktyvaus turizmo ir alpinizmo pirmenybių čempionas ir prizininkas, Baltijos valstybių alpinizmo čempionas, buvusios SSSR turizmo pirmenybių prizininkas.

Daugelio seminarų, paskaitų, susitikimų su visuomene rengėjas ir lektorius. Skaito paskaitas, pranešimus seminaruose, kursuose, įvairiuose kolektyvuose ir draugijose Lietuvoje ir užsienyje (JAV, Vokietijoje, Pakistane, Indijoje, Nepale).

Daugiau kaip 60 fotoparodų ekspozicijų autorius, meno kūrėjas (nuo 2005 m.), tarptautinių fotografijos konkursų „World Wide Tour Photo ’99“ ir „Gyvos Žemės mintys“ (2003 m.) prizininkas. Fotografijos parodų Nacionalinėje galerijoje (1998 m.), Lietuvos nacionaliniame muziejuje (2002 m.), UNESCO būstinėje Paryžiuje (2002 m.) dalyvis. Dokumentinių video filmų iš Lietuvos ir ekspedicijų Čilėje – Bolivijoje, Baltistane (Pakistanas) autorius.

Absoliutaus Lietuvos aukščio rekordo (su pilotu Vytautu Samarinu – 10 064 m, 2006 m. lapkričio 27 d.), skrydžio nuotolio ir trukmės rekordų (2007 m. kovo 7 d.) karšto oro balionu dalyvis. Aukščiausio Lietuvos kalno Aukštojo įteisinimo ir sutvarkymo iniciatyvinės grupės steigėjas, veiklos koordinatorius (2002–2006 m.). Lietuvos alpinizmo asociacijos steigėjas ir pirmasis prezidentas (1996–1999 m).

V. Vitkauskas yra Valdo Adamkaus fondo vienas steigėjų, fondo „Everestas“ steigėjas, natūralios sveikatos centro „Naturavita“ steigėjas ir vadovas, taip pat ir Lietuvos keliautojų sąjungos, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (1996–2016 m.), M. K. Čiurlionio, Vydūno, „Tautos namų santaros“ tarybos, žurnalo „Santara“ konsultacinės kolegijos narys.

Jis – pirmasis alpinistas, apdovanotas tarptautinio „Fair Play“ komiteto Garbės diplomu (1997 m.) – už dalyvavimą gelbėjant ir pargabenant žuvusios Nepalo moterų ekspedicijos vadovės Pasang Lhamu kūną nuo Everesto.

Vladas Vitkauskas daugelį metų gyveno, kūrė, treniravosi Vilniuje, dabar – Anykščiuose. Yra Pasaulio anykštėnų bendrijos narys, 2019 m. spalio mėn. išrinktas į Pasaulio anykštėnų bendrijos Anykščių kolegiją.[4]

 

Svarbiausi V. Vitkausko apdovanojimai

  • Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino medalis (1994 m.)
  • Tarptautinio „Fair Play“ komiteto Garbės diplomas (1997 m.) už tai, kad jau grįžęs į bazinę stovyklą po įkopimo į Everestą, vėl, nepaisant nušalusių abiejų rankų pirštų, lipo aukštyn, kad nuleistų žuvusios Nepalo alpinistės kūną
  • Lietuvos Respublikos Prezidento atminimo ženklas Lietuvos pakvietimo į NATO proga (2002 m.)
  • Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Olimpinė žvaigždė (2003 m.), Olimpiniai žiedai (2013 m.)
  • Kūno kultūros ir sporto departamento prie LR Vyriausybės medaliai: „Už aukštus sportinius pasiekimus“ (1993 m.), „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (1993 m., 1998 m.), aukso medalis „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2003 m.), Sporto garbės komandoro ženklas (2013 m.)
  • Santarvės ordinas „Pro augenda concordia“ (2009 m.)
  • Valstybinio turizmo departamento „Gintarinė vėtrungė“ už tolimiausią ir garsiausią baltiško gintaro kelionę (2014 m.)

 

Išspausdinti svarbiausi V. Vitkausko kūriniai

  • Everestas‘94 / kalendorius. Vilnius, Du Ka, 1993. – Liet., angl.
  • My Mountain, My Destiny. P. Cousineau. Soul moments. Berkeley, USA, Conari Press, 1997. – Angl.
  • Apie savo keliones. K. Švedas. Geografinių atradimų istorija. Vilnius, Švietimo ir mokslo ministerijos leidybos centras, 1997.
  • Aukščiau pasaulio viršukalnių. Above the Peaks of the World. Vilnius, Du Ka, 1998. – Liet., angl.
  • Į aukščiausias visų žemynų viršukalnes. R. Krupickas ir Č. Kudaba. Kaunas, „Šviesa“, 2000.
  • Mamos kalneliai prie Dubysos. M. B. Navakauskienė. Betygalos žemė. Vilnius, „ALKA“, 2001.
  • Everestas – manoji lemtis. Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2002.
  • Motuza – bendraaut. Ignoto Domeikos keliais nuo Santjago iki Atakamos. Ignotas Domeika 1802–1889: tarptautinės mokslinės konferencijos darbai. Vilnius, 2002. – Liet., angl.
  • Su Gražina Didelyte suvedė kalnai… Gražina Didelytė mūsų atminty. Sudarytojas Vygandas Čaplikas. Vilnius, Petro ofsetas, 2008.
  • Stanislovas Moravskis. Nuo Merkinės iki Kauno. Parengė Reda Griškaitė. Vilnius, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009.
  • Į aukščiausias žemės viršukalnes. Kalnams pašaukus. Sudarytojas V. Stepulis. Vilnius, 2011.
  • Motuza – bendraaut. Didžiojo mokslininko ekspedicijų Čilėje keliais. Ignotas Domeika. Geologas, mineralogas, kalnų inžinierius. Sudarytojas Algimantas Grigelis. Vilniaus universiteto leidykla, 2017.

 

***

 

Berta Tilmantaitė – fotomenininkė, žurnalistė, keliautoja, pirmoji Lietuvos fotografė, kurios nuotraukos buvo publikuotos žurnale „National Geographic“, viena iš atsakingos žurnalistikos erdvės „Nara“ (anksčiau „Nanook“. 2015 m.) įkūrėjų. Turi PADI nardymo licenziją, yra laisvojo nardymo (AIDA**) profesionalė. Kuria dokumentinius pasakojimus ir fotografuoja visame pasaulyje.

Gimė 1986 m. Šilalėje. Mokėsi Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje. Baigė žurnalistikos studijas Vilniaus Universitete ir fotožurnalistikos kursą Danijos Medijų ir žurnalistikos mokykloje. Įgijo magistro laipsnį studijuodama multimedijų žurnalistiką Pekino Užsienio studijų universitete (Kinija) ir Boltono Universitete (Jungtinė Karalystė).

Dėstė Vilniaus universitete ir Vilniaus Gedimino technikos universitete.

Jos nuotraukų ir video pasakojimų yra paskelbta „Al Jazeera“, „GEO“, „WIRED“, „Geographical Magazine“, „Deutsche Welle“, „Der Spiegel“ bei daugelyje kitų leidinių ir medijų. įkūrėjų.

 

Svarbiausios grupinės parodos, kuriose buvo eksponuojama B. Tilmanaitės kūryba

  • 2019 m. – „Meeting Minds“, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Vilnius
  • 2017 m. – „Beach Season“, Kaunas
  • 2017 m., 2016 m., 2015 m., 2014 m. – „Lietuvos Spaudos Fotografijos“ parodos
  • 2015 m. – „Photo Annual“ apdovanojimų paroda, Čekija
  • 2015 m. – „Sony World Photography“ apdovanojimų paroda
  • 2015 m. – „Five Senses“
  • 2014 m. – „LUMIX“ festivalis ir paroda jauniesiems fotografams
  • 2014 m. – grupinė paroda / konkursas „Debut“
  • 2011 m. – Tarptautinė „New Media Short Film“ paroda
  • 2010 m. –  paroda „In Focus“
  • 2010 m. – „Vilniaus Fotografijos Ratas“ paroda

 

Surengtos svarbiausios B. Tilmanaitės personalinės parodos kūrybos parodos

  • 2019 m. – „Lithuanians of the World“, Lietuva
  • 2017 m. – „Out of the Water“, Kaunas
  • 2015 m. – „People of the Ocean“
  • 2015 m. – „On the Go“, Azijos-Europos Fondas
  • 2015 m. – „Lithuanian Photography Yesterday and Today“, Lietuva
  • 2015 m. –  „The World As You See It“, Lietuva

Svarbiausi leidiniai, kuriuose paskelbta B. Tilmanaitės nuotraukų

  • „Lietuvos Spaudos Fotografijos“ konkurso apdovanojimų albumas – Lietuva, 2017, 2016, 2015, 2014.
  • „On the Go“ – Azijos-Europos Fondas, 2015.
  • „Lithuanian Photography: Yesterday and Today“ – Lietuva, 2014.
  • „HIPA photography“ festivalio knyga – UAE, 2014.
  • „Azija be sienų“, [su Pauliumi Mačiulevičius ir Andriumi Jančiausku] – Lietuva, 2013.
  • „In Focus“ fotografijos festivalio knyga – Lietuva, 2010

 

***

 

Steponas Pliateris-Zyberkas (1891–1943) – fotografas, dailininkas. Gimė 1891 m. liepos 31 d. Kurtuvėnų dvare (Šiaulių raj.). Jo tėvas buvo Liudvikas Viktoras Pliateris-Zyberkas, motina Teresė Zamoiskaitė. Vilniuje baigė gimnaziją. 

1912–1916 m. studijavo architektūrą Rygos technikos universitete. Čia jis priklausė lenkiškai universiteto draugijai „Arkonija“. Vėliau baigė Varšuvos dailės akademiją.

1912 m. pradėjo fotografuoti. Išmokęs fotografuoti, keliaudavo po Šiaulių apylinkes ir fotografuodavo kraštovaizdį, pastatus.

Žinomas jo fotografuotas gamtos vaizdų ciklas „Pory roku na Litwie“, kurį sudaro 12 numeruotų foto atvirukų, iš kurių šešiuose yra įamžinti Šiaulių apylinkių vaizdai.

1919–1920 m. priklausė Lenkų karinei organizacijai, kuri Kaune siekė nuversti Lietuvos valdžią.

Gyvendamas Varšuvoje įkūrė fotografijos studiją „Photo-Plat“, aktyviai dalyvavo Varšuvoje vykusiose fotografijų parodose. 

1931 m. priimtas į Lenkijos „Fotoklubo“ draugiją. 

1934 m. birželio 22 d. vedė Haną Kristiną Gacką.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jį gestapas suėmė ir įkalino Paviako kalėjime.

1943 m. sausio 17 d. išvežtas į Aušvico koncentracijos stovyklą ir čia 1943 m. vasario 9 d. buvo sušaudytas.

 

***


Petras Velička (1911–1991) – žurnalistas, fotografas, vertėjas.

Gimė 1911 m. birželio 30 d. Pakalniškiuose (Veliuonos valsčius, dabar Jurbarko raj. teritorija).

Mokėsi Veliuonos pradinėje mokykloje, Vilkijos progimnazijoje, Belvederio pienininkystės ir Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje.

1946 m. baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. Studijuodamas čia lankė ir teisės paskaitas. 

1949–1951 m. studijavo filosofiją.

Jaunystėje bendravo su Baliu Buraču, mokėsi iš jo. Fotografijos mokėsi ir pas Steponą Kolupailą. 

1935 m. Kaune leido mėnesinį žurnalą „Aš esu visur“.

Dirbo Teisės institute. 

1948–1984 m. buvo leidyklos „Vaga“ verstinių ir originalių knygų redaktorius, grožinės literatūros vertėjas.

Iš rusų ir kitų kalbų išvertė apie 20 knygų.

Buvo Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.

 

Svarbiausios P. Veliškos fotografijų parodos

  • Laiko paženklinti, Vilniaus fotografijos galerija, Vilnius, 1999; Fotografijos muziejus, Šiauliai, 1999;
  • Rusų dramos teatras, Vilnius, 2000;
  • Dailės galerija, Dusetos, 2000;
  • Fotografijos galerija „Prospektas“, Vilnius, 2002;
  • Dingusio kaimo dvasia, Seimas, Vilnius, 2002;
  • Fotografijos muziejus, Ryga, Latvija, 2003.

 

Svarbiausi leidiniai, kuriuose paskelbta P. Veličkos nuotraukų

  • Fotografijos. Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2002 m.
  • Atsisveikinant su XX amžiumi, Vilnius, 2000 m.;
  • Veliuona, Vilnius, 2001 m.;
  • Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien, Vilnius, 1999, 2001 m.;
  • Lietuvos fotografija iki XXI a., Vilnius, 2002 m.

P. Velička mirė 1991 m. gegužės 27 d. Vilniuje. 

 

***

 

Audrius Zavadskis (1949–2019) – fotografas, žurnalistas. Gimė 1945 m. lapkričio 20 d. Šiauliuose. 1963 m. baigė Vilniaus 7-ąją vidurinę mokyklą. 1963–1965 m. buvo Lietuvos kino studijos operatoriaus asistentas, 1965–1968 m. – šios studijos meninių filmų reklamos fotografas, 1968–1974 m. – leidyklos „Mintis“ fotografas, 1974–1993 m. – žurnalo „Mūsų gamta“ iliustracijų skyriaus redaktorius. 1993–1995 m. fotostudijos „Kodak“ vedėjas, nuo 1995 m. – A. Zavadskio personalinės studijos vedėjas (savininkas).

 

Išleisti A. Zavadskio fotografijų albumai

  • Klaipėda, fotoalbumas, 1977 m.
  • Lietuvos Nerija, fotoalbumas, su B. Orentaite, 1973 m.

A. Zavadskis mirė 2019 m. spalio 20 dieną.

 

Nuotrauka iš www.pinterest.com

  
Tekste panaudota informacija, viešinama interneto portaluose „Vikipedija. Laisvoji enciklopedija“ https://lt.wikipedia.org/ ir „Visuotinė lietuvių encklopedija“ www.vle.lt. 
  
Sąrašas nebaigtinis. Gavus naujos informacijos, tekstas papildomas.

Smush Image Compression and Optimization