Juozas Vaičkus
„Juozo Vaičkaus vaidmuo Lietuvos kultūros istorijoje – jis veikia ne tik ir ne tiek konkrečiais rezultatais, teatro ar kino kūriniais, bet kaip teatro, kino, kultūros lauko išjudintojas, spiritus movens, judinanti dvasia, kuri reiškiasi Vaičkaus kultūrininko, ugdytojo, švietėjo nenuilstamu veikimu.
Amžininkai pripažino Juozo Vaičkaus nuopelnus kūrybinio kelio pradžioje, vadino jį Lietuvos dramos tėvu, – niekas negalėjo paneigti jo nuopelnų lietuviškų vakarų sąjūdyje, pedagogo talento ugdant aktorius, organizacinių sugebėjimų rengiant vaidinimus, gastroles, steigiant Lietuvoje profesionalųjį teatrą.
… Vaičkus pasiekė, kad tai, kas atrodė neįtikėtina, neįmanoma, tapo tikrove Lietuvos ir JAV lietuvių kultūriniame gyvenime: tai ir nuolatinė aktorių trupė, ir pirmoji vaidybos mokykla, ir profesionaliojo teatro įsteigimas, ir pastovaus lietuvių teatro JAV spektakliai, ir, pagaliau, nors ir po jo mirties, pasikeitė įsitikinimas, kad lietuviai kiną gali ne tik importuoti iš užsienio, kaip garsių markių automobilius, bet patys jį kurti. Jis veikė kaip ryški, Lietuvos kultūrą keičianti, kultūrą brandinanti asmenybė, kaip tikra kultūros lauką išjudinanti dvasia. Jo pradėti darbai lietuviškame teatre ir kine tebetęsiami iki šiol. […].“
Aušra Martišiūtė-Linartienė, 2022 m. gegužės mėn.
Lietuvos profesionalaus teatro istorija neatsiejama nuo žemaičių. 1920 m., kai Kaune tų metų sausio 29 d. pradėjusi veikti Lietuvių meno kūrėjų draugijos sudaryta Teatro taryba s įsteigė pirmąjį profesionalų lietuvių teatrą (Dramos vaidyklą). Jo pirmąjį spektaklį (Hermano Sudermanno „Jonines“), parodytą Miesto teatro rūmuose (dabar Kauno muzikinis teatras) režisavo iš Mažeikių rajono Zastaučių kaimo kilęs aktorius ir režisierius Juozas Vaičkus (1885–1935), šiandien teisėtai vadinamas ne tik aktoriumi, režisieriumi, bet ir lietuvių profesionaliojo teatro kūrėju. Minėta Dramos vaidykla 1922 m. buvo suvalstybinta, 1925-aisiais buvo reorganizuota ir tapo Valstybės teatru (veikė 1925–1940 m.), kuris 1944–1949, 1959–1990, 2004–2012 m. buvo vadinamas Kauno dramos teatru, o 2012 m. tapo Nacionaliniu Kauno dramos teatru.
Mažeikiškiai savo ruožtu J. Vaičkų dar įvardija ir kaip savo krašto lietuviško kultūrinio gyvenimo pradininku, nes ne kas nors kitas, o J. Vaičkus buvo pagrindinis 1905 m. birželio 29 d. Mažeikiuose įvykusio pirmojo viešo lietuviško vakaro, kurio metu buvo parodytas pirmasis lietuviškas spektaklis – Dviejų Moterų (Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Julijos Žymantienės-Žemaitės) komedija „Velnias spąstuose“. Jis įėjo į kultūros istoriją kaip pirmasis lietuviškas spektaklis, parodytas ne tik Mažeikiuose, bet ir visoje anuometinėje Kauno gubernijoje.
Tais metais Mažeikiuose suburta vaidintojų grupe J. Vaičkus dirbo ir vėlesniais metais, kai po mokslų vasaros atostogoms sugrįždavo į gimtinę. 1907 m. jau viešai buvo skelbiama apie Mažeikiuose veikiančią mėgėjų teatro pagrindais dirbančią J. Vaičkaus vadovaujamą „Skrajojančio teatro“ trupę. Ji veikė apie septynerius metus (1907–1914 m.). Nuo 1911 m. ji buvo vadinama Skrajojamuoju Juozo Vaičkaus teatru. Spektaklius režisuodavo J. Vaičkus. Jie buvo rodomi ne tik Mažeikiuose, bet ir daugelyje kitų Žemaitijos vietovių – gastrolių metu trupė vaidino beveik pusšimtyje gyvenviečių, spektakliai buvo parodyti apie 180 kartų. Savo repertuare „Skrajojantis teatras“ turėjo daugelį spektaklių, kurie tais metais buvo vaidinami ir kituose šiame krašte veikusiuose mėgėjų teatruose. Tarp jų buvo „Gaila ūsų“, „Genovaitė“, K. Alytos „Likimo bausmė“, „Meilė galvon – velnias uodegon“, „Nutrūkusi styga“ ir kt. spektakliai.
Viena pagrindinių šio teatro aktorių buvo Mažeikių rajono Pikelių kaime gimusi dainininkė Morta Grikštaitė (1890–1977). Ji tapo J. Vaičkaus žmona. Kartu su ja vaidino, spektaklių Konstantinas Bužokas, Juozas Juodis, Mykolas Krypas, Jonas Motuzas, Teofilė Motuzaitė, Aleksandras Vaičkus ir kt. Dekoracijomis rūpinosi, taip pat ir vaidino Jonas Motuzas ir kt. Šis teatras turėjo ir savo virėją, scenos darbininką, kuriems daugiausiai darbo būdavo gastrolių metu.
Trupės veikla nutrūko prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kai J. Vaičkus išvyko tęsti studijų į Sankt Peterburgą.
***
J. Vaičkus, kaip ir daugelis kitų ano meto gabių ir turėjusių galimybę mokslo siekti Žemaitijos jaunuolių mokėsi Latvijoje veikusioje Mintaujos (Jelgavos) gimnazijoje. Už priklausymą slaptai lietuvių moksleivių draugijai „Kūdikis“ jį, jau lankantį septintąją klasę, iš šios gimnazijos pašalino.
1915–1918 m. jis mokėsi Petrapilio (dabar Sankt Peterburgas) universiteto Teisių fakultete ir imperatoriškoje mokykloje. Universitete įsigijo teisininko specialybę. Studijų metais lankė ir šiame mieste veikusią Aleksandros teatro dramos studiją, priklausė imperatoriškajai Ostrovskio vardo teatro draugijai. 1915–1916 m. įsteigė Sankt Peterburge jis įsteigė pirmąją privačią lietuvių dramos mokyklą – vaidybos studiją, kurioje buvo ugdomi profesionalūs aktoriai lietuvių teatrui. Ją lankė apie 20 scenos menu besidomintys, aktoriais norintys tapti lietuviai. Šios studijos auklėtiniai sudarė 1920 m. Kaune pradėjusios veikti Dramos vaidyklos (????) aktorių trupės branduolį. Su J. Vaičkaus asmenybe susijęs tokių garsių Lietuvos aktorių kaip Ona Kurmytė (Mazurkevičienė), Viktoras Dineika, Teofilija Dragūnaitė (Vaičiūnienė), Petras Kubertavičius, Juozas Stanulis, Antanina Vainiūnaitė (Kubertavičienė).
1918 m., baigęs studijas Sankt Peterburge, J. Vaičkus sugrįžo į Lietuvą. Dar prieš tai, 1917-aisiais, jis Lietuvoje buvo subūręs naują „Skrajojamąjį teatrą“, kuris spektaklius pradėjo rodyti 1917 metais. 1918–1919 m. šis teatras dažniausiai vaidindavo Vilniuje, o 1919–1920 m. – Kaune. Gyvendamas Kaune J. Vaičkus aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime ir tapo vienu jau minėtos Lietuvos meno kūrėjų draugijos organizatorių, o šiai draugijai įsikūrus, – ir Dramos vaidybos vedėju bei režisieriumi. Šias pareigas jis ėjo 1921–1923 metais. Iš Lietuvoje tuo laikotarpiu jo režisuotų spektaklių didžiausio dėmesio sulaukė B. Laucevičiaus‑Vargšo „Žmonės“ (1918), K. Jasiukaičio „Alkani žmonės“ (1919), G. Landsbergio‑Žemkalnio „Blinda“ (1919), H. Ibseno „Šmėklos“ (1920), Hjalmaro Bergstrømo „Karen Borneman“ („Gyvenimo balsas“ 1921).
Kartu su J. Vaičkumi Kaune teatro srityje tuo laikotarpiu aktyviai veikė ir kitas žemaitis – iš Jurbarko krašto kilęs aktorius, režisierius ir pedagogas Konstantinas Glinskis (1886–1938), kuris, beje, kad ir gimęs Lietuvoje, į lietuvybę nepretendavo. 1920-aisiais, kuriant Kaune profesionalų teatrą (jau minėtą Dramos vaidyklą), čia gegužės 16 d. buvo įkurta mieste veikusias Juozo Vaičkaus ir Konstantino Glinskio trupes apjungusi vaidilų bendrovė „Anga“. K. Glinskis stovėjo ir prie Lietuvos profesionalios operos ištakų – režisavo dvi pirmąsias Kaune pastatytas operas: Džiuzepės Verdi „Traviatą“ ir Miko Petrausko „Birutę“. Dirbdamas Dramos vaidykloje ir Valstybės teatre jis režisavo net 31 spektaklį ir visuose juose pats vaidino.
***
Konstantinas Glinskis „kaip artistas iš savo turtingos ir taurios asmenybės jis sukūrė mums visą galeriją personažų labai įvairių, bet visuomet išgyventų ir įtikinamų. Kaip režisierius, jis pasižymėjo dideliu taktu, skoniu ir menine nuovoka, rasdamas deramą pusiausvyrą tarp realybės ir fantazijos, tarp tikrovės ir idealo. Kaip scenos pedagogas, jis brangino savo mokinių individualybę, skatino juos ugdyti ir taurinti savo vidaus pasaulį, krauti savy meno išteklius… […].“
„Lietuvių teatras. 1918–1929, Vilnius. 1981, p.93.
***
J. Vaičkų jo kolegos apibūdindavo kaip itin darbštų, organizuotą, bet pakankamai sunkaus charakterio kūrėją. Į kompromisus jis retai kada eidavo. Susidomėjęs kino menu ir kilus nesutarimams tarp kolegų, jis 1923 m. išvyko į JAV. Gyvendamas Bruklyne 1923–1928 m. jis dirbo kartu su čia gyvenusiais kino meno sritį išmanančiais lietuviais. Įsikūręs Niujorke, tęsė savo veiklą teatre ir čia įsteigė dramos studiją. 1924–1929 m. JAV veikė Juozo Vaičkaus dramos teatras, nuo 1928 m.– dar ir J. Vaičkaus įkurtas Jaunimo teatras. Jų repertuarą sudarydavo lietuviški spektakliai (iš viso jų buvo sukurta daugiau negu 30). Juos dažniausiai rodydavo lietuvių kolonijose. Daugelyje jų J. Vaičkus ir pats vaidindavo, vienu metu jis net mėgino tapti Holivudo aktoriumi.
Na o 1929–1931 m. J. Vaičkus savo žinias gilino studijuodamas kino meną.
1932 Kaune įkūrė Kino ir teatro studiją (čia jis ir dėstė), kino bendrovę „Lietfilm“.
Į Lietuvą sugrįžo 1931 metais. Vėl įsikūrė Kaune ir čia 1932 m. įsteigė savo Kino ir teatro studiją, kurią lankydavo apie 100 žmonių, dėstė joje, režisuodavo nuo 1932 m. šios studijos vaidinamus spektaklius.
Lietuvoje jis tęsė savo darbą ir kino srityje. Bendradarbiaudamas su operatoriumi A. Žibu sukūrė dokumentinius filmus apie Palangą ir poeto Maironio laidotuves. Na o 1932 m., planuodamas pradėti kurti lietuviškus vaidybinius filmus, jis įkūrė lietuviškų filmų kūrimo bendrovę „Lietfilmas“.
Tarp teatro, kino kūrėjų nesutarimų, konkurencijos būta ir tuo laikotarpiu. J. Vaičkus patyrė didelį smūgį sužinojęs, kad dalis jo auklėtinių perėjo mokytis ir dirbti pas Maskvoje teatro studijas baigusį ir ten keletą metų aktoriumi dirbusį, 1929 m. gyventi ir dirbti į Lietuvą sugrįžusį režisierių, aktorių ir pedagogą Andrių Oleką-Žilinską (1893–1948), kuris 1929–1935 m. dirbo aktoriumi ir režisieriumi Valstybės teatre Kaune, 1929–1935 m. buvo Valstybės teatro Vaidybos mokyklos mokytojas, 1933 m. – Jaunųjų teatro vadovas, o vėliau išvyko į JAV ir nuo 1935 m. vadovavo Niujorko teatro trupei.
J. Vaičkus mirė anksti – 1935-aisiais, sulaukęs vos 50 metų amžiaus. Jis palaidotas Kauno Eigulių kapinėse.
Įamžinant J. Vaičkaus asmenybę 1975 m. jo gimtinėje Zastaučių kaime buvo atidarytas ilgą laiką veikė muziejus. Mažeikiuose J. Vaičkaus nuopelnus šiam kraštui primena miesto parke stovinti skulptoriaus Jono Meškelevičiaus sukurta ir čia 1984 m. pastatyta Juozo Vaičkaus skulptūra.
Juozas Grybauskas
Tarp ryškiausią pėdsaką XX a. pirmojoje pusėje palikusių Lietuvos teatralų yra ir dar vienas žemaitis – iš Kelmės aktorius, režisierius, vadybininkas Juozas Grybauskas (1906–1964). Jis
1925–1931 m. mokėsi Kaune veikusio Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas) Humanitarinių mokslų fakultete, tuo pat metu lankė ir mieste veikusį Balio Sruogos vadovaujamą teatro seminarą. 1931-aisiais kartu su bendraminčiais studijų draugais įkūrė studentų teatrą „Stedra“ bei darbininkų klubo „Viltis“ teatro grupę. Lankė Valstybės teatro vaidybos mokyklą ir ją 1932 m. baigė. Nuo 1933 m. buvo Valstybės teatro aktorius. 1933 m. jis inicijavo Lietuvos teatro draugijos įkūrimą, o ją įsteigus, 1933–1934 m. šiai draugijai ir vadovavo. Jis buvo ir vienas 1933–1934 m. veikusio Jaunųjų teatro kūrėjų, 1935–1938 m. – Valstybės teatro Klaipėdos skyriaus aktorius, 1938–1939 m. – Klaipėdos radiofono darbuotojas. 1940 m. jam buvo patikėtos Valstybės teatro direktoriaus pareigos. 1944–1945 m. jis buvo Vilniaus dramos teatro direktorius, meno vadovas, 1947–1954 m. – LSSR operos ir baleto teatro vyriausiasis režisierius (1947–1948 m., 1953–1955 m. ir direktorius), nuo 1954 m. – režisierius. J. Grybauskas 1951–1954 m. ėjo ir atsakingas visuomenines pareigas – buvo LSSR teatro draugijos valdybos pirmininkas. Porą kartų jis buvo apdovanotas SSRS skirtomis premijomis, 1954 m. jam suteiktas LSSR nusipelniusio meno veikėjo, 1964 m. – LSSR liaudies artisto vardas.
Juozas Miltinis
„Režisierius ir aktorius Juozas Miltinis (1907–1994) – daugiabriaunė, nenuspėjama, nepaprastai atkakli ir tikslinga su tvirtu gyvenimo prasmės pojūčiu asmenybė. Dabar, žvelgiant per laiko atstumą, galima matyti jo kūrybinių užmojų rezultatus – sukurtas intelektualinės ir filosofinės minties teatras, režisuota ir į teatro sceną perkelta apie 90 spektaklių, organizuota ir įkurta daugiau panašių analogų Lietuvoje neturinti, prie Panevėžio dramos teatro veikusi aktorių rengimo studija. Tokios išskirtinės asmenybės įdomios ir jų gyvenimo bei veiklos laikotarpiu, ir tada, kai nutolsta nuo savo tiesioginės veiklos, pasitraukia iš aktyvaus kūrybinio gyvenimo sūkurio, tačiau niekada nesustoja – užsiima saviugda ir savikūra. […]“.
Angelė Mikelinskaitė
Tikra Lietuvos teatro legenda yra 1907 m. rugsėjo 3 d. Akmenės rajono Dabikinės kaime gimęs aktorius, režisierius, teatro pedagogas, Panevėžio dramos teatro įkūrėjas Juozas Miltinis (1907–1994).
1913-aisiais šeima persikėlė gyventi į Mažeikių rajono Ramoniškės kaimą – Juozo mamos gimtinę. Jo vaikystė buvo tokia pati, kaip anuomet ir daugumos kitų kaimo vaikų – teko ir bandą ganyti, ir duonos vertę suprasti. Iš pradžių mokėsi namuose, o 1920 m. pradėjo lankyti Grybauskų dvare Gyvoliuose veikusios mokyklos ketvirtąjį skyrių. Vėliau, 1922–1925 m., mokėsi Viekšnių progimnazijoje, 1926–1927 m. – Kauno jėzuitų gimnazijoje. Vėliau, dirbdamas Viekšnių valsčiaus raštininku, privačiai užbaigė visą gimnazijos kursą. Jau būdamas dvidešimtmetis išvyko į Kauną ir čia 1928–1931 m. lankė prie Valstybės teatro veikusią Vaidybos mokyklą, kurioje tapo režisieriaus ir aktoriaus Konstantino Glinskio mokiniu, 1928 m. pradėjo kurti vaidmenis profesionaliame teatre. 1931–1932 m. buvo Šiaulių dramos teatro aktorius. 1932–1937 m. žinias gilino Paryžiuje – 1932 m. lankė Luvro meno mokyklą, klausėsi paskaitų Sorbonos universitete, 1933–1936 m. mokėsi Šarlio Diuleno (Charles Dullin) vaidybos studijoje. Besimokydamas dirbo Kapucinų bulvaro teatre, vaidino „Pathé Nathan“ kino studijos kuriamuose filmuose. 1937 m. sugrįžo į Kauną, bet čia ilgai neužsibuvo. 1938 m., gavęs privačių asmenų paramą, kurį laiką gyveno Londone. Ten domėjosi teatrų veikla, vykusiais spektakliai, gilino anglų kalbos žinias. 1938–1939 m. bendradarbiavo „Naujojoje Romuvoje“ – šis leidinys spausdino jo teatro kritikos straipsnius. 1938 m. sugrįžęs į Kauną tapo teatrų konsultantu, pradėjo dirbti Kauno Darbo rūmuose veikusioje teatro studijoje, kurią lankę aktoriais siekiantys tapti jauni žmonės, tarp jų ir Jonas Alekna, Bronius Babkauskas, Vaclovas Blėdžius, Jadvyga Matulytė, Kazys Vitkus.
1940 m. gruodžio mėnesį tapo Panevėžio dramos teatro aktoriumi, turinčiu teisę ir režisuoti. Čia jis kūrė vaidmenis ir režisavo spektaklius 1940–1954 metais. Tuo laikotarpiu pradėjo bendradarbiauti su Lietuvos kino studija – 1953–1968 m. sukūrė vaidmenis penkiuose vaidybiniuose filmuose.
1954 m. pradžioje iš Panevėžio dramos teatro buvo pašalintas už, pasak ano meto valdininkų, už formalistinę režisūrą, K. Stanislavskio mokyklos nuostatų nepaisymą. 1954–1959 m. buvo Lietuvos kino studijos aktorius ir dubliažo režisieriumi, aktoriumi.
1959 m. gyvenimo kelias jį vėl sugrąžino į Panevėžio dramos teatro, kuriame jis 1959– 1980 m. dirbo vyriausiuoju režisieriumi. Tarp žymiausių jo ugdytinių, be jau paminėtų ir Kauno Darbo rūmuose veikusią teatro studiją lankiusių talentingų aktorių, buvo ir Donatas Banionis, Gediminas Karka, Algimantas Masiulis, Stasys Petronaitis, Eugenija Šulgaitė, Regina Zdanavičiūtė ir būrys kitų ryškių Lietuvos teatro ir kino asmenybių.
Paskutinį spektaklį J. Miltinio spektaklis režisavo 1980 metais. Tai buvo A. de Musse „Žibintas“.
Kurdamas spektaklius teatro trupei būdavo reiklus ir griežtas. Tomas Sakalauskas knygoje „Miltinio apologija“ rašo: „J. Miltinio charakteris – nepakenčiamas. Jis – absoliutus egocentrikas. Neturi noro ir kantrybės kito išklausyti. Nė lašo neturi gailestingumo. Nelauk iš jo pagalbos. Jis negali būti draugas kasdieniniame gyvenime. Neturi moters. Konfliktai nenumalsta. Kai kas bando prieštarauti, bematant įsiplieskia, išleidžia spyglius ir puola, lyg tai būtų pasikėsinimas į jo laisvę. Jis irzlus, sarkastiškas, besišaipantis. Kandus“.
Nepaisant to, Panevėžio dramos teatrui J. Miltinis buvo didžiulė dovana. Tais metais čia susiformavo J. Miltinio teatro mokykla, kuri išugdė daug scenos meistrų.
Sovietmečiu J. Miltinis tuometinei valdžiai nebuvo palankus. Jis jos persekiojimo nuolat susilaukdavo ne tik dėl to, kad tada buvo vienintelis Lietuvos teatro režisierius, mokęsis Vakaruose, bet ir dėl režisuojamuose spektakliuose viešai keliamų idėjų. Nepaisant to, jo kūrybinis darbas buvo aukštai vertinamas. 1948 m. jam suteiktas LSSR nusipelniusio artisto vardas, 1965 m. – LSSR liaudies artisto vardas, 1965 m. įteikta LSSR valstybinė premija, 1973 m. suteiktas SSRS liaudies artisto vardas. 1977 m. jam įteiktas Tautų draugystės ordinas. 1980 m. J. Miltiniui suteiktas Panevėžio miesto garbės piliečio vardas. 1994 m. jis apdovanotas DLK Gedimino 3 laipsnio ordinu, 1995 m. jam suteiktas Prancūzijos skiriamas Meno ir literatūros ordino riterio vardas.
Juozas Miltinis mirė 1994 m. liepos 13 d. Panevėžyje. Palaidotas Panevėžio Ramygalos g. kapinėse.
Įamžinant jo atminimą, 1995 m. Panevėžio dramos teatrui ir Panevėžio 7-ajai vidurinei mokyklai suteiktas Juozo Miltinio vardas, 1996 m. jo buvusiame bute įkurtas Juozo Miltinio palikimo studijų centras. 2007-aisiais, mint J. Miltinio gimimo 100-ąsias metines, Panevėžyje pastatytas skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurtas J. Miltinio paminklas, sukurtas dokumentinis filmas „Labas vakaras, monsieur Miltini“ (rež. Antanas Maciulevičius), išleistas J. Miltiniui skirtas pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė). Sukurta ir daugiau filmų apie šį kūrėją:
„J. Miltinis. Monologai“ (1988, režisierius G. Lukšas), „Paryžiaus pusėn – Juozo Miltinio link“ (1992, režisierius Saulius Sruogis), „J. Miltinis. Atominės akimirkos “ (1996, režisierius Petras Savickis), „J. Miltinis. Tolesnis atomo skaldymas“ (1997, režisierius P. Savickis), „Juozas Miltinis. Nežinomas interviu“ (2000, režisierius Raimundas Banionis), „ Juozas Miltinis. Knygos gravitacija“ (2014, režisierius A. Kėleris), „Režisierius Juozas Miltinis“ (2017, režisierius Justinas Lingys). Nemažai J. Miltiniui skirta ir knygų, tarp jų: T. Sakalauskas „Monologai: Miltinio gyvenimas“ (Vilnius, 1981), „Miltinio apologija“ (Vilnius 1999); „ Juozas Miltinis: Bibliografija (1932–1992)“ (Panevėžys, 1993); „ Juozo Miltinio repeticijos“ (3 knygos, sudarė J. Glinskis, Vilnius 1997–1999); „Režisieriaus Juozo Miltinio dailės kūrinių rinkinio katalogas: Tapyba, grafika, skulptūra“, sudarė R. Klimavičius (Panevėžys, 2004); „Juozo Miltinio asmeninė biblioteka: Katalogas“, sudarė A. Mikelinskaitė (Panevėžys, 2008), „Menininkas ir asmenybė“ (Vilnius, 2008); „Juozas Miltinis: Teatras kaip Ugnies žemė“, sudarė A. Mikelinskaitė (Panevėžys 2015, papildytas ir pataisytas leidimas 2017).
Puoselėdami J. Miltinio atminimą panevėžiečiai yra sukūrę pažinčiai su juo skirtų elektroninių, internete viešai prieinamų kūrinių. J. Miltinio kūryba ir šiandien sulaukia didžiulio teatrologų, teatro keliu einančių žmonių dėmesio.
Eimuntas Nekrošius
2002 m. Vilniuje išleista teatrologės, humanitarinių mokslų daktarės Ramunės Marcinkevičiūtės knyga „Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių“
2012 m. Vilniuje išleista teatrologės, humanitarinių mokslų daktarės Rasos Vasinauskaitės sudaryta knyga „Eimunto Nekrošiaus teatras: pokalbiai, recenzijos, straipsniai, 1991–2010“
***
„Žmonėms talentas nepersiduoda. Tu negali gimti ir iš kažko perimti žinias. Nuo pat pirmo žingsnio visa atsakomybė krenta ant jauno žmogaus. Pradžioje aš kokius tris, keturis metus susidūriau su aktorių nepasitikėjimu. Vėliau jie priėmė mane. Gal nuo to laiko aš ir nepasitikiu aktoriais ir politikais. Mačiau, kaip režisierius sudrasko aktoriai. Kaip kokioj Savanoj, gatavi vienas kitą papjauti… Yra tokių metų, kuriuos noriu pamiršti: ir santykiai juodi, ir nesisekė… Galų gale, tam tikras nežinojimas veda į priekį. Mes ypatingai skųstis negalime. Yra kas dar sunkiau už mus gyvena. Aš lyginuosi su kitais menininkais – jiems tai pat nėra lengva. Visiems, kurie siekia aukštesnio rezultato, reikia labai daug dirbti. […].“
Eimuntas Nekrošius, 2018 m.
Tarp žymiausių, novatoriškiausių ir pasaulyje plačiausiai žinomų ir geriausiai vertinamų XX a. pab.–XXI a. pr. Lietuvos aktorių ir režisierių yra ir Raseinių rajono Pažodrio kaime gimęs Eimuntas Nekrošius (1952–2018). Jis režisūros studijas 1978 m. baigė Maskvos A. Lunačiarskio teatro meno institute (Andrejaus Gončiarovo klasė). Tais pačiais metais sugrįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti režisieriumi Kauno dramos teatre. Po metų įsikūrė Vilniuje ir čia 1979–1991 m. ėjo Lietuvos valstybinio Jaunimo teatro režisieriaus pareigas, 1993–1997 m. tarptautinio teatro festivalio LIFE režisierius. Jis kartu su Nadežda Gultiajeva ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija 1998 m. sausio 28 d. įsteigė viešąją įstaigą teatrą „Meno fortas“, joje dirbo meno vadovu ir režisieriumi. Dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, čia jam 2013 m. suteiktas Garbės daktaro vardas.
E. Nekrošiaus spektakliai užsienio šalyse buvo pradėti rodyti Lietuvos Atgimimo išvakarėse. 1984 m. jo aktorių trupė dalyvavo ir vaidino tarptautiniame Belgrado teatro festivalyje BITEF. Po šio debiuto ji buvo laukiama tiek kitų Europos šalių, tiek ir Azijos, Australijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos teatrų scenose. Nemažai spektaklių jis yra sukūręs ir užsienio šalyse.
Išskirtinio kino mėgėjų dėmesio E. Nekrošius sulaukė 1983 m. sukūręs lakūno Stasio Girėno vaidmenį filme „Skrydis per Atlantą“ (rež. Raimondas Vabalas) ir Tėvo vaidmenį filme „Neapykantos pamokos“ (rež. Antanas Maciulevičius).
E. Nekrošiaus žmona buvo scenografė Nadežda Gultiajeva, sūnūs: scenografas Marius Nekrošius ir Martynas Nekrošius.
Rimas Tuminas
„Po Rimo Tumino spektaklio jautiesi lyg pabudęs iš sapno. Arba grįžęs iš šventės. Arba susitikęs su savimi pačiu vaikystėje. Paskui dar ilgai nešiojiesi širdyje spektaklio nuotaiką, regi įspūdingus sceninius vaizdus.
Režisierius priklauso tai teatro menininkų kartai, kuri paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais formavo Lietuvos, kaip teatro šalies, reputaciją. Autorinio režisūrinio teatro – vizualaus, poetiško, emociškai paveikaus.“
Ramunė Balevičiūtė, 2022 m. sausio mėn.
Iš Žemaitijos yra kilęs ir vienas talentingiausių, pasaulyje plačiausiai žinomų XX a. pab.–XXI a. pr. teatro režisierių Rimas Tuminas (jis gimė Kelmės rajono Pletkojų kaime 1952 m. sausio 20 d.). Vėliau gyveno Vaikystėje Alantoje (Molėtų r.), Rusnėje, Pagriniuose (Šilutės r.), Videniškiuose (Molėtų r.), Endriejave (Klaipėdos r.), Klaipėdoje. 1970–1974 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje Vilniuje studijavo televizijos režisūrą, o 1978 m. režisūros studijas Maskvos A. Lunačiarskio teatro meno institute. 1979–1990 m. režisavo spektaklius dabartiniame Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, tuo pat metu (nuo 1981 m.) dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedroje, buvo ir Vilniaus dailės akademijos dėstytojas. 1990 m. įsteigė Vilniaus mažąjį teatrą ir 1995–1999 m. buvo jo vadovas. 2007–2022 m. buvo Valstybinio akademinio J. Vachtangovo teatro (Maskva) meno vadovas. Jis yra pastatęs spektaklių ir kitose šalyse.
2022-aisiais, pasak paties R. Tumino, patekęs į Rusijos propagandistų pinkles, ir Rusijai užpuolus Ukrainą, sugrįžo į Lietuvą. Tais metais Vilniaus Mažasis teatras su juo kaip ilgamečiu šio teatro meno vadovu nutraukė darbo sutartį.
R. Tumino režisūrinis darbas taip pat yra įvertintas aukštais apdovanojimais:
- 1994 m. – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už A. Čechovo „Vyšnių sodo“, G. Kanovičiaus „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir B. Brechto „Galijėjaus“ pastatymus;
- 1998 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius už indėlį į tautinę kultūrą;
- 1999 m. – „Maskaradas“ pelnė aukščiausią Rusijos Federacijos teatro srities apdovanojimą „Auksinė kaukė“ už geriausią Rusijoje parodytą užsienio spektaklį;
- 2000 m. – Rusijos Federacijos valstybinės premijos laureatas už indėlį į Rusijos Federacijos literatūrą ir meną;
- 2000 m. – R. Tumino spektaklis „Vaidiname Šilerį“ pagal F. Schillerio „Mariją Stiuart“ „Sovreminiko“ teatre, Maskvoje, gavo „Žuvėdros“ apdovanojimą už geriausią 2000 metų Rusijos spektaklį;
- 2009 m. – V. Ušackas Maskvoje apdovanojo Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu – Lietuvos Tūkstantmečio žvaigžde. Šis garbės ženklas įteiktas už nuopelnus garsinant Lietuvos vardą pasaulyje;
- 2021 m. – Rusijos vyriausybinė premija. 2022 m. Rusijai užpuolus Ukrainą, R. Tuminas atsisakė darbo Rusijoje ir sugrįžo į Lietuvą. Dėl to 2022 m. gegužės mėnesį 2021 m. jam paskirtą Rusijos vyriausybės premiją atšaukė.
Jonas Vaitkus
„Lietuvoje susiklostė išskirtinė, unikali kultūra. Tyrinėjant plačiau, galima kalbėti ir apie Miltinį, pas kurį Vaitkus atliko praktiką statant spektaklį „Mirties šokis“, bet esmė yra ta, kad tame teatre, koks susiklostė Lietuvoje – išskirtinai meniškas, nonkonformistinis, pakylėtas, filosofinis, – ypatingą vaidmenį suvaidino Jonas Vaitkus. Nes tas Kauno laikotarpis, kuris tęsėsi netrumpai (1975–1988), buvo būtent toks: socialus, politiškas, meniškas ir tiesiog šokiruojantis teatras. Nuo to laiko mes turime būtent tokio teatro suvokimą.[…]“
Oskaras Koršunovas
Iš Žemaitijos yra kilęs ir iškilus XX a. pab. – XXI a. pr. Lietuvos teatro režisierius, pedagogas – Jonas Vaitkus. Jis gimė 1944 m. gegužės 20 d. Raseinių rajono Betygalos valsčiaus Armonų kaime. Jis jau yra plačiai žinomas ir kaip kino režisierius.
J. Vaitkus 1969–1974 m. režisūrą studijavo Leningrado valstybiniame teatro, muzikos ir kinematografijos institute. Po studijų 1974–1975 m. dirbo Šiaulių dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi. 1975–1978 m. buvo Kauno dramos teatro režisierius.
1978–1980 m. žinias gilino Maskvoje vykusiuose dvimečiuose Valstybinio kinematografijos komiteto kursuose . 1980–1988 m. buvo Kauno dramos teatro vyriausiasis režisierius, 1980–1990 m. papildomai dar dirbo ir Lietuvos kino studijos režisieriumi. 1988–2018 m. dėstė Lietuvos valstybinės konservatorijos Aktorinio meistriškumo katedroje. Čia jam 1992 m. suteiktas docento vardas, 2006 m. profesoriaus.
1990–1995 m. J. Vaitkus vadovavo dabartiniam Lietuvos nacionaliniams dramos teatrui. Yra buvęs kelių užsienio šalių vizituojantis vaidybos dėstytojas: 1991 m.– Emersono koledžo (Masačusetsas, JAV) Atlikėjų meno fakulteto; 1992–2002 m. – Staten Teater, Hogskole (Oslas); 2000 m. – Helsinkio valstybinės aukštosios teatro mokyklos; 2005 m. – Kopenhagos nacionalinė teatro mokyklos. 2005 m. Krokuvos teatro akademijoje (Lenkija) jis aktoriams vedė Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ workshopus.
2008–2018 m. vadovavo Lietuvos rusų dramos teatrui (dabar Vilniaus senasis teatras), 2018–2022 m. – šio teatro vyriausiasis režisierius.
Sulaukęs viešų kaltinimų dėl netinkamo elgesio, 2018 m. vasario mėnesį J. Vaitkus pedagoginį darbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nutraukė.
Nemažai spektaklių J. Vaitkus yra sukūręs ir užsienio šalyse.
Jono Vaitkaus kūrybinis darbas yra aukštai įvertintas:
- 1987 m. jam įteikta LSSR valstybine premija;
- 1990 m. – „Scotman Fringe First Award“, Edinburgo Fringe festivalis (Škotija);
- 1990 m. – „Auksinės vilnos“ prizas už geriausią muzikinį filmą Tarptautiniame muzikinių filmų festivalyje Tbilisyje (Gruzija);
- 1996 m. – Šv. Kristoforo prizas geriausiam metų režisieriui;
- 2003 m. – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija;
- 2007 m. – „Auksinis scenos kryžius“ kaip geriausiam teatrinio sezono režisieriui (spektaklis „Burgundo kunigaikštytė“;
- 2008 m. – „Auksinis scenos kryžius“ kaip geriausiam metų režisieriui (Petro Vaičiūno komedija „Patriotai“, pastatyta Valstybiniame jaunimo teatre, ir Davido Harrowerio drama „Juodvarnis“ (Audronio Liugos produkcija);
- 2010 m. suteiktas dramaturgijos festivalio „Versmė“ geriausio režisieriaus vardas ( spektakliai „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, „Barbora ir Žygimantas“);
- 2011 m. – už spektaklį „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ suteiktas Rygoje vykusio Baltijos šalių festivalio geriausio režisieriaus vardas;
- 2013 m. – „Auksinis scenos kryžius“ už spektaklio „Eglutė pas Ivanovus“ režisūrą (Lietuvos rusų dramos teatras).
Ramutis Rimeikis
„Ramutį Rimeikį aš pavadinčiau tikru teatro kareiviu. Galvojant apie teatrą kaip apie tam tikrą valstybę, kurioje yra karalius, aikštingos freilinos, riteriai, kurie labai pasipūtę ir apie save manantys tik labai gerai, tai Rimeikis tiesiog dirba darbą. Ir tai jis daro labai atsidavęs. Nekreipdamas dėmesio į tai, kad kartais nemokšiškai spektaklį stato vienas ar kitas režisierius, jis niekada nepuls į akis, nutylės, bet visą laiką padarys savo darbą. Kaip žmogus jis labai empatiškas, supranta tave. Jeigu tau reikia pagalba, jis visą laiką padės. Visada gali paklausti jo patarimo. […]“
Arūnas Sakalauskas, 2020 m.
Lietuvoje XXI a. pr. tarp geriausių šalies režisierių tvirtas pozicijas užėmė ir iš Klaipėdos rajono Tilvikų kaimo kilęs aktorius ir režisierius Ramutis Rimeikis. Jis gimė 1950 m. kovo 30 dieną. 1957–1968 m. mokėsi Plungės rajono Kulių vidurinėje mokykloje. Vėliau, 1968–1972 m., studijavo aktorystę Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Teatro meno fakultete. aktoriaus specialybę. Po studijų, 1972–1992 m., buvo dabartinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius. 1992–1994 m. dirbo Kultūros ir švietimo ministerijos Menų departamento teatro sektoriaus vyriausiuoju specialistu, 1994-1997 m. – minėto departamento sektoriaus vadovu, 1997–2001 m. – šios ministerijos Menų skyriaus vyriausiuoju specialistu. 2011 m. buvo išrinktas Lietuvos teatro sąjungos pirmininku. 2021 m. jam patikėtos Lietuvos radijo ir televizijos komisijos nario pareigos.
Dirbdamas Kultūros ir švietimo ministerijoje bei eidamas atsakingas visuomenines pareigas aktorinės veiklos nenutraukė, toliau kūrė ir kuria vaidmenis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Čia jis nuo 1993 m. pradėjo režisuoja spektaklius. Yra jų sukūręs ir Panevėžio bei Klaipėdos teatruose.
Naudota literatūra:
- Lietuvos nacionalinis dramos teatras: https://www.teatras.lt/.
- Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/.
- Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/