Iš Žemaitijos kilę žymūs archeologai

  
Tekstas parengtas pagal informaciją, kaupiam RKIC archyve ir žiniasklaidos priemonėse skelbiamą informaciją.

Sąrašas tęstinis. Gavus naujos informacijos, jis papildomas

  
***

RENALDAS AUGUSTINAVIČIUS – archeologas, kultūros ir valstybės veikėjas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros lektorius. Svarbiausios mokslinių interesų sritys: akmens amžiaus archeologiniai tyrinėjimai, paveldosauga, istorinė geografija, informacinių technologijų pritaikymas archeologijoje.

Gimė 1979 m. birželio 7 d. Mažeikiuose. Iki 1994 m. mokėsi Ventos vidurinėje mokykloje, nuo 1994 m. – Mažeikių Merkelio Račkausko vidurinėje mokykloje, kuri 1996 m. reorganizuota į gimnaziją. 2001 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto archeologijos bakalauro, 2013 m. – archeologijos magistro studijas.

2001 m. vadovavo Plungės senkapių žvalgomiesiems tyrimams.

2002–2006 m. buvo Kultūros paveldo centro archeologas. Eidamas šias pareigas vykdė archeologinių vietų kartografavimą ir archeologijos duomenų skaitmeninimą.

2002 m. vadovavo Paparčių piliakalnio II ir Velžio XVI–XVII a. kaimavietės žvalgomiesiems archeologijos tyrimams, tyrinėjo Jokšų ir Jokšų II senovės gyvenvietę, 2003 m. – Telšių senojo miesto teritoriją, Saleninkų akmens amžiaus stovyklavietę, žvalgė Vanagiškio akmens amžiaus stovyklavietę. Jo vykdytų tyrinėjimų duomenys yra paskelbti leidinyje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ (toliau – ATL).

2006–2016 m. ėjo Kultūros paveldo departamento Kontrolės skyriaus vyriausiojo valstybinio inspektoriaus pareigas.

2016–2018 m. buvo kultūros viceministras (jo kuruotos sritys: paveldosaugos institucijos, muziejai, bibliotekos, archyvai, valstybės ir ES investicijos kultūros srityje).

2019–2020 m. ėjo Lietuvos žydų bendruomenės finansų direktoriaus pareigas, kuravo litvakų paveldo objektų įveiklinimo darbus.

2020 m. pradėjo dirbti Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos direktoriumi.

 

Naudota literatūra:

  1. „Renaldas Augustinavičius“, Vilniaus universitetas: https://www. if. vu. lt/apie–fakulteta/struktura/katedros/archeologijos/katedros–nariai/1453–j–asist–renaldas–augustinavicius.
  2. „Renaldas Augustinavičius“, Lietuvos archeologų draugija: https://lad. lt/augustinaviciusrenaldas/.

***
MYKOLAS EUSTACHIJUS BRENŠTEINAS (lenk. Michał Eustachy Brensztein), 1874–1938) –Lietuvos, daugiausia Žemaitijos istorijos ir kultūros tyrinėtojas, archeologas, etnografas, bibliotekininkas, Vilniaus universiteto garbės dr. (1937). Rašė lenkų kalba.

Gimė 1874 m. rugsėjo 20 d. Telšiuose. Yra pagrindo manyti, kad jo šeima buvo kilusi iš XVIII a. pradžios išeivių iš Švedijos. Tėvas Konstantinas buvo leibgvardijos dragūnų pulkininkas, motina – žemaičių bajoraitė Melanija Marčevskaitė. Anksti netekęs motinos, Mykolas augo lenkiškoje aplinkoje, mokėsi Telšių, vėliau Vilniaus realinėje gimnazijose. Nuo vaikystės buvo silpnos sveikatos (sirgo džiova), tad turėjo nutraukti vidurinį mokslą. Gydėsi Zakopanėje (Lenkija).

Nuo 1910 m. gyveno Vilniuje. Vilniaus žurnalistas Rapolas Mackonis (1900–1982) atsiminimuose taip yra apibūdinęs M. Brenšteino išvaizdą: „. . buvo žemo ūgio, laibutis, veidas beveik moteriškas, vietoj barzdos ir ūsų keletas retų gyvaplaukių. Netgi balso tembras nebuvo vyriškas. “

Dirbo laikraščio „Goniec Wileński“ redakcijoje, vėliau, iki 1915 m. , – „Kurier Litewski“. 1916–1919 m. buvo Lenkų draugijos visuomenės darbui remti (Towarzystwo popierania pracy spolnecznej) Statistikos skyriaus vedėjas. 1919–1938 m. dirbo Vilniaus universiteto bibliotekos bibliotekininku, 1925–1938 m. – šios bibliotekos Rankraščių, raižinių ir natų skyriaus vedėju ir Vilniaus mokslo bičiulių draugijos muziejaus vedėju (jis prie šio muziejaus įsteigė Etnografijos skyrių).

Nuo 1893 m. Sankt Peterburgo, Krokuvos, Varšuvos laikraščiuose paskelbė apie 300 mokslinių straipsnių apie Lietuvos kultūrą, istoriją, bibliotekininkystę ir bibliografiją. Žemaitijoje savo surinktas kolekcijas – archeologijos, etnografijos, istorijos rinkinius atidavė Vilniaus mokslo bičiulių draugijos muziejui, kitą dalį (tautinius drabužius ir raižinius) – Varšuvos etnografijos muziejui, Viekšnių valsčiuje surinktą moteriškų drabužių kolekciją – Krokuvos muziejui. Parengė knygą apie Lietuvos mokslo, švietimo, meno ir kt. draugijas (1914 m.).

M. E. Brenšteinas mirė 1938 m. kovo 29 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinėse.

 

Išspaudintos M. Brenšteino knygos

  • „Žemaičių kryžiai ir koplyčios“ (Krzyże i kapliczki żmudzkie), 1906 m.
  • „Lietuviškieji spaudiniai“ (Druki litewskie), 1906 m.
  • „Vilniaus universiteto biblioteka iki 1832 m. “ (Biblioteka uniwersytecka w Wilnie do r. 1832 m.), 1922, 2 leid. 1925 m.
  • „Mokyklos teatras Kražiuose, Žemaitijoje“ (Teatr szkolny w Krożach na Żmudzi), 1925 m.
  • „Liejybos istorijos buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje apybraiža“ (Zarys dziejów ludwisarstwa na ziemiach b. W. Ks. Litewskiego), 1924 m.
  • „Lietuviškos dainos, užrašytos Adomo Mickevičiaus“ (Dajny litewskie zapisanie przez Adama Mickiewicza), su J. Otrembskiu, 1927 m.
  • „Adomo Mickevičiaus kūrinių, išverstų į lietuvių k. , bibliografija“ (Bibliografia utworów Adama Mickiewicza przeuożonych najeż, litewski), 1927 m.
  • „Filomatas Kražiuose (Janas Sobolevskis) 1821–1823 m. “ (Filomata w Krożach (Jan Sobolewski) 1821–1823 m.), 1929 m.
  • „Adomas Honoris Kirkoras“, 1930 m.
  • Dionizas Poška (Dionizy Paszkiewicz), 1934 m.

1914 m. spaudai parengė knygą apie Lietuvos mokslo, švietimo, meno ir kitas draugijas.

 

Naudota literatūra:

  1. Genovaitė Raguotienė. „Mykolas Eustachijus Brenšteinas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 3. Vilnius, 2003, p. 468.
  2. Lietuvos valstybės istorijos archyvas: „Virtuali paroda „Mykolas Brenšteinas – plačių interesų tyrinėtojas (LVIA)“: https://virtualios–parodos. archyvai. lt/lt/virtualios–parodos/34/mykolas–brensteinas–placiu–interesu–tyrinetojas–lvia/exh–241/keletas–mykolo–brensteino–biografijos–faktu/case–1207.

 

*** 

DONATAS BUTKUS (1952–2018) – muziejininkas, archeologas, vienas geriausių vakarų baltų, kuršių kapinynų, laidosenos tradicijų, artefaktų subtilybių žinovų Lietuvoje. Gimė 1952 m. vasario 17 d. Alsėdžiuose (Plungės raj. ). Tais pačiais metais jo šeima persikėlė į Skuodo miestą, kuriame gyveno iki 1960 metų. Nuo XX a. 7 deš. pr. gyveno ir mokėsi Palangoje.

Apie savo susidomėjimą archeologija D. Butkus yra taip rašęs: „Pirmuosius archeologinius tyrinėjimus pamačiau dar besimokydamas Palangos vidurinės mokyklos pradinėse klasėse. Berods 1961 ar 1962 metais mums, grupei moksleivių, buvo surengta pažintinė ekskursija į kasinėjimų vietą tuometinėje Komjaunimo (dabar – Plytų) gatvėje. Visam gyvenimui įstrigo atidengto kario kapo vaizdas. Vėliau teko perskaityti nemažai literatūros, kur buvo aprašyti svarbiausi pasauliniai archeologiniai atradimai. “

1970 m. baigė Palangos vidurinę mokyklą, 1975 m. – istorijos studijas Vilniaus universitete.

Nuo 1976 m. buvo Kretingos muziejaus vyr. muziejininkas, nuo 2007 m. – šio muziejaus Archeologijos skyriaus vedėjas.

D. Butkus mirė 2018 m. gegužės 23 d. Palangoje, palaidotas Palangos kapinėse.

  
Butkaus kartu su kitais archeologais tyrinėti objektai

  1. Andulių, Ėgliškių kapinynas, Kretingos r. , 1988 m. (su J. Kanarsku, I. Jablonskiu)
  2. Lazdininkų, Kalnalaukio kapinynas, Kretingos r. , 1991 m. (su J. Kanarsku), 1992 m. (su J. Kanarsku, R. Sidriu), 1993, 1996 m. (su J. Kanarsku), 1997 m. , 1998 m. (su A. Bliujiene), 2000 m. (su J. Kanarsku, A. Merkevičiumi), 2003 m. (su J. Kanarsku), 2006 (su J. Kanarsku), 2007 m.
  3. Kretingos senojo miesto vieta (Rotušės aikštė), Kretinga, Kretingos r. , 2003 m.
  4. Kretingos senkapiai (Basanavičiaus g. ), Kretinga, Kretingos r. , 2004 m. (su J. Kanarsku).
  5. Kretingos dvaro sodyba, Kretinga, Kretingos r. , 2004 m. (su J. Kanarsku).

 

Paskelbti D. Butkaus svarbiausi straipsniai

  1. Butkus D. , „Kretingos kraštotyros muziejaus monetų lobiai“, Archeologinės ir numizmatinės medžiagos komplektavimas ir konservavimas: Jaunųjų muziejininkų konferencijos pranešimų tezės. Vilnius, 1983, p. 17–18 (Baublių, Genčų, Lazdininkų, Kašučių, Kretingos, Kvecių, Palangos, Salantų ir Gargždų lobiai).
  2. Butkus D. , Kanarskas J. , „Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinyno tyrinėjimai 1991 m. “„, ATL 1990 ir 1991 metais. Vilnius, 1992, sąs. 1, p. 81–85.
  3. Butkus D. , Kanarskas J. , „Lazdininkų (Kalnalaukio) senovės gyvenvietės“„, ATL 1990 ir 1991 metais. Vilnius, 1992, sąs. 1, p. 39–41.
  4. Butkus D. , Sidrys R. , Kanarskas J. , „Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinyno tyrinėjimai 1992 ir 1993 metais“„, ATL 1992 ir 1993 metais. Vilnius, 1994, p. 138–145.
  5. Butkus D. , „Žymus visuomenės veikėjas Vladas Nagevičius (1881. 06. 17 – 1954. 09. 15)“, Pajūrio naujienos (Kretinga), 1995 m. rugsėjo 12.
  6. Butkus D. , „Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinyno tyrinėjimai 1996–1997 metais“„, ATL 1996 ir 1997 metais. Vilnius, 1998, p. 190–194.
  7. Butkus D. , „Senovės kuršių moterų kostiumas Kretingos muziejuje“, Švyturys (Kretinga), 1998 m. kovo 10, p. 5.
  8. Butkus D. , „Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinynas“„, ATL 2000 metais. Vilnius, 2002, p. 98–100.
  9. Butkus D. , „Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinynas“„, ATL 2001 metais. Vilnius, 2002, p. 119–120.
  10. Bliujienė A. , Butkus D. , „VII a. pirmosios pusės karys iš Lazdininkų (Kalnalaukio)“, Archaeologia Lituana. Vilnius, 2002, t. 3, p. 81–99.
  11. Jankūnienė V. , Butkus D. , „Lazdininkų plokštinio kapinyno tyrinėjimai ir kapo Nr. 65 dėžučių su įkapėmis konservavimas“, Lietuvos dailės muziejus. Metraštis. Vilnius, 2002, t. 5, p. 332–339.
  12. Butkus D. , Kanarskas J. , „Lazdininkų (Kalnalaukio) senovės gyvenvietė“„, ATL 2003 metais. Vilnius, 2005, p. 30–31.
  13. Butkus D. , Kanarskas J. , „Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinynas“„, ATL 2003 metais. Vilnius, 2005, p. 118–119.
  14. Kanarskas, J. , Butkus. , „Kretingos senkapis“„, ATL 2004 metais. Vilnius, 2006, p. 122–126.
  15. Kanarskas, J. , Butkus, D. , „Kretingos dvarvietė. ATL 2004 metais. Vilnius, 2006, p. 150–152.
  16. Butkus D. , „Archeologijos rinkinys“, Iš praeities į dabartį. Mokslinės konferencijos, skirtos Kretingos muziejaus 70–osioms įkūrimo metinėms, pranešimai, Kretinga: Kretingos muziejus, 2005 m. rugpjūčio 5, p. 24–28 (apie Kretingos muziejuje sukauptas archeologijos vertybes, tyrinėtas archeologijos vietas).
  17. Kanarskas, J. , Butkus, D. , Merkevičius, A. (jaun. ), „Lazdininkų (Kalnalaukio) senovės gyvenvietė“„, ATL 2006 metais. Vilnius, 2007, p. 68–72.
  18. Kanarskas, J. , Butkus, D. , „Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinynas“„, ATL 2006 metais. Vilnius, 2007, p. 157–158.
  19. Butkus, D. , „Kretingos Rotušės aikštės žvalgymai 2003 m. Kretingoje“„, ATL 2006 metais. Vilnius, 2007, p. 341–342.
  20. Butkus D. , A. Bliujienė. , „Bronze Drinking Horne Terminals from Kašučiai Cemetery in the Western Lithuania as a part of Lively Connections between the Southern Curonia and Central Scandinavia. Światowit, t. VI (XLVII), Warsawa, 2007, p. 13– 21.
  21. Butkus D. , „Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinynas“„, ATL 2007 metais. Vilnius, 2008, p. 178–182.
  22. Butkus D. , „Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinynas“„, ATL 2008 metais. Vilnius, 2009, p. 118–122.

 

Naudota literatūra:

  1. „Donatas Butkus“, Lietuvos archeologų draugija: https://lad. lt/butkusdonatas/.
  2. „Netekome archeologo Donato Butkaus (1952–2018 m.)“, Alkas. lt: https://alkas. lt/2018/05/24/netekome–archeologo–donato–butkaus–1952–2018–m/.

 

***
ADOMAS BUTRIMAS
 – Lietuvos meno istorikas, archeologas, humanitarinių mokslų daktaras, knygų autorius, visuomenės ir kultūros veikėjas, rektorius. Svarbiausios mokslinio darbo sritys: meno istorija, archeologija, priešistorinė dailė, Lietuvos ir daugiausiai Telšių miesto bei Žemaitijos istorinio regiono istorija.

Gimė 1955 m. rugpjūčio 16 d. Telšiuose. Gyvena ir dirba Vilniuje. 1978 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, kuriame įgijo archeologo specialybę. 1985 m. Lietuvos istorijos institute apgynė humanitarinių mokslų istorijos krypties daktaro disertaciją tema „Vėlyvas neolitas Žemaičių aukštumoje“ (mokslinė vadovė habil. dr. Rimutė Rimantienė). Dirbo Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejaus Archeologijos skyriaus moksliniu bendradarbiu (1975–1986). 1986 m. pradėjo dirbti Vilniaus dailės akademijoje, tapo Dailės istorijos ir teorijos katedros vyr. dėstytoju. Nuo 1991 m. ėjo VDA prorektoriaus mokslui ir menui pareigas, 2004–2011 m. buvo VDA rektorius, 2011–2014 m. – mokslo prorektorius.

1998 m. pradėjo dirbti Vilniaus dailės akademijos (VDA) Dailėtyros institute. Nuo 2002 m. – VDA profesorius, nuo 2004 m. – VDA Dailėtyros instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas.

A. Butrimo iniciatyva buvo įkurta VDA leidykla ir Doktorantūros skyrius (1993 m.) bei Dailėtyros institutas (1994 m.).

Nuo 1986 m. skaito Vakarų meno istorijos ir Europos bei baltų archeologijos kursus VDA studentams. Dviejų Doktorantūros komitetų narys, doktorantų mokslinių darbų vadovas ir oponentas. Organizuoja nacionalines ir tarptautines konferencijas, rengia leidinius, skirtus Baltijos gintarui, priešistorinei dailei, archeologijai. Rengė Žemaičių muziejaus „Alka“ ir Mažeikių muziejaus archeologijos ekspozicijų koncepcijas ir dizainą (2011–2014 m.). Leidinių „Acta Academiae Artium Vilnensis ir Žemaičių praeitis“ redaktorius. 2009 m. paskelbtas Metų Dizaino žmogumi.

 

Svarbiausi A. Butrimo vykdyti projektai

  • „Kultūrinio lanšafto raida per 5 000 metų Virvytės, Minijos, Varduvos aukštupiuose, 2001–2004 (projekto vadovas).
  • „Lietuvos tūkstantmečio programa, tarptautinė paroda „Baltų menas“ 2006–2011“ (projekto vadovas).
  • „Žemaitijos muziejus „Alka“ archeologijos ekspozicijos konsepsija ir dizainas“, 2013–2014“ (projekto vadovas).
  • ​Tarptautinis mokslo projektas „Priešistorinė dailė: chronologija, kontekstas, ritualas ir simbolika“ (vykdytas kartu su Latvijos universitetu ir Latvijos istorijos institutu) 2015–2018“ (projekto vadovas).
  • LMT mokslo projektas „Vakarų Lietuvos akmens amžiaus kaulo ir rago dirbiniai: technologija ir chronologija“ registracijos Nr. P–MIP–21–111, Nr. S–MIP–21–59. 2021 09 01–2024 09 01 (projekto vadovas).
  • Helsinkio universiteto tarptautinis projektas „The Animals Make Identities: The Social Bioarchaeology of Late Mesolithic and Early Neolithic Cemeteries in North–East Europe (AMI)“. 2020–2025.

 

A. Butrimas yra vienas iš Žemaičių kultūros draugijos, Žemaičių akademijos steigėjų, ilgametis Žemaičių akademijos rektorius. 2008 m. jam įteiktas Žemaičių savivaldybių ordinas Žemaičių šlovės žvaigždė, 2013 m. suteiktas Telšių miesto Garbės piliečio vardas.

2008 m. jis apdovanotas Nyderlandų Orange–Nassau Riterio ordinu, 2011 m. – Latvijos Respublikos Pripažinimo ordino kryžiumi, 2014 m. – Lietuvos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, 2021 m. – Lietuvos Respublikos Seimo įsteigtu Gabrielės Petkevičaitės Bitės medaliu „Tarnaukime Lietuvai“.

Kultūrinio lanšafto raida per 5 000 metų Virvytės, Minijos, Varduvos aukštupiuose, 2001–2004. Projekto vadovas.

Lietuvos tūkstanmečio programa, tarptautinė paroda „Baltų menas“ 2006–2011. Projekto vadovas.

Projektas „Žemaitijos muziejus „Alka“ archeologijos ekspozicijos konsepsija ir dizainas“, 2013–2014. Projekto vadovas.

​Tarptautinis mokslo projektas „Priešistorinė dailė: chronologija, kontekstas, ritualas ir simbolika (kartu su Latvijos universitetu ir Latvijos istorijos institutu), 2015–2018. Projekto vadovas.

LMT mokslo projektas „Vakarų Lietuvos akmens amžiaus kaulo ir rago dirbiniai: technologija ir chronologija“ registracijos Nr. P–MIP–21–111, Nr. S–MIP–21–59. 2021 09 01–2024 09 01. Projekto vadovas.

Helsinkio universiteto tarptautinis projektas „The Animals Make Identities: The Social Bioarchaeology of Late Mesolithic and Early Neolithic Cemeteries in North–East Europe (AMI)“. 2020–2025.

  
  
BUTRIMO BIBLIOGRAFIJA

  
Monografijos

„Žemaičių Kalvarija: vienuolynas, bažnyčia ir Kryžiaus kelio stotys“ (kartu su N. Markauskaite, A. Vitėnu, A. Pacevičiumi), sudarė A. Butrimas, L. Spelskienė. Vilnius, 2003.

„Telšių kraštas. Istorija, kultūra, meno paminklai“. Vilnius, 2005.

„Telšiai: sakralinis kompleksas Insulos kalvoje“, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008.

„Donkalnio ir Spigino mezolito–neolito kapinynai: seniausi laidojimo paminklai Lietuvoje“. Vilnius, 2012.

„Telšiai ir apylinkės / Telšiai and Surrounding Areas“, Klaipėda: Baltic Printing House, 2013.

„Žemaitija. Istorijos ir kultūros bruožai / Samogitia. Historical and Curtual Features. Klaipėda: Baltic Printing House“, 2013.

„Senoji Žemaitijos praeitis. Vadovas po žemaičių „Alkos“ muziejaus archeologinę ekspoziciją“, vadovas Adomas Butrimas, bendraautoriai: Valdemaras Šimėnas, Marius Iršėnas. Vilnius, 2014.

„Biržulis. Medžiotojai, žvejai ir senieji žemdirbiai X–II tūkstantmetyje pr. Kr. II Gintaras / Biržulis. Hunters, Fishermen and Ancient Farmers 10 000–1000 BC.
II. Amber“. Vilnius, 2016.

„Lietuvos gintaro tūkstantmečiai“. Vilnius, 2016.

„Amber Discs with cross decoration in the South eastern Baltic“. Vilnius, 2018.

„Biržulis. Medžiotojai, žvejai ir senieji žemdirbiai X–II tūkstantmetyje pr. Kr. Paminklų tyrinėjimai / Biržulis. Hunters, Fishermen and Ancient Farmers 10 000–1000 BC. I. Research of Monuments“. Vilnius, 2019.

„Žemaičiu Kunigaikštystė bajorų Gadonų raštuose / The Duchy of Somogitia in the Texts by the Gadonas Noble Family“. Vilnius, 2019.

  
  
Moksliniai straipsniai

„Note on the Writing of Textbooks on Lithuanian History“, in: National History and Identity. Studia Fennica, Etnologica. Helsinki–Tampere, 1999, No. 6, p. 265–269.

„Tanged Points Cultures in Lithuania“ (kartu su, t. Ostrausku), in: Tanged Points Cultures in Europe, sudarė S. K. Kozłowski, J. Gurba. Lublin: MariaCurie–Skłodowska University Press, 1999, p. 267–271.

„Daktariškės 5–osios gyvenvietės keramikos su organinės kilmės priemaišomis ornamentika“ (kartu su M. Iršėnu), in: Lietuvos archeologija, kn. 19. Vilnius: Diemedžio leidykla, 2000, p. 125–138.

„Human Figurines in Eastern–Baltic Prehistoric Art“, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 20: Prehistoric Art in the Baltic Region, sudarė A. Butrimas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2000, p. 7–29.

„The Amber Ornament Collection from Dakatriške 5 Neolitic Settlement“, in: Baltic Amber. Vilniaus dailės akademijos darbai. Dailė, Nr. 22. Vilnius, 2001, p. 7–19.

„Zoomorfinė ir antropomorfinė Rytų Baltijos kraštų akmens amžiaus dailė“, in: Istorija, t. XLIXL. Vilnius, 2001, p. 5–37.

„Žemaičių vyskupų rezidencinis Alsėdžių dvaras, rūmai ir jų herbiniai kokliai“, in: Alsėdžiai (ser. „Žemaičių praeitis“, kn. 10), sudarė A. Butrimas, L. Griciūtė. Vilnius, 2002, p. 9–24.

„Viešvė, Viešvėnų žemė, valsčius, tijūnija ir seniūnija, miestelis“ (kartu su K. Misiumi); „Viešvėnų parapijos mokyklų praeitis“ (kartu su K. Misiumi), in: Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 28: Viešvėnai: istorija ir dailės paminklai, sudarė A. Butrimas, L. Spelskienė. Vilnius, 2003, p. 10–30, 36–45.

„Biržulio apyežerio neolito gyvenviečių virvelinė keramika“ (kartu su D. Ostrauskiene), in: Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 34: Kultūrinio landšafto raida Žemaičių aukštumoje, sudarė M. Iršėnas. Vilnius, 2004, p. 142–161.

„Kražių jėzuitų kolegijos likimas po 1773 m. jėzuitų ordino panaikinimo / Kražiai College after the Jesuit Order‘s Suppression in 1773“, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 36: Kražiai amžių sandūroje, sudarė J. Girdzijauskas, A. Virbickaitė. Vilnius, 2005, p. 77–89.

„Marija Gimbutienė – baltų, indoeuropiečių ir Senosios Europos tyrinėtoja“, in: Marija Gimbutienė . . iš laiškų ir prisiminimų. Vilnius: Žaltvykslė, 2005, p. 331–342.

„Kražių jėzuitų vienuolynas, bažnyčia ir kolegija“; „Kražių benediktinių vienuolynas ir bažnyčia“; „Kražių parapinė Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia“ (kartu su K. Misiumi), in: Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, sudarė D. Klajumienė. Vilnius, 2008, p. 59–72, 73–90, 91–117.

„Pavandenės dvaras“, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 47–48: Lietuvos dvarai: kultūros ir šaltinių tyrinėjimai, sudarė R. Butvilaitė. Vilnius, 2008, p. 145–158.

„Gintaro tradicija / Amber Tradition“; „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenės juvelyrika XIII–XV a. / Jewelry of the Nobility of the Grand Duchy of Lithuania in the 13th–15th Centuries“ (kartu su V. Aleksiejūnu); „Vienos papuošalų grupės istorija: smeigtukai / History of One Jewellery Group: the Pins“, in: Baltų menas / Art of the Balts, sudarė A. Butrimas. Vilnius, 2009, p. 35–97, 191–280, 513–602.

„Reinventing Mesolithic Skulls in Lithuania: Donkalnis and Spiginas Sites“ (kartu su G. Česniu), in: Acta medica Lituanica, Vol. 16, No. 1–2. Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2009, p. 1–8.

„Unikalus raginio žeberklo (ieties) įmovinis antgalis iš Daktariškės 5–os neolito gyvenvietės prie Biržulio ežero“ (kartu su D. Butrimaite), in: Florilegium Lithuanum. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2010, p. 52–60.

„Marija Alseikaitė–Gimbutienė – baltų archeologijos tyrėja“, in: Lituanistica, t. 58, Nr. 1(87). Vilnius: Lietuvos mokslų akademija, 2012, p. 3–11.

  
  
Straipsniai vadovėliuose, vadovėliai

[Priešistorinė dailė]: „Priešistorinė dailė“ (kartu su M. Iršėnu); „Mezolito bendruomenių dailė“; „Keramikos lipdymo pradžia“; „Zoomorfinė akmens amžiaus Rytų Baltijos regiono dailė (VIII–II tūkstantmetis pr. Kr. )“; „Žmogaus vaizdavimas priešistorinėje Rytų Baltijos kraštų dailėje“; „Baltijos gintaro apdirbimo ir prekybos pradžia“; „Vienos baltiškų papuošalų grupės istorija: smeigtukai“; „Žirgo vaizdavimas metalų epochos zoomorfinėje baltų dailėje“; „Ankstyvųjų viduramžių taikomosios dailės pavyzdžiai (V–VIII a. ); „Plokštieji geometrinio stiliaus papuošalai“; „Vytiniai, pintiniai ir tordiruoti papuošalai (XI–XIV a. ); „Papuošalai plastiniais zoomorfiniais motyvais (VI–XVI a. ); „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nobiliteto juvelyrika (XIII–XV a. )“, in: Lietuvos dailės istorija, sudarė A. Andriuškevičius ir kt. Vilnius, 2002, p. 12– 13, 16–21, 24–27, 30–33, 38–41, 44–53.

Gimtoji istorija: Vadovėlis, elektroninis išteklis [CD–ROM] (kartu su E. Jovaiša ir kt. ). Vilnius, 2003.

„Žmogus ir gyvasis pasaulis akmens amžiaus dailėje“, in: Įdomioji Lietuvos istorija / Attractive History of Lithuania: Meno istorija nuo seniausių laikų iki mūsų dienų / The History of Art from Ancient Times to the Present Day: Elektroninis išteklius [CD–ROM], sudarė E. Jovaiša. Vilnius: Elektroninėsleidybos namai, 2007.

„Baltai Lietuvos valstybės išvakarėse“; „Baltų pasaulis vikingų žygių laikais“; „Vokiečiai Lietuvos istorijoje“; „Žydai Lietuvos istorijoje“; „Karaimai ir totoriai Lietuvos istorijoje“, in: Įdomioji Lietuvos istorija: visuomenės istorija: Elektroninis išteklius [CD–ROM], sudarė E. Jovaiša. Vilnius: Elektroninės leidybos namai, 2007.

  
  
Sudaryti ir parengti leidiniai:

„Žemaitijos istorija, kultūra ir jos kūrėjai“. Žemaičių akademija (ser. „Žemaičių praeitis“, kn. 8), sudarė A. Butrimas, V. Vaivada, D. Mukienė. Vilnius, 1998.

„Lietuvos dailės istorija“, sudarė A. Andriuškevičius ir kt. Vilnius, 2002.

„Lietuva iki Mindaugo“, Elektroninis išteklius [CD–ROM] (kartu su E. Jovaiša). Vilnius, 1999.

„Lietuva iki Mindaugo“ (kartu su A. Girininku, R. Jankausku, E. Jovaiša ir kt. ), sudarė E. Jovaiša, A. Butrimas. Vilnius, 2003.

„Renavas“ (ser. „Žemaičių praeitis“, kn. 9), sudarė A. Butrimas, A. Miltenytė, P. Šverebas. Vilnius, 2001.

„Alsėdžiai“ (ser. „Žemaičių praeitis“, kn. 10), sudarė A. Butrimas, L. Griciūtė. Vilnius, 2002.

Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 28: Viešvėnai: istorija ir dailės paminklai, sudarė A. Butrimas, L. Spelskienė. Vilnius, 2003.

Kun. Matas Veitas. Katalikų Bažnyčios Sibire istorijos apybraiža (ser. „Žemaičių praeitis“, kn. 11), sud. ir įž. aut. A. Butrimas. Vilnius, 2004.

„Plungės dekanato sakralinė architektūra ir dailė / Sacral Architecture and Art in the Plunge Deanery“, sudarė A. Butrimas. Vilnius, 2005.

„Baltų menas / Art of the Balts“, sudarė A. Butrimas. Vilnius, 2009; Elektroninis išteklius [CD–ROM]. Vilnius, 2009.

„Sztuka baltow“, sudarė A. Butrimas. Vilnius, 2009.

„Baltu māksla“, sudarė A. Butrims. Vilnius, 2010.

„Lietuva 1009–2009“, sudarė A. Butrimas, R. Janonienė, , t. Račiūnaitė. Vilnius, 2009.

„Senoji Žemaitijos praeitis“ (Archeologinės ekspozicijos po Žemaičių „Alkos“ muziejų vadovas), sudarė A. Butrimas, M. Iršėnas, V. Šimėnas. Vilnius, 2014.

  
  
Kiti reikšmingi straipsniai ir leidiniai:

„Kražių buvęs jėzuitų vienuolynas bei kolegija ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia“; „Tytuvėnų buvęs bernardinų vienuolynas ir Švč. Mergelės Marijos bažnyčia“; „Kražių buvęs benediktinų vienuolynas ir Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia“; „Telšių buvęs bernardinų vienuolynas ir Šv. Antano Paduviečio bažnyčia“; „Linkuvos buvęs senosios regulos karmelitų vienuolynas ir Švč. Mergelės Marijos Škaplerienės bažnyčia“, in: Lietuvos vienuolynai, sudarė R. Janonienė, D. Klajumienė. Vilnius, 1998, p. 134– 140, 235–242, 128–133, 228–234, 159–164.

Elektroninis išteklius [CD– ROM]: Lietuvos vienuolynai. Monasteries and Convents in Lithuania, sudarė R. Janonienė ir D. Klajumienė. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, Matematikos ir informatikos institutas, 2000.

„Gyvųjų deivių beieškant“, in: Liaudies kultūra, 2000, Nr. 2, p. 65–68.

„Renavo dvaras Žemaičių, Lietuvos ir tarptautinių kontaktų aspektu“, in: Renavas (ser. „Žemaičių praeitis“, kn. 9), sudarė A. Butrimas, A. Miltenytė, P. Šverebas. Vilnius, 2001, p. 153–158.

„Plungės dekanato sakralinis menas ir jo kūrėjai / Sacral Art in the De anery of Plungė and the People Who Created It“; „Buvęs dominikonų vienuolynas ir Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia“, in: Plungės dekanato sakralinė architektūra ir dailė / Sacral Architecture and Art in the Plunge Deanery, sudarė A. Butrimas. Vilnius, 2004, p. 7–34, 666–701.

„Šatrijos Ragana Pavandenės dvare“, in: Sambalsiai: studijos, esė, pokalbis, sudarė A. Birgerė, D. Čiočytė. Vilnius, 2005, p. 304–309.

„Nemunas – kovų ir prekybos upė“; „Veliuona“; „Seredžius“; „Kartupėnų piliakalnis“; „Ringovės piliakalnis“; „Veršvų piliakalnis“, in: Panemunės istorija: archeologijos ir meno paminklai, sudarė R. Janonienė. Vilnius, 2006, p. 8–28, 89–116, 68–80, 128, 66–67.

„Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenės juvelyrika XIII–XV a. / Jewelry of the Nobility of the Grand Duchy of Lithuania in the 13th–15th Centuries“ (kartu su V. Aleksiejūnu); „Baltai ir jų pasaulis / Balts and their World“; „Vienos papuošalų grupės istorija: smeigtukai / History of One Jewellery Group: the Pins“, in: Baltų menas, sudarė L. Spelskienė, , t. Valiuvienė. Vilnius, 2009, p. 19–31, 37–50, 37–50, 83–98.

„Bałtowie i ich świat“; „Bursztyn i jego tradycja u południowo–wschonich wybrzeży Bałtyku“; „Szpile – dzieje jednej kategoriji ozd Wielkiego Księstwa Litewskiego w XIII–XV w. “, in: Sztuka baltow, sudarė A. Butrimas. Vilnius, 2009, p. 9–12, 13–20, 37–50, 83–98.

[Daugiatautė Lietuva: sugyvenimo tradicijos]: „Žydai Lietuvos istorijoje“; „Totoriai ir karaimai Lietuvos istorijoje“, in: Lietuva 1009–2009, sudarė . Butrimas, R. Janonienė, , t. Račiūnaitė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos eidykla, 2009, p. 335–341, 343–349.

„Balti un viņu pasaule“;„Dzintara tradīcija“; „Vienas rotaslietu grupas vēsture: otadatas“; „Juvelier izstrādājumi Lietuvas Didžkunigaitijas dižciltīgajiem III–XV gs“, in: Baltu māksla, sudarė A. Butrimas. Vilnius: Vilniaus ailės akademijos leidykla, 2010, p. 9–12, 13–20, 37–50, 83–98.

The Balt’s Amber Route to Classical Civilization” (kartu su E. Jovaiša), in: The International Amber Researcher Symposium. Gdansk, 2013, p. 71–74.

 

Tekste panaudota informacija, viešinama Vilniaus dailės akademijos interneto svetainėje (adresas: https://www. vda. lt/lt/dailetyros–institutas/skyriai–ir–darbuotojai–/vyriausiasis–mokslo–darbuotojas–prof–dr–adomas–butrimas.

 

Naudota literatūra:

  1. „Adomas Butrimas“, Vilniaus dailės akademija: https://www. vda. lt/lt/dailetyros–institutas/skyriai–ir–darbuotojai–/vyriausiasis–mokslo–darbuotojas–prof–dr–adomas–butrimas.
  2. „Adomas Butrimas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www. vle. lt/straipsnis/adomas–butrimas/.

 

***
TADAS DAUGIRDAS
 (1852–1919) – archeologas, dailininkas, lenkų mokslų akademijos Krokuvoje narys korespondentas.

Gimė 1852 m. vasario 27 d. Torbine, Novgorodo sritis.

T. Daugirdas yra kilęs iš Ariogalos bajorų Daugirdų šeimos (herbas „Gulbė“). Jo tėvas – Mykolas Daugirdas (1830–1903) buvo transporto inžinierius, daugelį metų dirbo Rusijoje, kartu su kitais tiesė geležinkelį Peterburgas–Maskva.

T. Daugirdo motina – Maria Jelenska (m. 1918). Kai Tadui buvo ketveri, tėvai grįžo į Plemborgo dvarą (dab. Daugirdų kaimas). Pradinį išsilavinimą gavo namuose. Po 1863 m. sukilimo mokslą tęsė Rygoje, vėliau – Vilniuje, kur jam didelę įtaką darė dailininkai Eduardas ir Alfredas Riomeriai. 1869 m. įstojo į Vilniaus paišybos mokyklą. 1870–1872 m. studijavo Sankt Peterburgo, 1872–1876 m. – Miuncheno dailės akademijoje. 1877 m. Varšuvoje atidarė savo studiją. 1882 m. tapo Kuršo literatūros ir meno draugijos nariu.

Vedė 1883 metais. Jo žmona buvo Kazimiera Korybut Daszkiewicz (1859–1942). Po vestuvių gyveno Varšuvoje, Lenkijoje. Ten gimė du sūnūs: Mykolas (1884–1952) ir Adomas (1886–1919). 1891 m. su šeima grįžo gyventi į Plemborgo dvarą, ten gimė dar du sūnūs: Tadas (1895–1919) ir Vytautas (1901–1983).

1905 m. buvo Vilniaus seimo narys. Nuo 1907 m. – Kauno miesto muziejaus konservatorius, nuo 1909 m. – direktorius. Muziejui padovanojo didelį archeologinės bei etnografinės medžiagos rinkinį. Jo dėka iš atsitiktinių radinių sandėlio Kauno miesto muziejus tapo pavyzdingas kraštotyros muziejus. Nuo 1907 m. buvo Lietuvių mokslo draugijos narys. 1910–1914 m. padėjo rengti Lietuvių dailės draugijos parodas.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo aktyvus Kauno kultūrinės visuomenės narys, režisuodavo draugijos „Daina“ spektaklius, piešė dekoracijas, vertė, rašė scenos vaizdelius. 1911 m. kauniečiai ir jų svečiai pamatė, t. Daugirdo režisuotą Sofijos Kymantaitės–Čiurlionienės spektaklį „Jaunikliai“.

1913 m. Biržuose išspausdinta scenos veikalų rinktinė, į kurią įtraukti, t. Daugirdo kūriniai „Girkalnio užgavėnės“, „Tėtė pakliuvo“ ir jo išversta V. Perzynskio pjesė „Idealus gyvenimas“. Be to, I. Daugirdas yra parašęs ir daugiau scenai skirtų veikalų: „Manios vestuvės“, „Ugnis užgeso“ ir kt.

T. Daugirdas paliko nemažai tapybos darbų, iš kurių bene plačiausiai žinomi yra „Auštant“, „Dubysa“, „Pūga“, „Kiemas“. Profesionaliu dailininku jis netapo, bet nutapė keliasdešimt realistinių paveikslų, sukūrė vitražų Kauno bažnyčioms ir miesto muziejui, teatro dekoracijųir kostiumų, Lietuvos miestų herbų. 1913 m. Sankt Peterburge vykusioje smulkiosios pramonės parodoje buvo įrengtas Lietuvių dailės draugijos lietuviškas skyrius. Jame buvo eksponuota ir, t. Daugirdo kūrinių.

Kartu su dailininku Kaziu Šimoniu sukūrė pašto ženklų.

Pirmojo pasaulinio karo metais, t. Daugirdas rūpinosi Kauno miesto muziejaus ir jame buvusių vertybių apsauga, parašė išsamų kaizerinės okupacijos laikotarpio dienyną.

Paskelbė archeologijos, istorijos ir dailės straipsnių. Jo publikacijos buvo spausdinamos laikraščiuose „Lietuva“, „Vilniaus žinios“, „Lietuvos ūkininkas“, „Draugija“, „Viltis“, „Žemdirbys“ ir kituose lietuviškuose leidiniuose. Vien Pirmojo pasaulinio karo metais periodikoje pasirodė daugiau kaip 130 jo publikacijų.

Buvo nuoseklus mokslininkas, sistemingai tvarkė savo surinktą medžiagą, rašė tyrinėjimų dienoraščius (lenkiškai) ir juos iliustravo. Dienoraščiai yra išlikę.

T. Daugirdas registravo kultūros paminklus, tyrinėjo kapinynus, piliakalnius ir kitus istorinius paminklus įvairiose Lietuvos vietovėse. 1911 m. ištyrė Lauksvydų kapinyną (Kauno raj. ).

Pirmą kartą archeologinius kasinėjimus pradėjo 1881 m. spalio mėn. Jasnagurkoje Paluknio, netoli Šiluvos. 1882–1883 m. tęsė naujojo geležies amžiaus kasinėjimus Jasnagurkoje, 1884–1885 m. senojo geležies amžiaus pilkapius Kuršėnų valsčiaus Visdergių kaime. 1885 m. tyrė ir naujojo geležies amžiaus plokštinius kapus Šaukėnų valsčiaus Titvydiškių kaime, 1885–1886 m. naujojo geležies amžiaus plokštinius ir degintinius kapus Salantų valsčiaus Imbarės kaime, 1886 m. žalvario amžiaus pilkapius Bogory Gorne, kasinėti Darbutų piliakalnis Betygalos valsčiuje, kapai Šaukėnų valsčiaus Paklibakių kaime, senojo bei vidurinio geležies amžiaus akmenų vainikais apdėti pilkapiai Kurtuvėnų valsčiaus Gilvyčių kaime.

1909 m. kartu su Liudviku Krzyvickiu ir Antanu Žmuidzinavičiumi tyrinėjo Dūkšto piliakalnį Salako apylinkėse. 1911 m. su L. Krzyvickiu vėl grįžo prie Darbutų piliakalnio kasinėjimų, tyrinėjo III–IV a. plokštinius kapus Vilkijos valsčiaus Lauksvydų kaime, Seredžiaus valsčiaus Laukiškių kaime.

Rinko tautodailės dirbinius – margučius, juostas, drožinius (prieverpstes, kultuves ir kita). Archeologijos ir etnografijos rinkinius perdavė Kauno miesto muziejui.

1917 m. dalyvavo komisijos, kuri rengė Lietuvos tautinės vėliavos projektą, darbe. Buvo priimtas jo pasiūlymas šalia raudonos ir žalios spalvos įvesti geltoną. Kūrė Vyčio projektus bei Lietuvos miestų herbus. 1919 m. tapo Valstybės archeologijos komisijos (VAK) pirmininku. Tų pačių metų vasario 17 d. buvo išleisti pirmieji lietuviški spalvoti pašto ženklai, išspausdinti Berlyne, kurių dailininkai – Kazys Šimonis ir Tadas Daugirdas.

1919 m. spalio 29 d. , t. Daugirdas buvo rastas miręs savo bute prie Kauno miesto muziejaus.

Paskutiniais gyvenimo metais jis sirgo lėtine inkstų liga, pagal simptomus tai galėjo būti prostatos vėžys. Palaidotas 1919 m. lapkričio 1 d. Ariogalos kapinėse, Daugirdų šeimos mauzoliejuje.

Įamžinant, t. Daugirdo atminimą 1923 m. Kauno senamiestyje Pranciškonų gatvė pavadinta, t. Daugirdo vardu (Kauno m. tarybos 1923 06 05 nut. Nr. 55). 1978 m. Kaune buvo atidengta pirmoji memorialinė lenta (Rotušės a. 19), skirta, t. Daugirdui. Joje yra įrašas: „Šiame name 1908–1919 m. gyveno archeologas, dailininkas, muziejininkas Tadas Daugirdas“ (Kauno m. LDT VK potv. Nr. 173 p. ). 1993 m. atidengta nauja memorialinė lenta su bareljefu (skulpt. Vytautas Narutis). 2006 m. Tėvynės pažinimo draugija įsteigė Tado Daugirdo premiją, skiriamą už nuopelnus puoselėjant tautos paveldą.

 

Naudota literatūra:

  1. Adolfas Tautavičius, „Tadas Daugirdas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 4. Vilnius, 2003, p. 523.

 

***
ALGIRDAS GIRININKAS
 – archeologas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, pedagogas, profesorius, akmens amžiaus žinovas, knygų autorius, bendraautoris, sudarytojas. Svarbiausios mokslinių, archeologinių tyrimų sritys: baltų priešistorės kultūra, priešistorės visuomenės ir ūkio raida, zooarcheologija, indoeuropiečiai, baltų etnokultūra, akmens ir bronzos amžiaus paminklų tyrimai Lietuvoje ir Rytų Pabaltijyje.

Gimė 1949 m. rugsėjo 23 d. Telšiuose. 1967 m. baigė Telšių 3-ąją vidurinę mokyklą, 1972 m. – Vilniaus universiteto istorijos studijas.

Tapti archeologu paskatino žymus Žemaitijos muziejininkas ir archeologas Vitas Valatka (1927–1977).

1972–1974 m. dirbo Trakų istorijos muziejaus Ikitarybinio laikotarpio skyriaus vadovu. 1974 m. perėjo dirbti į Lietuvos istorijos institutą. 1980–1981 m. ir 1985–1986 m. dirbo tuometinio SSRS Mokslų Akademijos Archeologijos instituto Leningrado skyriuje. 1982 m. Vilniuje apgynė mokslų daktaro disertaciją tema „Vėlyvasis neolitas Rytų Lietuvoje“, 1998 m. – habilitacinį darbą tema „Baltų kultūros ištakos“.

1993–1998 m. dirbo Lietuvos kultūros paveldo moksliniame centre, o nuo 1998 iki 2005 m. buvo Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus vadovas, nuo 2005 m. – Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros dėstytojas. 2009 m. Klaipėdos universitete jam suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas.

Nuo 2005 m. yra leidinio „Archaeologia Baltica“, nuo 2006 m. – „Lituanistica“, nuo 2010 m. – „Arheoloğija un etnografija“ redaktorių kolegijų narys.

A. Girininkas – daugelio mokslinių straipsnių, skirtų akmens amžiaus Nemuno ir Kundos, Narvos archeologinėms kultūroms, jų kūrėjų genotipui, autorius.

Archeologinius tyrinėjimus daugiausiai vykdė trijose Lietuvos vietose: Jaros upės baseine (Anykščių raj. ), Kretuono apyežeryje (Švenčionių raj.) ir Katros upės baseine (Varėnos raj. ). Tyrinėjo Mustenių–Baubonių, Strėvos pilkapynus, Reškutėnų piliakalnį, kartu su Ramute Rimantiene – Šventosios (Palangos m.), Nidos, Margių, Barzdžio miško (Varėnos raj. ), Šarnelės (Plungės raj.) gyvenvietes, su Adomu Butrimu – Biržulio apyežerio gyvenvietes. Dalyvavo Latvijos, Baltarusijos, Rusijos ir Lenkijos archeologinių paminklų tyrimuose. Yra vadovavęs archeologų ir etnografų ekspedicijoms.

Įrodęs Pabaltijo kultūrų tolydžią raidą nuo mezolito pradžios X tūkst. pr. m. e. iki geležies amžiaus, ir ištyręs kaimyninių Lietuvai valstybių muziejų fondų archeologinę medžiagą, suformulavo baltų – autochtonų, t. y. , vietinių gyventojų nuo poledynmečio teoriją ir ją pagrindė, neigdamas esmines virvelinės keramikos kultūros įtakas baltų formavimuisi III tūkst. pr. m. e. , oponuodamas kitai žinomai archeologei Rimutei Rimantienei.

Sovietmečiu platino Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką.

2006 m. jo nuopelnai mokslui įvertinti ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, 2009 m. – Lietuvos mokslo premija.

 

Išspausdintos A. Girininko knygos

  • „Kretuonas: Vidurinis ir vėlyvasis neolitas“. Vilnius, 1990.
  • „Baltų kultūros ištakos“. Vilnius, 1994.
  • „Osteoarcheologija Lietuvoje“ (kartu su Linu Daugnora). Vilnius, 1996.
  • „Lietuvos priešistorė: materialinės ir dvasinės kultūros raida, genčių formavimasis“ (kartu su O. Lukoševičiumi). Vilnius, 1997.
  • „Rytų Pabaltijo bendruomenių gyvensena XI–II tūkst. pr. m. e. “ (kartu su Linu Daugnora), Kaunas, 2004.
  • „Akmens amžius (Lietuvos archeologija, t. 1)“. Vilnius, 2009.
  • „Baltų kultūros ištakos“ (monografijos II d. ), Klaipėda, 2011.
  1. Girininkas yra vienas iš V. Valatkos knygos „Žemaičių žemės tyrinėjimai. Knyga 1. Archeologija“ (Vilnius, 2004) sudarytojų.

 

Naudota literatūra:

  1. „Algirdas Girininkas“, Lietuvos archeologų draugija: https://lad. lt/girininkasalgirdas/.

 

 ***

ELENA GRIGALAVIČIENĖ (DANILAITĖ) (1933–2005) – archeologė, humanitarinių mokslų daktarė, knygų autorė. Svarbiausios mokslinių tyrimų sritys: bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus materialioji ir dvasinė kultūra bei brūkšniuotosios keramikos kultūra Lietuvoje.

Gimė 1933 m. lapkričio 15 d. Raseiniuose. 1958 m. baigė istorijos studijas Vilniaus universitete. 1968 m. apgynė disertaciją apie brūkšniuotosios keramikos kultūrą. Tais metais jai suteiktas istorijos mokslų kandidatės laipsnis.

1958–1960 m. dirbo Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, 1964–1992 m. –Istorijos institute.

Tyrinėjo Ėgliškių pilkapyną, Nevieriškių, Šinkūnų, Sokiškių, Kerelių, Kurmelionių, Juodonių piliakalnius ir Juodonių senovės gyvenvietę.

E. Grigalavičienė–Danilaitė mirė 2005 m. gruodžio 8 d. Vilniuje, palaidota Vilniaus Karveliškių kapinėse.

 

Išspausdintos E. Grigalavičienės–Danilaitės knygos

  • „Lietuvos TSR archeologijos atlasas“ 1–2 knygos (bendraautorė), 2 kn. , 1974–1975 m.
  • „Seniausi metalo dirbiniai Lietuvoje“ (kartu su A. Merkevičiumi), 1980 m. , rusų k.
  • „Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje“, 1995 m.
  • Данилайте Е. , „Штрихованная керамика в Литве (некоторые данные по вопросам об этногенезе литовцев)“. Bильнюс, 1967 m.

 

Paskelbti svarbiausi E. Grigalavičienės–Danilaitės straipsniai

  • Andreikėnų piliakalnis; Antilgės piliakalnis; Armališkių piliakalnis; Bajoriškių piliakalnis; Baltakarčių piliakalnis; Bikūnų piliakalnis; Brinkliškių piliakalnis; Dryžių piliakalnis; Galelių senovės gyvenvietė; Garnių piliakalniai; Gatelių piliakalnis; Gimžiškių piliakalnis; Kalvių piliakalnis; Klykių piliakalnis; Kubilių piliakalnis; Geniupio–Lygamiškio piliakalnis; Likančių piliakalnis; Maneičių piliakalnis; Nemeikščių piliakalnis; Papirčių Dovydo kalnas; Ruklių Kliedkalnis; Sėlės piliakalnis; Spitrėnų piliakalnis; Staniuliškių pilalė; Šiaudinių pilalė; Šikšnių piliakalnis; Užpalių Pilies kalnas; Vaikutėnų piliakalnis; Vitkūnų piliakalnis; Vosgėlių piliakalnis [visi Utenos raj. ]; Betiškių piliakalnis; Degučių–Užusamanės piliakalnis; Golubiškių piliakalnis; Gutaučių piliakalnis; Jatkūniškių piliakalnis; Kiemionių piliakalnis; Kuklių piliakalnis; Liaudiškių piliakalnis; Lužų piliakalnis; Maniuliškių piliakalnis; Marciūniškių–Palatviškio piliakalnis; Mineikiškių piliakalnis; Morkūnų piliakalnis; Pakačinių (Dembų) piliakalnis; Pakalniškių piliakalnis; Skineikių piliakalnis; Šišponiškių piliakalnis; Užėniškių piliakalnis; Velikuškių piliakalnis; Verslavos piliakalnis; Vitkūnų piliakalnis; Vosgėlių piliakalnis; Zabičiūnų piliakalnis [visi Zarasų raj. ]“, Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva. Vilnius, 1998, t. 2, p. 140–143, 145–148, 151–152, 154, 158–159, 161–165, 178, 192, 196, 202, 205, 359, 360, 364, 366, 367–373, 378, 382–386.
  • „Brūkšniuotosios keramikos lokaliniai variantai Lietuvoje“, LTSR Mokslų Akademijos darbai (toliau – MADA), t. 3, 1989, p. 69–83.
  • „Egliškių (Kretingos raj.) pilkapių tyrinėjimai 1974 ir 1975 metais“ ATL 1974 ir 1975 metais. Vilnius, 1978, p. 45–51.
  • „Egliškių pilkapiai“, Lietuvos archeologija, 1979, t. 1, p. 5–43.
  • „Egliškių pilkapynas“, Tarybų Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 1985, t. 1, p. 487.
  • „I tūkstantmečio pr. m. e. Lietuvos piliakalnių kaulo dirbiniai (2. Medžioklės ir žvejybos įrankiai, ginklai)“, MADA, t. 1, 1976, p. 51–56.
  • „I tūkstantmečio pr. m. e. Lietuvos piliakalnių kaulo dirbiniai“, t. 3 (Papuošalai)“, MADA, 1976, , p. 65–80.
  • „I tūkstantmečio pr. m. e. Lietuvos piliakalnių kaulo dirbiniai“, t. 4. (Darbo įrankiai), MADA, 1975, p. 73–83.
  • „ Juodonių (Rokiškio raj.) gyvenvietės tyrinėjimai 1989 m. “„, ATL 1988 ir 1989 metais. Vilnius, 1990, p. 28–30.
  • „Juodonių piliakalnio (Rokiškio raj.) tyrinėjimai“„, ATL 1986 ir 1987 metais. Vilnius, 1988, p. 31–36.
  • „Juodonių piliakalnis ir gyvenvietė (Rokiškio raj. )“, Lietuvos archeologija, t. 9: Petro Tarasenkos 100–osioms gimimo metinėms pažymėti, 1992 p. 41–91.
  • „Kada buvo apgyventi piliakalniai“, LIM, 1981 m. Vilnius, 1982, p. 5–18.
  • „Kaulo dirbiniai; Kiauleikių kapinynai“, Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 2. Vilnius, 1986, p. 242–243, 302–303.
  • „Kerelių piliakalnio tyrinėjimai“„, ATL 1984 ir 1985 metais. Vilnius, 1986, p. 24–27.
  • „Kerelių piliakalnis“, Kupiškio kraštas. Vilnius, 1997, p. 36–47.
  • „Kerelių piliakalnis“, Lietuvos archeologija, t. 8, 1992, p. 85–105.
  • „M. e. I tūkstantmečio I pusės Kerelių (Kupiškio raj.) piliakalnio įtvirtinimai ir pastatai“, MADA, t. 1, 1989, p. 89–102.
  • „Nevieriškės piliakalnis“, Lietuvos archeologija, 1986, t. 5, p. 52–88.
  • Nevieriškių (Švenčionių raj.) piliakalnio tyrinėjimai 1976 ir 1977 metais“„, ATL 1976 ir 1977 metais. Vilnius, 1978, p. 96–101.
  • „Nevieriškių piliakalnis; Paplienijos piliakalnis“, Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 3. Vilnius, 1987, p. 212, 302.
  • „Sokiškių piliakalnis (Juodžeminis) [Ignalinos raj. ]“, „Nevieriškės piliakalnis“ [Švenčionių raj. ]“, Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva, t. 1. Vilnius, 1996, p. 168–169, 339–340.
  • „Sokiškių piliakalnis“„, ATL 1980 ir 1981 metais. Vilnius, 1982, p. 24–27.
  • „Sokiškių piliakalnis“„, ATL 1982 ir 1983 metais. Vilnius, 1984, p. 22–25.
  • Sokiškių piliakalnis“, Lietuvos archeologija, 1986, t. 5, p. 89–138.
  • „Sokiškių piliakalnis“; „Varonių piliakalnis“; „Vosgėlių piliakalnis“, Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 4. Vilnius, 1988, p. 70, 603, 605.
  • „Žalvario amžiaus paminklai ir radiniai“, Lietuvos TSR archeologijos atlasas, t. 1: „Akmens ir žalvario amžiaus paminklai“. Vilnius, 1974, p. 206–222, 236–238, 246–247.
  • „Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje“. Vilnius, 1995.

 

Naudota literatūra:

  1. Vytautas Kazakevičius, „Elena Grigalavičienė“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 7. Vilnius, 2005 m.
  2. „Elena Grigalavičienė“, Lietuvos archeologų draugija: https://lad. lt/grigalavicieneelena/.

 

 *** 
IGNAS JABLONSKIS (1911–1991) – inžinierius, kraštotyrininkas, archeologas, muziejininkas, Kretingos rajono garbės pilietis.

Gimė 1911 m. gegužės 26 d. tuometiniame Telšių apskrities Mosėdžio valsčiaus Budrių kaime. Mokėsi Budrių pradžios mokykloje, Skuodo gimnazijoje. 1936 m. įgijo inžinerinį išsilavinimą Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje.

1937 m. pradėjo dirbti Rusnės vandens kelių rajono techniku, vėliau – viršininko pavaduotoju. Laisvalaikiu vadovavo „Santaros“ draugijos Rusnės skyriui, propagavo lietuvybę. Už tai buvo ištremtas iš Klaipėdos krašto.

1939 m. persikėlė gyventi į Kretingą.

1945–1949 m. ėjo Kretingos kraštotyros muziejaus direktoriaus pareigas. Tuo laikotarpiu buvo suremontuotas karo metais apleistas muziejaus pastatas, įrengta eksponatų saugykla, paruoštos pirmosios ekspozicijos.

Didelę laisvalaikio dalį jis skirdavo kraštotyrinei veiklai. Domėjosi senąja kaimo architektūra, rinko duomenis apie XVIII–XIX amžiaus sodybas, jas aprašinėjo, darė planus ir brėžinius, rašė straipsnius apie Kretingos istoriją, botaniką ir vienuolį Jurgį Ambraziejų Pabrėža, žemaičių ir lietuvių kilmę. Tyrinėjo Kretingos ir Skuodo apylinkių praeitį, Padvarių, Egliškių, Baublių, Kašučių pilkapius, kitus archeologijos paminklus.

Archeologinius tyrinėjimus pradėjo 1938 m. (tada tyrinėjo Puotkalių piliakalnį ir Tauzų pilkapį, nubraižė šių vietovių planus).

Archeologinėse ekspedicijose įgytos žinios I. Jablonskiui sudarė galimybę savarankiškai pradėti kasinėjimus. Jis buvo vienintelis archeologas neprofesionalas, kuriam Lietuvos istorijos institutas išduodavo leidimus archeologiniams tyrimams.

1951 m. kartu su šeima buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Į Lietuvą grįžo 1956 metais Kurį laiką dirbo Klaipėdos statybos tresto Kretingos gamybinio skyriaus inžinieriumi, vėliau – Kretingos odos gamyklos vyriausiuoju inžinieriumi, Kretingos rajono Architektūros skyriuje.

Grįžęs iš tremties Ignas Jablonskis rinko medžiagą apie dubenuotus akmenis, braižė archeologinių akmenų brėžinius, išaiškino kai kurias senąsias gyvenvietes.

1972–1987 m. Kretingos ir Skuodo rajonuose jis tyrinėjo archeologijos paminklus. Iš viso ištyrė 21 paminklą, daugiausiai laidojimo vietas. Jis taip pat tyrinėjo liaudies architektūrą, dalyvavo Kultūros paminklų apsaugos ir Kraštotyros draugijos veikloje. Jo pastangomis buvo surasta ir paskelbta valstybės saugomais daugiau kaip 60 archeologijos ir architektūros paminklų.

Jis talkino kuriant Rumšiškių liaudies buities muziejų.

Paskelbė publikacijų apie XVII–XIX a. žemaičių trobas bei pajūrio žvejų ir valstiečių gyvenamuosius namus, jų apdailą, puošybą, kryžius, senovės sukamąsias girnas, puodyninius koklius. Parašė knygą „Budrių kaimas“ (1993 m.) .

Igno Jablonskio sukaupta archyvinė medžiaga ir rankraščiai saugomi Lietuvos istorijos instituto archyvuose, Kultūros paveldo centro archyve, Vilniaus universiteto bibliotekoje.

Už veiklą kultūros, kraštotyros ir paminklosaugos srityse I. Jablonskiui yra suteiktas Kretingos miesto Garbės piliečio ir Lietuvos kraštotyros draugijos Garbės nario vardas.

J. Jablonskis mirė 1991 m. gruodžio 6 d. Vilniuje, palaidotas Kretingos Senosiose kapinėse.

Įamžinant jo atminimą Kretingos muziejaus administracinio pastato kiemelyje pastatytas paminklas (šiame kiemelyje yra paminklai, skirti visiems buvusiems Amžinybėn išėjusiems Kretingos muziejaus direktoriams).

 

Svarbiausi išspausdinti I. Jablonskio straipsniai

  • Jablonskis I. , „Andulių–Kretingos senkapio radiniai“, AETL, 1972 ir 1973 m. Vilnius, 1974, p. 82–85.
  • Jablonskis I. , „Ankštakių–Senkų kapinynas“„, ATL 1986 ir 1987 metais. Vilnius, 1988, p. 72–74.
  • Jablonskis I. , „Ar Imbarė buvo miestas“, Švyturys (Kretinga), 1968, liep. 4.
  • Jablonskis I. , „Atidžiau globokime kultūros paminklus“, Švyturys (Kretinga), 1975, birž. 24.
  • Jablonskis I. , „Baublių pilkapiai“, Švyturys (Kretinga), 1977, rugs. 22.
  • Jablonskis I. , Budrių kaimas. Vilnius, 1993, 197 p.
  • Jablonskis I. , „Dar apie dubenėtuosius akmenis Kretingos ir Skuodo rajonuose“, Kraštotyra. Vilnius, 1971, p. 128–136.
  • Jablonskis I. , „Dar apie Padvarių pilkapius“, Švyturys (Kretinga), 1978, rugpj. 15, p. 4.
  • Jablonskis I. , „Dubenėti akmenys Skuodo ir Kretingos rajonuose“, Kraštotyra. Vilnius, 1969, p. 109–117.
  • Jablonskis I. , „Egliškių pilkapiai“„, ATL 1980 ir 1981 metais. Vilnius, 1982, p. 35–37.
  • Jablonskis I. , „Gelbėdami kultūros paminklus, žadiname tautos dvasingumą“, Lietuvos paminklai, 1989, liep. 15, p. 8.
  • Jablonskis I. , „Gelbėkime nuo arklo degintinius ir kitokius kapinynus“, Lietuvos aidas, 1939, liep. 29 (Nr. 409), priedas, p. 3.
  • Jablonskis I. , „Gilieji kokliai–puodynės valstiečių buityje“, Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1981 ir 1982 metais. Vilnius, 1983, p. 49–50.
  • Jablonskis I. , „Gintarų kapinynas“„, ATL 1986 ir 1987 metais. Vilnius, 1988, p. 74.
  • Jablonskis I. , „Igno Vaitkaus radinys“, Švyturys (Kretinga), 1967, gruod. 12.
  • Jablonskis I. , „Imbarė – sena gyvenvietė“, Kraštotyra. Vilnius, 1969, p. 346–347.
  • Jablonskis I. , „Iš Mosėdžio praeities“, Mūsų žodis (Skuodas), 1985, rugpj. 1, p. 3.
  • Jablonskis I. , „Iš nerašytos Kretingos istorijos“, Švyturys (Kretinga), 1986, lapkr. 4, p. 4.
  • Jablonskis I. , „Ką mena Gaidžio kalnelis“, Švyturys (Kretinga), 1971, saus. 30.
  • Jablonskis I. , „Ką pasakoja Egliškių pilkapiai“, Švyturys (Kretinga), 1974, spal. 3.
  • Jablonskis I. , „Kalno Grikštų kapinynas (Kretingos raj. )“„, ATL 1988 ir 1989 metais. Vilnius, 1990, p. 78–79.
  • Jablonskis I. , „Kartenos apylinkės paminklų tyrinėjimai“„, ATL 1986 ir 1987 metais. Vilnius, 1988, p. 184–185.
  • Jablonskis I. , „Kas atrasta Mosėdyje“, Mokslas ir gyvenimas, 1973, Nr. 3, p. 58.
  • Jablonskis I. , „Kašučių (Kretingos raj.) pilkapių tyrinėjimai 1975 metais“„, ATL 1974 ir 1975 metais. Vilnius, 1978, p. 64–70.
  • Jablonskis I. , „Keistieji akmenys“, Švyturys (Kretinga), 1967, spal. 12, p. 3–4.
  • Jablonskis I. , „Kraštotyrininkų siekiai ir rūpesčiai“, Švyturys (Kretinga), 1970, spal. 6.
  • Jablonskis I. , „Kraštotyros talkininkai“, Švyturys (Kretinga), 1971, saus. 5.
  • Jablonskis I. , „Kretingiškių trobos mūsų eros pradžioje“, Švyturys (Kretinga), 1979, birž. 28, p. 3.
  • Jablonskis I. , „Kretingos plokštinio kapinyno tyrinėjimai“„, ATL 1982 ir 1983 metais. Vilnius, 1984, p. 74–76.
  • Jablonskis I. , „Kur buvo Kretingos pilis“, Kraštotyra. Vilnius, 1975, p. 177–182. – Tas pats: Švyturys (Kretinga), 1975, rugs. 2, 9.
  • Jablonskis I. , „Mažosios architektūros formos“, Švyturys (Kretinga), 1979, rugpj. 30, p. 3.
  • Jablonskis I. , „Mįslingosios akmenų krūsnys“, Mokslas ir gyvenimas, 1983, Nr. 1, p. 21–22.
  • Jablonskis I. , „Mosėdžio (Skuodo raj.) pilkapių kasinėjimai 1973 m. “, AETL, 1972 ir 1973 m. Vilnius, 1974, p. 32–35.
  • Jablonskis I. , „Mosėdžio piliakalnio žvalgomieji tyrinėjimai“„, ATL 1984 ir 1985 metais. Vilnius, 1986, p. 27–28.
  • Jablonskis I. , „Mūsų eros pirmųjų amžių gyvenamųjų pastatų pėdsakai Kretingos rajone“, Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1979 ir 1980 metais. Vilnius, 1981, p. 62–65.
  • Jablonskis I. , „Nauji duomenys Kretingos miesto istorijai“, Švyturys (Kretinga), 1983, rugs. 6, p. 3.
  • Jablonskis I. , „Padavimas apie gražiąją salantiškių bajoraitę Imbarę“, Lietuvos aidas, 1940, vas. 28–kovo 3 (Nr. 96, 98, 100, 102, 104), p. 3.
  • Jablonskis I. , „Padėjo vietovardis“, Švyturys (Kretinga), 1963, bal. 9.
  • Jablonskis I. , „Padvarių milžinkapiai“, Švyturys (Kretinga), 1980, rugs. 11, p. 3.
  • Jablonskis I. , „Padvarių pilkapiai (Kretingos raj)“„, ATL 1978 ir 1979 metais. Vilnius, 1980, p. 46–48.
  • Jablonskis I. , „Padvarių pilkapiai“, Kraštotyra. Vilnius, 1986. – Kn. 20, p. 92–94.
  • Jablonskis I. , „Padvarių pilkapius kasinėti užbaigus“, Švyturys (Kretinga), 1980, geg. 27, p. 3.
  • Jablonskis I. , „Padvarių priešistorinės ugniavietės“, Mokslas ir gyvenimas, 1979, Nr. 1, p. 38.
  • Jablonskis I. , „Pasakoja Kašučių pilkapiai“, Švyturys (Kretinga), 1975, lapkr. 1, p. 3.
  • Jablonskis I. , „Pasakoja Padvarių pilkapiai“, Švyturys (Kretinga), 1976, spal. 12.
  • Jablonskis I. , „Paskutinis Egliškių pilkapis“, Švyturys (Kretinga), 1981, gruod. 1, p. 3.
  • Jablonskis I. , „Pincetas ar segė“, Mokslas ir gyvenimas, 1988, Nr. 1, p. 35.
  • Jablonskis I. , „Pirmasis eksponatas būsimajam Kretingos muziejui“, Švyturys (Kretinga), 1971, lapkr. 2.
  • Jablonskis I. , „Prabilo Egliškių pilkapiai“, Švyturys (Kretinga), 1969, rugpj. 21.
  • Jablonskis I. , „Pradedančiam kraštotyrininkui – archeologijos mėgėjui“, Paminklotyros pradmenys. Vilnius, 1990, p. 4–6.
  • Jablonskis I. , „Priešistorinės užtvankos Daukšiuose“, Mūsų žodis (Skuodas), 1971, geg. 22.
  • Jablonskis I. , „Priešistoriniai radiniai Darbos upelyje“, Švyturys (Kretinga), 1973, spal. 11.
  • Jablonskis I. , „Puotkalių piliakalnis laukia tyrinėtojų“, Lietuvos aidas, 1938, lapkr. 3 (Nr. 498), p. 7.
  • Jablonskis I. , „Radinys Pastauninko pakrantėje“, Švyturys (Kretinga), 1973, kovo 15.
  • Jablonskis I. , „Seniausi mūsų rajono kaimai“, Švyturys (Kretinga), 1969, kovo 22, p. 3–4.
  • Jablonskis I. , „Seniausias pilkapis“, Švyturys (Kretinga), 1981, saus. 6, p. 3.
  • Jablonskis I. , „Seniausios sukamos girnos Kretingos rajone“, Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1979 ir 1980 metais. Vilnius, 1981, p. 70–71.
  • Jablonskis I. , „Seniausios sukamosios girnos Kretingos rajone“, Kraštotyra. Vilnius, 1982. – Kn. 15, p. 90–91.
  • Jablonskis I. , „Senosios Kartenos mįslė“, Švyturys (Kretinga), 1977, gruod. 6.
  • Jablonskis I. , „Sūdėnų pilkapiai“„, ATL 1982 ir 1983 metais. Vilnius, 1984, p. 53–55.
  • Jablonskis I. , „Sūdėnų pilkapiai“„, ATL 1984 ir 1985 metais. Vilnius, 1986, p. 47–49.
  • Jablonskis I. , „Sūdėnų pilkapiai“, Švyturys (Kretinga), 1982, rugs. 23, p. 3.
  • Jablonskis I. , „Sūdėnų senkapį tyrinėti užbaigus“, Švyturys (Kretinga), 1986, geg. 24, p. 2, 4.
  • Jablonskis I. , „Sūdėnų senkapio tyrinėjimas“, Švyturys (Kretinga), 1984, rugs. 13, p. 3.
  • Jablonskis I. , „Šlikių pilkapiai“„, ATL 1986 ir 1987 metais. Vilnius, 1988, p. 49–50.
  • Jablonskis I. , „Tiriami Egliškių pilkapiai“, Švyturys (Kretinga), 1974, rugpj. 8.
  • Jablonskis I. , „XIV–XV a. ratai ir rogės“, Mokslas ir gyvenimas, 1974, Nr. 3, p. 58.
  • Jablonskis I. , „Žemaičių kilmės klausimas“, Švyturys (Kretinga), 1991, rugs. 25, p. 3.
  • Jablonskis I. , „Žemaičių trobos“, Liaudies kultūra, 1991, Nr. 1, p. 20–23.
  • Jablonskis I. , „Žemaitis prie jūros gyvena nuo amžių. Įdomūs V. D. Kultūros muziejaus kasinėjimai Kretingos apskrityje“, Lietuvos aidas, 1940, birž. 13 (Nr. 244), p. 9.
  • Jablonskis I. , „Žmogus ir gamta seniau“, Švyturys (Kretinga), 1978, gruod. 2.

 

Naudota literatūra:

  1. Vacys Milius „Ignas Jablonskis“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 8. Vilnius, 2005, p. 458.
  2. „Ignas Jablonskis“, Lietuvių archeologų draugija: https://lad. lt/jablonskisignas/.

 

***
ROMAS JAROCKIS
 (1963–2020) – archeologas, humanitarinių mokslų daktaras, valstybės ir kultūros veikėjas. Pagrindinės mokslinių interesų sritys: gyvenviečių archeologija, urbanizacijos procesų teorija, Šiaurės Lietuvos apgyvendinimo raida, vėlyvasis geležies amžius, ankstyvieji viduramžiai, miestų archeologija ir urbanistika XIV–XVI a. , aerofotografija.

Gimė 1963 m. balandžio 30 d. Naujojoje Akmenėje. 1970–1981 m. mokėsi Naujosios Akmenės II vidurinėje mokykloje, 1985–1990 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete archeologiją. 1990–1997 dirbo Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyrius laborantu. 1997–2001 m. mokėsi Vytauto Didžiojo universiteto doktorantūroje ir kartu 1998–2001 m. studijavo Lundo universiteto Archeologijos institute. 2002 m. birželio 26 d. Lietuvos istorijos institute apgynė daktaro disertaciją tema „Urbanizacijos raida Žiemgaloje XI–XVI a. Centras, periferija ir valdžia“.

2002–2004 m. buvo Lietuvos istorijos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas, nuo 2003 m. – Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojas (nuo 2004 m. čia dirbo pirmaeilėse pareigose), 2007–2013 m. – vyresnysis mokslo darbuotojas. Buvo Klaipėdos universiteto HMF Istorijos katedros lektorius, 2012–2013 m. – docentas.

2013–2016 m. ėjo kultūros viceministro pareigas, kuravo kultūros paveldo sritį, atminties institucijas, tarptautinius ryšius.

Tyrinėjo ir žvalgė Ažušilės, Eketės, Įpilties, Lokinės, Luponių, Ramulėnų, Spitrėnų, Šinkūnų, Žagarės II piliakalnius.

Jis yra daugelio „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ straipsnių autorius.

Buvo Lietuvos archeologijos draugijos narys, 2012–2013 m. – Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ketvirtosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos, nuo 2012 m. – Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Mokslinės archaeologijos komisijos narys.

R. Jarockis mirė 2020 m. lapkričio 24 d. Vilniuje.

 

Paskelbti svarbiausi R. Jarockio darbai

  • „Semigallia 1100–1400. A review of archaeological and historical sources. Culture Clash or Compromise?“, The Europeanisation of the Baltic Sea Area 1100–1400 AD, N. Blomkvist ed. Acta Visbyensia XI, Visby, 1998, p. 45–53.
  • „Lithuanian Archaeology in the Past and Present“, Archaeologia Baltica, Vilnius 1998, vol. 3, p. 37–41.
  • „Stones, Bricks and Nails. The introduction of new building techniques south west of the Daugava, Europeans or Not?“, Local Level Strategies on the Baltic Rim 1100–1400 AD, N. Blomkvist, S. –O. Lindquist eds. , Kalmar–Visby, 1999, p. 153–164.
  • „Geographical situation, chronological development and early economy. A comparison analysis of two hill fort–settlement complexes in Semigallia 900–1400 AD. Lübeck style? Novgorod style?“, Baltic Rim Central Places as Arenas for Cultural Encounters and Urbanisation. M. Auns ed. , Riga, 2001, p. 77–88.
  • „Some aspects of urban development of two manor–boroughs in Žagarė in the 13th–16th century“, Lietuvos archeologija, Vilnius 2001, t. 21, p. 355–366.
  • „Christianization and Monetization. Coins from 14th–17th century burials in Lithuania, Från stan till land. En medeltidsarkeologisk resa tillägnad Hans Andersson, A. Andren, L. Ersgård, J. Wienberg (eds. )“, Lund Studies in Medieval Archaeology 29, Lund, p. 263–266.
  • „Lietuviškosios Žiemgalos dalies apgyvendinimo raida XIII–XVI a.“, Lietuvos archeologija, Vilnius 2003, t. 24, p. 9–16.
  • „Ekete Iron Age and Early Medieval Hill–fort Settlement Complex. Aerial Archaeology and Remote Sensing“, Archaeologia Baltica, Klaipėda 2008, t. 9, p. 8–14.

 

Naudota literatūra:

  1. „Romas Jarockis“, Lietuvos archeologų draugija: https://lad. lt/jarockisromas/.

 

 *** 
MYKOLAS MICHELBERTAS – archeologas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras. Svarbiausios tyrinėjimų sritys: Lietuvos archeologija, senojo geležies amžiaus (I–IV a. ) baltų genčių materialinė ir dvasinė kultūra, dirbinių chronologija, Lietuvos gyventojų prekybiniai ryšiai, numizmatika.

Gimė 1939 m. kovo 9 d. Kražiuose (Kelmės raj. ). 1955 m. baigė Kražių vidurinę mokyklą, 1960 m. – Vilniaus universitetą, kurio Istorijos ir filologijos fakultete studijavo istoriją. Baigdamas šį universitetą įgijo istoriko ir vidurinės mokyklos istorijos mokytojo specialybę. 1965 m. Lietuvos Istorijos institute apgynė kandidatinę disertaciją tema „Romėniškasis importas Lietuvoje“, 1986 m. SSSR Mokslų akademijos archeologijos institute – mokslų daktaro disertaciją tema „Lietuvos Panemunė I–IV m. e. a. “. 1987 m. jam suteiktas istorijos mokslų daktaro laipsnis.

1959–1969 m. buvo Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas, 1969–1984 m. – Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojas, 1972–1975 m. – šio instituto Istorijos fakulteto dekanas, 1974–1984 m. – SSSR istorijos katedros vedėjas. Nuo 1984 m. Vilniaus universitete dėstytojavo. Čia jam 1988 m. suteiktas profesoriaus vardas. 1989–1991 m. buvo Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas. 1993–2004 m. dirbo Vilniaus universiteto Archeologijos katedros vedėju.

2002 m. tapo Vokietijos archeologijos instituto užsienio nariu korespondentu, 2004 m. – Latvijos mokslų akademijos garbės daktaru.

1989–1995 m. buvo Lietuvos archeologijos draugijos tarybos, 2004 m. – Kultūros paveldo departamento Mokslinės archeologijos komisijos pirmininkas.

Jis yra leidinio „Archaeologia Lituana“ įkūrėjas ir vyr. redaktorius, nuo 1999 m. – daugelio mokslinių konferencijų organizatorius.

Pirmasis jo mokslinis darbas – „Romos monetų radiniai Lietuvos TSR teritorijoje“ 1961 m. buvo paskelbtas „Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbuose“. Iš viso yra paskelbęs daugiau kaip 250 mokslo ir mokslo populiarinimo straipsnių.

Yra tyrinėjęs Gintarų, Rūdaičių, II (Kretingos raj. ), Seredžiaus, Veliuonos, Paprūdžių (Kelmės raj.) kapinynus, Akmenių, Perkūniškės, Paalksnių, Kuršių (Kelmės raj. ), Berklainių, Daujėnų (Pasvalio raj. ), Kybartiškės (Šiaulių raj. ), Pajuosčio (Panevėžio raj. ), Paragaudžio (Šilalės raj. ), Vienragių (Plungės raj. ), Pažarsčio (Prienų raj. ), Rokėnų, Žadavainių (Ignalinos raj. ), Jakšiškio (Anykščių raj.) pilkapynus.

M. Michelbertas 2007 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, 2011 m. – Lietuvos metų mokslo premija už darbų ciklą „Senojo geležies amžiaus (I–IV a. ) baltų genčių materialinė ir dvasinė kultūra, Lietuvos gyventojų prekybiniai ryšiai“.

 

Išspausdinti svarbiausi M. Michelberto darbai

  • „Lietuvos archeologiniai paminklai. Lietuvos pajūrio I–VII a. kapinynai“ (straipsniai apie Ankštakių, Rūdaičių, Rūdaičių II ir Senkų kapinynus), 1968 m.
  • „Senasis geležies amžius Lietuvoje“, 1986 m.
  • „Seniausia Lietuvos praeitis (archeologinių tyrimų duomenimis)“, 1989 m.
  • „Lietuvos numizmatikos įvadas“, 1989 m.
  • „Paragaudžio pilkapynas“, 1997 m.
  • „Corpus der romischen Funde im europaischen Barbaricum. Litauen“, 2001 m.
  • „Pajuosčio pilkapynas“, 2004 m.
  • „Akmenių ir Perkūniškės pilkapiai“, 2006 m.
  • „Lietuvos pinigai“, 2006 m.
  • „Kuršių pilkapynas“, 2009 m.
  • „Paalksnių archeologijos paminklai“, 2011 m.

 

Naudota literatūra:

  1. Valdemaras Šimėnas, „Mykolas Michelbertas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 15. Vilnius, 2009, p. 26.
  2. „Mykolas Michelbertas“, Lietuvos archeologų draugija: https://lad. lt/michelbertasmykolas/.

 

*** 
VLADAS NAGIUS-NAGEVIČIUS (1880–1954) – gydytojas, archeologas, generolas, politinis ir visuomenės veikėjas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjas.

Gimė 1880 m. birželio 17 d. Kretingoje gyvenusio Kretingos muitinės tarnautojo Vladislovo Kiprijono Nagevičiaus ir miestietės Marijos Magdalenos Nagevičienės (Eitavičiūtės) šeimoje (istoriografijoje klaidingai nurodomi 1881–ieji gimimo metai). 1880 m. birželio 18 d. Kretingos parapijos bažnyčioje pakrikštytas Vladislovo Antano vardu. Pradinį išsilavinimą gavo Kretingoje, vėliau mokėsi Palangos progimnazijoje, bet buvo pašalintas už atsisakymą dalyvauti stačiatikių pamaldose. Mokslus tęsė Rygos Aleksandro gimnazijoje. Nuo 1902 m. mokėsi Sankt Peterburge: 1904 m. baigė Archeologijos institutą, o 1910 m. – Karo medicinos akademiją. Nuo 1910 m. tarnavo Rusijos jūrų karo laivyne. 1918 m. grįžo į gimtinę, aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvos kariuomenę, steigė visuomenines organizacijas, puoselėjo gamtos ir kultūros paveldą, vykdė mokslinius Lietuvos priešistorės tyrimus, įkūrė Karo muziejų.

Kaune sukūrė šeimą – vedė Veroniką Baronaitę. Įsisūnijo pusbrolio sūnų Leoną Nagevičių, kurį į Kauną pasikvietė per Lietuvos ambasadą iš Rusijos.

Už Lietuvos kariuomenės kūrimą 1920 m. gavo Babtyno dvaro sodybą su 20 ha žemės. Dvarą pavadino Žemaitkiemiu ir įsteigė pavyzdinį ūkį, garsėjusį veisliniais žirgais. Sulenkėjusioje Babtų apylinkėje puoselėjo lietuvybę ir tautines tradicijas, kasmet rengė Jonines, į kurias suvažiuodavo Kauno inteligentija ir valstybės vadovai. 1940 m. liepos 30 d. pavardę susilietuvino ir pasivadino Vladu Nagiumi–Nagevičiumi. 1940 m. rugpjūčio mėn. buvo atleistas iš visų užimamų pareigų. 1944 m. su žmona pasitraukė į Vokietiją, Austriją, [2] o 1949 m. persikėlė į JAV. Gyveno Ohajo valstijoje, Klivlende, kur ir mirė 1954 m. rugsėjo 15 dieną. 1995 m. palaikai perlaidoti Kretingos Senosiose kapinėse.

 

Politikas

1902–1904 m. dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos būreliuose Peterburge, 1905 m. – Didžiajame Vilniaus Seime. Platindamas Palangoje ir Kretingoje Vilniaus seimo nutarimus, Kretingos policijos valdininko už politinę veiklą buvo areštuotas, kaltintas Telšiuose, Šiauliuose ir Kaune. 1906 m. Kauno teismo rūmuose jam buvo iškelta byla dėl socialdemokratinės literatūros laikymo, bet advokatas Vladas Stašinskas ir Karo akademijos profesorius Ivanas Pavlovas jį apgynė. 1917 m. Petrograde vykusiame Rusijos lietuvių seime sudarė kairiųjų karininkų bloką, kurio balsais seimas priėmė rezoliuciją, pasisakančią už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Sevastopolyje jis, kaip nepartinis socialistas, buvo renkamas į jūreivių, kareivių ir darbininkų tarybą bei į centrinį jūreivių komitetą. Grįžęs į Lietuvą dalyvavo steigiant Nepriklausomų demokratų klubą, bet vėliau iš aktyvios politinės veiklos pasitraukė.

 

Karys

1910 m. baigęs Karo medicinos akademiją, buvo paskirtas į Rusijos Baltijos jūros karo laivyną. Tarnavo gydytoju Liepojos jūrininkų karo ligoninėje, vyr. gydytoju kanonierėje „Chrabryj“ ir šarvuotyje „Slava“. I–jo pasaulinio karo pradžioje su laivais 1, 5 metų išbuvo uždarytas Rygos įlankoje, dalyvavo 16–koje mūšių su priešo laivais ir pakrantės artilerija, buvo apdovanotas visais karo metais teikiamais pasižymėjimo ženklais. Vėliau rūpinosi karo sanitarijos reikalais Suomijos įlankos pakrantėje. 1917 m. pabaigoje perkeltas į Juodosios jūros karo laivyną, kur buvo pavesta sutvarkyti Krymo pakrantės sanatorijas, įvesti jose per revoliuciją pakrikusią tvarką, paruošti vietas kelioms dešimtims tūkstančių grįžtančių gydytis tuberkuliozininkų.

1918 m. rugpjūčio mėn. grįžo į Lietuvą, įstojo savanoriu į kuriamą kariuomenę, buvo pirmasis Lietuvos kariuomenės karo gydytojas. 1918 m. m. spalio 15 d. įsteigus Apsaugos komisiją, paskirtas jos prezidiumo sekretoriumi, o 1918 m. gruodžio 21 d. – Karo sanitarijos tarnybos viršininku. Susirgęs liko lenkų okupuotame Vilniuje, 1919 m. gegužės mėn. atvyko į Kauną, dirbo kariuomenės lauko sanitarijos inspektoriumi, o nuo 1919 m. gruodžio 19 d. iki 1940 m. rugpjūčio mėn. vadovavo Krašto apsaugos ministerijos Karo sanitarijos tarnybai. Nuo 1920 m. gegužės 20 d. – generolas leitenantas. Įkūrė Sanitarijos puskarininkių mokyklą, Aukštuosius karo sanitarijos kursus. Atstovavo Lietuvą karo medicinos kongresuose 1933 m. Madride ir 1935 m. Briuselyje.

Organizavo Lietuvos kariuomenės išlydėtuves iš Kauno į susigrąžintą Vilnių, o 1939 m. lapkričio 23 d. Lietuvos kariuomenės įkūrimo iškilmes išvaduotame Vilniuje (Katedros aikštėje). 1941 m. buvo Lietuvių aktyvistų fronto Kauno štabo patarėju, dalyvavo birželio sukilime. Nuo 1943 m. pirmojo generalinio tarėjo generolo Petro Kubiliūno patariamosios tarybos narys, vienas Vietinės rinktinės kūrėjų (1944 m.). Pasisakė prieš SS legiono formavimą Lietuvoje, buvo persekiojamas Gestapo.

 

Archeologas

1904 m. baigęs Peterburgo archeologijos institutą, V. Nagevičius tapo vienu pirmųjų profesionalių Lietuvos archeologų. Jis įsijungė į mokslo tiriamąją veiklą, 1907 m. balandžio 7 d. dalyvavo pirmajame Lietuvių mokslo draugijos susirinkime, 1918–1919 m. buvo draugijos valdybos narys.

1905–1912 m. tyrinėjo Vakarų Žemaitijos – (Kartenos, Kiauleikių, Kretingos, Maciuičių, Norgėlų, Pocių, Senkų, Skomantų, Šateikių, Viekšnių ir Pryšmančių kapinynus. Iš jų žymiausias – Pryšmančių kapinynas, kurio tyrinėjimus tęsė 1921 m. Išanalizavęs kapinyno radinių metalo sudėtį, papuošalų ornamentiką, atrinkęs skandinavų kraštuose aptiktas analogijas, tyrimų medžiagą 1935 m. paskelbė Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų fakulteto leidinyje „Senovė“.

Svarbiausius ir reikšmingiausius archeologijos tyrinėjimus atliko Apuolės (1931–1932 m.) ir Senosios Įpilties (1933–1934 m.) piliakalniuose. Padarė pylimų pjūvius, ištyrė vartų vietas, tyrinėjo pilies aikšteles. Tyrimus vykdant talkino archeologai (prof. Eduardas Volteris, dr. Jonas Puzinas, Karolis Mekas), dirvožemio tyrėjai (prof. Viktoras Ruokis), inžinieriai, braižytojai, karo fotografai, topografai ir pan. Kasimo darbus vykdė samdomi darbininkai ir kareiviai. Visi darbai buvo fotografuojami ir filmuojami iš lėktuvo. Tyrinėjimų eigą plačiai nušvietė spauda. Abiejų piliakalnių tyrinėjimų medžiaga saugoma Vytauto Didžiojo karo muziejuje, o rezultatai liko nepaskelbti. 1921–1925 m. Valstybinės archeologijos komisijos narys, rūpinosi archeologijos paminklų apsauga, ruošė pranešimus ir paskaitas.

1930 m. Rygoje dalyvavo II Baltijos šalių, 1932 m. Londone – I, o 1936 m. Osle – II tarptautiniame archeologų kongresuose. Rygoje skaitė pranešimą apie Pryšmančių kapinyno tyrinėjimų rezultatus, Londone – apie Apuolės tyrinėjimus. Be to, 1933 m. Stokholme istorikų ir archeologų draugijoje skaitė paskaitą apie Lietuvos priešistorę. 1933 m. Italijoje stebėjo Pompėjos kasinėjimus.

Nuo 1933 m. – Latvijos mokslų akademijos narys korespondentas.

 

Kovotojas už lietuvybę

Išauklėtas katalikiškoje ir lietuviškoje dvasioje, jau Palangos progimnazijoje pasipriešino rusifikavimui: atsisakė lankyti stačiatikių pamaldas ir rusiškai melstis ir už tai buvo pašalintas iš mokyklos. Besimokydamas Rygoje, priklausė slaptam moksleivių būreliui, kuris rinkdavosi jo motinos išsinuomotame bute. Drauge su Kipru Bieliniu ir kitais iškovojo lietuviškas pamaldas moksleiviams.

Sankt Peterburge priklausė lietuvių studentų draugijai, nuo 1905 m. bendradarbiavo laikraščiuose „Vilniaus žinios“, „Lietuvos žinios“, „Viltis“. 1908 m. drauge su Vladu Ingelevičiumi, Kaziu Oželiu ir Pranu Sližiu įkūrė Karo medicinos akademijos lietuvių medikų korporaciją „Fraternitas Lituanica“, kurios tikslas – išsaugoti lietuvybę ir tautinę kultūrą. Tarnaudamas Rusijos karo laivyne, Liepojoje įsteigė lietuvių draugiją, subūrė lietuvius karo tremtinius Helsinkyje ir Sevastopolyje.

1920 m. pradėjo kurti Karo muziejų Kaune, kuris atidarytas 1921 m. vasario 16 d. 1921–1940 ir 1941–1944 m. dirbo Karo muziejaus viršininku, rūpinosi ekspozicijų kūrimu, lietuvių tautos kovų už laisvę ir valstybingumą, tautos didvyrių atminimo įamžinimu, įkūrė memorialinį sodelį. Jo iniciatyva sukurta ir muziejuje sukaupta daug istorinių paveikslų, įrengtas Kauno kariljonas, 1940 m. pastatyta Knygnešių sienelė, skirta lietuvių tautos kovai su lietuviškos spaudos draudimu atminti.

1922 m. įsteigė Lietuvos karininkų Ramovę, jai vadovavo, nuo 1924 m. buvo renkamas Ramovės seniūnų tarybos pirmininku, daug darbo įdėjo statant jos rūmus Kaune. Nuo 1922 m. Gyvūnų globos draugijos valdybos vicepirmininkas, nuo 1934 m. – pirmininkas. 1923 m. išrinktas į Vyriausiąjį Lietuvos komitetą tautiniam laivynui steigti, vadovavo Lietuvos sporto lygai, organizavo olimpinį sąjūdį. Drauge su kitais 1923 m. įkūrė Lietuvos jūrininkų sąjungą, kuriai ir vadovavo, bei jūrininkų mokyklą. Už nuopelnus Lietuvos jūrininkų sąjungai, 1940 m. išrinktas jos Garbės pirmininku.

1924 m. įkūrė Karo invalidų šelpimo komitetą, kuriam vadovavo iki 1940 m. , organizavo karo invalidų gydymą, aprūpinimą protezais, įsteigė dirbtuves, kuriose karo invalidai buvo mokomi amatų. Iš karo invalidų subūrė pučiamųjų orkestrą ir Karo muziejaus garbės sargybą.

1925 m. Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos narys. 1925–1928 m. vadovavo Lietuvai pagražinti draugijai. 1934–1940 m. Lietuvos gyvūnų globos draugijos pirmininkas. 1940 m. kovo 28 d. išrinktas Lietuvos jūrininkų sąjungos Garbės pirmininku.

Įkūrė lietuvių–suomių draugiją, buvo latvių–lietuvių draugijos valdybos narys, Lietuvai pagražinti draugijos įkūrėjas ir pirmininkas. Įkūrė Moterų komitetą, išaugusį į Didžiosios kunigaikštienės Birutės draugiją, kuri rūpinosi kariais ligoniais. Vyčio Kryžiaus ordino įsteigimo iniciatorius, nuo 1927 m. Vyties kryžiaus ordino, nuo 1928 m. – Savanorių medalio komisijų narys.

Mėgo kryždirbystę, pastatė kryžius prie paminklo Nežinomam kariui Kaune, Žemaitkiemio sodyboje, ant tėvų kapo Kretingoje, prie Apuolės piliakalnio. Jo lėšomis buvo prižiūrimas koplytstulpis ant Stabaunyčios kalno – pirmasis Lietuvoje paminklas, skirtas įamžinti Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlantą.

1935 m. išleista jo knyga „Mūsų pajūrio medžiaginė kultūra VIII–XIII amžiuje“, 1935 m.

V. Nagius–Nagevičius mirė 1954 m. rugsėjo 15 d. Klyvlendas (JAV). 1995 m. jo palaikai perlaidoti Kretingoje).

 

Svarbiausi V. Nagio–Nagevičiaus apdovanojimai

Vyčio kryžiaus 5 laipsnio ordinas, Gedimino 2 laipsnio ordinas, Vytauto Didžiojo 2 laipsnio ordinas, Vyčio Kryžiaus ordinas, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis, Lietuvos nepriklausomybės medalis, Artimui pagalbon kryžius, Šaulių Žvaigždės medalis (Lietuvos šaulių sąjunga), Svastikos ordinas (Lietuvos skautų sąjunga), Raudonojo Kryžiaus ordinas (Latvija), Trijų Žvaigždžių ordinas (Latvija), Latvijos nepriklausomybės medalis (Latvija), Latvijos aizsargų medalis (Latvija), Raudonojo Kryžiaus ordinas (Estija), Estų Aro ordinas (Estija), Baltosios Rožės Kryžiaus ordinas (Suomija), Suomijos šaulių medalis (Suomija), Karaliaus Vazos Kryžiaus ordinas (Švedija), Baltojo Liūto Kryžiaus ordinas (Čekoslovakija), Karūnos ordinas (Rumunija), Karūnos ordinas (Belgija).

1930 m. Kretingoje V. Nagevičiaus vardu pavadinta gimtoji generolo gatvė.

 

Naudota literatūra:

  • Generolo gydytojo Vlado Nagiaus Nagevičiaus gyvenimo ir darbų apžvalga, Putnamas, 1962
  • Julius Kanarskas, „ Generolas V. Nagevičius – Apuolės tyrinėtojas“, Mūsų žodis (Skuodas), 1991 m. , lapkr. 6.
  • Julius Kanarskas, „Generolas Vladas Nagevičius“, Mažoji Lietuva, 1991 m. , geg. 8.
  • Julius Kanarskas, „Generolas Vladas Nagius–Nagevičius“, Švyturys (Kretinga), 1991 m. , geg. 11, 15, 18.
  • Julius Kanarskas, „Šakotas Lietuvos ąžuolas: V. Nagius Nagevičius – generolas, gydytojas, archeologas“, Karys, 1996 m. , Nr. 2, p. 20–21.
  • Julius Kanarskas, „Generolas puoselėjo lietuvybę“, Švyturys (Kretinga), 1998 m. , birž. 6, p. 3, 5.
  • Gintautas Zabiela. „Vladas Nagevičius“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 15. Vilnius, 2009.

 

*** 
VIRGINIJA OSTAŠENKOVIENĖ – archeologė, muziejininkė, turizmo gidė. Archeologinių tyrimų interesai: muziejaus rinkinių istorija, eksperimentinė archeologija – puodų lipdymas ir degimas.

Gimė 1971 m. spalio 14 d. Šiauliuose. 1989 m. baigė Šiaulių 15-ąją vidurinę mokyklą. 1991–1995 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Baigdama universiteto bakalauro studijas Archeologijos katedroje apgynė bakalauro darbą tema „Virvelinė keramika Lietuvoje (kultūriniu, chronologiniu ir kartografiniu aspektu)“. 1997 m. apgynė magistro darbą tema „Kun. Juozo Žiogo archeologinė veikla ir jo kolekcija“.

1997 m. pradėjo dirbti Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriuje muziejininke.

Yra Lietuvos archeologijos draugijos, Eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ narė.

Tyrinėjo šiuos archeologijos objektus: Dusios ežero 8–os žalvario amžiaus gyvenvietės, Zapsės gyvenvietės (vadovas Vygandas Juodagalvis); Lieporių kapinynas (vad. Birutė Salatkienė), Aukuro kalno piliakalnis Kernavėje (vad. Aleksiejus Luchtanas), Šventosios gyvenvietės (vad. Rimutė Rimantienė).

Nuo 1998 m. vadovavo šiems archeologiniams tyrinėjimams: Pašvinio ežero pakrantėse, Dapkūnų senkapis, Vainagių piliakalnis, Šapnagių senkapis, Sneigių senkapis (Šiaulių raj. ), Kubilių piliakalnis (Kelmės raj. ), Viekšniai (Mažeikių raj. ), Telšių senamiestis, Varniai, (Telšių raj. ).

 

Svarbiausi paskelbti V. Ostašenkovienės darbai

  • „Archeologas kunigas Juozapas Žiogas“, Žiemgala, nr. 1. Kaunas. 1999.
  • „Pašvinio ežero pakrančių archeologiniai tyrinėjimai“, Kurtuvėnų regioninio parko metraštis. Šiauliai. 1999.
  • „Pašvinio ežero pakrančių žvalgomieji tyrinėjimai 1998 m. “„, ATL 1998 ir 1999 metais. Vilnius, 2000.
  • „Dapkūnų senkapio tyrinėjimai 1999 m. “„, ATL 1998 ir 1999 metais. Vilnius, 2000.
  • „Archeologijos paminklai“, Lietuvos valsčiai: Stačiūnai. Vilnius, 2001.
  • „Kunigo J. Žiogo archeologijos kolekcijos istorija ir tyrinėjimai“, Lietuvos muziejų rinkinių kaupimas ir tyrimas. Atradimai, problemos, perspektyvos, Trakai, 2001.
  • „Sneigių senkapis“„, ATL 2001 metais. Vilnius, 2002.
  • „Archeologiniai žvalgomieji tyrimai Varniuose“„, ATL 2001 metais. Vilnius, 2002.
  • „Rudiškių senkapio radiniai“, Žiemgala, nr. 2. Kaunas, 2002.
  • „Šiaurės Vidurio Lietuva laikotarpiu iki Kristaus“, Žiemgala, nr. 1, Kaunas, 2003.
  • „Archeologas Julius Naudužas“, Žiemgala, nr. 2, Kaunas, 2004.
  • „Dapkūnų senkapio vieta Šiaurės Lietuvos XV–XVII a. laidojimo paminklų medžiagoje“, Senosios žiemgalos istorinis ir etnokultūrinis paveldas. Vilnius, 2004.
  • „Archeologinės ekspozicijos „Šiaulių krašto praeitis nuo seniausių laikų iki XVII a. “ aprašas, Šiauliai. 2004 (bendraautoriai: Audronė Šapaitė, Birutė Salatkienė).
  • „Vėlyvieji Šiaurės Vidurio Lietuvos senkapiai“, Žiemgala, nr. 2, Kaunas, 2005.
  • „Žvalgomieji tyrinėjimai Šviesos g. 3–1“„, ATL 2004 metais. Vilnius, 2002.
  • „Šiaulių „Aušros“ muziejaus archeologiniai tyrinėjimai Žiemgaloje“, Žiemgala, nr. 2. Kaunas, 2007.
  • „Žvalgomieji tyrinėjimai Šviesos g. 7“„, ATL 2007 metais. Vilnius, 2008.

 

Naudota literatūra:

  1. „Virginija Ostašenkovienė“, Lietuvos archeologijos draugija: https://lad. lt/ostasenkovienevirginija/.

 

 *** 
JONAS STANKUS – archeologas, humanitarinių mokslų daktaras, pedagogas, muziejininkas, knygų autorius, spaudos bendradarbis. Svarbiausiosios mokslinių interesų sritys – geležies gamybos technologija ir metalurgijos raida Lietuvoje, Geležies amžius, Geležies amžiaus Lietuvos laidojimo paminklai.

Gimė 1937 m. kovo 8 d. Kuršėnų valsčiaus Pamockės seniūnijos Vileišių kaime. Baigęs Dirvonėnų septynmetę mokyklą, 1953–1957 m. mokėsi Šiaulių pedagoginėje mokykloje. 1958 m. pradėjo neakivaizdžiai studijuoti Vilniaus universiteto Istorijos–filologijos fakultete, 1960–1964 m. mokėsi šio fakulteto dieniniame skyriuje, vėliau – doktorantūroje. 1971 m. apgynė disertaciją tema „Geležies dirbinių gamybos technologijos istorija Lietuvoje II–XIII amžiais“ ir jam buvo suteiktas istorijos mokslų kandidato laipsnis, 1993 m. nostrifikuotas suteikiant humanitarinių mokslų daktaro laipsnį.

1957–1960 m. dirbo mokytoju Dirvonėnų septynmetėje mokykloje. Baigus studijas buvo paskirtas dirbti į Kretingos kraštotyros muziejų. Dirbdamas muziejuje papildomai dar dėstė istoriją Kretingos 1–oje vidurinėje ir Palangos vidurinėje vakarinėje mokyklose. 1965 m. buvo perkeltas dirbti į Vilniuje veikusį Istorijos–etnografijos muziejų (dabar Lietuvos nacionalinis muziejus). Čia jis iš pradžių ėjo Numizmatikos skyriaus vedėjo pareigas. Pradėjęs domėtis archeologija ir kai kurių techninių mokslų metodų (metalografija) taikymu archeologijoje, 1967 m. pabaigoje įstojo į Mokslų akademijos Istorijos instituto archeologijos specialybės aspirantūrą. Mokslinio darbo kryptis buvo archeologinių geležies dirbinių tyrinėjimas, siekiant nustatyti šių dirbinių gamybos būdus, jų raidą amžių bėgyje, taip pat naudoto metalo struktūrą bei kokybę taikant metalografijos metodą. Baigęs aspirantūrą dirbo Istorijos instituto Archeologijos skyriaus jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. 1974 m. išrinktas vyresniuoju moksliniu bendradarbiu ir paskirtas archeologinių ūkiskaitinių tyrinėjimų grupės vadovu (šiai grupei vadovavo iki jos panaikinimo). 1993 m.

Vilniaus pedagoginio instituto ir Vilniaus universiteto studentams dėstė specialiuosius kursus istorijos, geležies bei įvairių geležies dirbinių gamybos būdų raidos klausimais. nei dešimtmetį vadovavo Vilniaus pedagoginio universiteto studentams archeologinių tyrinėjimų–praktikų metu.

Per 36 archeologinių ekspedicijų sezonus ištyrė, išžvalgė daugiau negu 50 archeologinių objektų – senovinių gyvenviečių, kapinynų, pilkapių įvairiuose Lietuvos regionuose bei Joniškio, Kauno, Merkinės, Šiaulių, Telšių, Trakų, Utenos, Vilniaus senamiesčiuose. Sukaupta ir sklaidai parengta medžiaga paskelbta Lietuvos archeologiniuose leidiniuose.

Tyrinėjos šiuos archeologinius paminklus: Šaukėnų kapinynas (Kelmės raj. ), Bandužių kapinynas (Klaipėda), Genčų I, Genčų II, Pajuodupio kapinynai (Kretingos raj. ), Jautakių piliakalnis ir Jautakių gyvenvietė (Mažeikių raj. ), Kairėnėlių kapinynas (Radviliškio raj. ), Pailgočio kapinynas (Šilalės raj. ), Pribitkos pilkapiai (Plungės raj. ), Ukmergės piliakalnis, Lavoriškių piliakalnis (Vilniaus raj. ), Žemantiškių–Skaistkalnio kapinynas.

 

Išspausdinti svarbiausi J. Stankaus darbai

  • „Geležinių įrankių gamybos technologija Lietuvoje IX“XIII a.“, A serija, t. 1. Vilnius, 1970, p. 113–133.
  • „Kalavijų ir ietigalių gamybos technologija Lietuvoje IX–XIII a.“, MADA, t. 2. Vilnius, 1970, p. 113–130.
  • „Geležies dirbinių gamybos Lietuvoje V–VIIII a. technologija.“, MADA, t. 4. Vilnius, 1970, p. 57––75.
  • „Istorija technologii proizvodstva železnych izdeli na territorii Litvy vo II–XIIIv. v. “, Avtoreferat dis. na soisk. učion. stepeni kand. ist. Nauk. Vilnius, 1971, p. 32.
  • „Seniausi geležiniai dirbiniai“, Mokslas ir technika. Vilnius, 1971, Nr. 10, p. 50
  • „Geležies dirbinių gamybos Lietuvoje II–IV a. technologija“, t. 4, Vilnius, 1972, p. 85–100.
  • „Geležies dirbinių gamybos raida Lietuvoje“, Lietuvos istorijos metraštis. Vilnius, 1974, p. 5–10.
  • „Rumšiškių kapinyno XIV–XVI a. geležies dirbinių metalografinė analizė“, MADA, 2. Vilnius, 1974, p. 63–72.
  • „Geležies dirbinių gamyba ir kalvystės lygis Lietuvoje XIV–XVI amžiais (1. Žemaitija)“, MADA, t. 2. Vilnius, 1975, p. 71–85
  • Geležies dirbinių gamyba ir kalvystės lygis Lietuvoje XIV–XVI amžiais (2. Aukštaitija)“, MADA. Vilnius, 1975, , t. 3(52), p. 61–63.
  • „Technologija železnych izdeli baltov vo II–XIII v. v“, Repports du III Congres International D’Archeologie Slave“, t. 2. Bratislava, 1975. p. 437–442.
  • „Technologija železnych izdeli baltov vo II–XIII v. v. “, Tezisy dokladov Sovietskoj delegacii na III meždunarodnom kongresse slavianskoj archeologii. Moskva. 1975, s. 43–44.
  • „Raskopki gorodišča Dapšiai“ (bendraautoriai V. Daugudis, A. Merkevičius)“„, Археологические открытия (toliau – AO) 1974 goda. Moskva, 1975, s. 405–406.
  • „Raskopki gorodišča i selišča Jautakiai (bendraautorius A. Merkevičius)“, AO 1975 goda. Moskva, 1976, s. 440–441.
  • Geležies apdirbimas ir panaudojimas Lietuvoje II–XIV amžiais“, Monografija (deponuota). Vilnius, 1977.
  • „Issledovanija gorodišča I selišča Jautakiai“ (bendraautorius A. Merkevičius)“, AO 1976 goda. Moskva, 1977, s. 428.
  • „Kairėnėlių senkapis“, Tarybinis studentas. Vilnius, 1977, Nr. 14
  • „Juodoji metalurgija“, Lietuvių materialinė kultūra IX–XIII a. 1. Vilnius, 1978. p. 73–88.
  • „Kairėnėlių (Radviliškio raj.) senkapio tyrinėjimai 1977 metais“„, ATL 1976 ir 1977 metais. Vilnius, 1978, p. 164–167.
  • „Jautakių (Mažeikių raj.) piliakalnio ir gyvenvietės tyrinėjimai 1975 metais“„, ATL 1976 ir 1977 metais. Vilnius, 1978, p. 28–32.
  • „Jautakių (Mažeikių raj.) gyvenvietės tyrinėjimai 1976 ir 1977 metais“„, ATL 1976 ir 1977 metai Vilnius, 1978, p. 108–111.
  • „Raskopki mogilnika v der. Kairėnėliai“, AO 1977 goda. Moskva, 1978, s. 437–438.
  • „Archeologai prie Šušvės“, Komunizmo aušra (Radviliškis), 1978 m. gegužė.
  • „Raskopki selišča Lavoriškės (bendraautorius V. Daugudis)“, AO 1978 goda. Moskva, 1979, s. 462.
  • „Raskopki mogilnika v d. Kairėnėliai“, AO 1978 goda. Moskva, 1979, s. 461.
  • „Kairėnėlių senkapio (Radviliškio raj.) tyrinėjimai 1978 metais“„, ATL 1978 ir 1979 metais. Vilnius, 1980, p. 78–80.
  • „Kurmaičių–Pajuodupio (Kretingos raj.) senkapio tyrinėjimai“„, ATL 1978 ir 1979 metais. Vilnius, 1980, p. 75–77.
  • „Lavoriškių (Vilniaus raj.) gyvenvietės tyrinėjimai 1978 metais“ (bendraautorius V. Daugudis)“„, ATL 1978 ir 1979 metais. Vilnius, 1980, p. 28–29.
  • „Mogilnik Kurmaičiai“, AO 1979 goda. Moskva, 1980, s. 381.
  • „Šaukėnų kapinynas“„, ATL 1980–1981 metais. Vilnius, 1982, p. 39–42.
  • „Žemantiškių–Skaistkalnio kapinyno tyrinėjimai“„, ATL 1980 ir 1981 metais. Vilnius, 1982, p. 108–110.
  • „Pirmykštės gimininės bendruomenės energetika (iki XII a. )“, Lietuvos energetika, 1. Vilnius, 1982, p. 7–15.
  • „Raskopki mogilnika Šaukėnai“, AO 1981 goda. Moskva, 1983, s. 370.
  • „Kairėnėlių plokštinis kapinynas“, Lietuvos archeologija, t. 3. Vilnius, 1984, p. 63–79.
  • „Žemaičių plokštinių kapinynų geležies dirbinių metalografinė analizė“, Lietuvos archeologija, t. 3. Vilnius, 1984, p. 135–141.
  • „Antrasis plokštinis Genčų kapinynas“„, ATL 1982 ir 1983 metais. Vilnius, 1984, p. 90–92.
  • „Pribitkos pilkapiai“„, ATL 1982 ir 1983 metais. Vilnius, 1984, p. 64–66.
  • „Stabulankių gyvenvietė“„, ATL 1982 ir 1983 metais. Vilnius, 1984, p. 33–34.
  • „Isledovanija proizvodstva železa i kuznečnogo dela v Litve“, Novoe v archeologii Pribaltiki i sosednych territori. Tallin, 1985, s. 131–135.
  • „Isledovanija archeologičeskich pamiatnikov na novostroikach Litvy“, Archeolgičeskije issledovanija v zonach melioraciii (itogi i intensifikacija). Leningrad, 1986.
  • „Plinkaigalio (Kėdainių raj.) m. e. V–VI a. kapinyno geležies dirbinių metalografinė analizė“, MADA t. 1. Vilnius, 1986, p. 51–61.
  • „Antrasis plokštinis Genčų kapinynas“„, ATL 1984 ir 1985 metais. Vilnius, 1986, p. 65.
  • „Bandužių plokštinio kapinyno tyrinėjimai“„, ATL 1984 ir 1985 metais. Vilnius, 1986, p. 63–65.
  • „Pribitkos (Plungės raj.) m. e. II–III a. pilkapiai“, MADA, 4,. Vilnius, 1987. , p. 57–70.
  • „Kurmaičių–Pajuodupio (Kretingos raj.) VI–VII m. e. a. kapinynas“, MADA, t. 2. Vilnius 1988,, p. 33–43.
  • „Geležies dirbinių metalografinė analizė“, Lietuvos archeologija, t. 6. Vilnius, 1988, p. 65–76.
  • „Bandužių kapinyno tyrinėjimai“„, ATL 1986 ir 1987 metais. Vilnius, 1988, p. 85–90.
  • „Raskopki mogilnika Bandužiai“, AO 1987 goda. Moskva, 1988.
  • „Bandužiai“, Tarybinė Klaipėda (Klaipėda) . Klaipėda 1988, nr. 12, 284, 285.
  • „Bandužių kapinyno tyrinėjimai“„, ATL 1988–1989. Vilnius, 1990, p. 92–96.
  • „Pailgočio kapinyno tyrinėjimai“„, ATL 1988–1989. Vilnius, 1990, p. 96–99.
  • „Tyrinėjimai Vilniuje Lentpjūvių ir Lukiškių gatvių kampe“„, ATL 1988–1989. Vilnius, 1990, p. 159–160.
  • „Tyrinėjimai Pamerkio miške (Varėnos raj. )“„, ATL 1988–1989. Vilnius, 1990, p. 207.
  • „Železoplavilnyje peči na territorii Litvy“, Matall i čelovek. Tallin, 1988.
  • „Pailgočio saenovė“, Artojas (Šilalė), 1990-06-07, nr. 52.
  • „Jurgaičių piliakalnio gyvenvietė“„, ATL 1990 ir 1991 metais. Vilnius, 1992, p. 55–56.
  • „Pailgočio kapinynas“„, ATL 1990 ir 1991 metais. Vilnius, 1992, p. 122–124.
  • „Genčų I kapinyno tyrinėjimai“„, ATL 1992–1993. Vilnius, 1994, p. 163–167.
  • „A unique pectoral ornament from Bandužiai“, Archaeologia Baltica. Vilnius, 1995, p. 88–93.
  • „Bandužių kapinynas (monografija), Lietuvos archeologija, t. 12,Vilnius, 1995., p. 156
  • „Genčų I kapinyno tyrinėjimai“„, ATL 1994 ir 1995 metais. Vilnius, 1996, p. 118–122.
  • „Iron blooms in Lithuania“, The importance of Ironmaking. Stockholm, 1996, p. 57–62
  • „Iron smelting Furnaces in Lithuania“, Early Iron. Kobenhavn, 1996, p. 43–48.
  • „Klaipėdos m. dalies geležinių dirbinių metalografinė analizė“, Kultūros paveldas – 97. Vilnius, 1997, p. 10–17.
  • „The technology of Iron artefacts from the Castle of Vilnius“, Early Iron production – „Technical report. Lejre, 1997. Nr. 3, p. 133–141.
  • „Tyrinėjimai Kaune Palangos g. Nr. 10“„, ATL 1996 ir 1997 metais. Vilnius, 1998, p. 413.
  • „Tyrinėjimai Genčų kapinyno prieigose“„, ATL 1996 ir 1997 metais. Vilnius, 1998, p. 204
  • „Dagilionių pilkapių tyrinėjimai“„, ATL 1996 ir 1997 metais. Vilnius, 1998, p. 157.
  • „Tyrinėjimai Merkinėje 1997 metais“„, ATL 1996 ir 1997 metais. Vilnius, 1998, p. 102.
  • „Kai kurių II–XIII a. geležies dirbinių cheminės analizės duomenys (bendraautoriai: A. Sveikauskaitė, A. Selskis, E. Matulionis)“, Lietuvos archeologija, t. 18. Vilnius, 1999., p. 101–109.
  • „Geležies dirbinių gamybos technologija Lietuvos miestuose XIV–XVI a.“, Lietuvos archeologija. Vilnius, 1999. , t. 18, p. 185 – 200.
  • „Lavariškių senovės gyvenvietės tyrinėjimai“„, ATL 1998 ir 1999 metais. Vilnius, 2000, p. 110–112.
  • „Ukmergės piliakalnio papėdės tyrinėjimai 1998 m“„, ATL 1998 ir 1999 metais. Vilnius, 2000, p. 112–114.
  • „Lavariškių pilkapyno tyrinėjimai 1998 m“„, ATL 1998 ir 1999 metais. Vilnius, 2000, p. 202–203.
  • „Neravų–Grigiškių pilkapyno tyrinėjimai“„, ATL 1998 ir 1999 met Vilnius, 2000, p. 203–204.
  • „Veprių senovės gyvenvietės–dvarvietės tyrinėjimai 1998 m“„, ATL 1998 ir 1999 metais. Vilnius, 2000, p. 383–384.
  • „Geležies gamybos Lietuvoje apžvalga“, Lietuvos archeologija, t. 21. Vilnius, 2001, p. 171–182.
  • „Genčų II kapinynas“, Lietuvos archeologija, t. 22. Vilnius. 2002, p. 199–242.
  • „Žvalgomieji archeologiniai tyrinėjimai Vilniuje, Užupio g. Nr. 11“, ATL 2000 metais. Vilnius, 2002, p. 173–174.
  • „Senųjų Macelių pilkapynas“, ATL 2002 metais. Vilnius, 2005, p. 74–76.
  • „Archeologiniai tyrinėjimai Merkinės senamiestyje“„, ATL 2002 metais. Vilnius, 2005, p. 226–229.
  • „Archeologiniai tyrinėjimai Vilniaus senojo miesto teritorijoje, šv. Mykolo g. Nr. 12–1“, ATL 2002 metais. Vilnius, 2005, p. 229–232.
  • „Tyrinėjimai Mergiškių kalnelyje“, ATL 2005 metais. Vilnius, 2006, p. 136–137.
  • „Pailgočio senovė“, Šilalės kraštas VII. Vilnius, 2006, p. 60–72.
  • Dakanis, B. , Stankus, J., „Vadagių (Renavo) senosios kapinės“„, ATL 2006 metais. Vilnius, 2007, p. 171–172.
  • Dakanis, B. , Stankus, J., „Utenos senosios kapinės“„, ATL 2006 metais. Vilnius, 2007, p. 174–175.
  • Dakanis, B. , Stankus, J., „Tyrinėjimai Livonijos g. 3 Joniškyje“„, ATL 2006 metais. Vilnius, 2007, p. 280–282.
  • Stankus, J., „Žvalgomieji tyrinėjimai Rudės g. 27A Šiauliuose“„, ATL 2006 metais. Vilnius, 2007, p. 345.
  • Stankus, J., „Žvalgomieji tyrinėjimai Karaimų g. 28 Trakuose“„, ATL 2006 metais. Vilnius, 2007, p. 357–358.
  • Stankus, J. , Jarockis, R., „Sklypas tarp Kęstučio aikštės 4 ir 6, Ukmergėje“„, ATL 2008 metais. Vilnius, 2009, p. 390.

 

Panaudota literatūra:
1. „Jonas Stankus“, Lietuvos archeologijos draugija: https://lad. lt/stankusjonas/ 

 

 *** 
AUDRONĖ ŠAPAITĖ (1968–2017) – archeologė, muziejininkė.

Gimė 1968 m. gegužės 12 d. Šiauliuose. 1986 m. baigė Šiaulių 14-ąją vidurinę mokyklą. 1991 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete įgijo istorikės, istorijos dėstytojos specialybę (diplominio darbo tema – „Vėlyvojo geležies amžiaus Šiaurės Lietuvos laidojimo paminklai“). 1994 m. stažavosi Lietuvos dailės muziejaus Restauravimo centro Archeologinių radinių restauravimo skyriuje. 1997 m. jai suteikta trečia kultūros vertybių (archeologiniai radiniai, metalas) restauratorės kategorija, 2002 m. – antra kategorija.

1991–1993 m. dirbo Šiaulių J. Janonio vidurinės mokykloje istorijos mokytoja, nuo 1994 m. – Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus vyr. specialiste, o nuo 1998 m. lapkričio 1 d. – Archeologijos skyriaus vedėja.

Buvo Lietuvos archeologijos draugijos narė.

Vadovavo archeologinių tyrimų ekspedicijoms, vykusioms Šiaulių, Radviliškio, Joniškio, Pakruojo, Telšių miestuose ir rajonuose. 1999 m. buvo viena iš muziejaus edukacinės veiklos „Amatų troboje“ organizatorių, vedė archeologinius edukacinius užsiėmimus. Nuo 2000 m. buvo pagrindinė gyvosios archeologijos ir istorijos švenčių „Senųjų amatų dienos“ Šiauliuose organizatorė.

A. Šapaitė mirė 2017 m. spalio 29 d. Šiauliuose.

 

Svarbiausi A. Šapaitės paskelbti darbai

  • „Žvalgomieji archeologiniai tyrimai Šiaulių mieste“, Šiauliai: miesto istorija, dabartis ir perspektyvos. Konferencijos medžiaga. Šiauliai, 1998, p. 27–30.
  • „Šiaulių „Aušros“ muziejaus archeologijos rinkinys“, Lietuvos muziejų rinkiniai. Lietuvos muziejų asociacijos konferencijos medžiaga. Rokiškis, 1998, p. 20–23.
  • „Šiaulių „Aušros“ muziejaus archeologinės parodos“, Lietuvos muziejų rinkiniai. Pristatymas visuomenei. Lietuvos muziejų asociacijos konferencijos medžiaga. Kaunas, 2000.
  • „Archeologiniai tyrinėjimai Joniškio mieste“, Senosios žiemgalos istorinis ir etnokultūrinis paveldas. Vilnius, 2004, p. 48–53.
  • „Archeologiniai tyrinėjimai Kriukų (Joniškio raj.) bažnyčios šventoriuje“, Senosios žiemgalos istorinis ir etnokultūrinis paveldas. Vilnius, 2004, p. 73–86.
  • Šiaulių „Aušros“ muziejaus metraštis. 1992–2004, viena autorių, 2008 m.

 

 *** 
ADOLFAS TAUTAVIČIUS (1925–2006) – archeologas, istorikas, habil.. mokslų dr., restauratorius, knygų autorius, visuomenės veikėjas.

Gimė 1925 m. rugsėjo 9 d. buvusio Telšių valsčiaus Judrėnų kaimo vidutinių valstiečių Zenono ir Stanislavos Tautavičių šeimoje. 1944 m. baigė Telšių gimnaziją. Apie metus laiko mokytojavo Gegrėnuose ir Alsėdžiuose. 1945 m. įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos- filologijos fakultetą. Jį su pagyrimu baigė 1950 m., įgydamas istoriko kvalifikaciją.

Studijų metais pradėjo dirbti Vilniaus etnografijos muziejuje. Nuo 1947 m. buvo Lietuvos istorijos instituto Istorijos muziejaus konservatorius, restauratorius, dirbtuvių vedėjas. Darbas muziejuje bei dalyvavimas pirmose pokario metų žvalgomosiose ekspedicijose padėjo formuotis jo, kaip mokslininko interesų ratui. Nuo 1950 m. jis studijavo Istorijos instituto aspirantūroje (vadovas prof. Konstantinas Jablonskis). 1954 m. apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją tema „Rytų Lietuva m. e. pirmame tūkstantmetyje“.

Mirė 2006 m. rugpjūčio 10 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Saltoniškių kapinėse.

Pokario metais buvo tyrinėta nemažai pilkapynų Rytų, Pietryčių Lietuvoje ir palei būsimąsias Kauno marias. Tačiau pilkapių, kad ir vieno garsiausių Vidurio Europoje Taurapilio pilkapyno (1970 m.), tyrinėjimai buvo tik dalis milžiniškų lauko tyrimų darbų, kuriems vadovavo A. Tautavičius. 1955 m. jis pradėjo bene svarbiausius tyrinėjimus pačioje Vilniaus širdyje – Žemutinės pilies teritorijoje. Per septynis sezonus tarp Naujojo arsenalo ir Pilies kalno buvo atkastas iki tol nežinomas medinis Vilnius, gatvių grindiniai, Šv. Onos ir Barboros bažnyčios pamatai, kapai šventoriuje. Šių tyrimų pagrindu buvo parengta pirmoji Lietuvoje studija, skirta koklininkystei, kartu su kitais autoriais parašytas Vilniaus miesto istorijos I tomas (1968 m.). Už jį autoriai pelnė Respublikinę premiją.

Darbas Žemutinės pilies teritorijoje pareikalavo didžiulių organizacinių sugebėjimų, gilaus archeologinės istoriografijos bei istorinių šaltinių išmanymo. Tai labai pravertė vėliau kasinėjant tokius viduramžių archeologijos objektus kaip Vilniaus pilis (1964 m.), Trakų pusiasalio pilis (1962–1964 m.), Klaipėdos pilis (1968 m.). Ankstesniam Archeologijos sektoriaus vedėjui Pranui Kulikauskui perėjus dirbti į Vilniaus universitetą, A. Tautavičius ėjo sektoriaus, nuo 1980 m. – skyriaus vedėjo pareigas, į kurias buvo keliskart perrenkamas. Vadovaudamas skyriui įgyvendino tokius projektus kaip keturtomio „Lietuvos TSR archeologijos atlaso“ (1974–1978 m.) leidimas. Jis inicijavo autorinių atskirų epochų Lietuvos archeologijos monografijų rašymą. Viena jų („Vidurinis geležies amžius Lietuvoje V–IX a.“) priklauso jo plunksnai.

1966 m. pradėjo leisti informacinį leidinį apie visus naujausius tyrinėjimus Lietuvoje ir buvo net 13 knygų atsakingasis redaktorius. Šis leidinys pateikia operatyvią informaciją apie visus naujausius tyrinėjimus ir mūsų dienomis. Paminėtini A. Tautavičiaus darbai žurnalų „Kraštotyra“ (1966–1975), „Muziejai ir paminklai“, „Kultūros paminklai“ redakcijose bei intensyvus darbas rengiant ir redaguojant lietuviškas enciklopedijas.

Nuo 1951 m. skaitė paskaitas ir Vilniaus universitete. A. Tautavičius ne tik sugebėdavo įdomiai, su subtiliu humoru, gyvai perteikti medžiagą, bet ir visų pirma skatino studentus mąstyti, ieškoti, dirbti. Jis yra 1988 m. pradėjusio veikti Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ vienas įkūrėjų ir tam tikra prasme Kernavės kultūrinio rezervato krikštatėvis. Didžiulis mokslininko autoritetas padėjo 1986 m., kai, pradėjus melioracijos darbus Pajautos slėnyje Kernavėje, buvo surastos viduramžių miesto liekanos (jo dėka ardymą pavyko sustabdyti ir pradėti kompleksinius Kernavės piliakalnių tyrimus).

Tik laisvoje Lietuvoje galėjo išvysti šviesą ir paskutinis – svarbiausias A. Tautavičiaus darbas, kuriam medžiagą jis rinko nuo pirmųjų studijų metų (2000 m. išleista „Lietuvos archeologijos bibliografija“, apimanti 1782–1998 m., kurioje daugiau kaip 17 000 bibliografinių pozicijų). Tai paminklas Adolfo Tautavičiaus asmenybei.

 

Naudota literatūra:

  1. Aleksiejus Luchtanas, „In memoriam. Adolfas Tautavičius“, 7, p. 249.
  2. Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/adolfas-tautavicius/.
  3. Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Adolfas_Tautavi%C4%8Dius.
  4. „Adolfas Tautavičius: bibliografinė rodyklė, 1948–1984“. Vilnius 1985.

 

*** 
VYTAUTAS URBANAVIČIUS – vienas žymiausių Lietuvos archeologų, žinomas plastinės rekonstrukcijos specialistas, tyrimų organizatorius.

Gimė 1935 m. liepos 3 d. Skirsnemunėje. Mokėsi Zarasų 1-ojoje vidurinėje mokykloje ir ją baigė. Vėliau (1959 m.) mokėsi Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete. 1967 m. apgynė daktaro disertaciją tema „Materialinė ir dvasinė XIV–XVII a. Lietuvos kaimo gyventojų kultūra“. 1993 m. už darbą „Lietuvių pagonybė ir jos reliktai XIII–XVI a. “ jam suteiktas humanitarinių mokslų habilituoto daktaro vardas. Mokėsi Maskvos Etnografijos institute (Plastinės rekonstrukcijos laboratorijoje pas prof. M. Gerasimovą).

Nuo 1957 m. – Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto mokslinis bendradarbis, 1957–1959 m. buvo Istorijos ir etnografijos muziejaus (dabar Lietuvos nacionalinis muziejus) restauratorius, 1959–1965 m. – Restauracinių dirbtuvių vedėjas. 1966 m. pradėjo tyrinėti Lietuvos kapinynus, senkapius, pagoniškų apeigų vietas. 1984–1989 m. dalyvavo tyrinėjant Vilniaus katedros požemius, 1987–2001 m. vadovavo Pilių tyrimo centrui „Lietuvos pilys“, pradėjo, vykdė bei koordinavo tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje.

Jis pirmasis Lietuvoje ėmė kaupti antropologinę medžiagą, atkūrė daugiau negu du šimtus grafinių ir daugiau kaip tris dešimtis skulptūrinių įvairių laikotarpių žmonių tipų ir istorinių asmenybių portretų, tokių, kaip Barbora Radvilaitė, Kristijonas Donelaitis, Pilypas Ruigys ir kt. 1990 m. buvo pakviestas į Estijos prezidento Konstantino Patso palaikų paieškų ir grąžinimo į Tėvynę ekspediciją. 1993 m. dalyvavo Latvijos prezidento Karlio Ulmanio kapo paieškų ekspedicijoje Turkmėnijoje, dirbo identifikuojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Alberto Goštauto ir Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos palaikus Vilniaus katedroje. 1994 m. vadovavo Vilniaus Tuskulėnų dvaro parke palaidotų stalininio teroro aukų kapavietės tyrimuose, kartu su teismo medicinos ekspertais dirbo identifikuojant  aukas.

Archeologinių tyrimų metu nustatė, kad mirusiųjų deginimas Lietuvoje buvo praktikuojamas iki XIV a. pabaigos, tačiau nebuvo visuotinis ir paplitęs nevienodai. Labai įdomi mokslininko iškelta hipotezė apie laidoseną vandenyje. Ją patvirtina XIII–XV a. Obelių kapinyno tyrinėjimai.

1994 m. jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, 2005 m. – Estijos Marijos žemės kryžiaus ordinu.

 

Naudota literatūra:

  1. „Vytautas Urbonavičius“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/vytautas-urbanavicius/.
  2. „Vytautas Urbonavičius“, Vikipedija. Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Vytautas_Urbanavi%C4%8Dius_(1935).

 

 *** 
VITAS VALATKA (1927–1977) – archeologas, muziejininkas, visuomenės veikėjas.

Gimė 1927 m. sausio 26 d. Telšių apskrities  Keturakių kaime mažažemių valstiečių šeimoje. Nuo mažens buvo smalsus, jį domino knygelės, o ypač Petro Tarasenkos parašytos, kuriose buvo pasakojama apie užburtus lobius, milžinkapius, piliakalnių paslaptis. Žiemą lankydamas pradžios mokyklą, vasarą ganydamas gyvulius, svajojo užaugęs būti toks, kaip Medingėnų kunigas Juozapas Žiogas, kuris rinko įvairias senienas, domėjosi piliakalniais ir senkapiais. Baigęs pradinę mokyklą 1941–1945 m. mokėsi Plungės, vėliau Telšių gimnazijoje. Kurį laiką mokėsi Telšių kunigų seminarijoje. Nelengva buvo apvilti artimuosius. Palikęs seminariją Vitas Valatka iš pradžių dirbo kaimo mokytoju, vėliau Telšių bibliotekoje. Tuometinio Telšių muziejaus direktoriaus Broniaus Švėgždavičiaus pakviestas 1947 m. spalio 15 d. pradėjo dirbti Žemaičių muziejuje „Alka“. Iš pradžių buvo muziejaus fondų saugotojas, vėliau – vyresnysis mokslinis bendradarbis. Nuo 1957 m. neakivaizdiniu būdu Vilniaus universitete  studijavo istoriją. Mokantis IV kurse dėl pablogėjusios sveikatos ir per didelio darbo krūvio studijas teko nutraukti.

1969–1971 m. buvo Telšių kraštotyros muziejaus direktorius. Administratoriaus darbas jam nebuvo prie širdies, tad savo noru grįžo į mokslinio bendradarbio pareigas, tęsė avo mėgiamą mokslinį darbą. Jo svajonė buvo sukurti Žemaičių krašto buities muziejų, bet jo pradėtus darbus tęsė jau kiti. 1975 m. pradžioje išsipildė dar viena jo svajonė – muziejaus Dailės salėje įvyko pirmasis kamerinės muzikos koncertas. Tokie sekmadieniniai koncertai muziejuje tapo tradicija ir tęsėsi 10 metų. Būdamas poeto Vytauto Mačernio poezijos gerbėjas jis buvo ir pirmojo viešo poeto pagerbimo, įvykusio 1971 m. birželio 12 d. Šarnelėje ir Telšiuose, organizatorius.

V. Valatkos archeologijos mokytojas buvo žymus Žemaitijos kraštotyrininkas, Kretingos muziejininkas Juozapas Mickevičius. Per dvidešimt metų (1956–1976) Vitas Valatka iš viso surengė 17 archeologinių ekspedicijų įvairiose Žemaitijos vietose. Surinkus nemažai vertingos medžiagos 1968 m. buvo užbaigta ir įrengta Žemaičių muziejaus „Alka“ ekspozicija, skirta pirmykštės bendruomenės ir ankstyvojo feodalizmo laikotarpiui. Jo surinkta archeologinių tyrinėjimų medžiaga padėjo sukaupti muziejuje turtingą mokslinį archyvą. Vitas Valatka pradėjo jį rinkti 1952 m. Mokslinį archyvą pildė ne tiktai savo tyrinėjimų ataskaitomis, moksliniais straipsniais, aprašais, bet ir kitų muziejininkų, kraštotyrininkų darbais. Per trisdešimt darbo metų muziejaus moksliniame archyve pavyko sukaupti daugiau negu 1 000 darbų įvairiomis temomis. Vitas Valatka domėjosi ne tik archeologiniais radiniais. Nepraeidavo pro šalį pro griūvantį koplytstulpį su medine šventojo skulptūrėle, nebuvo abejingas senoms knygoms, rankraščiams ar medinėms akėčioms, aptiktiems kurioje nors kaimo sodyboje.
V. Valatka mirė  1977 m. rugpjūčio 23 d. Telšiuose, palaidotas Telšių kapinėse.

  
V. Valatkos tyrinėti archeologijos paminklai

Akmenskinės gyvenvietė, Buožėnų piliakalnis, Džiuginėnų piliakalnis, Gintališkės piliakalnis, Juodsodės kapinynas, Kukių kapinynas, Maudžiorų kapinynas, Paplienijos piliakalnis, Renavo piliakalnis ir kiti.

1971 m. išspausdinta V. Valatkos spaudai parengta knygelė „Telšių kraštotyros muziejus“.

Adolfas Tautavičius yra sudaręs V. Valatkos bibliografiją, kuriame paminėti 165  V. Valatkos darbai.

Svarbiausi V. Valatkos tekstai paskelbti 2004, 2006 m. Regionų kultūrinių iniciatyvų centro Vilniuje išleistame dvitomyje „Žemaičių žemės tyrinėjimai.

 

Svarbiausi išspausdinti V. Valatkos straipsniai

  • Valatka V., „Vienos monetos paslaptis“, Komunizmo aušra (Telšiai), 1956, spal. 2.
  • Valatka V., „Už beraštį pasirašau …“, Tiesa, 1966, geg. 28.
  • Valatka V., „1964 m. rudenį“, Kultūros barai, 1965, Nr. 3, p.44.
  • Valatka V., „Aiškinamos Paplinijo paslaptys“, Komunizmo aušra (Telšiai), 1959, liep. 7.
  • Valatka V., „Akmens amžiaus stovykla Janapolėje“„, Komunizmo švyturys (Telšiai), 1973, birž. 9.
  • Valatka V., „Archeologinės miniatiūros“„, Komunizmo švyturys (Telšiai), 1974, lapkr. 14, 16, 23.
  • Valatka V., „Archeologinės miniatiūros iš Zastaučių: 1. „Ar gyventa čia milžinų?“; 2. „Palaidojo ir karstadirbį“; 3. „Mados, mados“, Pergalės vėliava (Mažeikiai), 1975, saus. 18, 21, 23.
  • Valatka V., „Archeologinių tyrinėjimų dešimtmetis“, Muziejai ir paminklai. Vilnius, 1967. –P. 75–77.
  • Valatka V., „Archeologo stekas“„, Komunizmo švyturys (Telšiai), 1971, spal. 23.
  • Valatka V., „Atskleidus pirmąjį kalendoriaus lapelį“„, Komunizmo švyturys (Telšiai), 1968, saus. 1.
  • Valatka V., „Buožėnų pilalė“, Kraštotyra, 1970, p. 126–130.
  • Valatka V., „Buvo aukuras Petraičiuose“„, Komunizmo švyturys (Telšiai), 1971, kovo 13.
  • Valatka V., „Damaskinis plienas senovės Žemaitijoje“„, Komunizmo švyturys (Telšiai), 1962, spal. 20, p. 3–4.
  • Valatka V., „Dar vieni kapai Zastaučiuose“, Pergalės vėliava (Mažeikiai), 1974, spal. 8.
  • Valatka V., „Dargeliškės lobis“, Kraštotyra. Vilnius, 1966, p. 165–169.
  • Valatka V., „Dešimt archeologinių“„, Komunizmo švyturys (Telšiai), 1966, rugpj. 6.
  • Valatka V., „Džiugo kalnas, Mokslas ir gyvenimas, 1973, Nr. 8, p. 51–52.
  • Valatka V., „Gargždo lauko kapinynas“, Komunizmo aušra (Telšiai), 1958, birž 21.
  • Valatka V., „Gargždo Lauko kapinynas“, Muziejai ir paminklai. Vilnius, 1969, p. 68–76.
  • Valatka V., „Gaudikaičių monetų lobis“, Kraštotyra. Vilnius, 1964, p. 185–186.
  • Valatka V., „Getautės piliakalnis“, Komunizmo aušra (Telšiai), 1961, birž. 20.
  • Valatka V., „Giliosios praeities pėdsakai“, Sariai ir Luokė. Vilnius, 1979, p. 50–61.
  • Valatka V., „Gintališkės kapinyno, Plungės raj., tyrinėjimai 1968 ir 1969 metais, AETL 1968 ir 1969 metais. Vilnius, 1970, p. 89–99.
  • Valatka V., „Į Kukių praeitį pažvelgus“, Pergalės vėliava (Mažeikiai), 1973, rugs. 11.
  • Valatka V., „Į Kukių praeitį pažvelgus“, Pergalės vėliava (Mažeikiai), 1975, saus. 11.
  • Valatka V., „Įkapių drobulė“, Moksleivis, 1971, Nr. 7, p. 26. – Tas pat: Komunizmo švyturys (Telšiai), 1971, rugs. 14.
  • Valatka V., „Ir tinko trupiniai prabilo“, Komunizmo aušra (Telšiai), 1961, rugs. 14, p. 4.
  • Valatka V., „Iš Renavo ekspedicijos sugrįžus“„, Komunizmo švyturys (Telšiai), 1972, rugpj. 11.
  • Valatka V., „Iš senųjų Džiugo gyventojų buities“, Komunizmo aušra (Telšiai), 1957, birž. 20.
  • Valatka V., „Išlikusi valtis ir žuvęs irklas“, Komunizmo aušra (Telšiai), 1958, saus. 23.
  • Valatka V., „Išsaugosim ateities kartoms“, Kultūros barai, 1969, Nr. 7, p. 13–14.
  • Valatka V., „Janapolės gyvenvietė“, Kraštotyra. Vilnius, 1980. – Kn. 11, p. 57–59.
  • Valatka V., „Ką kalba senkapiai“, Komunizmo aušra (Telšiai), 1956, spal. 23.
  • Valatka V., „Ką perskaitėm žemės knygoje“, Kibirkštis (Plungė), 1969, rugpj. 16.
  • Valatka V., „Ką slėpė Vienragių pilkapiai“, Kibirkštis (Plungė), 1963, gruod. 3.
  • Valatka V., „Ką slepia senkapių velėna“, Komunistinis žodis (Kelmė), 1964, liep. 16, p. 4.
  • Valatka V., „Kada gyveno Džiugas“, Komunizmo aušra (Telšiai), 1956, rugs. 11.
  • Valatka V., „Kam senovės Žemaitijos gyventojai naudojo ąžuolą, Mokslas ir gyvenimas, 1966, Nr. 6, p. 42–43.
  • Valatka V., „Kasinėjimai Žaduvėnuose“„, Komunizmo švyturys (Telšiai), 1975, liep. 17.
  • Valatka V., „Kiek laiko reikėjo akmens kirvukui padaryti“, Komunizmo aušra (Telšiai), 1960, gruod. 17.
  • Valatka V., „Kultūriniai paminklai ir jų apsauga, Tarybų Žemaitija (Telšiai), 1950, saus. 26. – Tas pat: Socialistinis kelias (Plungė), 1950, bal. 5.
  • Valatka V., „Maudžiorų plokštinis kapinynas (1964 ir 1966 m. tyrinėjimų duomenys), Lietuvos archeologija, t. 3, 1984, p. 6–24.
  • Valatka V., „Medžioklės trofėjui… tūkstančiai metų, Komjaunimo tiesa, 1971, vas. 13.
  • Valatka V., „Nauja ekspozicija“„, Komunizmo švyturys (Telšiai), 1965, rugpj. 14.
  • Valatka V., „Netikėti radiniai senkapiuose“„, Komunizmo švyturys (Telšiai), 1968, bal. 20.
  • Valatka V., „Pagermančio kapeliai“„, Komunizmo švyturys (Telšiai), 1973, birž. 26.
  • Valatka V., „Paminklų apžiūrai pasibaigus“„, Komunizmo švyturys (Telšiai), 1976, liep. 3, p. 3.
  • Valatka V., „Paminklų tvarkymo mėnesiui prasidėjus“„, Komunizmo švyturys (Telšiai), 1976, bal. 3, p. 3–4.
  • Valatka V., „Paragaudžio (Šilalės raj.) senkapis, AETL 1972 ir 1973 metais. Vilnius, 1974, p. 74–77.
  • Valatka V., „Paragaudžio juosta, Mokslas ir gyvenimas, 1974, Nr. 4, p. 49.
  • Valatka V., „Paragaudžio senkapio radiniai, Artojas (Šilalė), 1973, rugpj. 11.
  • Valatka V., „Rastas kapinynas“„, Komunizmo švyturys (Telšiai), 1973, lapkr. 17.
  • Valatka V., „Renavo (Mažeikių raj.) piliakalnis“, AETL 1972 ir 1973 metais. Vilnius, 1974, p. 14–15.
  • Valatka V., „Renavo piliakalnio paslaptis“, Pergalės vėliava (Mažeikiai), 1972, rugpj. 29.
  • Valatka V., „Retas radinys“, Kraštotyra. Vilnius, 1967, p. 171–173.
  • Valatka V., „Retenybė iš Jazdauskiškių“, Kibirkštis (Plungė), 1971, saus. 14.
  • Valatka V., „Seniausi veidrodžiai Lietuvoje, Mokslas ir gyvenimas, 1973, Nr. 3, p. 59.
  • Valatka V., „Senovės lietuvių verslas“, Komunizmo aušra (Telšiai), 1962, saus. 25.
  • Valatka V., „Senovės žemaičių pėdsakų beieškant“„, Komunizmo švyturys (Telšiai), 1973, rugpj. 11, 14.
  • Valatka V., „Skėrių (Mažeikių raj.) švedkapis“, AETL 1972 ir 1973 metais. Vilnius, 1974, p. 91–93.
  • Valatka V., „Surasti senkapiai“„, Komunizmo švyturys (Telšiai), 1975, birž. 26.
  • Valatka V., „Svečias iš Lenkijos Telšiuose“, Komunizmo aušra (Telšiai), 1957, vas. 14.
  • Valatka V., „Šarnelės stovykla“, Muziejai ir paminklai, 1968, p. 39–42.
  • Valatka V., „Šatrijos kalnas“„, Komunizmo švyturys (Telšiai), 1972, geg. 23.
  • Valatka V., „Telšiai, Komjaunimo tiesa, 1966, vas. 20.
  • Valatka V., „Telšių kraštotyros muziejaus moksliniai pasai“, Muziejai ir paminklai. Vilnius, 1969, p. 28–30.
  • Valatka V., „Telšių kraštotyros muziejui – 30 metų“, Komunizmo aušra (Telšiai), 1962, vas. 17.
  • Valatka V., Telšių kraštotyros muziejus. Vilnius, 1971. – 53 p.
  • Valatka V., „Tiriamas Skėrių senkapis“, Pergalės vėliava (Mažeikiai), 1972, rugpj. 8.
  • Valatka V., „Titnaginis kirvukas iš Paplienijos“, Kraštotyra. Vilnius, 1967, p. 173–175.
  • Valatka V., „Tyrinėjamas senkapis Akmenskinėje“, Kibirkštis (Plungė), 1967, liep. 13.
  • Valatka V., „Tyrinėjome pilkapius“„, Komunizmo švyturys (Telšiai), 1974, rugs. 24, p. 3.
  • Valatka V., „Velnio akmuo“, Komunizmo aušra (Telšiai), 1958, gruod. 23.
  • Valatka V., „Vembutų senkapis“„, ATL 1974 ir 1975 metais. Vilnius, 1978, p. 150–151.
  • Valatka V., „Vienragių pilkapiai“, Muziejai ir paminklai, 1966, p. 12–17.
  • Valatka V., „Vienragių pilkapius patyrinėjus“, Komunizmo aušra (Telšiai), 1963, gruod. 3.
  • Valatka V., „Zastaučių (Mažeikių raj.) I–V amžių pilkapiai ir kapinynas“„, ATL 1974 ir 1975 metais. Vilnius, 1978, p. 72–78.
  • Valatka V., „Žaduvėnų (Telšių raj.) pilkapių tyrinėjimai 1974 ir 1975 metais“„, ATL 1974 ir 1975 metais. Vilnius, 1978, p. 79–83.
  • Valatka V., „Žalvario amžiaus stovykla“, Muziejai ir paminklai. Vilnius, 1969, p. 65–67.
  • Valatka V., „Žemė saugo mūsų protėvių pėdsakus“, Komunizmo aušra (Telšiai), 1960, rugpj. 30.
  • Valatka V., „Žvizdo kalno archeologiniai radiniai“, Kraštotyra. Vilnius, 1979. – Kn. 9, d. 2, p. 114–117.

 

Naudota literatūra:

  1. „Vitas Valatka 1927–1977“, Lietuvos archeologijos draugija: https://lad.lt/valatkavitas/.
  2. „Vitas Valatka“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/vitas-valatka/.
  3. „Vitas Valatka“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Vitas_Valatka.

 

***
LAIMUTĖ VALATKIENĖ
 – Lietuvos archeologė, muziejininkė. Savo biografijoje ji paliko tokias žinias apie save:

„Gimiau 1937 m. spalio 15 d. Kušlėnuose, Mažeikių r. 1971 m. pradėjusi dirbti Telšių kraštotyros muziejaus „Alka“ filiale – Mažeikių kraštotyros muziejuje, domėjausi kraštotyra, archeologija. Rinkdama medžiagą aptikau žmogų, žinojusį pilkapį miške ir ardomo senkapio Ventos šlaite, vietas. Jo dėka ir buvo išaiškintas Zastaučių pilkapis, kurį 1974 m. tyrinėjo archeologas V. Valatka. Nuo tada mano gyvenimo kelias ir pasisuko archeologinės veiklos linkme. Traukė toks paslaptingas, mažai žinomas, įdomus darbas, ieškojimai.

1974 m. perėjusi dirbti į Telšių kraštotyros muziejaus vyr. fondų saugotojos pareigas, ėmiau dalyvauti archeologinių paminklų žvalgymų ir tyrinėjimų, vadovaujamų V. Valatkos, ekspedicijose: 1975 m. – Žaduvėnų pilkapių (Telšių r.) tyrimuose, 1976 m. – Kukių apeiginių objektų ir gyvenvietės (Mažeikių r.) tyrimuose, 1975 m. – Vembutų, (Telšių r.) senkapio žvalgomuosiuose tyrimuose.

1977 m. mirus Telšių muziejaus „Alka“ archeologui V. Valatkai, nuo rugsėjo 1 d. buvau pervesta į vyr. moksl. bendradarbės pareigas. 1978 m. dalyvavau Pavirvytės senkapio (Akmenės r.) tyrinėjimuose (vad. A. Cholodinskienė).

1978 m. eksploatuojamam žvyro karjere, Galkančiuose (Telšių r.), išaiškėjo ardomas senkapis, kurį tais pačiais metais ir tyrinėjau. Nuo čia ir prasidėjo mano savarankiškas archeologinės praktikos darbas. Mano tyrinėjimų kelrodžiu ir vadovu tapo mokslininkas, archeologas habil. dr. A. Tautavičius. Visais darbo klausimais kreipdavausi į jį, gaudavau patarimų, pamokymų ir sveikos kritikos.

1984 m. įstojau į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, kurį baigiau 1988 m. Diplominis darbas – „Maudžiorų kapinyno ( Kelmės r. ) VIII–IX a. papuošalai“.

1984 m. lankiau muziejininkų tobulinimosi kursus Vilniuje. Kursinis darbas – „Archeologinių tyrinėjimų Telšių muziejaus zonoje apžvalga ir archeologijos fondo medžiagos tvarkymo ir panaudojimo analizė“.

Tyrinėti objektai:

  1. Galkančių senkapis (Telšių r.), 1978 m.
  2. Maudžiorų plokštinis kapinynas (Kelmės r.), 1979, 1980, 1983, 1984 m.
  3. Žalakių senkapis (Kelmės r.), 1980, 1982 m.
  4. Šatrijos kalno papėdės pietinė gyvenvietė (Telšių r.), 1984 m.
  5. Godelių senkapis (Plungės r.), 1986 m.
  6. Kuršų kapinynas (Telšių r.), 1987 m.
  7. Varnių Šv. Aleksandro bažnyčios zakristijos kapai ( Telšių r.), 1992 m.
  8. Kumpikų senkapio (Telšių r.) žvalgomieji tyrinėjimai, 1993 m.
  9. Džiugo piliakalnio (Telšių r.) šiaurės vakarų gyvenvietės žvalgymai, 1993 m.
  10. Varnių buv. Kunigų seminarijos kiemo žvalgomieji tyrinėjimai, 1995 m.
  11. Bauželio senkapio (Telšių r.) žvalgomieji tyrinėjimai , 2000 m.
  12. Vembutų (Telšių r.) piliakalnio aplinkos žvalgymai, 2003 m.
  13. Džiuginėnų gyvenvietės žvalgomieji tyrinėjimai (vad. D. Karalienė), 2007 m.

1992 m. vadovaujant archeologui dr. A. Merkevičiui, dalyvavau Telšių senamiesčio tyrinėjimuose. Po to Telšių senamiesčio tyrinėjimus tęsiau savarankiškai 1992–2003 m. laikotarpiu. Daugiausia tai buvo žvalgomojo pobūdžio tyrinėjimai įvairiose senamiesčio vietose.

Be archeologinių tyrinėjimo darbų, atlikta ir nemažai išvykų paminklų žvalgymo tikslais: į Didviečius, Pučkorius, Jazdauskiškę. Gegrėnus (Plungės r.), Dadotkus, Gerulius, Kveilius, Šatriją, Džiuginėnus, Vabalius (Telšių r.) ir kt. vietas.

Archeologinės informacijos sklaida

Archeologinių tyrinėjimo darbų apžvalgos nuo 1978 m. nuolat buvo skelbiamos periodiniuose informaciniuose leidiniuose „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ ir sovietmečiu ėjusiame sąjunginiame leidinyje „Archeologičeskije otkritija“. Taip pat paminklų apžvalgos ir archeologinių tyrinėjimų straipsniai buvo skelbiami periodinėje Telšių, Plungės, Kelmės rajonų spaudoje. Kituose leidiniuose spausdinti straipsniai archeologine tema:

  1. Telšių kraštotyros muziejaus archeologinių tyrinėjimų 30-metis. Kng. „Biržulio baseino kompleksinių tyrinėjimų 10-metis“. (Varnių konferencijos pranešimų tezės). V., 1987.
  2. Ar gyveno kuršiai Kuršuose? Kng. „Žemaičių praeitis“. T.1. V., 1990. (Šis str. rašytas su bendrd. mokytoja S. Gedminiene).
  3. Iš senosios Telšių praeities. Kng. „Telšiai“. V., 1994.
  4. Kuršų senkapis. Kng. „Lietuvos archeologija“ T. 11. V., 1995.
  5. Iškalbingi Žemaičių žemės kapinynai. Žrn. „Žemaičių žemė“, 2004, Nr.3. (Str. rašytas su bendrd. D. Karaliene).
  6. Godelių senkapis. Kng. „Lietuvos deimančiukai“. V., 2008 m.

***

Įvairių konferencijų metu Telšiuose, Varniuose, Plungėje, Kelmėje skaityti pranešimai archeologinių paminklų apžvalgos ir tyrinėjimų tema.

Muziejaus moksliniame archyve sukaupta įvairi rašytinė archeologinių tyrinėjimų ir žvalgymų medžiaga. Tarp jų ir keli moksliniai pasai archeologinio fondo eksponatams.

Bendradarbiauta išleidžiant muziejininko, archeologo Vito Valatkos dvitomį „Žemaičių žemės tyrinėjimai“: Kng. I. Archeologija. V., 2004 m. ir Kng.II. Muziejininkystė, etnografija, kraštotyra. V., 2006 m.

Nuo 1978 m. nuolat buvo atnaujinamos  Žemaičių muziejaus „Alka“ archeologijos salės ekspozicijos. Kasmet muziejuje rengiamos archeologinės parodos.

 

Muziejinis darbas kitose veiklos srityse

Kompleksinės ekspedicijos, eksponatų rinkimas ir jų tvarkymas, prisiminimų ir aprašų kaupimas muziejaus moksliniame archyve, darbas archeologijos rinkiniuose, rinkinių apskaita, ekskursijų vedimas, edukacinės pamokos moksleiviams ir kt.

Pomėgiai

Knygos, išvykos į gamtą, automobilio vairavimas.“

 

  1. Valatkienė mirė 2018 m. spalio 15 d. Telšiuose, palaidota Telšių kapinėse.

 

***

Išsamesnę L. Valatkienės biografiją jau po jos mirties parengė daugelį metų kartu su Laimute Žemaičių muziejaus „Alka“ Archeologijos skyriuje dirbusi Dalia Karalienė, o kruopščiai parengtą išsamią bibliografiją – gerai Laimutę pažinojęs archeologas Gintautas Zabiela. Ši informacija paskelbta jau minėtos Lietuvos archeologų draugijos interneto svetainėje (prieiga internete http://www.atl.lt/2018/709-713.pdf, žr. 2023-05-05)

D. Karalienė, papildydama jau minėtą pačios Laimutės rašytą autobiografiją, pažymi, kad „Dauguma L. Valatkienės darbo metų prabėgo ,,Alkos“ muziejuje. Šiam muziejui buvo palikti archeologės, muziejininkės darbai ir sukaupta patirtis, atiduoti patys kūrybingiausi, brandžiausi metai. Todėl ir dabar L. Valatkienė neatsiejama nuo ant Žaliojo kalno Telšiuose baltuojančio ,,Alkos“ muziejaus, nuo tų istorinių vertybių, kurios čia surinktos, sukauptos jos ilgalaikių archeologinių, muziejinių tyrinėjimų metu.“

Prie viso to, kas pasakyta, reikia pažymėti, kad savarankiškai Laimutė pradėjo dirbti 1970 m. baigusi vidurinę mokyklą.  Šeimą su muziejininku ir archeologu Vitu Valatka sukūrė dirbdama Žemaičių muziejuje „Alka“.

Pasak D. Karalienės, labiausiai ją domino ir traukė archeologija, tad kartu su vyru tyrinėjo Žemaitijos archeologinius paminklus. Deja, 1976-aisiais, dvejus metus trukusį gražų ir prasmingą bendrą gyvenimą nutraukė V. Valatkos mirtis (jis mirė 1977 m. rugpjūčio 23 d.).

Itin svarbi buvo Laimutės veikla ne tik archeologijos, bet ir muziejininkystės srityje. D. Karalienė rašo, kad ji „Rinko medžiagą, prisiminimus apie Rainių tragediją, parengė pirmąją muziejaus ekspoziciją Rainių Kančios koplyčioje. Nuo 1975 m. organizavo kraštotyrines kompleksines ekspedicijas, kurioms ir vadovaudavo. L. Valatkienė teikė metodinę pagalbą žymiam Žemaitijos kraštotyrininkui Konstantinui Bružui (1912–2005) ir jo įkurtam muziejui Žemaičių Kalvarijos Žaliojoje trobelėje.

L. Valatkienės darbai neliko nepastebėti – 2002 m. gruodžio 30 d. už muziejininkystės darbus muziejininkei, vyresniajai archeologei L. Valatkienei paskirtas garbingas apdovanojimas – Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija. […]

Darbai, darbeliai, o tarp jų ir gerbiamos Laimutės pomėgiai. Vienas svarbiausiųjų – knygų skaitymas, antrasis – muzika. Ji dainuodavo romansus, grojo akordeonu, pianinu. Mėgo vairuoti ir grybauti. Laimutė grožėdavosi gamta ir vedžiodavo savo ištikimąjį keturkojį draugą – šunelį. Daug metų kartu dirbau, tad galiu paliudyti archeologės ir muziejininkės kruopštumą. Mačiau ją susikaupusią, palinkusią prie perkasų žemės ir kepinant vasaros karščiams, ir spaudžiant geliančiam šaltukui. Archeologė visuomet įdėmiai fiksuodavo žemės sluoksniuose atidengtą buvusių kartų palikimą. Ekspedicijose tolimame Žemaitijos pakraštėlyje energingai vadovavo senkapių tyrinėjimams. Tūkstančius kartų pagarbiai kilnojo, matavo kiekvieną radinį. Po to gimė dienoraščiai, archeologinių tyrinėjimų ataskaitos, straipsniai ir… atsivėrė dalis mūsų protėvių būties paslapties. Mintyse įstrigę Žemaičių Kalvarijos kraštotyrininko Konstantino Bružo iškilmingi žodžiai: ,,MIELA ALKA, TU AMŽINYBĖS LENTYNA – vieta nemirtingumui.“ Kiekvienas turime savąją ALKĄ, tik skiriasi mintys ir darbai. Gerbiama Laimutė buvo suradusi savo pašaukimą, savo gyvenimo ALKĄ – archeologiją ir muziejininkystę.“

L. Valatkienės vertingą rašytinį palikimą puikiai iliustruoja Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomos jos parengtos vykdytų ekspedicijų ataskaitos, užrašyti prisiminimai, pasakojimai, informacija, surinkta apie iškiliausius Žemaitijos žmones.

 

Laimutės Valatkienės bibliografija

Parengė Gintautas Zabiela

 

  • „Mūsų muziejaus penkmetis“, Komunizmo švyturys (Telšiai), 1976 vasario 10, p. 4–5.
  • „Galkančių senkapio įdomybės“, Komunizmo švyturys (Telšiai), 1979 gegužės 29, p.
  • „Ką randa archeologai Maudžiorų kapinyne“, Komunistinis žodis (Kelmė), 1979 rugsėjo 11, p. 3–4.
  • „Maudžioruose gyventa žemaičių“, Komunizmo švyturys (Telšiai), 1979, rugsėjo 12, p. 4.
  • „Tyrinėjami Maudžiorų senkapiai“, Komunistinis žodis (Kelmė), 1979 liepos 10.
  • „Archeologiniai tyrinėjimai Užvenčio apylinkėse“, Komunistinis žodis (Kelmė), 1980 liepos 17.
  • „Galkančių (Telšių raj.) senkapio tyrinėjimai 1978 metais“, ATL 1978 ir 1979 metais. Vilnius, 1980, p. 114–116.
  • „Maudžiorų senkapio (Kelmės raj.) tyrinėjimai 1978 ir 1979 metais“, ATL 1978 ir 1979 metais. Vilnius, 1980, p. 89–92.
  • „Pirmieji aptiko melioratoriai“, Tiesa, 1980 m. rugsėjo 16 d., p. 2.
  • „Раскопки могильника в д. Мауджёрай“„, Археологические открытия 1979 года., Москва, 1980, с. 374–375.
  • „Исследования могильника в Мауджерай“„, Археологические открытия 1980 года. Москва, 1981, с. 353.
  • Į archeologinius barus pažvelgus“, Komunizmo švyturys (Telšiai), 1982 birželio 10.
  • Maudžiorų kapinynas“, ATL 1980 ir 1981 metais. Vilnius, 1982, p. 62–65.
  • Tiriamas Žalakių senkapis“, Komunistinis žodis (Kelmė), 1982 birželio 26.
  • Žalakių kapinynas“, ATL 1980 ir 1981 metais. Vilnius, 1982, p. 101–103.
  • Vasara ekspedicijoje“, Komunizmo švyturys (Telšiai), 1983 rugsėjo 6.
  • Žalakių praeities puslapis“, Komunistinis žodis (Kelmė), 1983 birželio 4.
  • Maudžiorų plokštinio kapinyno tyrinėjimai“, ATL 1982 ir 1983 metais. Vilnius, 1984, p. 104–106.
  • Žalakių plokštinio kapinyno tyrinėjimai“, ATL 1982 ir 1983 metais. Vilnius, 1984, p. 143–145.
  • „Раскопки могильника в д. Мауджерай“, Археологические открытия 1983 года, Москва, 1985, с. 418.
  • „Godelių praeitis“, Kibirkštis (Plungė), 1986 gruodžio 27, 30.
  • Istorijos šaltinis. Muziejaus archeologinių tyrinėjimų trisdešimtmetis“, Komunizmo švyturys (Telšiai), 1986 spalio 9.
  • „Maudžiorų plokštinis kapinynas“, ATL 1984 ir 1985 metais. Vilnius, 1986, p. 76–78.
  • „Šatrijos kalno pietinės pašlaitės tyrinėjimai“, ATL 1984 ir 1985 metais. Vilnius, 1986, p. 38–40.
  • „Telšių kraštotyros muziejaus archeologinių tyrinėjimų trisdešimtmetis“,, Biržulio baseino kompleksinių tyrinėjimų dešimtmetis: Varnių konferencijos pranešimų tezės (1987 liepa). Vilnius, 1987, p. 20–25.
  • Kas jie, kapų vagys?“, Komunizmo švyturys (Telšiai), 1987 birželio 4, p. 3 (bendraautorius V. Vaivada).
  • „Godelių kapinyno tyrinėjimai“, ATL 1986 ir 1987 metais. Vilnius, 1988, p. 107–110.

„Kasinėjimai Kuršuose“, ATL  1986 ir 1987 metais. Vilnius, 1988, p. 161–165. 713.

  • „Kuršų kapinyno tyrinėjimai, „Muziejaus istorija, fondai, ekspozicija“, Teorinės-praktinės konferencijos, skirtos tarptautinei muziejų dienai, pranešimų tezės (Telšiai, gegužės 18 d.), Telšiai, 1988, p. 30–32.
  • „Раскопки могильника в д. Годеляй“, Археологические открытия 1986 года, Москва, 1988, с. 392.
  • „Ar gyveno kuršiai Kuršuose“, Žemaičių praeitis, t. 1,. Vilnius, 1990, p. 45–51 (bendraautorė S. Gedminienė).
  • „Poetas, kraštotyrininkas, muziejininkas“, Gimtinė, 1992, Nr. 2, p. 1, 3 (bendraautoris A. Tautavičius).
  • „Iš senosios Plungės praeities“, Saulutė (Plungė), 1993, Nr. 32, p. 3.
  • „Džiugo piliakalnio ŠV gyvenvietės žvalgymas“, ATL 1992 ir 1993 metais. Vilnius, 1994, p. 79–84.
  • „Iš senosios Telšių praeities“, Telšiai. Vilnius, 1994, p. 13–18.
  • „Kumpikų kaimo senkapis“, ATL 1992 ir 1993 metais. Vilnius, 1994, p. 178.
  • „Varnių šv. Aleksandro bažnyčios zakristijos tyrimai 1992 metais“, ATL 1992 ir 1993 metais. Vilnius, 1994, p. 218–220.
  • „Kuršų kapinynas“, Lietuvos archeologija, t. 11, 1995, p. 214–243.
  • „Archeologiniai tyrimai Telšių senamiestyje“, ATL 1994 ir 1995 metais. Vilnius, 1996, p. 251–254 (bendraautorė D. Karalienė).
  • „Žvalgomieji tyrinėjimai Telšių senamiestyje“, ATL 1996 ir 1997 metais. Vilnius, 1998, p. 424–426.
  • „Renavo piliakalnis, Vilnius, 2001, p. 15–17.
  • „Bauželio senkapis“, ATL 2000 metais. Vilnius, 2002, p. 118–119.
  • „Pranas Genys ir jo kūrybinis palikimas Žemaičių muziejuje „Alka“ (minint Žemaičių muziejaus „Alka“ 70-metį ir jo įkūrėjo Prano Genio 100-ąsias gimimo metines“, Muziejininkystės biuletenis, 2002, Nr. 1, p. 42–43.
  • „Pranas Genys ir jo kūrybinis palikimas Žemaičių muziejuje „Alka“, Žemaičių saulutė (Plungė), 2002 kovo 1, p. 6.
  • „Pranas Genys ir Žemaičių muziejus „Alka“, Kalvotoji Žemaitija (Telšiai), 2002 kovo 2, p. 4.
  • „Iškalbingi Žemaičių žemės kapinynai“, Žemaičių žemė, 2004, Nr. 3, p. 14–17 (bendraautorė D. Karalienė).
  • „Archeologiniai tyrinėjimai Telšiuose, Turgaus aikštėje nr. 23“, ATL 2002 metais. Vilnius, 2005, p. 195–198 (bendraautorė D. Karalienė).
  • „Varnių senamiesčio žvalgomieji tyrinėjimai“, ATL 2002 metais. Vilnius, 2005, p. 238–240 (bendraautorė D. Karalienė).
  • „Džiugo piliakalnis mena Telšių praeitį“, Kalvotoji Žemaitija (Telšiai), 2005 birželio 4, p. 8.
  • „Išėjusiam atminti“, Gimtinė, 2005 m. gruodis, p. 2.
  • „Vydūno pėdsakai „Alkos“ muziejuje“, Kalvotoji Žemaitija (Telšiai), 2005 m. spalio 20 d., p. 3.
  • „Tyrinėjimai Telšių senamiestyje“, ATL 2003 metais. Vilnius, 2005, p. 236–237 (bendraautorė D. Karalienė).
  • „Vembutų piliakalnio aplinka“, ATL 2003 metais. Vilnius, 2005, p. 54–55 (bendraautorė D. Karalienė).
  • „Vito Valatkos darbai Žemaičių muziejaus „Alka“ moksliniame archyve“, Žemaičių žemės tyrinėjimai. Muziejininkystė, etnografija, kraštotyra. Vilnius, 2006, knyga 2, p. 9–16.
  • „Žvalgomieji tyrinėjimai Džiuginėnuose“, ATL 2007 metais. Vilnius, 2008, p. 84–87 (bendraautorė D. Karalienė).
  • „Godelių senkapis“, Lietuvos deimančiukai, Kaunas, 2008, p. 23–31.
  • „Maudžiorų kapinynas, Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2008, t. 14, p. 462.

 

Naudota literatūra:

1.„Laimutė Valatkienė“, Lietuvos archeologijos draugija: https://lad.lt/valatkienelaimute/.

  1. Kazimieras Prušinskas, „Teresa Laimutė Valatkienė (Šilinskaitė)“, Žemaičių žemė: https://zemaitiuzeme.lt/wp-content/uploads/2023/05/14_17_2023_Nr_6_Zemaiciu-zeme.pdf.

 

VLADAS ŽULKUS (g. 1945 m. balandžio 16 d. Telšiuose) – archeologas, istorikas, pedagogas, profesorius, habil. mokslų daktaras, knygų autorius, 2002–2011 m. ėjęs Klaipėdos universiteto rektoriaus pareigas.

Interneto svetainėje „Lietuvos archeologijos draugija“ https://lad.lt/zulkusvladas/  V. Žulkus apie save pateikia tokią informaciją:

„Gimiau 1945 m. balandžio 16 d. Telšiuose. 1962 m. baigiau Palangos vidurinę mokyklą. 1962–1964 m. studijavau Kauno politechnikos instituto Vilniaus filiale. 1964–1967 m. tarnavau sovietinėje kariuomenėje. 1967–1968 m. dirbau įvairiose vietose.

Nuo 1969 iki 1990 m. dirbau Paminklų konservavimo instituto (vėliau – Klaipėdos restauravimo–projektavimo institutas) Klaipėdos skyriuje (jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, nuo 1979 m. – Archeologų grupės vadovu).

1976 m. baigiau Vilniaus universitetą ir įgijau istoriko, istorijos dėstytojo diplomą. Apgyniau diplominį darbą tema „Klaipėdos pilis. Istorija, archeologija“.

Nuo 1985 m. neakivaizdiniu būdu studijavau aspirantūroje SSSR Mokslų Akademijos Archeologijos institute, aspirantūros studijas baigiau 1988 m. ir tais pat metais apsigyniau istorijos mokslų kandidato disertaciją tema „Klaipėda ir jos regionas XI–XVII amžiais“ (mokslinis vadovas – prof. dr. V. V. Sedovas). 1993 m. už šią istorijos mokslų kandidato disertaciją man buvo nostrifikuotas humanitarinių mokslų istorijos daktaro laipsnis.

1990 m. iš Klaipėdos restauravimo–projektavimo instituto buvau perkeltas į Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos muziejų, kur dirbau direktoriumi iki 1992 m.

1992 m. pradėjau dirbti Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centre vyr. moksliniu bendradarbiu. 1993–1997 m. buvau šio mokslo centro direktoriumi ir dėsčiau Istorijos katedroje. 1995 m. suteiktas pedagoginis docento vardas.

1998–2001 m. buvau Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Istorijos katedros vedėjas bei Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos mokslo centro mokslinis bendradarbis. Nuo 2001 m. kovo mėn. iki 2002 m. spalio mėn. buvau Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos mokslo centro direktorius ir dėsčiau Istorijos katedroje.

1999 m. rugsėjo mėn. Lietuvos istorijos institute apsigyniau habilitacinį darbą (humanitariniai mokslai, 05 H, istorija) tema „Kuršiai vakarinių baltų geležies amžiaus kultūroje ir visuomenėje“.

2001 m. gegužės 29 d. Vilniaus universiteto taryba suteikė profesoriaus vardą.

2002 m. ir 2006 m. išrinktas Klaipėdos universiteto rektoriumi.

2001–2003 m. Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkas.

2009 m. Lietuvos mokslo premijos humanitarinių ir socialinių mokslų srityse laureatas už fundamentinių ir taikomųjų mokslinių tyrimų darbų ciklą „Baltai Baltijos jūros erdvėje (1994–2008 m.)“. 8 monografijų (dalis jų su bendraautoriais) ir apie 100 mokslinių straipsnių autorius.

Archeologinių tyrimų interesai

Klaipėdos senamiestis ir piliavietė, kuršių geležies amžius, vakarų baltų kultūra, baltų–skandinavų kultūriniai ryšiai, viduramžių miestų archeologija, povandeninė archeologija.

 

Svarbiausios išleistos V. Žulkaus knygos

 

Monografijos:

  • Žulkus V., Klimka, L. Lietuvos pajūrio žemės viduramžiais. Vilnius, 1989.
  • Žulkus, V. Klaipėdos senojo miesto raidos modelis. Vilnius, 1991.
  • Žulkus, V. Palangos viduramžių gyvenvietės(Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. VI). Klaipėda, 1997.
  • Butrimas A. , Žulkus V., Nikžentaitis, A. , Vaivada V., Aleksandravičius, E., Žemaitijos istorija: kolektyvinė monografija. Sud. A. Nikžentaitis. Vilnius, 1997.
  • Palangos istorija: kolektyvinė monografija. Sud. V. Žulkus. Klaipėda, 1999.
  • Žulkus V., Viduramžių Klaipėda. Miestas ir pilis. Archeologija ir istorija. Vilnius, 2002.
  • Žulkus V., Kuršiai Baltijos jūros erdvėje. Vilnius, 2004.
  • Žulkus V., Palanga in the Middle Ages. Ancient Settlements. Vilnius, 2007.
  • Žulkus V., Jūrininkų rengimas Lietuvoje jūreivystės istorijos retrospektyvoje: kolektyvinė monografija. Sud. ir moksl. red. V. Senčila. Klaipėda, 2008.

 

Naudota literatūra:

  • „Prof. habil. dr. Vladas Žulkus“, Lietuvos archeologijos draugija: https://lad.lt/zulkusvladas/.
  • „Vladas Žulkus“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/vladas-zulkus/.
  • „Vladas Žulkus“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Vladas_%C5%BDulkus.

  
Nuotraukoje – Vito Valatkos knygos „Žemaičių žemės tyrinėjimai“, t. 1 (Vilnius, 2004) viršelis

Smush Image Compression and Optimization