|
|
Alsėdžiai. Švč. Mergelės Marijos Prasidėjimo bažnyčia
Šioje nuo XV a. garėjusioje Žemaitijos vyskupų rezidencijoje pirmoji bažnyčia iškilo 1475 m. Dabartinė medinė su varpine pastatyta 1789-1793 m. senesniųjų šventovių vietoje, ant kalvos.
Ją supa miestelio gatvės su mediniais vienaaukščiais namais. Pastatas – pušinių rąstų, apmuštas lentomis, bazilikinis, trijų navų su trisiene apsida. Šoninės navos, daug siauresnės ir žemesnės už pagrindinę, transformuotos į pereinamas koplyčias. Fasadą puošia priekinis stogo bokštelis, turintis rutulinę bazę ir svogūninę viršūnę. Stogas kadaise buvo dengtas šiaudais. Viduje yra aštuoni mediniai altoriai ir paminklinės Žemaitijos vyskupų lentos.
Varpinėje šalia bažnyčios kabo 191 kg svorio 1679 m. Vilniuje lietas varpas. Jo autorius – vienas žymiausių šiame krašte varpų liejikas Johannesas Delamarsas.
Beržoras. Šv. Stanislovo bažnyčia
Beržoro bažnyčia pastatyta 1746 m. iš eglinių rąstų. Bažnyčia kryžiaus plano su nedideliu bokšteliu, iškylančiu išilginio ir skersinio tūrių kryžmoje. Viduje – keturi XVIII a. altoriai. Šventoriuje stovinti varpinė – paprasto stačiakampio tūrio, išplatėjanti į apačią. Beržoro pušyne 1756 m. pastatyta keturiolika medinių koplytėlių – kalvarijos kelio stočių.
Biliūnai. Rūmai
Vienas iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių tokio tipo statinių. Šioje vietoje ant Šaltuonos kranto jau XVI-XVII a, stovėjo medinis pastatas. XVIII a. ant išlikusių jo rūsių ir aukšto cokolio iškilo vieno aukšto mūriniai rūmai su mezoniniais abipus. Centrinėje rūmų dalyje yra vestibiulis, prie kurio glaudžiasi į sodo pusę kiek išsikišusi šokių salė. Vestibiulyje – baltos glazūruotų koklių krosnys, šokių salės sienas skaido suporinti korintiniai piliastrai. Šalia salės būta svetainės, kurios parketo grindis puošė dobilo lapų motyvų intarsijos. Vakariniame pastato gale buvo ūkinės ir tarnų patalpos, sutelktos apie nedidelius koridorėlius. Dvarą supa parkas.
Kelmė. Rūmai
Gruževskių šeimai kelis šimtmečius priklausę rūmai pastatyti apie 1780 m. prie užtvenkto Vilbeno upelio. Fasade raiškus aukštas stogas su pakopa ir stoglangiais bei centrinėje dalyje jį kertantis mezoninas su plastišku barokiniu frontonu, kurį puošia voliutos ir reljefinis herbas.
Kelmės dvaro sodyboje, prie kelio į miestą, stovi įdomus dviaukštis pastatas – 1668 m. pastatyti, o XVIII a. rekonstruoti dvaro vartai. Pirmojo aukšto patalpose buvo laiptai ir baudžiauninkų kalėjimas, antrajame aukšte – biblioteka su siaura atvira arkada orkestrui. Pokario metais dvaras buvo gerokai apgadintas. Po remonto čia įsikūrė Kelmės krašto muziejus.
Klaipėda. Namai
Klaipėdos likimas skyrėsi nuo kitų Lietuvos, taip pat ir Žemaitijos miestų: priklausiusi Lietuvos ir Lenkijos valstybei po karo su švedais 1660 m. Klaipėda (Memele) atiteko Vokietijai. Tai lėmė ir kiek kitokius Klaipėdos baroko stilistinius bruožus. Visos Klaipėdos bažnyčios buvo sugriautos Antrojo pasaulinio karo metais (Šv. Jono bažnyčia buvo statyta 1706 m.). Barokinių gyvenamųjų namų ir jų detalių galima aptikti klaidžiojant atstatomo senamiesčio gatvėmis.
Po 1678 m. gaisro ir Septynerių metų karo Klaipėdoje buvo atstatyta daug sunaikintų pastatų, suteikiant jiems baroko stiliaus bruožų. Dauguma šiandien jau neišlikusių Klaipėdos namų buvo mūriniai, rečiau sandaliniai (fachverkiniai), kiti – mišrios konstrukcijos: išorinės sienos mūrinės, vidinės – sandalinės. Klaipėdos namai neretai būdavo su mezoniniais ir atvirais laiptais į gatvę. Fasadams būdingas aukštas cokolis, lankstyto kontūro mezonino frontonas ir didelis stogas su pakopa bei stoglangiais.
Kražiai. Švč. Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia
Vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčia, pastatyta benediktinėms 1757-1763 m. pagal Tomo Žebrausko projektą. Bažnyčia dvibokštė, vienanavė, su kvadratine presbiterija, abipus jos glaudžiasi koplyčia ir zakristija. Prie šoninės sienos pristatyta uždara galerija su laiptais, jungianti vienuolyną ir vargonų choro tribūną. Dviejų tarpsnių fasade dominuoja masyvios didžiojo orderio kolonos. Originalios formos aštuoniakampių bokšto tūrius netradiciškai praauga frontonas. Tokia fasado kompozicija gerokai skiriasi nuo vilnietiškųjų vienalytės plastikos vėlyvojo baroko pavyzdžių. Didysis altorius sukurtas XVIII a. septintame dešimtmetyje. Korintinio orderio kolonos laiko kampais į viršų kylančius karnizus, už kurių tarsi gilumoje ryškėja stiuko lipdiniai: gausybė angeliukų tarp debesų susitelkę apie centre švytintį langą – rozetę, jo fone regimas Šventosios Dvasios balandžio siluetas.
Mosėdis. Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia
Mosėdis nuo 1421 iki 1842 m. (ar 1843 m.) priklausė Žemaičių vyskupams. Pirmoji medinė bažnyčia pastatyta 1551 m. Dabartinė sumūryta žemaičių vyskupo Jono Domininko Lopacinskio lėšomis 1783 m. Pastatas bazilikinis, dvibokštis, trijų navų. Plačią centrinę navą kerta transeptas, kurio sparnai neišsikiša, bet viduje sukuria kryžminio plano iliuziją. Šonines navas dengia buriniai skliautai, navą ir transeptą – lentų lubos.
Dviejų tarpsnių fasadą skaido didžiojo orderio kolonos. Šiek tiek įgilinta vidurinė dalis užsibaigia lankstaus ir lakoniško kontūro frontonu, kurį puošia voliutos ir suporinti piliastrai. Barokinį siluetą bažnyčiai teikia liekni ir su pastato tūriu harmoningai derantys bokštai.
Mosėdžio šventoriaus vartai, pastatyti XVIII a. antroje pusėje, yra įspūdingų proporcijų: vidurinė jų dalis plati ir aukšta, šoninės – labai siauros ir žemos. Banguotą vartų siluetą pabrėžia neproporcingai didelės spiralinės voliutos.
Bažnyčioje yra 1729 m. Karaliaučiuje lietas varpas.
Raseiniai. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Bazilikinė, kryžiaus plano bažnyčia, pastatyta 1663 m. išsiskiria išplėtotu transeptu. Dešimt piliorių dalija jos vidinę erdvę į tris navas. Šoninės navos ir transeptas – perpus žemesni už lopšiniais skliautais dengtą pagrindinę navą. 1776-1783 metais per rekonstrukciją pastatas pailgintas, pristatant gana gilią presbiteriją, sukurtas naujas fasadas. Vėlyvojo baroko frontonai kontrastuoja su masyviais bažnyčios tūriais ir kresnokais bokštais. Sienų artikuliacijoje orderis nėra raiškus, ritmiką kuria skirtingų dydžių nišos ir langai. Raseinių bažnyčioje yra garsus Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, papuoštas XVIII a. sidabro aptaisais.
Seda. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Medinė bažnytėlė su varpine ankstesniosios vietoje pastatyta 1770 m. Ji yra lotyniško kryžiaus plano su bokštu, iškylančiu navos ir transepto kryžmoje, bei keturiais mažais bokšteliais (signetėmis) stogo kampuose. Darnią interjero erdvę į tris navas skaido trys poros stulpų. Bažnyčioje įrengtos galerijos, penki ažūriniai mediniai altoriai, sakykla, krikštykla ir vargonai. Varpinėje yra 1762 ir 1793 m. gamybos varpai, ant bažnyčios stogo – trys 1790 m. ornamentuoti kryžiai.
Šiluva. Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia
Manoma, kad Šiluvoje – vienoje iš žymiausių Švč. Mergelės Marijos garbinimo vietų – pirmąją bažnyčią pastatydino Smolensko vietininkas ir Vilniaus kaštelionas Sienko Petras Gedygoldovičius 1457 m. Dabartinė mūrinė vėlyvojo baroko bažnyčia iškilo 1760-1775 m. Tai dviejų bokštų halinis pastatas su trisiene presbiterija ir kampuose prigludusiomis zakristijomis. Bokštai beveik lygūs su frontonu. Netinkuotų raudonų plytų sienų fone išsiskiria balti karnizai, langų apvadai bei centrinė fasado dalis su akcentuotu portalu ir baltuojančiu dinamiško kontūro frontonu.
Du masyvūs pilioriai vidaus erdvę dalija į tris pro didelius langus gerai apšviečiamas navas. Plati pagrindinė nava tiesiogiai pereina į trisienę apsidą, kurią simetriška skaido du langai. Bažnyčios altorius, sakyklą ir net piliorių karnizus puošia skulptūros. Tai vienas gražiausių liaudiškojo baroko skulptūros ansamblių. Jo autorius – Tomas Podhaiskis. 1765 m. čia pastatyti vargonai. Bažnyčioje yra aliejinis Švč. Mergelės Marijos paveikslas su 1674 m. metalo aptaisu; saugomi XVII-XVIII a. liturginiai drabužiai.
Telšiai. Šv. Antano Paduviečio katedra
Vietoj senesniosios medinės bažnyčios pastatyta 1762-1765 m. LDK pakanclerio ir Telšių seniūno Povilo Sapiegos bei vienuolių bernardinų rūpesčiu. Tai vėlyvojo baroko su įsigalinčiais klasicizmo bruožais pastatas. Bokštas pristatytas 1864 m.
Vidaus erdvė – dviejų aukštų, trijų navų. Šoninės navos transformuotos į pereinamas koplyčias. Virš jų įrengta galerija. Už galinės presbiterijos sienos yra dviejų aukštų zakristija. 1765-1794 m. abiejuose aukštuose įrengti medžio ir gipso altoriai. Spėjama, kad galerijose esančių altorių autorius – Tomas Podhaiskis, du altorius prie piliorių, presbiterijoje ir sakyklą kūrė J. Mažeika.
Tytuvėnai. Švč. Mergelės Marijos bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis
Bažnyčia su prigludusiais bernardinų vienuolyno korpusais pastatyta 1614-1639 m. Fundatorius – Žemaičių žemės teisėjas, LDK vėliavininkas, miestelio ir dvaro savininkas Andrius Valavičius, statyboms vadovavo vilnietis meistras Tomas Kasperas. Bažnyčia yra bazilikinė, trijų navų su ilga presbiterija ir vienuolių choru. Bokštai ir frontonas iškilo 1759-1783 m., prieangis pristatytas 1771-1773 m. Į šiaurės vakarus nuo bažnyčios išplitęs kiemas 1772-1779 m. buvo apjuostas galerija ir atvira arkada.
1775 m. kieme pastatyta dviaukšte Šventųjų laiptų (Scala Sancta) koplyčia. 1788 m. subarokintame fasade dominuoja masyvūs lakoniškų formų bokštai su lanksčiais barokiniais šalmais. Centrinę jos dalį akcentuoja puošnus minkšto dviejų tarpsnių frontonas. Šoniniai fasadai netinkuoti, suskaidyti piliastrais, kuriuos jungia pusapskritės arkos. Statinio viduje presbiteriją nuo pagrindinės navos skiria smaila triumfo arka, navas dengia kryžminiai, o presbiteriją – žvaigždiniai skliautai. Interjerą puošia vėlyvojo baroko altorių ir sakyklos ansamblis. Didysis altorius perstatytas 1768-1778 m. Tuo metu įrengti ir kiti šoniniai altoriai, krikštykla bei sakykla, kurių autoriumi laikomas J. Mažeika. Altoriai skaidomi plačiais, banguotais ir laužytais karnizais, korintinio orderio kolonomis ir piliastrais. Altorius puošiančios skulptūros tektoniškai išdėstytos šalia pagrindinių konstrukcinių elementų. Du šoniniai altoriai ir sakykla priskiriami Tomui Podhaiskiui.
Bažnyčioje saugomi du aliejiniai fundatoriaus portretai (XVI a.) ir dar keliolika XVII-XVIII a. aliejinių paveikslų, barokinių relikvijorių, kryžių ir kt. Dešinėje šoninėje navoje yra Andriaus Valavičiaus antkapinis paminklas, pastatytas jo brolio Jeronimo Valavičiaus iniciatyva. Paminklas sukurtas Wilhelmo von den Blockės dirbtuvėje apie 1640 m.
Bernardinų vienuolyno statinių architektūroje (1614-1618 m.) ryškūs vėlyvojo renesanso bruožai. Kai kuriose patalpose išliko XVIII a. freskos.
Varniai. Šv. Petro ir Povilo katedra
Pirmoji Varnių, Žemaičių vyskupų rezidencijos, bažnyčia buvo pastatyta Vytauto rūpesčiu 1421 m. Dabartinė dvibokštė, bazilikinė, lotyniško kryžiaus plano katedra iškilo Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco iniciatyva 1680 m. Brandaus baroko stilius bažnyčios architektūroje jau įgijęs klasicistinio griežtumo ir lakoniškumo. Fasade dominuoja du į priekį išsišovę keturkampio plano kampiniai bokštai, flankuojantys kuklų frontoną su trikampiu timpanu. Fasado sienas skaido plačios mentės. Varnių katedra – labai darnios barokinės tūrinės kompozicijos. Katedros interjeras restauruotas po 1817 m. gaisro. Išliko meniškas didysis altorius, kanauninkų suolai. Katedroje yra XVII-XVIII a. Žemaitijos vyskupų portretų ir epitafijų, bažnytinių rūbų ir indų.
Parengta pagal tekstus, išspausdintus 1996 m. Vilniuje išleistoje knygoje „Barokas Lietuvoje“.
Tekstų autorė Tojana Račiūnaitė