2008 m. Plateliuose, pristatant Regionų kultūrinių iniciatyvų centro išleistą pirmąjį muziejininko ir kraštotyrininko Juozo Mickevičiaus (1900–1984) rašto darbų rinkinį – knygą „Tėvų ir protėvių žemė“ (sudarė Danutė Mukienė), leidinio sudarytojai Plateliuose gyvenusi mokytoja, kraštotyrininkė Stanislava Stripinienė (1938–2020) perdavė pluoštą Juozo Mickevičiaus rankraščių. Sakėsi surinkusi jau po J. Mickevičiaus mirties. Tie rankraščiai (tai daugiausiai atskiri lapai, į vokelius sudėti maži užrašų lapeliai) jau stipriai apnykę, aptrupėję, vandens, kartais net ugnies, kitų fizinių veiksnių paveikti, skylėti, vietomis sunkiai įskaitomi. Ne visur suprantamos ir autoriaus parašytos pastabos, nuorodos, kur ir kada duomenys užrašyti, kas buvo informacijos pateikėjai. Iš to, ką galima perskaityti, matosi, kad daugiausiai buvo užrašinėjama 1930–1934 m. Ylakių (dabartinio Skuodo r. teritorija), Alsėdžių, Platelių (dab. Plungės r.), Girkalnio, Viduklės (dab. Raseinių r.), Laukuvos, Kvėdarnos (Šilalės r.) apylinkėse.
Ilgėliau prie tų rankraščių prisėsti atsirado tik dabar, 2022-aisiais, ruošiantis Kalėdoms. Pirmiausiai pervertėme tai, kas susiję su Kūčiomis. J. Mickevičius paliko užrašęs šiek tiek jų papročių, draudimų, orų spėjimų, taip pat ir žinotus Kūčių vakarą paplitusius burtus. Yra skirta vietos ir žemaičių Kūčių stalui, patiekalams.
J. Mickevičius rašo, kad Kalėdų išvakarių diena vadinama vigilija, o senieji žmonės tiki, jog Kūčių vardas yra kilęs iš Adomo ir Ievos, todėl Kūčių diena Adomo ir Ievos diena vadinama, Kūčios yra skirtos Adomo ir Ievos atminimui. Randame užrašyta ir tai, kad Kūčių pavadinimas kilęs nuo to, kad Jėzus Kristus kūtelėje (kūtėje – tvarte) gimęs.
Užrašytuose pasakojimuose labiausiai dėmesį atkreipia seniau buvusio žemaičių Kūčių stalo skurdumas, valgių paprastumas. Bet kuriuo atveju tai pasninko stalas – nieko pieniško ir mėsiško. Pagrindiniai patiekalai – iš grūdų.
Kodėl per Kūčias valgomi kviečių grūdai, pupos, žirniai?
J. Mickevičiaus užrašuose randame tokį paaiškinimą:
Krikščionys tiki, jog Švč. Mergelė Marija (Pana Marija) ir Juozapas, eidami užsirašyti, kelionėn buvo pasiėmę tik terbelę (maišiuką) su nemaltais kviečių grūdais ir po kelias rieškutes virtų pupų bei žirnių. Vakare, danguje suspindus žvaigždėms, jie imdavo iš terbelės po žiupsnelį kviečių, pupų, žirnių ir valgydavo juos.
Kūčių diena yra darbo diena, bet tą dieną žmonės sunkių darbų nedirba, o tik ruošiasi namuose. Vyrai prikapoja malkų pečiui kūrenti, pripeša pašaro, kad jo per šventes gyvuliams užtektų (padaro mišinį iš ruginių, varstinių šiaudų ir šieno; Plateliai), iš jaujos parneša pelų, palygina tvarte gyvulių mėšlą ir pakreikia gyvulius pakratais, iškūrena pirtį (ten, kur tokių pirčių yra), atlieka kitus būtinus ūkio darbus. Taigi, tą dienas niekas nekulia, nemala, linų nebraukia, miškan nevažiuoja, bet kelis vežimus malkų iš miško galima parsivežti (Betygalos valsčiaus Riogliškės kaimas).
Kūčių diena Žemaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, moterims – didžiausia ruošos diena. Jos iš pagrindų švarina kambarius, valo dulkes, plauna langus, stalus, suolus, kad per Kalėdas galėtų jaukioje ir švarioje aplinkoje praleisti šventes. Kiekviena šeimininkė pluša ir virtuvėje prie puodų – ruošia valgius Kūčių vakarienei ir Kalėdoms. Daromas alus, kepamas pyragas, verdamas šiupinys.
Koks tas senųjų žemaičių Kūčių stalas ir kaip prie jo žmonės elgdavosi?
Visus būtinus darbus nudirbę, namus šventėms paruošę, žemaičiai, saulei nusileidus, išsitrinkdavo (atsiprausdavo, nusimaudydavo), švarius marškinius apsivilkdavo. Marškiniai būdavo lininiai, balti, parpetė – raudonai marga, po parpetėmis – kvalduka. Rankovės plačios. Moterų ir vyrų marškiniai būdavo vienodi, tik vyrai ant jų apsivilkdavo šalbierką, o moterys – šniūrelką.
Iš pradžių išplautoje, šventėms paruoštoje troboje pastatydavo stalą (dažnai viduryje kambario, o kartais ir prie sienos). Tada ant stalo padėdavo šieno ar šiaudų saują (Plateliuose, Alsėdžiuose, Ylakiuose, Girkalnyje žmonės sakydavo, kad šieną ant Kūčių stalo deda, nes Jėzus gimė kūtelėje). Ant šieno patiesdavo ploną lininę (aštuonnytę ar dvyliknytę, šešioliknytę staltiesę, kurios platus kraštas nusvyra stalo pakraščiuose. Kai kur buvo paprotys tiesti dvi staltieses: pirma, ant šieno, šiaudų saujos – staltiesę su raudonais pakraščiais, o ant jos – baltą, bet taip, kad būtų matomi pirmosios pakraščiai. Kūčių ir Kalėdų stalas papuošiamas žalumynais – dažniausiai rūtų ar eglių šakelėmis. Kūčių stalo viduryje padeda plotkeles, kai kur ir žvakę uždega o visus valgius ir gėrimus patiekia aplink jas. (Užrašyta Plateliuose, Alsėdžiuose, Ylakiuose).
Prie Kūčių vakarienės sodybos šeimininkai pasikviesdavo kurį nors elgetą (ubagą) ar vienišą, neturtingą kaimyną ir kartu su juo sėsdavo valgyti Kūčių vakarienės.
Susėdus prie stalo, iš pradžių, kaip ir daugelyje kitų Lietuvos vietų, visi prie jo esantys iš namų šeimininko arba pagal amžių vyriausio žmogaus gaudavo atsilaužti plotkelių ir viens kitam ką nors gero palinkėdavo. Tada sudainuodavo bitelės dainą, „Sveikas, jėzau, gimusis“ ir tada visi kartu valgydavo vakarienę.
Šeimos nariai ir ūkio samdiniai per visus metus dirba kartu, bet dabar, susėdę prie Kūčių stalo, kartu valgydami, užmiršę kasdienius darbus, viens kitam sveikatos, ilgo amžiaus ir tikrosios laimės linkėdami, dar stipriau bendrumą pajunta.
Įdomu tai, jog J. Mickevičius mini, kad Kūčių vakarą ant stalo tie, kas turėdavo, padėdavo ir svaigiųjų gėrimų (alaus, vyko, degtinės). Tad, jei ant stalo būdavo svaigiųjų gėrimų, po plotkelių pradėdavo nuo jų, tačiau tą vakarą jų gerdavo nedaug.
Valgydavo tai, kas ką mėgsta, bet nori nenori kiekvienas turėdavo paragauti žuvies (šiuo atveju silkė į šią savoką neįeina), nes sakoma, kad kas per Kūčias žuvies nevalgys, tą visus metus utėlės ės, į marškinius jos mesis (Plateliai). Jei žuvies patiekta nėra, ją atstoja silkės.
Kūčių vakarienė būna ilga. Kūčios liūdnos, jei nėra kurio nors šeimos nario, pvz., jei jis kariuomenėje ar išvykęs laimės ieškoti į Ameriką. Visi dėl to apgailestauja, dūsauja.
Kūčių vakarienės metu kalbama apie praeinančius ir būsimus metus, įvairius Kūčių nakties nuotykius. Visi elgiasi santūriai, lyg bažnyčioje būtų.
J. Mickevičius nurodo, kad seniau Platelių, Alsėdžių, Ylakių apylinkėse Kūčių stalą (vakarienę) iš 12 patiekalų ruošdavo tik dvaruose, klebonijose ir turtingų bajorų namuose. Šiaip kad ir būdami pasiturintys žmonės Kūčių vakare stalą patiekdavo tik tada, jei Kūčių dieną būdavo visai nevalgę. Tada, net ir būdami neturtingi, Kūčių vakare ant stalo stengdavosi padėti kelis patiekalus. Kūčių vakarienei būtinai turi būti ne mažiau kaip du valgiai.
Kas tie 12 seniau buvę populiarūs Kūčių vakarienės valgiai?
- Virti kviečiai, užpilti aguonų ar kanapių pienu, kuris prasaldinamas medumi (kai kur nurodoma, kad saldinama ir cukrumi, kad virti kviečių grūdai ir su medumi valgomi);
- Žirniai, pupos, užpiltos aguonų ar kanapių pienu;
- Pyragas;
- Spirgynė (sugrūsti kanapių grūdai, kai kur spirginę žemaičiai gamina ir iš sumaltų lengvai paskrudintų linų sėklų (sėmenų, juos pagardinę druska ir maltais karčiaisiais pipirais). Šis patiekalas valgomas su karštomis bulvėmis, išvirtomis su lupenomis;
- Cibulynė (virintas atšaldytas vanduo, kelios keptos ir sutrintos silkės galvos, kartieji pipirai, smulkiai supjaustyta svogūno galva ir druska). Cibulynė valgoma su karštomis bulvėmis, išvirtomis su lupenomis;
- Aliejuje kepta silkė arba kuri nors kita žuvis.
- Avižinis kisielius;
- Iš kvietinių miltų padaryti patiekalai: blynai (kleckai) su grybais viduje arba su uogomis;
- Šližikai (valgomi su aguonų arba kanapių pienu);
- Spanguolių arba avižų kisielius;
- Bičių medus;
- Barščiai arba troškinti kopūstai.
Kaip jau minėta, ant Kūčių stalo padėdavo dar ir alaus, o kartais ir vyno bei degtinės, bet šito gero daug nebūdavo. Dažnai svaigiųjų gėrimų Kūčių vakarienės metu visai nevartodavo (Užrašyta Plateliuose, Alsėdžiuose, Ylakiuose).
Pagrindiniam Kūčių patiekalui – kūčioms kviečius, žirnius, pupas iš vakaro atskirai pamerkdavo į šiltą vandenį, kad kitą dieną jas būtų galima greitai minkštai išvirti. Išvirtus kviečių grūdus, žirnius ir pupas sumaišydavo ir apipildavo aguonų arba kanapių pienu. Kas neturėdavo kviečių, žirnių ir pupų, tas stengdavosi jų iš kur nors gauti. Jei negaudavo, per Kūčias valgydavo virtus rugių grūdus, užpiltus aguonų ar kanapių pienu.
Viduklėje būdavo paprotys Kūčioms ruošti tokius valgius: šližikus, kanapių aliejų, kanapinius ir aguoninius pyragaičius, virtus kviečius, kuriuos valgydavo su aguonų pienu, aliejuje keptą silkę, pyragą, avižinį ir spanguolių kisielių.
Kai kuriose Žemaitijos vietose būdavo verdami Kalėdų pyragaičiai. Tam reikia kanapių sėklų. Jas sugrūsdavo, iš jų išspausdavo aliejų, o tada ant išspaustų kanapių užpylę atšaldyto virinto vandens, jas išmaišydavo. Kai kanapės nusėsdavo, baltai nusidažiusį vandenį nupildavo. Šį kanapių pieną sutraukindavo, padarydavo varškę, ją sumaišydavo su namuose ant girnų sumaltais kvietiniais miltais, papildomai dar įberdavo aguonų, tešlą išminkydavo, ir iš jos išvirdavo pyragaičius. Juos valgydavo mirkydami į spirginę.
Spirginę taip pagamindavo: Sugrūstas kanapes ar sėmenis (linų sėklas) truputį paspirgindavo, išvirdavo bulves su lupenomis, joms išvirus, lupenas nuimdavo, bulves sugrūsdavo, kanapes su aliejumi užvirindavo, į gautą masę įpildavo pakepintų smulkiai supjaustytų svogūnų ir sudėdavo sugrūstas bulves.
Kanapių aliejų žemaičiai naudodavo ir kepdami blynus.
Kūčioms ant naminių girnų sumaltas avižas žemaičiai raugindavo ir iš jų gamindavo rūgštų kiesielių. Tą kisielių užsigerdavo aguonų pienu.
Grikiai Žemaitijoje nebuvo plačiai paplitę, bet kas jų turėdavo, tai iš jų Kūčioms grikių kleckynę virdavo. Iš pradžių grikius naminėmis girnomis sumaldavo. Grikių miltus dubenyje sumaišydavo su vandeniu, pagal skonį įberdavo druskos ir, kai tešla jau būdavo košės tirštumo, į verdantį pasūdytą vandenį šaukštu sudėdavo tešlą. Išvirus jiems, sriubą supildavo į dubenį ir padėdavo ant stalo.
Ryte tą po staltiese buvusį šieną nunešdavo į tvartą ir jį padalindavo gyvuliams.
Parengė Danutė Mukienė
Bonifaco Vengalio nuotrauka