Vytenis Rimkus (1930–2020) – dailininkas, menotyrininkas, poetas, knygų autorius, mokslininkas, habilituotas mokslų daktaras (hum. m., 1997), profesorius emeritas, Lietuvos mokslo ir visuomenės veikėjas, Šiaulių miesto Garbės pilietis. Jo mokslinių tyrinėjimų pagrindinės sritys buvo lietuvių tautodailė (daugiausia liaudies skulptūra), mėgėjų dailė, šiuolaikinės tautodailės problemos, profesionalioji Lietuvos dailė, provincijos dailės reiškiniai, tremtinių ir politinių kalinių menas bei kita kultūrinė veikla.
V. Rimkus gimė 1930 m. sausio 17 d. Zatišių vienkiemyje prie Padubysio (Šiaulių r.). Jo tėvas buvo žinomas Šiaulių mokytojas ir visuomenės veikėjas Jaroslas Rimkus šeimoje.
Jis mokėsi Bagdoniškio ir Bazilionų pradžios mokyklose, vėliau – Šiaulių berniukų gimnazijoje. Dailės mokėsi pas G. Bagdonavičių. 1949 m. kartu su tėvais buvo ištremtas į Sibirą. 1951 m. jam už dalyvavimą pasipriešinime prieš sovietinį režimą – už tremtyje leistą rankraštinį laikraštį „Taiga“buvo nuteistas mirties bausme, tačiau ji pakeista 25 metus kalėti Rešiotų lageriuose. Du Vytenio dėdės buvo už nepaklusnumą sovietų valdžiai sušaudyti.
1958 m. Vytenis grįžo į Lietuvą. Iš pradžių dirbo šaltkalviu-dažytoju Šiaulių autobusų parke, neakivaizdiniu būdu studijavo Leningrado Iljos Repino dailės institute, kurį 1966 m. eksternu baigė su pagyrimu. 1960 m. pradėjo dalyvauti dailės parodose, pleneruose. Savo kūrybos
1974 m. apgynė dailėtyros mokslų daktaro, 1977 m. – dailėtyros habilituoto mokslų daktaro disertacijas. 1988 m. jam suteiktas profesoriaus laipsnis.
1966–2009 m. dėstė Šiaulių universitete (iki 1997 m. Šiaulių pedagoginis universitetas, dabar – VU Šiaulių akademija). Čia jam 1999 m. suteiktas profesoriaus vardas. Daugelį metų papildomai dar kaip kvietinis dėstytojas dirbo Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar Edukologijos universitetas), Vytauto Didžiojo universitete.
Nuo 1974 m. skaitė meno istorijos paskaitas Šiaulių universitete, vadovavo studentų ir magistrantų diplominiams darbams, buvo doktorantūros komitetų narys visuose Lietuvos universitetuose bei Vilniaus dailės akademijoje, Meno ir kultūros institute.
Liejo akvareles, tapė. Tarp jo žymiausių dailė kūrinių yra „Tėvų Apolonijos ir Jaroslavo Rimkų portretas“ (1953 m.), pastelės „Šiauliai. Miesto parke“ (1999 m.), piešiniai „Vesiola. Kiemas“ (1956 m.), „Justina Dargužaitė, politinė kalinė, tremtinė“ (1957). V. Rimkaus dailės kūrinių darbų yra saugoma daugelyje muziejų, privačių kolekcijų.
Savo kūrybos individualias dailės parodos surengė 1993, 1999 m. Šiauliuose.
Yra kuravęs nemažai kitų menininkų kūrybos parodų.
Jis paskelbė daugiau kaip 2 000 publikacijų periodiniuose leidiniuose, enciklopedijose, yra 20 knygų dailėtyros ir visuomenės gyvenimo klausimais autorius.
V. Rimkus padėjo atrinkti ir grąžinti į Lietuvą visuomenės veikėjų Kazimiero ir Stanislavos Venclauskių dokumentinį paveldą, jam paskatinus, šios šeimos rūmai buvo padovanoti Šiaulių Aušros muziejui.
Jis surinko gausią Šiaulių istorijos leidinių, periodinės spaudos, atvirukų kolekciją.
Aktyviai dalyvavo Dailininkų, Tautodailininkų, Mokslininkų sąjungų veikoje. Buvo Lietuvos kraštotyros draugijos mėnraščio „Gintaro gimtinė“ redkolegijos narys.
1993 m. tapo Lietuvos centro sąjungos nariu, nuo 2002 m. buvo Liberalų ir centro sąjungos narys.
1990–1995 m. buvo Šiaulių miesto tarybos deputatas, 1995–1997 m. ir 1997–2000 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys.
Šiaulių miesto kultūros, mokslo, švietimo visuomenei jis buvo žinomas kaip iškili asmenybė, daranti reikšmingą poveikį miesto ir visos Lietuvos dvasiniam ir kultūriniam gyvenimui.
Parengė spaudai daugiau kaip 40 knygų. Žymesnės iš jų: savo tremties ir lagerio metų poezijos rinkinį „Jaunystės meilė ir kova“ (1993 m.); „Joana Taujanskienė“ (1989 m.), „Ir nemirs akmuo… Juozas Liaudanskis“ (spaudai parengė kartu su kitais, 2005 m.);, „Antanas Visockis“ (2006 m.); „Epochų sandūros: mano takai takeliai“ (2007 m.); „Vytautas Ulevičius: medžio giesmė“(2008 m.); „Arvydas Každailis“ (2009 m.); „Elena Adomaitienė“, „Valerijonas Vytautas Jucys“, „Aldona Visockienė. Nuo liaudies meno iki profesionaliosios keramikos“, „Sibiro vaizdai ir žmonės“ (visos 2010 m.).
V. Rimkus 1997 m. yra apdovanotas Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija už tautodailės populiarinimą, 1995 m. – Stasio Šalkauskio, 2003 m. – Jono Basanavičiaus, 2005 m. – Kultūros ministerijos premija. 2000 m. rugsėjo 14 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.82 jam suteiktas Garbės piliečio vardas. 1999 m. jis apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
V. Rimkaus žmona – Česlava Regina, vaikai: Rasa, Kęstutis ir Janina.
Vytenis Rimkus mirė 2020 m. lapkričio 12 d. Šiauliuose, palaidotas Bazilionuose (Šiaulių r.).
Naudota literatūra:
- „Vytenis Rimkus“, Kuršėnų enciklopedija, Vilnius, 2005, p. 217–218.
- „Vytenis Rimkus“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/vytenis-rimkus/ (žr. 2022-11-06).
- „Vytenis Rimkus“, Vikipedija. Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Vytenis_Rimkus (žr. 2022-11-05).
Parengė Danguolė Želvytė
Tekstas paskelbtas 2022 m. įgyvendinat Spaudos, radijo ir televizijos remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“
