Tėi, katrėi iduomaujės Žemaitėjės istuorėjė, paskaitė šēs laikās Lietuvuos istuorėku parašīta Lietuvuos istuorėjė, skėrta mokīkluoms, nasunkē matīs keista laisvuo valstībie švėitėma tėndėncėjė – če nie vėitas gīvā istuorėnē Euruopas žemē ŽEMAITĖJĒ…
Sonerėmuom sožėnuojė, ka Lietuvuo leidamūs rusu kalbuos vaduoveliūs pateikta „inpormacėjė“ mūsa vākams plaun smegėnis – kėš i anū galvas Putlerė „Novarosėjės“ klėidesius… Sojoduom… Rusu kalbuos vaduovelius pataisīsem…
Bet, ar pajodiesem diel Lietuvuos istuorėjės vaduovieliu, ar sogronžinsem i anus garbinga ISTUORĖNĖS ŽEMĖS ŽEMAITĖJĖS istuorėjė? Ar toriesem dronsuos atsėprašitė? Atsėprašītė ož giedinga užmaršti žemės, ont katruos žmuoniū aukū (200 metu vīka Žemaitėjės kars so križeivēs– 1236–1422), darba ėr pasiaukuojėma stuov Lietuvuos valstībėngoms, formavuos anuos identitets.
Naabejuoju, ka givendamė Euruopas Sājunguo, kor īr gerbama ėr sauguoma kultūrėnė ivairuovė, par 30 metu givendamė laisvuo valstībie, kor Konstitucėjė garantoun laisva tautuos valė, pilietiu laisvės ėr teisės, būdamė NATO sodietie, torem vėsas galėmībės kortė ateiti, brongindami ėr sauguodami sava šaknis, nasėdairīdamė ėr nieka nabėjuodamė.
Torem vėsas galėmībės … Bet…
Lietuvuos istuorėjės vaduoveliūs vės dar matuom smarkē pritėmpta, unitarėnē valstībės puolitikā tarnaujėntė, paturbinta „Lietuvuos istuorėjė“, katruo ni so žvakė nagal rastė garbingas 800 m. (!) ISTUORĖNĖS EURUOPAS ŽEMĖS ŽEMAITĖJĖS istuorėjės, unikaliuos dualistinės (istuorėnė Žemaitėjė, istuorėnė Lietuva) mūsa valstībės prigimtėis, pamatėniu valstībėngoma diemėnū na tik valsībės kūrėmuos, bet ėr vielesnēs valstībės laikuotarpēs…. Ožtėksi tik išbarstītus Žemaitėjės istuorėjės tropėnius ėr apgailietėnas istuorėnės interpretacėjės (Saulės mūši laimiejė lietovē???, katrū ni vėina tėn nabova, arba baltā, katrėi atejė karto so krīžeivēs…???), katruos demonstrou tėkslėnė istuorėnės Žemaitėjės „užmaršti“, anuos esmėnė indielė šiuos dėinuos valstiībē trīnėma, na sava pasėsavėnėma ar kėtėms padalėnėma…
Dėltuo nabūs par rėibē pasakīta: dabar istuorėku „kepama“ unitariuos Lietuvuos istuorėjė, skėrta mokīkluoms, torinti vākus mokītė pagarbuos sava ištakuoms, sava žemē, istuorjėjē, kalbā, ogdītė meilė sava kraštou diel svarbiuos Lietuvuos istuorėjės dalėis – Žemaitėjės istuorėjės ignoravėma – īr natinkama ėr tor būtė esmėnē papėldīta istuorėnės Žemaitėjės naratīvo. Narēk daug išmanīma, ka soprastomem, ka savasti gerbous žemaitis, katros iduomaujės Žemaitėjės istuorėjė, ar istuorėjė gerbous muokītuos Lietuvuos istuorėjės ba Žemaitėjės nagal prijimtė kap sava.
Dar daugiau. Žemaitėjės istuorėjės tėkslėnis ignuoravėms mokīklas vaduoveliūs demonstroun apgailietėna fakta, ka mūsa valstībės švėitėma ėr kultūras formoutuojē, mūsa valstībės puolitikā tabklaidiuo XX omžiaus pradiuos paranuojėškūs kaimīnu baimės ūkūs, ka vėsā nasovuok šėndėinuos euruopėnės kultūrėnės erdvies aktualėju, naėšsėvadou ėš Smetuonas, Voldemara, katrėi „vėinuos Lietuvuos dėdĪbė ėr gīvasti“ matė tik ištrīnos Žemaitėjė, kliedesiū. Gieda, ka naeuropietėška, proautoritarėnė dabartėis Lietuvuos kultūras puolitika (gīvuos istuorėnės žemės tėkslėnis naikėnėms) tabie gīvs mūsa istuorėku, kultūras žmoniū ėr dėdėlies dalėis puolitiku galvuos… Gieda ėr liūdna.
Nieks nagal paneigtė fakta, ka meilė Tievīnē prasėded nu pagarbuos vėitā, koriuo augā. Dėltuo, je gėmē Žemaitėjuo, būdams Lietuvuos pilietis, pėrmiausē esi žemaitis. Šėndėin kultūras mažaraštē, tonkē ėš aukšta žemaitėms, katrėi bene labiausē saug savasti, puorėn, ka švėisi Lietuvuos ateitės – tėn, kor ištrėnama tapatībė, tėn, kor vėskas sokas api ekonuomėka, api piningus ar gerbūvi… Gėrdo: „Nakorkem tautėniu getu…“, nes atsėlėksem, nes nabūsēm šiuolaikėškė, nes ėš mūsa jouksės vėsos pasaulis… Kāp taiklē api tuokius postmodernistėnės vėsuomenės klīstkelius ėr naatsakinga tautuos jodiejėma ė batapatībėnė erdvė īr pasakės pasaulie žėnuoms māstītuos, semiuotėkas tievs Greims Algėrds Julijus (parfrazoujo žemaitėškā): „jē dėdėlės tautas gal lēstė sau ekspėrėmėntoutė – mažuoms tautuoms tapatībės praradėms – savėžodībė.“ Narēk daug nuovuokas, ka soprastomi – mes, pasauliou tapė baveidē, nieka nabdousem, nes ba savastėis tapsem mažo, pėlko, nareikšmingo ekonuomėnio vėineto ėr paprastiausē ėšnīksēm. Tik būdamė kėtokėi – ėšsauguojė savasti, mes, naveizont mūsa mažoma, pasauliou išlėksem iduomė, galiesem tou savėtomo dalintėis, būtė atvėrė. Mūsa kaimīnā lėnkā, latvē tou naabejuo…
Tad senē laiks bėngtė ton paranuojėška kinkadrebi prīš gīva istuorėnė Euruopas žemė Žemaitėjė. Raskem anā garbinga vėita mūsa valstībie, anuos istuorėjuo, mokīklu muokīma pruogramuos…. Jug tou, kou dėdioujės Žemaitėjė, gal dėdioutėis ėr Lietova.
Tēsdams Žemaitėjės istuorėjės populerėnėma šėndėin kvėito stabtelietė pri Žemaitėjės suostėnie Telšiūs menininku sokortuos Dėdiuosės Žemaitiu sėinas vėinuos menėnės pluokštės – „Valduovu privėlegėjės Žemaitėjē“. Če rēk sostuotė, nes valduovu privėlegėju Žemaitėjē fakta muokīkluos skėrtuo „Lietuvuos istuorėjuo“, kap ėr daug kėtū svarbiū Žemaitėjės istuorėjės faktu, tēp pat naraseem. Ožmėrša… Mieginso primintė.
2010 m. Lietuvuos istuorėjės instituts išlēda Antanavīčiaus Dariaus ėr Saviščeva Eugėnijaus parėngta kninga „ŽEMAITIJOS ŽEMĖS PRIVILEGIJOS XV–XVII a. […]“ (išspausdints rėbuoto tėražo). Ona dedėkouta dėdem Žemaitėjės vīrou Sėmuonou Daukontou (1793–1864), XIX omžiaus vėdorie parėngosem Žemaitėjės žemės privėlegėju rinkini, bet diel napalonkiū aplėnkībiu (Žemaitėjės istuorėjuo tėik daug tū „napalonkiū“!) nagaliejosem anuo ėšlēstė. Pamėnavuotas kningas autuorē daugiau kap po 150 metu S. Daukonta surinkuos medžeguos pagrindo pėrma karta tēp platē ėr ėšsamē nagrėnie Valduovu privėlegėju Žemaitėjē pruoblematika. Anū nuomuonė, regėjuonėnės privėlegėjės Žemaitėjē atsėrada koramuos Lietuvuos valstībės ėr karinga, savistuovė, laisvė brongėnontė Žemaitėjės regėjuona sodietingu tarposavė santīkiu pasekuo ėr sėik dā Midauga laikus… Laikus, ka Mindauga Lietuva ginklo nuoriejė pavergtė anam napriklausontė Žemaitėjė. Žemaitē, kāp paruodė tuolesnė istuorėjės eiga, ipatingā po 1255 m. sokortuos ŽEMAITIU ŽEMIU KONFEDERACĖJĖS, sodariosės galėmībė žemaitems sojungtė vėsuos Žemaitėjės gėntiū pajiegas, gebiejė tvėrtā atsėspėrtė na tik Mindaugou, bet ėr atlaikītė krīžininku ordėnu galībē do šimtus metu trokosemė (dešimtės kartū!) Žemaitėjės ėr krīžeiviu karė. Tuo ipatinga Euruopas istuorėnė fakta Lietuvuos istuorėjės vaduoveliūs tēp pat narasem, nuors būtėnt Žemaitėjė iš esmies vėina dėdėliū Žemaitėjės žmuoniū aukū ėr krašta geruovės sāskaita nešė svarbiausė (vakarū) našta, formoujėntīs Lietuvuos valstībē. Siaubinga tuo kara kaina Žemaitėjē (rīškos krīžeiviu ordėnu veiksnīs) pastumiejė abėdvė posės ėiškuotė politinė kompruomisa ėr galiausē 1422 m., po Melna taikuos, Žemaitėjė pėrma karta tapa integrali Lėnkėjės karalīstės Lietuvuos Dėdiuosės Konėgaikštīstės (LDK) sodietėnė dalim so rīškė autonuomėjė (istuorėnė Euruopas žemė), itvėrtinta Valduovu privėlegėjuom.
S. Daukonts pėrmāsis pradiejė sistemintė istuorėnė medžega api privėlegėjės Žemaitėjē. Ons diel tuo, ka bova ėšbarstītė ėr rėbuotė istuorėnē šaltėnē, apgailestava, ka anam tēp ėr napavīka sorastė onkstīvūju ketoriū Lietuvuos valduovu – Vītauta, Švitrėgailas, Žigīmanta Kēstotātė ėr Kazimiera Juogailātė – žemaitems doutū privėlegėju. Bet, praējos geram šimtou metu, bova atrastė net do Kazimiera Jogailātė privėlegėju Žemaitėjē nuorašā. Autuorē pastebiejė svarbė privilegėjės ipatībė – iki Kazimiera Jogalātė privilegėjės Žemaitėjės žemē juoki kėta regėuonėnė privėlegėjė LDK nabova soteikta. Tad mumis, kad ėr par nuorašus pasėikės Kazimiera Juogailātė 1441 m. privėlegėjės teksts, palīgėnos anon su vielesniu valduovu patvėrtintuom privėlegėjuom, īr pėrma Žemaitėjē (na tik Žemaitėjės bajuorams) platiuos autonuomėjės istuorėnės žemės privėlegėjė. Rēk pažīmietė, ka svarbiausė privėlegėjė istuorėnem regiuonou Žemaitėjē atsėrada po LDK ėr Žemaitėjės kariuomėniu sosėriemėma pri istuorėnės Žemaitėjės rėbuos – Neviežė, kor Žemaitėjės kariuomenė na tik tvėrtā laimiejė, bet ėr paruodė, ka naapsėlēs ėr gins sava prigėmtėnės laisvuos žemės teisės, kuovuos so vėsās, katrėi i anas kiesinsės. Vielesnė valduovā pagal aplinkībės Kazimiera Jogailātė privėlegėjės Žemaitėjē teksta liuob kėik pakeistė ėr papildītė. Pavīzdiou, teisė laisvā nauduotėis Žemaitėjės opiu, ežerū ar mėškū giėrībiem vėinū valduovu bova atėmama, kad anėi galietom muokestēs papėldītė vės kiaura valstībės ėžda, kėtū gronžėnama, kad isėteiktė žemaitems. Privėlegėjuo patvėrtintu pagrindėniu Žemaitėjės teisiu valduovā nakeitė. Pamėnavuoso tik kelis svarbiausius valduovu privėlegėju Žemaitėjē punktus:
– „Nieks anims (žemaitems) nator prikėštė, kad anėi kada nuors bova nogalietė, pajungtė ar priverstė mums (valduovou) paklostė kardo ar jiego, ėr kad geroujo pri mūsa prisėjungė […]“;
– „Laikīdamies senuovėnė papruotė, mūsa, valduova, pasiuntėniū i Žemaitėjės žemė, ož Neviežė nasiūsēm […]“;
– „Tēp pat naskėrsem anėms (žemaitems) juokiū vaivadu ar tėjūnu, išskīrus tus, katrus anėi patis išsėrinks […]“;
– „Seniūno žemaitems skėrsem tou, katrou anėi patis nuories, bet so mūsa pritarėmo […]“;
– „Kad anėi nabūs dėdiuojė etmuona atskėrtė ėr sava seniūna vaduovaujamė vėsė karto rinksės po Žemaitėjės vieliavo […]“;
– „Jokiū naujuoviu Žemaitėjuo naivedėnieso ėr nanustatėnieso […];
Kāp matuom, net tėi kelė ėš valduovu privėlegėju Žemaitėjē pajiimtė punktā dėdėlē aiškē paruoda, ka Žemaitėjė na tik LDK, bet ėr Karalīstie toriejė ipatinga statusa, platės autonuomėnės teisės, ka iki pat III Žečpospuolitas (Abėjū Tautū Respublikas) padalėnėma ėšlėka kap sava varda ėr vėita torėnti istuorėnė Euruopas žemė. Gal dėltuo Žemaitėjuo kap ni vėinuo kėtuo LDK istuorėnie žemie iki dabā ėšlėka stėpri, par šimtus metu išogdīta pagarba istuorėnės LDK žemės tradicėjē, stėpri istuorėnės žemės savėvuoka ėr pagarba istuorėjē, Gal dėltuo žemaitems īr nasoprontams jauna lietovėška naciuonalizma nosėsokėms nu LDK tradicėju, kaimietėškas kultūras idealizavėms ėr soteikėms anā absoliutėnė nakvestionoujema „lietovėškoma“ teisės. Žemaitems īr nasoprontams nu 1918 m. puolitėku tabvīkduoms krīptings ėr tėkslėnis Žemaitėjės tapatībės naikėnėms, „pudroujems“ skombio šūkio – „Vardan Lietuvos“. Nasoprontams īr nuors, ka Žemaitėjė, tėik atėdavosi Lietuvā, dar tor atsėsakītė ėr sava savastėis, tor išnīktė ėr taptė bateisio, nīkstontio etnograpėnio regejuono…
Pruofesuorios Bėržėška Mī-kuols, gerā matīdams „ėšpruosītas“ vėinuodas (ba Žemaitėjės) Lietuvuos griesmės, soprasdams Tautuos šaknū praradėma pavuojo, oponoudams Smetuonā ėr Voldemarou, pateikdams Euruopas pavīzdio sakė: „kāp Bavarėjės bavarėškoms natrokda augtė ėr klestietė Vokietėjē, tēp Žemaitėjės žemaitėškoms nagal trokdītė ėr natrokda Lietuvā […]“. Nagėrdiejė puolitėkā tumet, nagėrd ėr dabā.
Kinkadrebis priš Žemaitėjė, poikiū Euruopas istuorėniu regėjuonu plietruos pavizdiū namatīms, istatīmās itvėrtėnams kultūrėnis, ekonuomėnis ėr puolitėnis trumparegėškoms (administracėnė reforma, atsėsakont regėjuonėnės puolitėkas, navīks etnokultūrėnio princėpo) ėr tuotalos nanuors ėš Vėlniaus ronku palēstė bėnt dalėis Euruopas Sājungas liešū – liūdna Lietuvuos puolitėkas tėkruovė.
Pripažinkem, ka šėndėina vės dar esam tik trumpū distancėju biegėkā, ka namastuom tuolėmuom, ėlgalaikiem valstībės augėma, anuos stabėloma itvėrtėnėma, vėsuomenės atsparoma stėprėnėma, tapatībės ėšsauguojėma kateguorėjuom. Prėpažėnė tou, galiesem keistėis. Nieks ton darītė mums šėndėin natrokda. Vėskon, kuo tam rēk, torem patīs. Torem ėr gera pavīzdi – kaimīnė Lėnkėjė. Jē lėnkā gal – galem ėr mes. Pripažindamė, ka dabā regėjuonās vadėnamas bovosės apskritis īr Euruopas regėuonėnės puolitėkas paruodėjė, gronžinkem i mokīklu vaduovelius tėkroujė Lietuvuos istuorėjė so istuorėnė Euruopas žemė Žemaitėjė, įteisėnkem Žemaitėjė kap vienineli ėšlėkosi, gīva Lietuvuos istuorėni-etnuograpėni regėjuona, lēskem anam, kap ka dara kėtas Euruopas valstībės, dalīvautė Euruopas regėjuonėnie puolitėkuo ėr gautė poikius ekonuomėnius ėr kultūrėnius divėdėndus vėsā Lietuvā.
Portėgrapėjuo – Olausa Magnusa žemielapė Carta marina, 1539 m. fragmėnts