Ši unikalios, sudėtingos architektūros, viena gražiausių ir daug dekoro elementų turinti neseniai restauruota vila yra prie J. Basanavičiaus gatvės ir Birutės alėjos sankryžos (adresas J. Basanavičiaus g. 33 / Birutės al. 32). Ji pastatyta XIX ir XX a. sankirtoje (spėjama, kad apie 1897–1910 m.) pagal grafų Tiškevičių užsakymą. Vila iš pradžių priklausė grafo Juozapo Tiškevičiaus žmonai Sofijai Tiškevičienei. Ją grafienė nuomodavo.
Šio šveicariško stiliaus pastato kompozicija asimetriška, visi jo fasadai skirtingi. Pagal pirminį sumanymą pastatas buvo pritaikytas kurorto svečių apgyvendinimui.
Rašydama apie šią vilą Malgožata Omilanovska pažymi, kad nerado jokio jos prototipo. „Ji buvo dviejų aukštų su gyvenamąja palėpe, kvadratui artimo plano, įvairiaformio tūrio su plokščiu rizalitu ir kampe įleista vienaukšte veranda iš pietų pusės, priebučiu ir veranda iš rytų ir erkeriu bei balkonu iš šiaurės. Fasadai buvo pagražinti rustuotais kampais ir dekoratyvinėmis lentelėmis, prikaltomis prie apdailinių lentų antrame aukšte, imituojančiomis karkasinę konstrukciją. Aukštas stogas buvo pagražintas daugybe stoglangių, dengtų smailais bokšto pavidalo stogeliais. Vila nėra labai gražių proporcijų, ji žemoka ir griozdiška, tad joje galima įžvelgti galutinį vietos statybininkų pastangų rezultatą, nors daugelio elementų panašumas į amerikietišką „Stick style“ ir vėlyvosios gotikos fleronus, būdingus Prūsijos meistrų architektūrai, verčia manyti, kad buvo pasinaudota vienu iš Volgasto firmos kataloge buvusių pavyzdžių.“[i]
Neseniai rekonstravus pastatą, jis itin traukia akį. Dabar jo planas taip pat asimetriškas, atskirų pastato dalių fasadai skirtingų dydžių, spalvingai nudažyti, Kaip ir anksčiau, vila yra dviejų aukštų, turi palėpę, mansardą, dvišlaitį prieangį. Dekoratyvumo suteikia apkalai, įmantrių konstrukcijų stogai, ant jų į viršų kylantys bokšteliai. Pirmojo aukšto mediniai apvadai dantyti. Rekonstrukcijos metu pirmajame aukšte buvo įrengtos patalpos 52 vietų kavinei-restoranui, o antrajame – viešbučio kambariai. Trys iš jų apstatyti aristokratiškais istoriniais baldais ir pavadinti Tiškevičių šeimos gyvenimą liudijančiais pavadinimais: vienas jų – grafo Tiškevičiaus vardu vadinamas, kitas – Jūros akimi, o trečias turi Meilužės pavadinimą, nes, pasak legendos, šiame kambaryje gyvendavo grafo meilužė.
1992 m. gegužės 28 d. šis pastatas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas 1289). Valstybės saugomos šios kalvotoje vietoje stovinčio, pušimis apželdinto, gyvenamosios ir rekreacinės paskirties pastato vertingosios architektūrinės savybės. Tai kurortams būdingo šveicariško stiliaus fasadų sprendimas. Sudėtinis namo tūris ir tokia pati stogo forma. Dviejų aukštų „L“ raidės formos pastato su mansarda pagrindinėje dalyje planas ir vieno aukšto dalis, esanti pietrytinėje pusėje. Saugotinas ir medinėmis lentelėmis (malksnomis) dengiamas stogas, tūrinis stoglangis – su dvišlaičio stogelio frontone iškylančiu piramidiniu bokšteliu. Šiauriniame fasade – architektūriniu požiūriu išskirtinas erkeris su šešiakampiu piramidiniu bokšteliu. Kultūros paveldo specialistai kaip vertingus, saugotinus akcentuoja ir šio pastato stačiakampes langų ir durų angas sienose, trisienį erkerį su bokšteliu šiauriniame antrojo aukšto fasade, mezoniną su trišlaičiu frontonu rytiniame, tariamą rizalitą – pietiniame, dvišlaitį stogelį virš atviro prieangio – pietiniame. Saugomos ir tokios šio pastato savybės kaip mediniai fasadai šiaurės, rytų ir vakarų pusėje, profiliuoti mediniai tarpaukštiniai karnizai, dantyti pirmojo aukšto mediniai kampų apvadai, horizontalia kryptimi medinėmis profiliuotomis lentomis apkalti fasadai su fachverko imitacijos puošyba antrame aukšte. Architektūriniu požiūriu vertingas ir pastato pamatas, raudonų plytų mūro su rievėtomis siūlėmis cokolis, medinių tašytų rąstų sienos, medinės perdangos, stogo konstrukcijos, profiliuoti medinių gegnių ir sijų galai.
Danutė Mukienė
Nuotraukoje – vila „Jūros akis“ apie 1910 metus. Iliustracija (atviruko fragmentas) iš Molgožatos Omilanovskos knygos „Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais“ (Vilnius, 2014, p 165).
Tekstas paskelbtas 2022-01-17
___________________________
[i] Mołgorzata Omilnowska, Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais“ , Vilnius, 2014, p . 165–166.
__________________________
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“
