Vila „Anapilis“

Retas kuris, prieš rengdamasis pirmą kartą aplankyti Palangos kurorto muziejų, žino, kad jis veikia buvusios Palangos grafienės Sofijos Horvataitės-Tiškevičienės (1837–1919), lenk. Zofia z Horwattów Tyszkiewicz) viloje, kuri anksčiau Sofijos vila ir vadinta. Apie 1940-uosius metus, kai pastatą nacionalizavo, šiai vilai prigijo „Anapilio“ pavadinimas. Daug kam jis asocijuojasi su anapusiniu pasauliu, tačiau, tikėtina, kad taip vila pavadinta dėl to, jog ji panaši į pilaitę. Tyrinėtojai linkę manyti, kad tai yra dviejų žodžių – „ana pilis“ – trumpinys. Senieji palangiškiai jau ir Tiškevičių laikais dažnai šią vilą pilaite, o kartais dėl jos neįprastos formos bokštelio – ir Anapiliu.

Ji stovi pietvakarinėje istorinėje kurorto dalyje, Rąžės upelio kairiajame krante, kiek tolėliau nuo J. Basanavičius gatvės. Namo adresas – Basanavičiaus g. 39/ Birutes g. 34a. Tai vienas iš seniausių, įdomiausių ir plačiausiai žinomų kurorto architektūros statinių Lietuvos pajūryje.

Yra pagrindo teigti, kad ši viena iš grafų Tiškevičių šeimos vilų buvo pastatyta XIX a. pabaigoje. Palangos kurorto muziejaus interneto svetainėje kelbiama[1], kad tai galėjo būti apie 1898-uosius metus, nes šio pastato vaizdas kartu su kitais 25 Palangos vaizdais išspausdintas 1898 m. Paryžiuje prancūzų kalba išleistame pirmajame Palangos litografiniame albumėlyje – „Palangos jūros maudyklės“ (pranc. „Polonga Bains de mer“, albumėlio dydis 12 x 16,5 cm., autorė – pirmoji Lietuvos moteris fotografė Paulina Mongirdaitė (1865–1924), ant leidinuko pasirašiusi M. Pauline). Knygos „Paulina Mongirdaitė. Ignas Stropus“[2] autorė Jolanta Klietkutė nurodo, kad ant šio albumėlio išleidimo data nenurodyta. Jos nuomone, jis išspaudintas P. Mongirdaitės fotografinės veiklos pradžioje ir tai galėjo būti apie 1892-uosus metus, o piešiniai jam „turėjo būti ruošiami iki 1888 m., kol kursavo garlaivis „Feniksas“, nes viename vaizde šis garlaivis matomas. Šiame neįprastos formos albumėlyje (jį kartu su viršeliais sudaro 7 susegti ąžuolo formos lapai, kuriuos išskleidus pasidaro vėduoklė) ant 5 vidinių lapų yra išdėstyti 25 spalvoti Palangos vaizdai, sujungti augaliniais gėlių ornamentais. J. Klietkutė pažymi, kad tai ne fotografijos, o spalvota grafika. Ir kad tikėtina, jog „Paulina fotografavo Palangą, po to iš nuotraukų piešė vaizdus (XIX a. tokiu būdu buvo iliustruojama Europos spauda), nes vėliau Paulina išleido kelis būtent šių fotografijų atvirukus“[3]. Taigi, knygos autorė linkusi manyti, kad Palangos grafo Juozapo Tiškevičiaus (1830–1891) žmonai S. Horvataitei-Tiškevičienei iš pradžių priklausiusi vila Palangoje jau galėjo stovėti 1888 metais. Iš pradžių grafienė Sofija ja naudojosi kaip vasaros rezidencija. 1919 m. lapkričio mėnesį jai mirus, „Anapilio“ vila paveldėjimo teise atiteko jos dukrai Marijai Tiškevičiūtei (1871–1943). „Anapilis“, kaip ir vilos „Romeo“, „Džiuljeta“ bei „Baltoji“, grafaitei Marijai priklausė ir po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje vykdytos Žemės reformos, kurios metu didelė dalis Palangos grafų Tiškevičių turto buvo nacionalizuota.

XX a. 3 dešimtmetyje „Anapilis“, kaip ir dalis kito grafų Tiškevičių turto, buvo parduota. Šią vilą įsigijo Lietuvos ūkio bankas, kurio pagrindiniai akcininkai buvo tuo metu labai turtingi, visuomenėje didelę įtaką turėję, Palangą mėgę ir čia daug laiko praleisdavę broliai Vailokaičiai – visuomenės ir politikos veikėjas, Lietuvos nepriklausomubės akto signataras Jonas Vailokaitis (1886–1944) ir kunigas, verslininkas, bankininkas Juozas Vailokaitis (1880–1955).

Vila keletą kartų yra rekonstruota. XX a. 3 deš. vykdant darbus prie jos šiaurinės dalies buvo pristatytas antrasis aukštas, o šiaurės vakariniame kampe buvusi pusapskritė veranda pratęsta, taip pirmajame aukšte suformuojant didelę salę.

Iš išlikusių prisiminimų žinoma, kad tarpukario metais „Anapilyje“ ne kartą yra vasarojęs tuometinis Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis (1885–1969) su savo žmona. Čia mielai lankydavosi ir daugelis kitų Palangoje poilsiavusių ano meto Lietuvoje žinomų kultūros, meno, politikos ir mokslo žmonių, tarp jų ir poetas Jonas Mačiulis-Maironis (1862–1932), aktorius, režisierius ir pedagogas Konstantinas Glinskis (1886–1938), dainininkas Kipras Petrauskas (1885–1968).

Rašytojas ir kunigas Mykolas Vaitkus (1883–1973) savo knygoje „Nepriklausomybės saulėj 1918–1940“[4] įtaigiai pasakoja, apie šios vilos šiokiadienius čia šeimininkaujant broliams Vailokaičiams. Leidinio 44–45 puslapiuose M. Vaitkus rašo savo paties ir Palangoje 1924 m. poilsiavusio poeto Maironio apsilankymą „Anapilio“ viloje:

Štai ir ta pagarbintoji Vailokaičių vila, Anapilis, kadais buvusi ar ne kretingiškės Marijos Tyškevičiūtės, viena iš įmantriausių­jų Palangos vilų, medinis barokinis pastatas su bokštais bokšteliais, didžiuliam pušų alkely. Aukšti langai atdari, ir pro juos, kaip iš avilio, girdėti balsų mišinys.

Įėjova. Didžiulė patalpa pilna vasarotojų, vyrų bei moterų, stovinčių bei sėdinčių, su stik­lais rankose, iškaitusiais veidais, šalia staliu­kų, kur apkrauti savų bei svetimų vaisių, įvai­rių formų bei spalvų butelių bei ropinių. Ir vi­sa tai skendi melsvose dūmų bangose ir gy­vam klegesy. Viena kita grupė sustojusi prie staliukų, kur įnirtusios poros lošia šachmatus arba šaškes.

Kai tik linksmoji kompanija pastebėjo masyvų Maironio stotą, tuoj kakafoniškai su­kliko visais gamtos tonais: „Maironis! Mairo­nis! Valio! Valio!“ ir puolė sveikintis. Kaip jam ir rankos nenutraukė! O jis tik plačiai šypso, primerkęs gudriai akutes, ir tėviškai spaudo atkištas sau suprakaitavusias plašta­kas: čia kvadratiškas plačiai bešypsąs Leonas Bistras; čia moteriaveidis, nustebusiai žiūrįs, naiviai šypsąs dr. Kazys Jokantas; ten lieme­ningas, ironiškas, trumparegiškai pro auksi­nius akinius bemirkčiojąs kun. Antanas Šmulkštys; čia stambus, mėnulio veidu, riebiai bevypsąs, ką tik baigęs ne visai liesą anekdotą ir tuoj pradėsiąs kitą Vytautas Bičiūnas; ten po palme, kampely, šalia stalelio, kur tyliai laukia galo bananai, apelsinai, vynuogės, kuk­liai slypi Putinas, truputį kenčiančiu šypsniu europiečio veide, ir nemaža kitų fizionomijų bei sijonėlių. Pagaliau, triukšmo priviliotas, pro kurias ten duris smulkiais žingsniais katiškai įžengia juodai trumpai apsivilkęs šeimi­ninkas kun. Juozas Vailokaitis, gudriai prisi­merkęs, plonai bešypsodamas visu savo derliu išmintingu diplomato veidu, maloniai ištiesęs rankas į Maironį ir, elegantiškai paėmęs už rankos, iškilmingai veda dainių. Prie kavos su likieriais sėdi gražios ponios, kaip saulutės, jog net akys raibsta, ir žmogus gerai nebeatskiri, ar tai Jonienė Vailokaitienė, ar Augustinienė Janulaitienė, ar Antanienė Endziulaitienė, ar Petrienė Kubertavičienė. Aš, paspaudęs sau tiesiamąsias rankas, priėjau prie staliuko, kur nebeatmenu, kas belošiąs šachmatų partiją, iš kur galėsiu viena akim sekti savo Maironį. O ten šalia bestovįs amžinas jaunbernis, geradūšis, blizgaakis, kukliai besišypsąs Petras Rad­zevičius ir vyras iš stuomens bei iš liemens Ka­zys Ambrozaitis, Blindos fizionomija, abu krikščionių demokratų kareivos. Girdžiu – už­simezgė ir išsiskleidė lietuviškas saloninis pa­šnekesys, kuriame pro spirito garus retkarčiais blyksteli esprit’o kvapsnis – beveik išimtinai iš Juozo Vailokaičio lūpų“.

1940 m. spalio 31 d. sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui išleidus įsaką „Dėl stambiųjų namų nuosavybės miestuose ir pramonės vietovėse nacionalizavimo“, Palangoje buvusius rūmus, vilas, pensionus, didesnius namus nacionalizavo, Tarp jų ir „Anapilį“. Tada jį pritaikė gyventi šeimoms.

Po Antrojo pasaulinio karo viloje veikė „Jūratės“ sanatorijos klubas – čia poilsiautojams buvo organizuojami koncertai, šokiai, teminės kultūros popietės, vykdavo kiti renginiai.

Apie 1950-uosius metus vykstant pastato rekonstrukcijos darbams, buvo įrengti pastato gaisriniai įėjimai, karkasinė dengta salė, kai kurios medinės cokolio perdangos pakeistos gelžbetoninėmis, o ties antruoju aukštu bokštą supusios galerijos pakeistos balkonais, viduje sienos apkaltos drožlių plokštėmis. Buvo pakeistas ir pastato išplanavimas, įrengtos vonios, tualetai, antrajame aukšte ir mansardoje atsirado daugiau gyvenamųjų patalpų.

 Palyginus vilos pirmykštį vaizdą su dabartiniu, matome, kad ant bokšto kupolo nebėra namelio formos žibinto.

Tiksliai pasakyti, kokiais metais vieni ar kiti pakeitimai viloje padaryti, nėra galimybių, nes nėra rasta pastato rekonstrukcijų dokumentų. Yra išlikusi tik 1950 m. namų valdos techninės apskaitos byla (dabar ji saugoma Palangos kurorto muziejuje). Senesnio dokumento, kuriame būtų šio pastato brėžinių, nežinoma.

Vilos paskirtis pasikeitė ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Naikinant „Jūratės“ sanatoriją, šį pastatą, kaip ir keletą kitų, kuriuose anksčiau veikė ši sanatorija, buvo nutarta perduoti Palangos miesto savivaldybei. Kol buvo rengiami reikalingi dokumentai, pastatas kurį laiką oficialaus šeimininko neturėjo, tačiau miesto reikmėms jis buvo naudojamas. Čia pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais vykdavo ir miesto Tarybos sesijos. 1994 m. teisė naudotis šiuo pastatu buvo suteikta Palangos kultūros centrui. Čia repetuodavo miesto meno saviveiklos kolektyvai, dirbdavo kultūrinių renginių organizatoriai.[5] Vadovaujantis 1995 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ 1996 m. rugpjūčio 30 d. šis pastatas oficialiai buvo perduotas kurorto savivaldybės nuosavybei. Čia toliau veikė Palangos kultūros centras, kuris tuo metu naudojosi ir kai kuriomis geriau išsilaikiusiomis Kurhauzo patalpomis.

Vėliau daugiau negu dešimt metų šį pastatą garsino Romo Kisielio įkurtas Anapilio muzikinis klubas.

Pirmuosius muzikinius vakarus Palangoje R. Kisielis pradėjo organizuoti 1993 metais. Į juos koncertuoti atvykdavo populiarios muzikos grupės ir atlikėjai. Pirmasis toks koncertas įvyko 1993 m. gruodžio 30 dieną. Jo metu skambėjo grupės „Blues Makers“ atliekami kūriniai. Tuo laikotarpiu savo veiklą pradėjo plėtoti R. Kisieliaus įkurta įmonė „Anapilis“ (labiausiai žinoma kaip „Anapilio“ muzikos klubas). 1995 m. Palangos miesto savivaldybė šiai įmonei išnuomojo „Anapilio“ patalpas. Šis akustinės muzikos klubas „Anapilyje“ veikė daugiau negu dešimtmetį. Tuo laikotarpiu čia buvo mėginama atkurti Mykolo Vaitkaus aprašytas vilos gyvenimo tradicijas. Pirmaisiais klubo gyvavimo metais jis buvo vienas garsiausių muzikinių klubų Lietuvos pajūryje ir daugelio pailsėti į kurortą atvykstančių kultūros bei žiniasklaidos veikėjų itin mėgiama susibūrimo vieta. Nevengdavo „Anapilio“ ir muziką mėgstantys politikai, mokslo veikėjai. Tačiau metams einant pastato išorė vis labiau ėmė kelti liūdesį. Buvo akivaizdu, jog šiam į valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą įrašytų objektų reikia skirti ne tik daugiau dėmesio, bet ir rasti lėšų jo remontui. Tie, kurie sugebėjo čia organizuoti puikius ir Palangą ilgą laiką garsinusius kultūrinius renginius, vilos paveldosaugos reikalais tinkamai neužsiėmė ir pastato remontui reikalingų lėšų neturėjo. Miesto savivaldybė nuomos sutartį su įmone „Anapilis“ nutraukė.

2014 m. kurorto savivaldybė vilos restauravimui lėšų gavo iš Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų programos. Pinigai buvo skirti kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimui bei atgaivinimui. Tais pačiais metais prasidėjo pastato restauravimo darbai. Jie buvo vykdomi pagal iš anksto parengtą pastato restauravimo techninį projektą. Konkurso keliu rangove buvo pasirinkta UAB „Pamario restauratorius“. Vykdant darbus atnaujinta stogo danga, dalis gegnių ir sijų, pakeista šildymo sistema, elektros instaliacija, rūsyje įrengta drenažo sistema, pakeisti lauko tinklai, atnaujintas vandentiekis, pakeisti langai, apšiltintos lauko sienos, jos naujai apkaltos lentelėmis, nudažytos, atlikta nemažai kitų darbų.

2016 m. rugsėjo 23 d. miesto gyventojai buvo pakviesti pasidžiaugti atjaunėjusiu „Anapiliu“. Po renovacijos pastatas perduotas 2013 m. rugpjūčio 29 d. miesto savivaldybės įsteigto Palangos kurorto muziejaus žinion.

Kaip jau minėta, kol kas tyrinėtojams nepavyksta rasti šios vilos statybos projektų, kitų dokumentų, galinčių atskleisti jos pastatymo ir pirmųjų renovacijų aplinkybes. Nežinoma ir kas buvo pastato architektas, kokiais konkrečiai metais ji pastatyta ir kas vilą statė. Vilos istorija atkuriama iš užrašytų senųjų palangiškių atsiminimų, taip pat pagal išlikusius Palangos miesto planus (kartografinę medžiagą) ir ikonografiją. Tiškevičių laikų Palangos istoriją tyrinėjusi lenkų kultūros istorikė prof. Malgožata Omilanovska (Małgorzata Omilanowska) rašo, kad senąsias medines Palangos vilas „statė statybos firmos iš netolimų apylinkių. Galimybė į Palangą pasikviesti firmų, kurios disponuoja rafinuotesnėmis vilų ir pensionų architektūros schemomis, apsiribojo keliomis didesnėmis kaimyninėmis gyvenvietėmis, ir manytina, kad svarbiausios šiame kontekste buvo Liepoja ir Klaipėda […].  Galimas daiktas, kad į Palangą atvykdavo ir statybininkų iš Rygos, ypač Jūrmalos, bei firmų iš Karaliaučiaus, dirbusių kitose Rytų Prūsijos kurortuose […]“[6].

XIX a. pab. Palangoje statomų vilų architektūra turėjo nemažai Šveicarijoje paplitusių užmiesčio vilų bruožų. Tokių vasarnamių siluetas būdavo paįvairinamas įvairios formos bokšteliais, erkeriais, aukštais stogais ant kronšteino, pastatai iš visų pusių dažnai būdavo apjuosiami atviromis galerijomis, prieangiais. Tai itin būdinga Palangos „Anapiliui“.

Tikėtina, kad tokios architektūros vilos buvo projektuojamos pasitelkus kitose Europos šalyse jau pastatytų vilų pavyzdžius. Jų buvo galima rasti ano meto spaudiniuose.[7]

Dabar „Anapilio“ pastatas – dviejų aukštų su pusrūsiu, sudėtingos konfigūracijos plano, asimetrinės kompozicijos, laužyto tūrio. Jo konstrukcijos medinės. Pagrindinis įėjimas orientuotas į rytus. Platūs laiptai veda į dengtą terasą, iš jos – į holą su laiptine į antrąjį aukštą. Iš holo į vakarinę pusę yra pagrindinė didžiausia patalpa, kuri dabar apjungta su veranda. Verandos šiaurinė dalis laužyto kontūro. Pietinėje pusėje yra mažesnės patalpos. Į jas patenkama iš holo ir didžiosios patalpos. Antrajame aukšte patalpos išdėstytos apie holą į tris puses: šiaurę, vakarus ir pietus. Vienas kambarys įrengtas bokštelio trečiajame aukšte. Į pusrūsį patenkama iš lauko pusės. Pusrūsyje patalpos pereinamos, sienos plytų mūro.

1997 m. „Anapilio“ vila dėl savo vertingų istorinių, kultūrinių ir architektūrinių savybių įtraukta į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. 2005 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu pastatas pripažintas valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe.

Anot paveldo apsaugos specialistų, būtina saugoti šio pastato tūrį, planinę struktūrą, medžiagiškumą, fasadų architektūrą, autentiškas medines konstrukcijas, fasadų medinius dekoro elementus: dekoratyvinius gegnių galus, kiaurapjūvius ornamentus frontonuose, dekoratyvines balkonų tvoreles, bokštelio stogelio medinius spyrius ir kt.[8]

Anapilis“ dažnai vadinamas dvasių buveine. Palangiškių atmintyje vis dar gyvi iš kartos į kartą perduodami pasakojimai apie jos šeimininkus ir jų svečius. Tie pasakojimai, tapę padavimais, legendomis, apgaubti mistika apie Tiškevičių šeimos gyvenimą, po vilą klajojančias vėles, netgi grafienės Sofijos organizuotus spiritizmo seansus, nors, kaip teigia daugelis tyrinėtojų, mažai tikėtina, kad ji tokius būtų rengusi; grafienė buvo giliai religinga, tad spiritizmo seansai buvo nesuderinami su jos pasaulėjauta.

Viena iš plačiai paplitusių legendų apie šią vilą yra tiesiogiai susijusi su grafaite Marija Tiškevičiūte. Sakoma, kad Marijai mirus, jos vėlė neturi ramybės ir tebeklajoja vilos bokštelyje. Pasakojama, kad tie, kuriems yra pasitaikę miegoti „Anapilyje“, naktimis net girdėję nepaaiškinamus garsus ir jautęsi taip, lyg tai, be jų pačių, dar kažkas kitas yra kambaryje ir juos stebėti.

2015 m. restauruojant vilą pasitvirtino senųjų palangiškių pasakojimai, kad grafai Tiškevičiai viloje buvo įrengę vėjo vargonus ir pastato viduje kartais keistai gausdavo. Vykdant darbus buvo rasti aštuoni skardiniai būgneliai. Jie statant vilą buvo įrengti pagrindiniame kupole po du prie kiekvieno stoglangio krašto ir veikė kaip vėjo gaudyklės. Ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje kol kas tai vieninteliai žinomi tokie vėjo vargonai, įmontuoti pastato viduje. Kas juos pagamino, informacijos nėra rasta.

Yra žinoma, kad grafienė Sofija Tiškevičienė turėjo sveikatos problemų. Pasakojama, kad kai ji pasiligodavo, norėdama kiek atsipalaiduoti, įkvėpti gryno oro, paprašydavo įjungti vargonus ir atverti kambario bei vilos bokštelio langus. Pro juos sklindanti vėjų vargonų muzika grafienei padėdavo atsipalaiduoti, praskaidrindavo nuotaiką.

2016 m. viloje ėmė kurtis Palangos kurorto muziejus. Čia veikia ilgalaikė interaktyvi paroda, kurioje įtaigiai perteikiama kurorto vystymosi istorija. Muziejuje eksponuojamos ir keičiamos parodos, plėtojama edukacinė veikla, organizuojami įvairūs kiti kultūriniai renginiai.

________________________

[1] Palangos kurorto muziejus https://kurortomuziejus.lt/vila-anapilis/istorija/ (žr. 2021-09-01).

[2] Klietkutė J., Paulina Mongirdaitė. Ignas Stropus, Kretinga, 2015.

[3] Ten pat, 2015, p. 97.

[4] Vaitkus M., Nepriklausomybės saulėj 1918–1940, Londonas, 1969, p. 43–48.

[5] Autorės prisiminimai.

[6] Omilanowska M., Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais, Vilnius, 2014, p. 160.

[7] Ten pat, p. 161.

[8] Kultūros vertybių registras, https://kvr.kpd.lt/#/ (žr. 2021-08-26).

 

________________________

 

Danutė Mukienė 

 

Nuotraukoje – vila „Anapilis“ apie 1904–1905 m. Fotografė Paulina Mongirdaitė 

 

Tekstas paskelbtas 2022-01-16

 

Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“


 

 

Smush Image Compression and Optimization