„Baltoji“ vila yra pietvakarinėje kurorto dalyje, prie Dariaus ir Girėno gatvės bei Meilės alėjos kryžkelės, Palangos botanikos parko šiaurės vakarinio kampo, visai šalia kopagūbrio. Birutės alėjoje jis pažymėtas 33 numeriu. Į Kultūros vertybių registrą šis dviaukštis, mūrinis, grakščių formų pastatas su keturšlaičiu piramidės formos bokšteliu, fasoninius gegnių galus turinčiu dvišlaičiu stogu, su pietryčių pusėje esančia pjaustiniais dekoruota veranda įtrauktas 2006 m. vasario 21 d. (unikalus objekto kodas 17359). Pastatui valstybės saugomo objekto statusas suteiktas dėl jo vertingų architektūrinių ir memorialinių savybių.
Malgožata Omilanovska rašo: „Statinio forma primena netaisyklingą renesansinę itališką vilą su keturkampiu bokštu. Tokio tipo erdvinis sprendimas buvo labai populiarus XIX a. […] Proporcijų ir detalių atžvilgiu tai vienas iš geriausių statinių Palangoje. Nesimetriškas, laisvai suformuotas tūris, susidedantis iš dviaukščių sparnų, išdėstytų stačiu kampu aplink keturkampį apžvalgos bokštą – kaip ir būdinga tokiai schemai, – buvo papildytas lengva medine veranda, kuri atstojo kolonų arba arkų galeriją […].“[i]
XX a. pradžioje Palangoje buvo tik dvi mūrinės vilos – „Baltoji“ ir grafui Aleksandrui Tiškevičiui pastatyta vila „Komoda“. Kas jas projektavo, žinių nėra rasta. Pasak M. Omilanovskos, „Abiejų pastatų projektuotojų reikėtų ieškoti tarp architektų, dirbusių pagal Oginskių ir Tyszkiewiczių užsakymus. Gerų proporcijų ir darnios kompozicijos „Baltąją“ vilą suprojektuoti galėjo kas nors iš vilniškių architektų, pavyzdžiui, Tadeuszas Roztworowskis […]. Abi vilos buvo pavieniai bandymai į pajūrio kurorto audinį įausti architektūros formų, būdingesnių didmiesčių rezidencijų kvartalams arba dideliems dvarų ansambliams.“[ii]
Grafų Tiškevičių laikais prie „Baltosios“ vilos buvo ir nedidelis sodelis, dabar labiau panašus į skverelį.
Yra pagrindo manyti, kad „Baltoji“ vila, kaip ir vila „Komoda“, buvo pastatyta XIX a. paskutiniojo dešimtmečio antrojoje pusėje, kai Palangos valda jau priklausė grafui Feliksui Tiškevičiui (1870–1933). Daugelyje rašytinių šaltinių nurodoma, grafaitė Marija Tiškevičiūtė (1871– 1943) po tėvo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) mirties paveldėjo „Baltąją“ vilą ir Kuponų ir Šašaičių dvarelius, buvusius netoli Jokūbavo (Kretingos r. ), o nuo XIX a. pab., kai jos esuo Elena Klotilda Tiškevičiūtė Ostrauskienė apsigyveno Lenkijoje, dar rūpinosi ir šiai seseriai po tėvo mirties atitekusiais Dimitravo ir Jazdų dvarais, taip pat buvusiais dabartinio Kretingos rajono teritorijoje.
XIX a. II p.–XX a. pr. grafai Tiškevičiai, dar J. Tiškevičiui esant gyvam, o taip pat ir vėlesniais metais, plėtodami kurortą, pastatė nemažai vilų. Vienos jų būdavo skirtos šeimos nariams, kitiems artimiausiems giminaičiams, o kitos – nuomai. Kurorte sau vilas statėsi ir kiti Lietuvos didikai. Žinoma, kad „Baltąją“ vilą sau pradėjo statyti Plungės kunigaikštis Mykolas Oginskis (1849–1902). Kaip ji tapo Marijos Tiškevičiūtės nuosavybe?
M. Omilanovska rašo: „Vila „Svitezis“, senesnės kilmės[iii] (pasak Karwowskio, tai buvo iš dalies perstatyta uosto klėtis, statyta dar Józefo Tyszkiewicziaus ), priklausiusi Mariai Tyszkiewicz, netrukus po pastatymo atiteko Mykolui Oginskiui mainais į „Baltąją“ vilą […]“[iv]. Nenurodyti metai, kada tai įvyko. Jei tokie mainai įvyko dar esant M. Oginskiui gyvam, tai Marijai „Baltoji“ vila turėjo būti perduota iki 1903-ųjų metų.. Taigi, pagal tai, ką rašo M. Omilanovska, galime daryti išvadą, kad po grafo J. Tiškevičiaus mirties jo dukrai Marijai atiteko vila „Svitezis“, o ne „Baltoji“.
Marija buvo išskirtinė moteris. Domėjosi istorija, aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime, Kretingoje įkūrė pirmąjį vaikų darželį Lietuvoje, lietuviškos spaudos draudimo metais padėdavo knygnešiams gabenti užsienyje išspausdintus lietuviškus leidinius.
Ji nebuvo ištekėjusi, sukūrusi savo šeimos. Dažniausiai gyvendavo Kretingoje pas brolį Aleksandrą Tiškevičių (1864–1945) ir pas brolį Feliksą Tiškevičių (1870–1933) Palangoje[v]. „Baltoji“ vila jau tais laikais buvo didžiulė. Turėdama tokią vilą ji galėjo ją nuomoti ir taip gauti nemažai pajamų. Tai anuo metu buvo reprezentacinis pastatas Palangoje, tad nieko nuostabaus, kad ją savo vasaros rezidencijai pasirinko ir 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje iš pradžių Lietuvos Tarybos pirmininku, o vėliau – Valstybės tarybos pirmininku išrinktas Antanas Smetona (1874–1944), šias pareigas ėjęs ir 1917–1919 metais. A. Smetona kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą, 1919 m. balandžio 4 d. buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos Respublikos prezidentu, šias pareigas ėjo iki 1920 m. balandžio 19 d. bei 1920–1924 metais ir po to, kai 1926 m. gruodžio 17 d. vėl buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu, bei į šias pareigas perrinkus jį 1931 ir 1938 metais.
A. Smetona mėgo Palangą. 1893 m. jis buvo baigęs čia veikusią progimnaziją.
XX a. 2–4 deš. šalies vadovo poilsiui skirtų patalpų Lietuvos valstybė neturėjo, tad skirdavo lėšų jų nuomai. Taip M. Tiškevičiūtei priklausiusi „Baltoji“ vila tapo Lietuvos Respublikos prezidento vasaros rezidencija. Čia A. Smetona atvykdavo kartu su šeima. Tuo metu čia būdavo ir dalis Prezidentūros darbuotojų.
Antrame vilos aukšte yra išlikęs kambarys, kuriame prezidentas gyvendavo, ant vilos sienos kabo memorialinė lenta, primenanti A. Smetonos vasaras šiame pastate.
______________________
[i] Omilanowska M., Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais, Vilnius, 2014, p. 146.
[ii] Ten pat, p. 147.
[iii] Anksčiau nei 1902 m. pastatyta – D. M. pastaba.
[iv] Omilanowska M., Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais, Vilnius, 2014, p. 144–145.
[v] Kanarskas J., „Grafai Tiškevičiai“, Pajūrio naujienos (Kretinga), 1995 m. rugpjūčio 18, p. 4.
___________________________
Danutė Mukienė
D. Mukienės nuotraukae – Baltoji vila Palangoje
Tekstas paskelbtas 2022-01-16
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“
