Palangos Birutės kalnas, koplyčia, Birutės kultas

Palangos Birutės kalnas… Nedaug šiandien rasime lietuvių, kurie nebūtų girdėję padavimo apie Palangos apylinkėse gyvenusio bajoro Vydimanto (Vidimanto / Vidmanto) gražiąją ir kilniąją vaidilutę Birutę. Mus pasiekusiuose padavimuose sakoma, kad ji buvusi pasižadėjusi dievams iki gyvenimo pabaigos išlaikyti skaistybę, ant šio kalno kursčiusi šventąją deivės Praurimės aukuro ugnį. Grįždamas iš karo žygio ją pamatęs Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis, įsimylėjęs, pasipiršęs ir, nors Birutė už jo tekėti nesutikusi, prieš jos valią, bet didžioje pagarboje išsivežęs ją į savo sostinę Senuosius Trakus. Čia iškėlęs puotą ir vedęs ją. 1350 m. Senuosiuose Trakuose Kęstutis ir Birutė susilaukė sūnaus Vytauto. Vėliau Kęstutis netoli senosios sostinės, jam labai patikusioje vietoje įkūrė naują miestą – Naujuosius Trakus, ten perkėlė savo sostinę ir čia kartu su Birute, sūnumi Vytautu, jo broliais ir seserimis gyveno. Na o Palangoje, toje vietoje, kur pirmą kartą Kęstutis pamatęs Birutę, liepęs pastatyti rūmus, o kalną, ant kurio buvusi kurstoma šventoji Praurimės aukuro ugnis, pavadinęs Birutės vardu. Kai Kęstutis žuvęs, Lietuvos valdovai apsikrikštiję, tačiau Birutė savo senojo tikėjimo neatsižadėjusi, nors sūnus Vytautas, karalius Jogaila, jo žmona Jadvyga jos ir prašę priimti krikščionių tikėjimą. Tada Birutė sugrįžusi į Palangą, įsikūrusi savo vyro pastatytuose rūmuose ir ten gyvenusi, padėdavusi gyvenimo nuskriaustiesiems. Iš senovės mūsų dienas yra pasiekęs ir pasakojimas apie tai, kad Birutė, norėdama palengvinti kenčiančių žmonių dalią, Žemaitijoje iš spaudėjo Hurčino buvusi nusipirkusi kaimą. Žmonės ją labai gerbę, net šventąja laikę. Kai Birutė mirusi, jos palaikai buvę palaidoti Palangoje – ant Birutės kalno.

Tai – viena iš Birutės gyvenimo istorijos versijų, mus pasiekusi padavimo forma. Apie kitas – vėliau, o dabar – skaičiai ir faktai, kuriuos iki šiol apie Palangos Birutės kalną randame įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose, tarp jų ir mokslininkų darbuose.

Birutės kalnas – tai 21 m. virš jūros lygio pakilusi, apie 150 m į rytus nuo jūros stūksanti kalva – reliktinė litorininės terasos smėlio kopa (senkopė). Ji – sudėtinė nuo 1997 m. gegužės 5 d. valstybės saugomo Palangos piliakalnio su gyvenviete komplekso, kurį sudaro Palangos piliakalnio su gyvenviete piliakalnis (Birutės kalnas) ir Palangos piliakalnio su gyvenviete gyvenvietė, dalis (unikalus kodas 23764). Kalva ištęsta šiaurės pietų kryptimi. Jos viršuje – apie 40 × 40 m dydžio aikštelė. Kalną yra stipriai paveikusi natūrali erozija, vėjas, pustomas smėlis ir čia vykyti darbai. Apibendrindamas ant šio kalno ir jo papėdėje 1976 ir 1983 m. klaipėdiškio akademiko Vladas Žulkaus vadovautų archeologinių tyrinėjimų rezultatus jo kolega Vykintas Vaitkevičius viename iš naujausių savo darbų – straipsnyje „Naujas Birutės veidas“ reziumuoja, kad „archeologai ištyrė didžiąją Birutės kalno aikštelės dalį (iš viso 263 m2 plotą) tuo pačiu metu dar buvo gręžiami gręžiniai ir žvalgoma kalno aplinka. Nustatyta, kad jau pirmaisiais m. e. amžiais 16 x 17 m dydžio Birutės kalno aikštelę iš rytų juosė 6 m pločio, 1,5–2 m pasagos formos smėlio pylimas; į vakarų pusę ji buvo atvira. Įtvirtinimai ant Birutės kalno ir jo papėdėje iškilo apie X–XII a., tuo metu gyvenvietės augo ir klestėjo ir kitose senosios Palangos vietose. Naujausi archeologiniai tyrimai rodo, kad senovės gyvenvietės apie Birutės kalną būta net 7 ha plote[1], maždaug XIII a. viduryje gynybiniai įtvirtinimai sudegė, gyvenimas šioje vietoje apmirė.[2] […] XIV a., kovų su Vokiečių ordinu įkarštyje, gynybinės medžio ir molio konstrukcijos ant Birutės kalno buvo atstatytos […], bet, neilgai trukus, dar kartą sudegė. XIV a. pabaigoje ar XV a. smėlio pylimas buvo išplatintas ir paaukštintas, o buvusių statinių vietą užėmė mediniai stulpai, įkasti į minėto pylimo vidinę pusę. Spėjama, kad tuo metu ant Birutės kalno būta šventvietės, kurioje stebėtas Saulės ir mėnulio judėjimas dangaus skliautu, derintos dvi skirtingos kalendorinės sistemos, dvi skirtingos – jūrinė ir žemdirbių – pasaulėžiūros.[3]

Praėjus daugiau kaip 100 metų ant Birutės kalno buvo pastatyta medinė koplyčia. Pagrįstai manoma, kad ji iškilo tuo pačiu metu, kai buvo statoma ir 1540 m. funduota pirmoji Palangos bažnyčia, o atslūgus reformacijai, apie 1590 m., dar kartą galėjo būti atnaujinta.[4] Archeolginių tyrimų duomenimis, XVII a. antroje pusėje–XVIII a. Birutės kalno aikštelėje, prie Šv. Jurgio koplyčios, kartkartėmis laidojama. Surasti iš viso keturi kapai, trys iš jų – mediniuose karstuose (XV a. antroje pusėje–XVI a. laidota į rytus nuo Birutės kalno, ant žemesnės reliktinės kopos, vadinamos Žemaičių kalneliu).“ [5]

Vincentas Juzumas1899 m. lenkų kalba parengtame „Žemaičių vyskupijos aprašyme“[6] nurodo, kad ant Birutės kalno buvo pastatyta Onos Jogailaitės (1523–1596) funduota antroji Palangos katalikų bažnyčia:

Praėjus didžiajai Reformacijos bangai, Palangos ir Gargždų laikytojas, labai garbingas ponas, Lietuvos iždininkas Motiejus Vaina čia, Palangoje, pastatė naują bažnyčią visai kitoje vietoje, tai yra ant vadinamojo Birutės kalno, kur kadaise būta pagonių šventyklos ir be perstojo degta ugnies deivės Praurimės garbei. O pirmoji bažnytėlė buvo pastatyta senojoje Palangoje, prie kalno, kuris jūreivių vadinamas Olando kepure. Šią antrąją bažny­tėlę ant vadinamojo Birutės kalno pastatė dėl to, kad dar pagonybės laikais žmonės buvo įpratę gausiai rinktis į tą vietą prie šventyklos, kur visą laiką dieną ir naktį degė ugnis jų dievukų garbei, ir dosniai aukoti. Nors įvedus krikščionybę ir pripaži­nus tikrąjį Dievą, ugnis čia daugiau nedegė, nepaisant griežto dvasininkų draudimo, žmonės nenustojo čia gausiai rinktis, aukoti, deginti žvakeles ir prietarin­gais būdais garbinti tikrąjį Dievą, Dievo gerbimą painiodami su stabmeldiškumu, o ypač su sudievintos savo kunigaikštienės Birutės, pagonybės laikais Žemaitijoje mirusios, gerbimu. Todėl čia buvo pastatyta bažnyčia, kad kaip ir anksčiau gau­siai rinkdamiesi žmonės klausytų pamaldžių pamokslų ir krikščioniškų pamokymų ir taip labiau šviestųsi, labiau pažintų tikrąjį Dievą ir tikrąjį šv. tikėjimą, išmoktų garbinti ir šlovinti savo Kūrėją ir Atpirkėją bei, supratę veidmainystę, gėdytųsi senųjų dievukų ir jų pagoniško garbinimo. Ir netrukus buvo sulaukta gerų vaisių. Žmonės prie Palangos seniau buvo labai pavyzdingi ir pamaldūs.

Tų pačių Vainų prašymu karalienė našlė Ona Jogailaitė, laikydama savo ranko­se Palangos ir Gargždų seniūnijas, klebono išlaikymui paskyrė 16 valakų žemės fun­daciją. Šį dovanojimą karalius Zigmantas Vaza 1590 m. su malonumu patvirtino. Karalienės Onos dovanojime, be kitko, taip pasakyta: Itaque cum haberemus compertum Polongensem et Gorzdensem Ecclesias plane labefactatas, interiisse et inopia auxilii datorum et Sacerdotum incolas eorum locorum ad idolatriam vergentes, ad subveniendum huic rnalo, construximus utrobique Ecclesias Polongae, quae matria nomen habeat. Gorzdy quae sit filia et ab uno eodemque Plebano administraventur etc. etc.[7]

Fundatorės dangiškosios globėjos garbei pastatyta Šv. Onos titulo bažnyčia, o netrukus į ją buvo įvesta Šv. Onos brolija. Tai liudija ypač sena brolijos knygelė, o joje aiškiai išsireikšta, kad ši bažnyčia buvo pastatyta ant vadinamojo Birutės kalno. Ši knygelė yra klebonijos archyve.

Šią bažnyčią švedai sudegino, atrodo, 1656 m., o kartu su ja ir miestą su uostu.“[8]

V. Vaitkevičius apie Birutės kalną ne kartą yra rašęs ir anksčiau. Knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija“ jis, apibendrindamas jau minėtus archeologinius tyrinėjimus, yra akcentavęs, kad archeologai nustatė, jog senovėje yra nuslinkęs pietvakarinis Birutės kalno kraštas, kad čia rasta I tūkstantmečio keramikos. Tuo metu kalnas buvo sutvirtintas smėlio pyli­mais, medinėmis užtvaromis. Jau minėtame XII–XIII a. kalno papėdėje buvusiame kaimelyje stovėjo apie 12–15 pastatų. XIV a. pab.–XV a. pr. čia jau buvo gynybinė siena (spėjama, kad ji sudeginta kovų su kryžiuočiais metu). Vėliau kurį laiką kalnas buvo apleistas, o tada supilti jau minėti iki 2,5 m aukščio pylimai, jų vidiniu pakraščiu įkasti 16–18 cm skersmens 8 stulpai. Pylimą tarp stulpų dengė ryškus juodas sluoksnis – periodiškai degintų laužų pėdsakai. Tai XV a. šventvietė su keturkampiu šven­tyklos pastatu. Viskas apleista XV a. pabaigoje–XVI a. pradžioje.[9]

Daugelyje rašytinių šaltinių nurodoma, kad pirmoji katalikų koplyčia ant Birutės kalno buvo pastatyta 1506, o ne apie 1540 m., kai buvo funduota pirmoji Palangos katalikų bažnyčia. Aikštelė kalvos viršuje naujai suformuota 1869 m. statant mūrinę koplyčią ir vėliau tvarkant aplinką. Iki to laiko šiaurinėje pusėje buvo kalno šlaitu užsibaigianti nedidelė terasa. Statant koplyčią norėta, kad ji būtų kiek iškelta į viršų, tad pylimus šiek tiek nukasė ir šiaurinėje pusėje suformavo aikštelės tęsinį. 1898 m. grafienės Antaninos Sofijos Tiškevičienės (1870–1953) iniciatyva Prancūzijos Lurdo pavyzdžiu kalvos šiauriniame šlaite įrengta Lurdo grota. Šiaurinė kalvos dalis dabar kiek žemesnė, šiaurės vakarinė suformuota dirbtinai, čia įrenginėjant laiptus. Sovietmečiu kalvos viršuje esanti aikštelė buvo išlyginta. Tuo laikotarpiu čia atsirado akmeninės atraminės sienelės, buvo suformuoti takai, padaryti nauji laiptai. Anksčiau nuo kalvos viršaus atsiverdavo graži panorama į jūrą. Dabar ją užstoja užaugusios pušys ir kiti medžiai.

Kultūros vertybių registre nurodoma, kad šios kalvos reikšmingumą lemia jos archeologinės, istorinės, mitologinės vertybės, kad ji saugoma ir kaip svarbus kraštovaizdžio objektas. Registre kaip legendinis faktas minimas rašytiniuose šaltiniuose nurodomas su šia kalva susijęs įvykis – teiginys, kad 1161 m. ant šios kalvos (piliakalnio) stovėjusią pilį puolė ir ją birželio 15 d. užėmė danai, o 1253 m. rašytiniuose šaltiniuose Palanga yra minima kaip kuršių pilis. Kaip jau minėta, pagal istorinę tradiciją teigiama, jog apie XIV a. vidurį kunigaikštis Kęstutis Palangoje sutikęs ir, nepaisant jos prieštaravimų, išsivežęs ją į Trakus ir ten ją vedė. Na o romantinėje istoriografijoje teigiama, kad ši kalva supilta, jame palaidota kunigaikštienė Birutė.

Šiandien įprasta sakyti, kad Birutė buvo Palangos apylinkėse gyvenusio bajoro Vidimanto žmona. Ji gimusi 1317 m., apie 1348–1349 m. ištekėjusi už Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio (1297–1382), tapdama jo antrąja žmona. Gyvendami santuokoje Kęstutis ir Birutė susilaukė 6 vaikų: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto, Žygimanto, Tautvilo, Miklausės Marijos, Onos Danutės ir Rimgailės Elzbietos. Mirė Birutė 1382 ar 1389 metais.

XVI a. Bychovo kronikoje pasakojama šiek tiek kitokia Birutės ir Kęstučio pažinties versija, pagrindinės jos gyvenimo datos taip pat nurodomos kitos, atseit Kęstutis, viešpataudamas Trakuose ir Žemaitijoje, išgirdo apie Palangos mergelę, vardu Birutė, kuri pagonių papročiu buvo davusi pažadą išlaikyti skaistybę ir kuri pati žmonių buvo garbinama kaip deivė. Ir nuvyko ten pats Kęstutis, ir patiko didžiajam kunigaikščiui mergelė, nes ji buvo labai graži ir išmintinga, ir jis prašė ją būti jo žmona, bet ji nenorėjo sutikti ir atsakė „Aš esu pasižadėjusi savo dievams išlaikyti skaistybę iki mirties“. Šioje kronikoje rašoma, kad Birutė ištekėjo 1343 m., o mirė 1416-aisiais.

Dar kitokias gyvenimo datas pateikia istorikas Teodoras Narbutas knygoje „Lietuvių tautos istorija“. Čia jis rašo, kad Birutė gimė 1331 m., Kęstutį susitiko 1348 m., o kai 1384 m. buvo nužudytas jos vyras, ji sugrįžusi į Palangą ir čia iki mirties (1413 m.) tarnavusi deivei Praurimei.

Prof. Bronius Dundulis (1909–2000) 1971, 1985 m. žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ yra pateikęs du straipsnius apie Birutę.[10] Jis rašo, kad Birutė buvusi prisiekusi skaistybę ne deivei Praurimei, o dievui Perkūnui, kad šventoji ugnis buvusi kurstoma ąžuolinėmis malkomis. Pasak šio autoriaus, Kęstutis ją sutikęs nešančią maistą jūroje žvejojusiems savo broliams.

Šie pasakojimai apie Birutę gyventojams iki šiol yra romantiškiausi, priimtiniausi, nors rašytiniuose šaltiniuose yra ir kitokių duomenų, atseit, 1378 m. liepos 16 d. karaliaus Jogailos įsakymu Birutė buvusi paskandinta. Šie teiginiai remiasi pas kryžiuočius pagalbos kovoje su Jogaila prašyti atbėgusio Vytauto papasakota istorija apie Jogailos susidorojimą su Birutės giminėmis. B. Dundulis rašo, kad „Kęstučio sūnus Vytautas, pabėgęs iš kalėjimo, ruošėsi kovai su Jogaila. 1384 m. nuvykęs į Prūsiją, Vytautas, kaip nurodo Ordino šaltiniai, nusiskundęs, kad Jogaila nužudęs jo tėvą ir motiną. Antrą kartą pabėgęs, Vytautas 1390 m. rašte, nors ir neaiškiai išreikšdamas, vėl prikišo Jogailai savo motinos mirtį. O to meto kronikininkas Vygandas Marburgietis (mirė 1409 m.) užrašė, kad Vytauto motina buvusi paskandinta. Tačiau apie Birutės nužudymą nieko nekalba Lietuvos metraščiai ir lenkų kronikininkas Janas Dlugošas (1415–1480), kuris kaltina Jogailą dėl Kęstučio mirties.“[11] Vytauto kaltinimą Jogailai, kad jis nužudė Kęstučio žmoną Birutę, 1416 m. Konstancoje vykusiame bažnytiniame suvažiavime yra paneigę Lietuvos ir Lenkijos įgaliotiniai, teigdami, kad „Po visų skaudžių nelaimių ji ilgai dar gyveno garbingoje, jos asmeniui tinkamoje vietoje ir paskui garbingai baigė gyvenimą: jos kapas ir dabar laikomas pagarboje.“[12]

Tai, kad Birutė galėjo būti palaidota Birutės kalne arba kad ji čia tikrai buvo garbinama, rodo šie 1582 m. kronikininko Motiejaus Strijkovskio (1547–1593) parašyti žodžiai: „Palangoje, prie jūros, pats mačiau didingai iškilusį Birutės kalną, kurį dar ir šiandien žemaičiai ir kuršiai šventos Birutės vardu vadina ir iškilmingai jos šventę švenčia […]“.

Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875) „Žemaičių vyskupystėje“ rašo: „Rodos, Biruta, netekusi savo vyro Kęstučio, paskutinius savo gyvenimo metus čia praleido. Dar ant Birutos kalno pas Palangą paliko lig trejų metų altorių Praurimės deivės neišgriautą dėl to, jog Biruta, moteris kunigaikščio Kęstučio, o motina Vytauto, tuokart senatvėj čia gyveno ir lig pat smerčio dievaičių garbinti nesiliovė.“[13]

Atsakyti į klausimą, kas čia teisus, o kas ne, bent jau kol kas neįmanoma.

Birutės kalną, net Lietuvoje įsigalėjus krikščionybei, vis dar lankydavo maldininkai, prašydavo Birutės įvairiausių malonių, čia atlikdavo net pagoniškas apeigas. Katalikų kunigai tada neapsikentę nutarę ant kalno, toje vietoje, kur palaidota Birutė, pastatyti katalikišką Šv. Jurgio koplyčią, kad joje žmonės krikščioniškai melstųsi. Tai buvę padaryta jau minėtais 1506 metais. Koplyčia buvusi medinė, tačiau pagonys savo senosios šventovės neužmiršę, rinkdavęsi čia ir po to. M. Strijkovskis 1582 m. „Kronikoje“ rašo: „ton pačion vieton, kur kuršiai ir žemaičiai iškilmingai Birutės šventę švenčia, Romos kunigas atvažiuoja ir iš žvakių aukų nemažą pelną gauna. […] Nemanau, kad Dievas šitas aukas priimtų, nes Birutė buvo pagonė.“

XVI a. pab. pirmoji ant Birutės kalno pastatyta koplyčia sunyko. Kad čia ir toliau nesirinktų pagonys į savo apeigas, buvusi pastatyta antroji katalikiška koplyčia, kuri taip pat vadinta šv. Jurgio vardu. Apie tai 1842 m. išleistuose „Žemaičių žemės prisiminimuose“ rašo Liudvikas Adomas Jucevičius (1813–1846): „Palangos klebonas, kurio pavardės negalėjau sužinoti, liepė pamūryti ant kalno Šv. Jurgio koplyčią toje vietoje, kur ilsisi Birutės palaikai, kad bent jau šventoje bažnyčioje melstųsi liaudis.“[14] Kraštotyrininkas, pedagogas Juozas Šliavas (1930–1979) rašo, kad Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio (1536–1609) pakviesti jėzuitai kalno papėdėje buvę pastatę dar ir Nekaltosios Mergelės Marijos statulą. Ją pagonys pradėję garbinti kaip Birutę.[15]

Trečioji katalikiška koplyčia ant Birutės kalno buvusi pastatyta 1665 metais. Jos aprašymas pateiktas 1709 m. inventoriuje. Jo fragmentą 1925 m. išleistoje knygoje „Palangos kraštas“ cituoja Ignas Končius ir Viktoras Ruokis: „Koplyčia sena, jūros audrų sugadinta. Klota raudonomis stoginėmis, o bonė apmušta skarda, 5 langai, jūros audrų išmušti. Durys rakinamos. Altoriuje šv. Jurgio paveikslas. Kitas mažesnis šv. Jurgio paveikslas ant sienos. Trečias paveikslėlis šv. Elenos. Dievo mūka primušta į sieną be kryžiaus. Yra viduje giedoriaus choreliai. Ant kalno, prie koplyčios, senas kryžius svyruoja audroje, prie jo Dievo mūkos paveikslas.“

Rašytiniai šaltiniai nurodo, kad 1753 m. Birutės kalno koplyčia buvo atnaujinta ( atkelta iš Šventosios gyvenvietės).

B. Dundulis rašo, kad „Ta iš pagoniškos senovės einanti tradicija garbinti Birutę, autoriaus[16] pavadinta paklydimu, reiškėsi ypač per krikščioniškas Jurgines… Buvo pamėgtas pats vardas Birutė. Jį ir latviai duodavo savo dukterims.“[17]

Stasys Stropus rašo: „katalikų dvasininkai tuos Jurginių atlaidus stengėsi sutapatinti su tą pačią dieną švenčiama gamtatikių[18] švente. Tą dieną saulė leidžiasi į jūrą kadaise ant kalno buvusio paleobservatorijos statinio pagrindinės ašies kryptimi. Tokios dvigubos šventės metu, kaip 1582 m. rašė M. Strijkovskis, į Palangą suplaukdavo minios žmonių ne tik iš Žemaitijos, bet ir iš Prūsų ir Kuršo. Bažnytinė procesija tą dieną iš bažnyčios, stovinčios miestelio centre, traukdavo į Birutės kalną. […]“[19]

1837 m. kalno viršuje stovėjusi koplyčia jau buvo sugriuvusi, o jos vietoje stovėjo medinis kryžius. Kalną vis dar lankydavo maldininkai, atvykdavę čia prašyti Birutės malonių. Apie tai rašo L. A. Jucevičius.[20]

M. Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ yra nurodęs, kad „Ant Aukos kalnų Salantų ir ant Birutos pas Palangą vėl pradėjo aukas, arba apieras, deginti dievui Perkūnui, nešiojo naman sudegintųjų kaulus, ant garbės gyvulių dievo, tikėdami, jog tie kaulai paskalsys javų brandą. [21]

Kai kurių naujų faktų apie Palangos žemių šeimininką Vydimantą, kunigaikštienę Birutę, jos vardu pavadintą kalną ir ant jo stovėjusias koplyčias (rašoma, kad čia yra buvusi ir bažnyčia pastatyta) Vincentas Juzumas 1899 m. „Žemaičių vyskupijos aprašyme“ (p. 343–352)[22]. Čia jis rašo:

„Kęstučio laikais Palangos žemės priklausė kažkokiam iš Skandinavijos kilusiam žemaičių bajorui Vidimantui (Wydimund), kurio protėviai Žemaitijoje gal dar VII a. šias žemes užėmė ir pasisavino.

Kryžiuočiai turėjo 1382 m. Jogailos, o 1384 m. Vytauto jiems padovanotą Žemaitiją ir visaip stengėsi išnaikinti svarbius žemaičių bajorus, kurie buvo savo tautos ved­liai. Pagal su Lietuvos valdovais sudarytą sutartį, jie imdavo įkaitais bajorų sūnus ir išgabendavo juos į Prūsiją, iš kur tikrai nė vienas nebegrįždavo. Arba naikindavo kitais jiems žinomais būdais. Taip turėjusi būti išnaikinta ir Vidimanto giminė, ka­dangi galutinai išvijus kryžiuočius iš Žemaitijos, Palangos žemės, kaip neturinčios savininko, atiteko valstybei ir tapo seniūnija. […]

Praėjus didžiajai Reformacijos bangai, Palangos ir Gargždų laikytojas, labai garbingas ponas, Lietuvos iždininkas Motiejus Vaina čia, Palangoje, pastatė naują bažnyčią visai kitoje vietoje, tai yra ant vadinamojo Birutės kalno, kur kadaise būta pagonių šventyklos ir be perstojo degta ugnies deivės Praurimės garbei. O pirmoji bažnytėlė buvo pastatyta senojoje Palangoje, prie kalno, kuris jūreivių vadinamas Olando kepure. Šią antrąją bažny­tėlę ant vadinamojo Birutės kalno pastatė dėl to, kad dar pagonybės laikais žmonės buvo įpratę gausiai rinktis į tą vietą prie šventyklos, kur visą laiką dieną ir naktį degė ugnis jų dievukų garbei, ir dosniai aukoti. Nors įvedus krikščionybę ir pripaži­nus tikrąjį Dievą, ugnis čia daugiau nedegė, nepaisant griežto dvasininkų draudimo, žmonės nenustojo čia gausiai rinktis, aukoti, deginti žvakeles ir prietarin­gais būdais garbinti tikrąjį Dievą, Dievo gerbimą painiodami su stabmeldiškumu, o ypač su sudievintos savo kunigaikštienės Birutės, pagonybės laikais Žemaitijoje mirusios, gerbimu. Todėl čia buvo pastatyta bažnyčia, kad kaip ir anksčiau gau­siai rinkdamiesi žmonės klausytų pamaldžių pamokslų ir krikščioniškų pamokymų ir taip labiau šviestųsi, labiau pažintų tikrąjį Dievą ir tikrąjį šv. tikėjimą, išmoktų garbinti ir šlovinti savo Kūrėją ir Atpirkėją bei, supratę veidmainystę, gėdytųsi senųjų dievukų ir jų pagoniško garbinimo. Ir netrukus buvo sulaukta gerų vaisių. Žmonės prie Palangos seniau buvo labai pavyzdingi ir pamaldūs.

Tų pačių Vainų prašymu karalienė našlė Ona Jogailaitė, laikydama savo ranko­se Palangos ir Gargždų seniūnijas, klebono išlaikymui paskyrė 16 valakų žemės fun­daciją. Šį dovanojimą karalius Zigmantas Vaza 1590 m. su malonumu patvirtino.

Karalienės Onos dovanojime, be kitko, taip pasakyta: Itaque cum haberemus compertum Polongensem et Gorzdensem Ecclesias plane labefactatas, interiisse et inopia auxilii datorum et Sacerdotum incolas eorum locorum ad idolatriam vergentes, ad subveniendum huic rnalo, construximus utrobique Ecclesias Polongae, quae matria nomen habeat. Gorzdy quae sit filia et ab uno eodemque Plebano administraventur etc. etc.[23]

Fundatorės dangiškosios globėjos garbei pastatyta Šv. Onos titulo bažnyčia, o netrukus į ją buvo įvesta Šv. Onos brolija. Tai liudija ypač sena brolijos knygelė, o joje aiškiai išsireikšta, kad ši bažnyčia buvo pastatyta ant vadinamojo Birutės kalno. Ši knygelė yra klebonijos archyve.

Šią bažnyčią švedai sudegino, atrodo, 1656 m., o kartu su ja ir miestą su uostu. […]

Ugnis pagonims buvo pagarbos dievams ženklas, todėl ant aukštų kalnų die­vukų garbei buvo deginama ugnis. Kaip Vilniuje Antakalnyje, taip ir ant Palangos kalno amžinai degė ugnis. Dėl to čia kalnai vadinami šventais. Ant švento kalno Palangoje, vėliau vadinto Birutės, buvo altorius ugnies globėjos deivės Praurimės garbei. Ši deivė turėjo savo vaidilutes, tarsi vienuoles, pavyzdingo gyvenimo merginas, kurios įsipareigodavo skaistybės pažadu. Pasišventusios pareigoms, jos dieną ir naktį turėdavo saugoti, kad neužgestų ugnis deivės Praurimės garbei, o už aplaidumą jos būdavo griežtai baudžiamos. Tarp šių vaidilučių buvo viena itin graži mergina, vadinama Birute, kažkokio čia atvykusio normanų ar švedų didiko Vidimanto, atrodo, tuometinio Palangos savininko, dukra. Šio protėviai su panašiais normanais užkariavo vietinius ir užvaldė jų gyvenvietes. Žemaitijos kunigaikštis Kęstutis kartą, maždaug apie 1341 m., po sėkmingo žygio prieš kryžiuočius atvyko į Palangos šventyklą paaukoti dievams. Tuomet aukodamas jis atkreipė dėmesį į ypač reto grožio merginą, minėto didiko dukrą vaidilutę Birutę, kurią pamilo. Ka­dangi ši neatidavė jam savo rankos dėl skaistybės priesaikos, Kęstutis prieš jos valią parsivežė ją į savo sostinę Naujuosius Trakus ir ten vedė. Su ja jis susilaukė keturių sūnų, tarp kurių ir žymiausiojo Vytauto, taip pat vienos dukters Danutės.

Kunigaikštienė Birutė garsėjo ypatingu širdies gerumu, išpirkdavo pavaldinius net iš nežmoniškų tironų. Po tragiškos vyro mirties[24] 1382 m. ji nuolat gyveno Nau­juosiuose Trakuose. Kai jos sūnus Vytautas jau valdė visą Lietuvą, Birutė grįžo į Palangą ir čia, pasilikdama prie savo tikėjimo, gyvenimą baigė 1416 m. Čia pat prie Praurimės altoriaus griuvėsių ji ir buvo palaidota. Niekas, nei karalius Jogaila su Jadvyga, nei jos sūnus Vytautas, negalėjo įkalbėti jos priimti krikščionybės tikėjimą. Jos širdies gerumą menantys žmonės ilgai ją prisiminė ir savo dainose apdainavo ar net šventąja laikė. Kuršo ir Prūsijos gyventojai atvykdavo ir prie jos kapo vaškines žvakes degindavo. Jos palaidojimo vieta, vadinama Raksztis szivistos Birutas – die­viškosios Birutės kapas – yra ant gana aukšto kalno.

Kai kurie istorikai tvirtina, kad kunigaikštis Kęstutis ant Palangos kalno, vėliau vadinto Birutės, sumūrijo savo žmonai rūmus. Tačiau kur tie mūrai pradin­go? Nebent po Birutės mirties jie jau kaip nereikalingi vėlesnių seniūnų nebuvo remontuojami ir sugriuvo. Vėliau šiais griuvėsiais švedai užpylė Palangos uostą. Nuo seno nebėra jokių šių mūrų pėdsakų. Galbūt jie buvo mediniai ir vėlesniems seniūnams tarnavo kaip rezidencija. Palangoje būta kažkokių rūmų, kuriuos čia galėjo liepti pastatyti karalienė Bona Sforca, gavusi šią seniūniją nuo vyro Žygi­manto Senojo kaip kraitį. Arba gal kuris nors iš Kęsgailų, turėjęs Bonos Sforcos suteiktas laikyti Palangos valdas. Pagaliau gali būti, kad jie buvo likę po Birutės tėvo Vidimanto. Kryžiuočiai nenaikino deivės Praurimės altoriaus galbūt, kaip rašo [Teodoras] Narbutas, dėl kažkokio pranašiško manymo, o galbūt norėdami pagerbti kunigaikščio Vytauto motiną. Iš pagarbos savo motinai taip pat elgėsi ir Vytautas.

Laikui einant Birutės kultas susiliejo su krikščioniškuoju.

Palangoje 1858–1870 m. klebonavusio Konstantino Steponavičiaus (1826–1870) rūpesčiu 1869 m. ant Birutės kalno pagal Klaipėdoje gyvenusio prūsų architektas Karolio Majerio projektą pastatyta aštuoniakampė neogotikinė raudonų plytų koplyčia. Vėlesniais metais kunigas Šarkauskas pasirūpino, kad būtų sutvarkyta kalno aplinka, čia pasodinta medžių ir įrengti laiptai į kalną.

Jau minėtoje I. Končiaus ir V. Ruokio knygoje „Palangos kraštas“ yra pateiktas prie koplyčios sienos buvusios pritvirtintos lentelės averso užrašas, išverstas iš lenkų į lietuvių kalbą: „Koplicze ta stojos par proces ir rūpesnius kunega Konstantina Steponavičiaus Palongos klebona, kuris isz tu rupesniu, nutrotije sveikata ir parsikiele ing viecznaste amžiną 1870 mienesie Giegužies 8 dieno. – Todiel prasza kožna viena aplankyti ton wieta, idant szirdingai atsiduksietu prie Dieva, tardami amžina atilsi dowenok iam Wieszpatie. Praszymas jos ilgesnis ira ant antros puses Tobliczos iszrožitas.“[25]

Šią ovalo formos lentelę 2007 m., rengiantis Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios 100-mečiui, šioje bažnyčioje, tarp kitų čia saugomų senų daiktų, rado Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos vedėjas Vytautas Balčiūnas. Lentelės averse rašoma (pateikiame vertimą iš lenkų kalbos): „1869 metų spalio mėnesį Palangos klebono Konstantino Staponavičiaus rūpesčiu architektas iš Prūsijos Karolis Mejeris baigė statyti koplyčią ant kalno, vadinamo Birutės [vardu]. Koplyčia pradėta statyti 1866 metais, leidus vyskupijos valdžiai, koplyčios statyba būtų buvusi užbaigta tais pačiais metais, bet nesusipratę žmonės [apie koplyčios statymą] pranešė civilinei valdžiai, kad [koplyčia] statoma politiniais tikslais, kad [koplyčia] visiškai nebūtina ir t. t., buvo prieita iki to, jog norėta [koplyčią] nugriauti, bet gerasis Dievas buvo palankus mūsų pastangoms.

Rusijos vidaus reikalų ministras 1869 m. rug­pjūčio 4 dieną malonėjo leisti [koplyčios statymo darbus] užbaigti ir šios koplyčios egzistavimą patvirtino. Jos [koplyčios] atnaujinimo priežastis buvo vietinių žmonių pamaldumas, nes jau nuo krikščionybės Žemaitijoje pradžios nuolatos ir visada ši vieta žemaičių buvo garbinama.

Išliko padavimai, sakantys, kad kažkada ant tos kalvos buvo žynys, ir, kai Žemaitijoje buvo įvesta krikščionybė, XVI a. pradžioje už Palangos miesto buvo pastatyta parapinė bažnyčia, nes 1596 m. Onos Jogailaitės fundacijoje rašoma, kad ten, kur ir dabar yra, bažnyčia išliko, bet jau vietoje, esančioje net miesto viduryje. O tas kalnas, kuriame buvo žynys, o dabar koplyčia, nutolusi nuo bažnyčios daugiau nei per vieną varstą, kas yra apie 500 sieksnių. Žemaičiai, nors jau ir buvo krikščionimis, vis dėlto neužmiršo ir savo pagoniškųjų papročių ir dažnai lankydavo tą kalną. Krikščioniškoji dvasininkija, baimindamasi, kad [žemaičiai] vėl neatkristų į senąją stabmeldystę, pastatė jame [kalne] bažnyčią, kuri pavadinta šv. Jurgio vardu, po šios bažnyčios sugriovimo toje vietoje stovėjo iš medinių lentų [pastatyta] koplytėlė, po kurios, iš aukų, rinktų daugelį metų, buvo sumūryta dabartinė [koplyčia].“[26]

Anot mūsų dienas pasiekusių pasakojimų, kalno papėdėje, ten, kur XX a. pradžioje pagal Prancūzijos Lurdo pavyzdį buvo pastatyta Lurdo grota, yra stovėjusi pagal grafo Juozapo Tiškevičiaus žymaus žemaičių dievdirbio Augustino Potockio (1852–1945) išdrožta žmogaus dydžio kunigaikštienės Birutės skulptūra.

1870 m. ant Birutės kalno buvo pastatytas stogastulpis, skirtas 1863 m. sukilimo aukų atminimui įamžinti. Jis užfiksuotas ir XX a. pr. sukurtoje nuotraukoje.

1875–1876 m. Palangoje lankėsi dailininkas Napoleonas Orda (1807–1883), kuris nupiešė romantišką Palangos pajūrio vaizdą, jame įamžino ir Birutės kalną bei ant jo esančią koplyčią. Kūrinys paskelbtas leidinyje „Orda N. Albom widokow historycznich Polski“, Warszawa,1876.

1928 m., kai Lietuva minėjo nepriklausomybės paskelbimo 10-metį, Birutės kalno papėdėje buvo pastatytas palangiškio liaudies meistro Igno Vilko (1883–1943) padarytas didelis, ornamentuotas kryžius, skirtas šiai datai įamžinti. Ant jo buvo užrašas „1918–1928“.

Birutės kalnas Palangoje – nuo seno vienas iš svarbiausių kurorto simbolių ir dažniausiai pačių palangiškių ir jų svečių lankoma vieta. L. A. Jucevičius XIX a. vid. rašė: „Kiekvienas, kurs atvykstąs Palangon, pirmutine priederme laiko esant aplankyti žavėjančią jos pamario apylinkę ir būti ant Birutės kalno, nes tos vietos daugiausiai dėmesio vertos.“[27]

S. Stropus rašo, kad „Birutės kalnas buvo gerbiamas visais Pirmosios Lietuvos Respublikos metais. […] Tuomet Birutės kalnas ne tik palangiškiams, bet ir visos Lietuvos gyventojams buvo politinių įvykių, valstybinių švenčių, teatralizuotų vaidinimų, dainų švenčių, reikšmingų susitikimų, gimnazijos baigimo atestatų įteikimo vieta. Birutės kalbas būdavo įtraukiamas ir į religinių švenčių scenarijų. Ant kalno stovinti koplytėlė buvo pritaikyta katalikų bažnyčios poreikiams; jos interjeras buvo religinio turinio. Žodžiu, tuomet Birutės kalnas buvo svarbiausia vieta, kurioje vykdavo politinio, visuomeninio, kultūrinio, religinio gyvenimo įvykiai.“[28]

Lietuvai atgavus Palangos kraštą, ant Birutės kalno koplyčios sienos buvo pritvirtinta lenta, kuri skelbė, jog: „1921-III-31, dalyvaujant Lietuvos kariuomenei, palangiškių ir svečių minioms, grįžo Lietuvai Birutės ir Kęstučio dvasia gyvas Palangos kraštas“. Sovietmečiu ši lentelė buvo sunaikinta. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ji atkurta.

S. Stropus yra nurodęs, kad „per Dievo kūno (Devintinių) atlaidus senu papratimu minios tikinčiųjų procesijoje iš bažnyčios traukdavo į Birutės kalną.“[29]

Tuo laikotarpiu per atlaidus kalno koplyčioje dažnai vykdavo pamaldos.

Na o palangiškis rašytojas Ignas Pikturna yra minėjęs, kad tarpukario metais, kai Palangoje vasaras leisdavo Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, Antaninių vakarais iki išnaktų už Birutės kalno degdavo laužai.[30]

Jonas Šliūpas (1861–1944), remdamasis Palangos kunigo Bronislovo Barkausko (1908–1985) žiniomis, 1884 m. rašė, jog kalnas yra lankomas tiek katalikų, tiek liuteronų, o kovo 4-ąją, balandžio 23-ąją susibėgdavę „minios Prūsu ir Latviu, suvesdavo daug arkliu ir jus aplink kalną iszkilmingai vadžiodavę melsdami Die­vo, idant jis per užtarimą szv. Jurgio gelbėtu jus nu limpancziu ligų ir antpulimo vagiu. Tądien aukodavo Dievui isz vaszko nulipintus visokio didumo arklius, kožnas pagal savo iszgalę: vieni didesnius, o kiti mažesnius; artojai gi dėjo akėczias, žambius ir kitus ūkės įnagius, o ūkininkės – verszius, parszus ir kitus vaszkinius padarus“.[31]

V. Vaitkevičius knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija“ yra paskelbęs žinių, kad ir per šv. Jurgį ir šv. Roką (04. 23 ir 08. 16) po pamaldų Palangos bažnyčioje procesijos eidavo ant Birutės kalno. Pastatytoje koplyčioje kalne buvo išpjova pinigams aukoti, ten aukota, kad sektųsi žvejyba, kad sektųsi avys, būtų geros vilnos, kad gytų rankos votys – aukota atitinkamos rankos pirštinė, kad koja – kojinė. Prašant sveikatos, būdavo nešami smeigtukai. Buvo daromi įžadai. Atlaidų metu ant kal­no šalia koplyčios sėdintiems ubagams aukodavo sūrius, sviestą, kiaušinius, pieną, apdžiovintas menkes.[32]

Tarpukario metais žymus lietuvių skulptorius Vincas Grybas (1890–1941) buvo sumanęs Palangoje pastatyti paminklą Birutei ir Kęstučiui. Tam pritarė tuometinis Palangos burmistras Jonas Šliūpas (1861–1944). Skulptorius buvo ir šio paminklo maketą sukūręs. Paminklas planuotas didžiulis – 13 m aukščio, 33 m ilgio ir 26 m pločio. Pagal autorius sumanymą jis turėjo būti pastatytas tokioje vietoje, kad matytųsi nuo jūros pusės. Norėta kad jis iškiltų kurorto centre, prie Rąžės upės, tačiau žemė čia priklausė katalikų bažnyčiai ir klebonas sklypo paminklui statyti nesutiko skirti. Paieškos tęsėsi. Vienas iš svarstomų variantų buvo net aikštelė Birutės kalno viršuje, tačiau ši vieta netiko dėl didelių paminklo išmatavimų. 1937 m. liepos 18 d. „Birutės“ vardo moterų draugijos surengtos akcijos metu Birutės kalno papėdėje buvo įmūrytas paminklo kertinis akmuo, o jame matėsi iškaltas užrašas „Tau, Birute“ ir data.

Realizuoti V. Grybo sumanymą sutrukdė 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir 1940 m. įvykiai Lietuvoje.

1940–1941 m. sovietų valdžia Birutės kalne buvo įrengusi jūros žvalgybos postą. Palangoje 1941–1948 klebonavęs kunigas Jonas Ilskis (1907–1985) yra rašęs, kad kalnas buvo aptvertas aukšta lentine tvora, o jo apačioje sargybą eidavo kariškiai, tad kalnas ir ant jo stovėjusi koplytėlė nebuvo nuniokota.[33] Beje, J. Ilskis koplytėlę vadina ne Šv. Jurgio, o Švč. Mergelės Marijos neperstojančiosios Pagalbos vardu. Antrojo pasaulinio karo metais, kai Palangoje šeimininkavo vokiečiai, ant kalno bei jo papėdėje buvę paminklai taip pat nebuvo suniokoti. Palangą užėmus Raudonajai armijai, palangiškiai tikėjosi, kad ir sovietai nedrįs išniekinti šventos vietos, tačiau kareiviai koplytėlę išplėšė, altorių sunaikino, Popiežiaus Pijaus VII dovana (ant lentos nupieštas aukso vainiku vainikuotas Švč. Mergelės Marijos paveikslas) taip pat buvo sunaikinta, vainikai pavogti, o Lurdo grotos nišoje buvusi Švč. Mergelės Marijos skulptūra suvarpyta kulkų.

Po karo, šiek tiek aprimus gyvenimui, žmonės vėl ėmė važiuoti į Palangą, lankyti Birutės kalną. B. Paukštelienė rašo: „Po karo lipdavom ant šio kalno prieš pietus. […] Vaizdas nuo Birutės kalno nepakartojamas, žiūri neatsižiūrėdamas, klausaisi neatsiklausydamas. Spalvų derinys ir jūros ūžesys taip gaivinančiai veikė […]. Jei diena būdavo rami, viskas atrodė vienaip, o jei vėjuota – kitaip, ir nebegalima atskirti, kur lyg vargonai gaudžia miškas, kur ūžia jūra. Tie susilieję garsai veikė kaip muzika. Mes ant to kalno atsigaivindavome, pabuvę su jūra ir su Maironiu, lyg po kokio nuostabaus koncerto žengdavome pajaunėję.“[34]

Pirmaisiais pokario metais kalnas ir jo prieigos nebuvo tvarkomos, čia ėmė kauptis šiukšlės, o koplyčia kai kas naudojosi kaip tualetu. Žmonės tuo piktinosi, tačiau tik 1976 m., kai į Palangą pradėta leisti įvažiuoti užsieniečiams, kalnas ir jo papėdė, prieigos prie jos buvo sutvarkytos, koplyčia rekonstruota.

1976 m. pagal Birutės kalno legendą buvo sukurti, koplyčioje įrengti ir 7 vitražai. Jų autorius – dailininkas Liudas Pocius. Kompoziciją sudaro septynios figūros, kurių kiekviena susideda iš trijų dalių. Vitražai yra Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąraše (V., 1993, p. 332), jie 1993 m. balandžio 26 d. įtraukti į Kultūros vertybių registrą (unikalus objekto numeris – 15196), o 1997 m. šiame registre atsirado ir Birutės kalno koplyčia.

 

Rekonstruojant koplyčią buvo padaryta ir klaidų: koplyčios iš prigimties raudonų plytų senos buvo nutinkuotos ir nudažytos baltai, joje neliko krikščionybės simbolių, pati koplyčia paversta skaitykla. Gidai, vesdami ekskursijas, apsiribodavo tik padavimu apie Birutę ir Kęstutį.

Netvarka ant Birutės kalno ir jo papėdėje visuomenę piktino, apie tai buvo rašoma, viešai kalbama, tad po kurio valdžia ėmėsi padėtį taisyti – tinkas nuo koplyčios sienų buvo nuvalytas, ant kalno viršaus atsirado akmeninė atraminė sienelė, einant metams į koplyčią sugrįžo ir religinė simbolika. Koplyčia, kaip ir Birutės kalnu, kuris įeina į Palangos botanikos parko teritoriją, rūpinasi šio parko darbuotojai.

Naujai Birutės kultą Palangoje ir pačią Birutės istoriją mokslininkai pradėjo aiškinti paskutiniais metais. V. Vaitkevičius jau minėtame straipsnyje „Naujas Birutės veidas“, neneigdamas per amžius įsitvirtinusią sampratą apie Birutės kalną ir pačią Birutę, rašo:

„Birutės kalnas – vienas žymiausių visos Lietuvos ir viena brangiausių XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje iškilusios lietuvių tautos vietų. Pasakojimas apie ją yra neatskiriama mūsų tėvų ir senelių kartos tapatybės dalis. Visuomenėje iki šiol vyrauja Birutės, kaip doros ir dievams pasišventusios vaidilutės, tapusios Lietuvos kunigaikštiene, vaizdinys. Tačiau norint apčiuopti ištakas, aprašyti raidą, kitais žodžiais tariant, paaiškinti Birutę ir jai pašvęstą kalną Palangoje, nepakanka vien tik archeologo kastuvo ir istoriko plunksnos. Istorija yra sena, daugiasluoksnė, ir pirminis šios vietos dvasios siluetas dar skendi miglose. Būtent vietos dvasiai – genius loci – skirtas Baltijos jūros šalių simpoziumas, surengtas 2019 m. gegužės 29–30 d. Klaipėdos universitete, sugrąžino prie Palangos Birutės kalno.“[35]

Straipsnyje pažymima, kad autorius „tęsia 2012 m. prof. Vytauto Ališausko pradėtus Birutės – menamos gyvulių vislumo deivės – tyrinėjimus ir, remdamasis tautosakiniais šaltiniais bei palyginamąja medžiaga, parodo, kad šios deivės globoje buvo ne tik gyvulių, bet ir moterų vaisingumo pradas, manytina, taip pat gimtis.“[36] Publikacijoje yra pateiktas žinomų Birutės kalnų vietų Lietuvoje (jų apie 40)  žemėlapis, kritiškai įvertinta astronominė Palangos Birutės kalne aptiktos šventvietės interpretacija.

Straipsnyje rašoma, kad „1725 m. Daugpilio jėzuitai Livonijoje aptiko senųjų apeigų liekanų ir rašė, kad kai kur dar garbinamos dievybės, globojančios gyvulius: arklių dievas Ūsinis, galvijų deivė Birutė, kiaulių – Tenis […].“[37] Išanalizavęs asmenvardžio Birutė reikšmę, autorius priėjo išvados, kad „V. Ališausko žodžiais tariant, Birutė bus buvusi gyvulių vislumo deivė, kurios ypatingoje kompetencijoje buvo kaimenės: avių, ožkų, taip pat galbūt veršelių ir kiaulių patelės, jų vaisingumas ir jauniklių vedimas.“[38]

Išvadose nurodoma, kad autoriaus vykdytas tyrimas „apsiribojo archeologinių ir istorinių šaltinių bendrinimu, tačiau atkreipė dėmesį į neskelbtus etnologinius duomenis, kai kurias tautosakines žinias ir palyginamąją senųjų šventviečių tyrimo medžiagą. Išvydome naują Birutės veidą – tai baltų religijos deivė, kuri išreiškė ir globojo bendrą vaisingumo pradą, taip pat gimtį (tokia nuoroda slypi deivės varde). […] Na o „reikšmingo ir gyvybingo Birutės kulto pobūdis nuo XVI a., o galbūt net ir anksčiau, keitėsi, pagrindinius deivės ir ją įkūnijusios (deivei pasišventusios?) moters bruožus perėmė Lietuvos kunigaikštienė – didžiojo kunigaikščio Kęstučio žmona. Tokiomis aplinkybėmis daugiasluoksnis ir margaspalvis Birutės kultas išliko iki XIX–XX a. sandūros, paskutines jo apraiškas liudija prisiminimai iš XX a. pirmos pusės.“[39] Išvadose, remdamasis Algirdo Juliaus Greimo teiginiais[40], autorius taip pat pažymi, kad „šv. Jurgio, pakeitusio Perkūną (Pergubrį), vaidmuo lietuvių kultūroje apie XVI a. jau buvo nustelbtas visiškai kito šv. Jurgio – gyvulių globėjo ir vilkų valdovo – vaizdinio.“[41]

Publikacija didelės apimties ir verta išskirtinio dėmesio. Ji gerokai keičia mūsų seniai susiformavusius vaizdinius apie Palangos Birutės kalną, čia buvusią pagonių šventyklą, galimą kunigaikštienės Birutės gimimo ir palaidojimo vietą, plačiai po Lietuvą išsibarsčiusius Birutkalnius, suteikia naujų žinių apie mūsų protėvių garbintą deivę Birutę.

Kaip jau minėta anksčiau, autorius, rašydamas apie Birutę ir Palangoje esantį jos vardu vadinamą kalną, pažymi, kad „Istorija yra sena, daugiasluoksnė, ir pirminis šios vietos dvasios siluetas dar skendi miglose.“ Tyrinėtojai bando jas išsklaidyti. Tai skatina giliau pažvelgti į mūsų dienas pasiekusius padavimus bei legendas, užrašytus prisiminimus.

 

 Danutė Mukienė

 Nuotraukoje – Dailininko Napoleono Ordos (1807–1883) apie 1875 m. sukurtas piešinys,kuriame pavaizduotas Palangos pajūris, dešinėje – Birutės kalnas

 Tekstas paskelbtas 2022-01-15

____________________________  

[1] Kraniauskas R., „Kuršių gyvenvietės Palangos dvaro sodybos parko teritorijoje“, Iš: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2010 metais, V.: Lietuvos archeologijos draugija, 2011, p. 45–60; Žulkus V., „Palangos neįtvirtinta gyvenvietė prie Gintaro muziejaus“, Iš: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2013 metais, V.: Lietuvos archeologijos draugija, 2014, p. 129.

[2] Žulkus V., Palangos viduramžių gyvenvietė, (Acta Humanitarica Universitatis Klaipedensis / 6), Klaipėda, 1997, p. 284–287.

[3] Ten pat.

[4] Miltakis E., „Palangos Birutės kalno informacinė lenta“, iš: Palanga. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo ė dangų bažnyčia: istorijos, architektūros, meno kūrinių, archyvų tyrimai, [sud. Danutė Mukienė], V., 2007, p. 26; Ališauskas V., „Kulto tradicija lokalioje bendrijoje: Birutės atvejis“, iš: Religinės bendrijos Lietuvos istorijoje: gyvenimas ir tapatybė (bažnyčios istorijos studijos / 5), V., 2012, t. 5, p. 19.

[5] Vaitkevičius V., „Naujas Birutės veidas“, Būdas, 2019, Nr. 6 (189), p. 40.

[6] V. Juzumo „Žemaičių vyskupijos aprašymą“ 2013 m. į lietuvių kalbą išvertė ir išleido Žemaičių vyskupystės muziejus.

[7] „Taigi pranešame, kad Palangos ir Gargždų bažnyčioms visai sunykus, netekus fundacijų ir kunigų, sykiu matydami šių vietų žmones linkstant prie pagonybės ir siekdami užkirsti šiam blogiui kelią, pastatome parapinę Palangos ir jos filijinę Gargždų bažnyčias, kurias pavedame administruoti vienam klebonui“ (lot.). Onos Jogailaitės 1590 m. sausio 10 d. su­teikta fundacija skelbta: Codex mednicensis seu Samogitiae dioecesis. Pars I. col. P. Jatulis. Roma. 1984. p. 544–546. Dokumentas rankraštyje cituojamas nelabai tiksliai. Jis minimas ir prie Palangos parapinės bažnyčios aptarimo.

[8] Juzumas V., Žemaičių vyskupijos aprašymas, V., 2013, p. 345–346.

[9] Vaitkevičius V., Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija, V., 1998, p. 109.

[10] Dundulis B., „Palangos mergelė Birutė“, Mokslas ir gyvenimas, 1971, Nr. 4, p. 21; Dundulis B., „Birutės šlovės Palangoje prasmė“, Mokslas ir gyvenimas, 1985, Nr. 8, p. 22.

[11] Dundulis B., „Birutės šlovės Palangoje prasmė“, Mokslas ir gyvenimas, 1985, Nr. 8, p. 22.

[12] Stropus S., Vadovas po Palangos botanikos parką, V., 2001, p. 146.

[13] Valančius M., Raštai, V., 1972, t. 2, p. 5.

[14] Jucevičius L. A., Raštai, V., 1959, p. 441.

[15] Šliavas J. , 1978.

[16] L. A. Jucevičiaus – D. M. pastaba.

[17] Dundulis B., „Palangos mergelė Birutė“, Mokslas ir gyvenimas, 1971, Nr. 4, p. 21.

[18] Pagonių – D. M. pastaba.

[19] Stropus S., Vadovas po Palangos botanikos parką, V., 2001, p. 151.

[20] Jucevičius L. A., Raštai, V., 1959.

[21] Valančius M., Raštai, V., 1972, t. 2, p. 50.

[22] Rankraštis iš lenkų į lietuvių kalbą išverstas ir 2013 m. išleido Varniuose veikiantis Žemaičių vyskupystės muziejus. Knyg spaudai parengė Mindaugas Paknys, išspausdino „Standartų spaustuvė“.

[23] „Taigi pranešame, kad Palangos ir Gargždų bažnyčioms visai sunykus, netekus fundacijų ir kunigų, sykiu matydami šių vietų žmones linkstant prie pagonybės ir siekdami užkirsti šiam blogiui kelią, pastatome parapinę Palangos ir jos filijinę Gargždų bažnyčias, kurias pavedame administruoti vienam klebonui“ (lot.). Onos Jogailaitės 1590 m. sausio 10 d. su­teikta fundacija skelbta: Codex mednicensis seu Samogitiae dioecesis. Pars I. col. P. Jatulis. Roma. 1984. p. 544–546. Dokumentas rankraštyje cituojamas nelabai tiksliai. Jis minimas ir prie Palangos parapinės bažnyčios aptarimo.

24 Toliau rankraštyje įrašyta ir išbraukta „tradicija kalba apie kažkokį Gurčiną (Hurczyn)“.

[25] Končius I., Ruokis V., Palangos kraštas, K., 1925.

[26] Miltakis E., „Palangos Birutės kalno koplyčios informacinė lenta“, iš: Palanga. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo ė dangų bažnyčia: istorijos, architektūros, meno kūrinių, archyvų tyrimai, [sud. Danutė Mukienė], V., 2007, p. 26.

[27] Jucevičius L. A., Wspomnienia Żmuidzi, Wilno, 1842, s. 112.

[28] Stropus S., Vadovas po Palangos botanikos parką, V., 2001, p. 171.

[29] Ten pat.

[30] Stropus S., Vadovas po Palangos botanikos parką, V., 2001, p. 184.

[31] Šliūpas J., Aušra, 1884.

[32] Vaitkevičius V., Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija, V., 1998, p. 108–109.

[33] Ilskis J., „Statulos istorija“, Dienovidis, 1997-05-23, Nr. 21, p. 10.

[34] Paukštelienė B., Mano gyvenimas su Juozu Paukšteliu, V., 1991, p. 120.(autorė – rašytojo Juozo Paukštelio žmona – D. M. pastaba).

[35] Vaitkevičius V., „Naujas Birutės veidas“, Būdas, 2019, Nr. 6 (189), p. 40.

[36] Ten pat.

[37] Ten pat, p. 43.

[38] Ten pat, p. 43–44.

[39] Ten pat, p. 52.

[40] Greimas A. J., Tautos atminties beieškant. Apie dievus ir žmones, Vilnius-Chicago, 1990.

[41] Ten pat.

________________________________ 

 Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Smush Image Compression and Optimization