Pradedant rašyti apie Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią norisi pasakyti daugiau, negu apie ją yra paskelbta iki šiol. 2007 m., minint šios bažnyčios pastatymo 100-ąsias metines, teko organizuoti šiai sukakčiai skirtą Palangoje vykusią konferenciją, sudaryti knygą „Palanga. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia: bažnyčios istorijos, architektūros, meno kūrinių, archyvo tyrimai“[1] ir ją kartu su Lietuvos dailės muziejumi (dabar Lietuvos nacionalinis dailės muziejus) išleisti. Apie šią šventovę yra nemažai rašyta daugelio autorių. Svarbių žinių apie ją yra palikęs kun. Vaclovas Strimaitis, prelatas dr. Bronius Barauskas. Apie bažnyčią yra rašiusi ir palangiškė Aldona Šeduikienė. Minėtų V. Strimaičio ir B. Barausko tekstais rėmiausi pati rengdama savo tekstus bažnyčios jubiliejaus proga išleistai jau minėtai knygai. Naujų žinių apie šią šventovę randame 2013 m. Žemaičių vyskupystės muziejaus lietuvių kalba išleistame Vincento Juzumo 1899 m. parengtame ir rankraštyje lenkų kalba paliktame „Žemaičių vyskupijos aprašyme“. Skaitant šią knygą vėl ir vėl sugrįžti prie klausimo, kiek tų katalikų bažnyčių Palangoje vis dėlto būta iki pastatant šią gražuolę, iki šiol svarbiausiu kurorto architektūriniu akcentu esančią neogotikinę bažnyčią? Į šį klausimą atsakyti vis dar gana sudėtinga. Yra pagrindo manyti, kad tai tikrai ne trečioji Palangos bažnyčia, kaip tai nurodoma daugelyje mūsų dienų rašytinių šaltinių. Tikėtina, kad prieš ją Palangoje yra buvusios pastatytos ne mažiau kaip trijų ar keturios bažnyčios.
Palangos katalikų bažnyčios reikalai iki 1590 m., kai Stepono Batoro našlė Ona Jogailaitė fundavo, o kartu ir įsteigė parapinę bažnyčią Palangoje, vis dar skendi rūke. Beje, čia minimą fundaciją 1597 m. patvirtino Lenkijos, Švedijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza (1566–1632).
Istorikas kun. V. Strimaitis savo monografijoje rašo: „Reikia manyti, kad kryžiuočiai, įkėlę koją į Žemaitiją per visokias sutartis, pradedant 1382 m., ėmėsi bent šiokių tokių bažnyčios statymo darbų. Kadangi Palangoje buvo jų pilaitė (Br. Dundulio nuomone, medinė), tai jų buvo ir didesnis skaičius, o jie, kaip vienuoliai, vargu ar apsiėjo bent be kokios koplyčios, nors jie ir buvo plėšrūs vilkai…“ Taigi, pasak V. Strimaičio, tikėtina, kad katalikų bažnyčia ar koplyčia Palangoje galėjo būti pastatyta jau XIV amžiuje.
Zigmantas Kiaupa „Palangos istorijoje“, kad ir abejodamas ar iki 1590 m. Palangoje buvo katalikų bažnyčia, vis dėlto tokios galimybės neatmeta, pažymėdamas, kad „Kadangi Palangoje bažnyčios nebuvo, o jei ir buvo įsteigta, tai greitai sunyko.[2]“ Kartu jis pamini Onos Jogailaitės dar iki 1590 m. rašytą dokumentą, kuriame ji nurodo, esą Palangos ir Gargždų bažnyčios sunykę pražuvo, tų vietų gyventojai, stokodami dvasininkų ir mokytojų pagalbos, puolę į stabmeldystę, ir, norint tam užkirsti kelią, steigiamos naujos bažnyčios.“[3] Taigi, šis Onos Jogailaitės dokumentas rodo, kad Palangoje bažnyčios būta iki 1590 metų. Čia pat Z. Kiaupa pamini ir tą faktą, kad „tarp 1592–1595 m. sudarytame Žemaitijos bažnyčių sąraše Palangos parapinė bažnyčia ir Gargždų filija pavadintos naujomis šventyklomis be parapijiečių ir pastatų, įkurtos valdovo Žygimanto Augusto[4] revizorių.“[5] ir pažymi, jog galimas dalykas, kad Žygimanto Augusto laikais Palangoje buvo bandyta įkurti bažnyčią, tik ji neišsilaikė. Kaip bebūtų, naujas ir tikras Palangos bažnyčios gyvenimas prasidėjo 1950 m.“[6]
V. Juzumas taip pat rašo, kad negalima užtikrintai pasakyti, „Kada buvo pastatyta pirmoji bažnytėlė Palangoje ir kas ją pastatė. […] Iš vietinių dokumentų aišku tik tai, kad bažnytėlė Palangoje jau stovėjo prieš Reformaciją. Regis, arčiausiai tiesos tai, kad ją apie 1520 m. pastatė karalienė Bona Sforca, kuriai tuo metu priklausė seniūnija. [Vėliau,] kaip aiškėja iš tų pačių bažnytinių dokumentų, [ji atiteko] reformatams. Atrodo, tuo metu šią ir Gargždų seniūnijas kartu su Platelių pilimi turėjo kalvinas Radvila[7], kuris išsiuntė kunigą, uždarė bažnyčią ir atėmė fundaciją. Praėjus didžiajai Reformacijos bangai, Palangos ir Gargždų laikytojas, labai garbingas ponas, Lietuvos iždininkas Motiejus Vaina čia, Palangoje, pastatė naują bažnyčią visai kitoje vietoje, tai yra ant vadinamojo Birutės kalno, kur kadaise būta pagonių šventyklos ir be perstojo degta ugnies deivės Praurimės garbei. O pirmoji bažnytėlė buvo pastatyta senojoje Palangoje, prie kalno, kuris jūreivių vadinamas Olando kepure. Šią antrąją bažnytėlę ant vadinamojo Birutės kalno pastatė dėl to, kad dar pagonybės laikais žmonės buvo įpratę gausiai rinktis į tą vietą prie šventyklos, kur visą laiką dieną ir naktį degė ugnis jų dievukų garbei, ir dosniai aukoti. Nors įvedus krikščionybę ir pripažinus tikrąjį Dievą, ugnis čia daugiau nedegė, nepaisant griežto dvasininkų draudimo, žmonės nenustojo čia gausiai rinktis, aukoti, deginti žvakeles ir prietaringais būdais garbinti tikrąjį Dievą, Dievo gerbimą painiodami su stabmeldiškumu, o ypač su sudievintos savo kunigaikštienės Birutės, pagonybės laikais Žemaitijoje mirusios, gerbimu. Todėl čia buvo pastatyta bažnyčia, kad kaip ir anksčiau gausiai rinkdamiesi žmonės klausytų pamaldžių pamokslų ir krikščioniškų pamokymų ir taip labiau šviestųsi, labiau pažintų tikrąjį Dievą ir tikrąjį šv. tikėjimą, išmoktų garbinti ir šlovinti savo Kūrėją ir Atpirkėją bei, supratę veidmainystę, gėdytųsi senųjų dievukų ir jų pagoniško garbinimo. Ir netrukus buvo sulaukta gerų vaisių. Žmonės prie Palangos seniau buvo labai pavyzdingi ir pamaldūs.
Tų pačių Vainų prašymu karalienė našlė Ona Jogailaitė, laikydama savo rankose Palangos ir Gargždų seniūnijas, klebono išlaikymui paskyrė 16 valakų žemės fundaciją. Šį dovanojimą karalius Zigmantas Vaza 1590 m. su malonumu patvirtino. Karalienės Onos dovanojime, be kitko, taip pasakyta: Itaque cum haberemus compertum Polongensem et Gorzdensem Ecclesias plane labefactatas, interiisse et inopia auxilii datorum et Sacerdotum incolas eorum locorum ad idolatriam vergentes, ad subveniendum huic rnalo, construximus utrobique Ecclesias Polongae, quae matria nomen habeat. Gorzdy quae sit filia et ab uno eodemque Plebano administraventur etc. etc.[8]
Fundatorės dangiškosios globėjos garbei pastatyta Šv. Onos titulo bažnyčia, o netrukus į ją buvo įvesta Šv. Onos brolija. Tai liudija ypač sena brolijos knygelė, o joje aiškiai išsireikšta, kad ši bažnyčia buvo pastatyta ant vadinamojo Birutės kalno. Ši knygelė yra klebonijos archyve.
Šią bažnyčią švedai sudegino, atrodo, 1656 m., o kartu su ja ir miestą su uostu. Praėjus audrai, nauja bažnyčia pastatyta šiandienio šventoriaus vietoje. Dabartinė bažnyčia[9] pastatyta 1756 m. Palangos savininko kunigaikščio Vilniaus vyskupo Masalskio lėšomis. Vietos klebono šviesaus atminimo kun. Konstantino Steponavičiaus (Stefanoiwicz) rūpesčiu 1857 m. bažnyčia paremontuota, nudažyta ir papuošta, šiandien visai gražiai atrodo. Vis dėlto joje nėra nei kokio brangaus inventoriaus, nei vertingų paveikslų, išskyrus keletą gražių arnotų, dovanotų į maudyklas atvykstančių geradarių.
Šią bažnyčią konsekravo vysk. Antanas Tiškevičius. Bažnyčia Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo titulo. Bažnyčios pašventinimas minimas ketvirtą sekmadienį po Sekminių.“ [10]
Taigi, pagal V. Juzumą, iki 1898–1907 m. pastatytos neogotikinės mūrinės bažnyčios Palangoje yra buvusios pastatytos trys katalikų bažnyčios: pirmoji stovėjo Senojoje Palangoje (netoli Naglio kalno, vadinamo dar ir Olandų kepure, Kapų kalnu, kt.), antroji – ant Birutės kalno (ją 1590 m. fundavo Ona Jogailaitė (1523–1596), 1656 m. sudegino švedai), o trečioji buvo pastatyta1756 m. dabartinės bažnyčios šventoriaus teritorijoje.
Skiriasi V. Juzumo ir Z. Kiaupos nurodytos Onos Jogailaitės 1590 m. fundacijos patvirtinimo data – V. Juzumas rašo, kad tai buvo 1590, o Z. Kiaupa ir daugelis kitų autorių nurodo 1597 metus. Tikėtina, kad V. Juzumas suklydo, nurodydamas nuo XVIII a. antrosios pusės iki 1907 stovėjusios medinės bažnyčios statybos metus ir šios bažnyčios pagrindinio fundatoriaus pavardę.
1665 m. vasario 10 d. karaliaus Jono Kazimiero Vazos (1609–1672) žmona Marija Liudvika (1611–1667) naujai pertvarkė Palangos bažnyčios fundaciją. Beje, rašytiniuose šaltiniuose kai kas maišo šios pertvarkytos ir Onos Jogailaitės 1590 m. fundacijos turinį.
1677 m. Palangos bažnyčios vizitacijos akte yra paminėta, kad rašytiniai šaltiniai[11] nurodo, jog prieš XVI a. pab. pastatytą bažnyčią, iki 1597 m., Palangoje buvo pastatyta bažnyčia, iškilusi vietoje protestantų atimtos ankstesnės katalikų šventovės[12]. Kartu nurodoma, kad 1677 m. Palangos bažnyčios pastatas yra labai senas, skirtas Švč. Mergelės Marijos garbei, bet dar nekonsekruotas[13].
Bronius Kviklys, 1980 m. Čikagoje išleistoje knygoje „Lietuvos bažnyčios. I tomas. Telšių vyskupija“ nurodo, kad „Pirmoji koplyčia Palangoje pastatyta 1554 m. Onos Jogailaitės rūpesčiu. Minimi 1590, 1659 jos atstatymo metai. Nurodoma, kad iš pradžių Palanga buvo Darbėnų filija, bet 1613 m. tapo parapija.“[14]
B. Kviklys Bostone išleistame „Mūsų Lietuvos“ 4 tome pateikia daugiau faktų apie Palangos bažnyčios istoriją, negu knygoje „Lietuvos bažnyčios […]“. Čia jis užsimena ir apie pirmąją fundaciją, kurią 1550 m. Ona Jogailaitė skyrė Palangos bažnyčiai. Tąsyk O. Jogailaitė įpareigojo „Palangos seniūnijos valstiečius duoti klebonui nuo kiekvieno sodybinio valako po rėtį miežių ir rugių, po vežimą malkų ir mokėti 5 grašius pinigais. Vaitai buvo įpareigoti šią duoklę surinkti, nuvežti klebonui Šv. Martyno vigilijoje. Pažymėtina, kad ši duoklė išsilaikė ilgai ir buvo duodama dar 1756 m. Pirmoji koplyčia Palangoje atsiradusi XV a.[15] Ji buvusi pastatyta jau minėtos Onos Jogailaitės 1554 m., bet M. Valančiaus paduota 1597, kiti 1590 ar 1659 metus[16]. 1590 m. karalienė Ona vėl aprūpino bažnyčią turtais.“[17]
Rašytiniuose šaltiniuose galima rasti ir tokias pirmosios Palangos katalikų bažnyčios, kurią mini V. Juzumas, istorijos datas: pastatyta 1540 m., neužilgo atiteko evangelikams liuteronams, o 1597 m. grąžinta katalikams.
Minėtuose tekstuose vienur pirmoji Palangos bažnyčia vadinama bažnyčia, kitur koplyčia. Daugelyje rašytinių šaltinių, tarp jų ir 2008 m. išleistoje Dainiaus Sobeckio knygoje „Palanga. Kultūros paveldas“ kartojama, kad Palangoje „1506 m. ant Birutės kalno, toje vietoje, kur kaip buvo tikima, ilsisi Birutės palaikai, pirmiausia buvo pastatyta nedidelė medinė Šv. Jurgio koplyčia. […] Matyt, šiai sunykus, 1753 m. koplyčia atnaujinta, tačiau ji buvo apleista, nes mieste buvo bažnyčia, o jos vietoje buvo pastatytas medinis kryžius. Kai ji sugriuvo, 1869 m. klebono Konstantino Steponavičiaus pastangomis pagal architekto K. Mejerio projektą pastatyta dabartinė neogotikinė koplyčia.“[18]
Žinome, koks permainingas pajūrio klimatas ir kokie stiprūs dažnai būna nuo Baltijos jūros pučiantys vėjai, tai vargu, ar 1506 m. ant Birutės kalno pastatyta Šv. Jurgio koplyčia (tikėtina, kad medinė) čia galėjo išsilaikyti daugiau negu du šimtmečius ir po to būti dar atnaujinta 1753 metais. Jei konstatuojame, kad negalėjo ji koplyčia tiek ilgai išsilaikyti, tada 1506 m. pastatytai Birutės kalno koplyčiai sunykus, ant jos galėjo būti pastatyta V. Juzumo minima antroji Palangos katalikų bažnyčia, kurią, pasak autoriaus, 1550 m. fundavo Ona Jogailaitė.
Z. Kiaupa „Lietuvos istorijoje“ rašo, kad „1609 m. Zigmantas Vaza patvirtino Palangos seniūno Motiejaus Vainos našlės Elžbietos Goslavskos-Vainienės užrašymus Palangos ir Gargždų bažnyčioms.[19] […] 1649 m. Elžbietos Vainienės sūnus, Palangos seniūnas Stanislovas Vaina paskyrė 250 auks. kasmetinį išlaikymą antrajam Palangos kunigui – altaristai.[20]“
Tą faktą, kad XVII a. pirmojoje pusėje Palangoje tikrai veikė katalikų bažnyčia, patvirtina ir Palangos bažnyčios archyve saugomos iki mūsų dienų išlikusios seniausios jungtuvių metrikų knygos, kurios buvo rašomos 1636–1665 metais.
„Lietuvos istorijoje“ Z. Kiaupa yra pateikęs 1661 m. Palangos piešinį iš J. Šturno albumo, kuriame pavaizduota Palangos katalikų bažnytėlė stovi netoli jūros, šalia nedidelės gyvenvietės. Ši vienabokštė bažnytėlė nedidelė, medinė, kryžiaus plano. Visai greta jos matosi nedidukė medinė varpinė. Peršasi išvada, kad tai gali būti trečioji Palangos bažnytėlė, minima 1715 m. bažnyčios vizitacijos akte, kuriame nurodoma, jog „kupolas senas, be kryžiaus, sienos papuvę.“[21] Tai tikrai nėra ta, pasak V. Juzumo, minima antroji ant Birutės kalno stovėjusi, Onos Jogailaitės funduota Palangos bažnyčia, nes ji piešinyje pavaizduota ne ant kalno, o lygioje vietoje, šalia gyvenvietės. Minėtame 1715 m. akte pažymėta, kad jame aprašomą bažnyčią 1705 m. spalio 18 d. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Roko titulu konsekravo Žemaičių vyskupas Jonas Jeronimas Krišpinas-Krišenšteinas (apie 1654–1708). Taigi, minėtame 1661 m. piešinyje pavaizduota medinė Palangos bažnyčia, šalia kurios matosi ir nedidelė varpinė, gali būti trečioji Palangos bažnyčia, konsekruota 1705 m. spalio 18 d. J. J. Krišpno-Krišenšteino. Sunku tik patikėti, kad ji daugiau kaip pusę amžiaus galėjo stovėti nekonsekruota.
Kiek aiškiau su medine bažnyčia, Palangos centre stovėjusia iki 1907 m. pastatant mūrinę. Ji miestelio centre, ant buvusių kapinių, vietoje 1764 m. nugriautos senosios sunykusios bažnyčios (tikėtina kad būtent ji pavaizduota minėtame 1661 m. piešinyje) iškilo 1762–1767 m. kunigo klebono Mato (Motiejaus) Vilčevskio[22] rūpesčiu. Palangos bažnyčios šventoriuje prie prelato Juozapo Šiukštos kapo stovi ketaus kryžius. Ant jo yra užrašytos šios ir vėliau iškilusios mūrinės bažnyčios pastatymo datos: 1767 ir 1907 m. Šventoriuje esanti paminklinė lenta žymi M. Vilčevskio laikais pastatytos bažnyčios buvusio centrinio altoriaus vietą.
M. Vilčevskio rūpesčiu iškilusios katalikų šventovės statybos darbus finansavo Palangos seniūnas Kristoforas Mirbachas.
Ši bažnyčia pastatyta vietoje 1764 nugriautos anksčiau stovėjusios bažnyčios. Naujoji buvo medinė, kryžiaus formos, bazilikinio tūrio, frontonu atsukta į gatvę, turėjo vieną bokštelį, kuris ties viduriu baigėsi paauksuotu rutuliuku, bažnyčios pamatai buvo mūriniai. V. Juzumas nurodo, kad šią Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo titulo bažnyčią konsekravo vysk. Antanas Tiškevičius, kad jos pašventinimas minimas ketvirtą sekmadienį po Sekminių ir kad bažnyčioje yra dvi brolijos: Šv. Škaplieriaus su brolijos Mišiomis ir Šv. Onos su ketvirčių šventėmis. Šioje bažnyčioje buvo penki barokiniai altoriai.
XVIII a. Palanga stipriai nukentėjo karo su Švedija. Šiuo laikotarpiu buvo apnaikintas miestelis, bažnyčia, žuvo nemažai vertybių ir dokumentų. Visi autoriai, rašydami apie XVIII–XIX a. Palangą, nurodo, kad medinė katalikų bažnyčia stovėjo gyvenvietės centre, tuo metu vadintoje Naujojoje Palangoje. XIX a. 3 dešimtmetyje miestelio aprašymuose randame žinių, kad medinė katalikų bažnyčia, kurioje yra trys dekoruotos koplyčios, stovi prie kapinių, jose yra trys aukšti mediniai kryžiai, grandinėmis prikaustyto Išganytojo Kristaus skulptūra, kita skulptūra panaši į karvelidę.
Iki 1863 m. Palangos parapija priklausė Skuodo dekanatui, tada buvo prijungta prie Kuršo dekanato, o 1921 m. vėl prijungta prie Skuodo dekanato. Nuo 1926 m. Palanga yra 1925 m. įsteigto Palangos dekanato centras, priklauso Telšių vyskupijai.
1897 m. buvo pradėtos ruošti statybinės medžiagos naujai bažnyčiai. Grafams Tiškevičiams priklausiusioje Vilimiškės plytinėje buvo degamos plytos bažnyčios statybai. Dalis karnizams ir linijoms išryškinti reikalingų plytų (statant bažnyčią tokių plytų panaudota 18 rūšių) buvo išdegta Klaipėdos krašte veikusioje „Pormulių“ plytinėje.
1897 m. pradėjus statyti dabartinę mūrinę bažnyčią, norint, kad atsirastų vietos naujosios bažnyčios bokšto pamatams ir statybos pastoliams, iš pradžių dešinę kryžminę senosios bažnyčios dalį nugriovė, o tada iš vidaus sieną užtaisė, kad senojoje bažnyčioje ir toliau, kol bus užbaigta statyti naujoji, galėtų vykti reloginės apeigos. Prie šios sienos buvo atkeltas Kristaus Atsimainymo altorius ir prie jo kunigas laikydavo pamaldas.
1898 m. lapkričio 6 d. Statybos komiteto sprendimu buvo patvirtintas Palangos naujosios katalikų bažnyčios projektas, kurį parengė jau minėtas architektas K. E. Strandmannas.
1899 m. rugpjūčio 22 d. Šv. Roko atlaidų metu pašventintas Palangos naujosios katalikų bažnyčios kertinis akmuo.
Nemažai akmenų, panaudotų bažnyčios statybai, buvo ištraukta iš jūros. Juos medžiais grįstu keliu atvežus į darbų aikštelę prie statomos bažnyčios, čia pagal brėžinius tašė akmenskaldis Petrauskas. Išlikę bažnyčios statybos dokumentai rodo, kad jam už darbą buvo sumokėti 726 rubliai.
Bažnyčios pamatai buvo išlieti 1898–1900 metais. Tuo užsiėmė Mengelis. Šie darbai kainavo 4 000 rublių. Dabartinės bažnyčios vietoje iki 1796 m. buvo laidojami žmonės. Kasant bažnyčiai pamatus, buvo rasta daug mirusiųjų kaulų. Jie perkelti į bendrą kapą, esantį į pietus nuo naujosios bažnyčios
Kitiems bažnyčios statybos darbams vadovavo klaipėdiškis Andziulis. Bažnyčios sienos buvo mūrijamos 1901–1904 metais. 1905 m. pradėtas statyti bokštas. Stogą dengė Fidleris. Vario skarda, reikalinga bokštui apdengti, buvo atgabenta iš Peterburgo. Ji kainavo 3 500 rublių. Naujo išplanavimo šventorius buvo aptvertas iš plytų sumūryta tvora. Jos metaliniai vartai, kainavę 600 rublių, buvo pagaminti Liepojoje.
Paskaičiuota, kad bažnyčia ir šventorius įrengimo, tvoros statybos darbai iš viso kainavo 53 157 rublius. Į šią sumą neįskaičiuota žaliavų, dalies plytų ir parapijiečių darbo kaina.
Pastačius naująją bažnyčią, kuri stovi kiek į šiaurės rytus nuo anksčiau buvusios, senoji medinė bažnyčia buvo nugriauta, o gerai išsilaikę jos sienojai panaudoti klebonijai priklausiusiame sklype statant 2 aukštų senelių prieglaudą ir altarijos gyvenamąjį namą.
1906 m. spalio 13 d. buvo pašventinta neužbaigta statyti ir dar neįrengta naujoji Palangos katalikų bažnyčia. Tais pačiais metais pradėti vidaus įrangos darbai. 1907 m. pagrindiniai bažnyčios statybos darbai jau buvo užbaigti.
1911 m. rugpjūčio 19 d. įvyko oficialios naujosios Palangos katalikų bažnyčios konsekravimo iškilmės. Joms vadovavo Kauno vyskupas Kasparas Felicijonas Cirtautas (1841–1913).
Bažnyčios interjeras buvo formuojamas daugelį metų. Jie vyko ne tik prieš Pirmąjį pasaulinį karą, bet ir tarpukariu, kai buvo šalinami bažnyčios apšaudymo artilerijos sviediniais metu padaryti sugriovimai.
1904 m. buvo sutarta su Fransua Dominyku Monna, kad jis Prancūzijos pietuose esančioje Tulūzos mieste, kur veikė F. D. Monna marmuro dirbtuvės, už 3711 rublių padarys du šoninius Palangos bažnyčios altorius, sakyklą ir presbiterijos baliustradą. 1907 m. ekspeditorius Abelčijani atvežė į Klaipėdą užsakytus gaminius. Tais pačiais metais jie buvo sumontuoti naujojoje Palangos bažnyčioje, nepaisant to, kad jie padaryti per maži, pasak prelato J. Šniukštos, tinkantys ne bažnyčiai, o koplyčiai. Taip atsitiko dėl užsakovo ir meistro nesusikalbėjimo (užsakant juos meistras už gaminius prašė 5 000 rublių, J. Šniukšta prašė kainą sumažinti trečdaliu, meistras nesuprato sandorio esmės, tai pagamino trečdaliu mažesnius altorius, negu buvo užsakyta). Iki Pirmojo pasaulinio karo didžiojo (centrinio) altoriaus iš Prancūzijos nebuvo suspėta parvežti, na o karo metu F. D. Monna dirbtuvės buvo sunaikintos, o kartu su jomis ir Palangai pagamintas altorius. Po karo prelatas J. Šniukšta pasirūpino, kad Prancūzijoje Palangos bažnyčiai būtų pagamintas naujas marmurinis didysis altorius Jis iki šiol puošia bažnyčios presbiteriją ir yra specialistų vertinamas kaip vienas iš vertingiausių Lietuvos bažnyčių altorių.
Palangos bažnyčios grindys – terakotos. Jas pagamino „Marivill“ firma. Didžiąją dalį vidaus medžio darbų atliko šiauliškis meistras Zagorskis. Klausyklos yra palangiškio Igno Vilko (1883–1943) darbo, o suolus ir kai kuriuos kitus medžio dirbinius padarė jo mokinys palangiškis Andriejus Liebus (1908–1986). Bokšto kryžius ir kitus metalinius dirbinius nukaldino Kliausneris.
Palangos bažnyčios bokšto laikrodis kunigo kanauninko Kazimiero Prapuolenio rūpesčiu pagamintas Vokietijoje. Jis pradėjo veikti 1931 m. spalio 27dieną.
1915 m. kovo 23 d. Palangą užėmė kaizerinės Vokietijos kariuomenė. Tą dieną vokiečių laivyno 4 laivai paleido į Palangą kryžminę ugnį. Į Palangos bažnyčią pataikė 4 artilerijos sviediniai. Buvo pažeistos bažnyčios sienos, sudužo vitražai, buvo apgadinta paveikslų. Bažnyčią teko remontuoti.
1920 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos ir Latvijos atstovai, tarpininkaujant Anglijos misijos Pabaltijyje vadovui S. Talensui, Rygoje pasirašė sutartį dėl sienos nustatymo perdavimo Arbitražo komisijai, kurios pirmininku buvo paskirtas Edinburgo (Didžioji Britanija) universiteto profesorius Džeimsas Jangas Simpsonas (1873–1943). Atvykęs į Palangą, jis apsistojo pas grafus Tiškevičius, išklausė Tiškevičių argumentus, palaikančius lietuvių tautos interesus, grafo patarimu surengė Palangos katalikų bažnyčioje neoficialų gyventojų balsavimą. Į šio balsavimo rezultatus buvo atsižvelgta priimant sprendimą Palangą grąžinti Lietuvai.
Palangos bažnyčią 1929 m. pakartotinai Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulu konsekravo pirmasis Telšių vyskupas Justinas Staugaitis (1866–1943).
1931 m. spalio 27 d. pradėjo veikti kanauninko K. Prapuolenio rūpesčiu įrengtas Palangos bažnyčios laikrodis (pagamino C. F. Rochliz, Gross-Uhren-Fabrik Berlin. S.).
1938 m. gegužės 10 d. apie 10 valandų miestą siaubė per neatsargumą klebonijoje kilęs Palangos didysis gaisras. Jis sunaikino beveik visą kurorto šiaurinę dalį, žydų gyvenamąjį kvartalą.
Bažnyčia stipriai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Daugiausiai apgadinta ji buvo 1941 m. birželio 22-ąją. 1941–1948 m. Palangoje klebono pareigas ėjęs kunigas Jonas Ilskis (1907–1985) 1998 m. Regionų kultūrinių iniciatyvų išleistoje atsiminimų knygoje „Mano gyvenimo takelis“ rašo, kad „Apšaudant miestą, bažnyčia buvo apdraskyta iš išorės ir vidaus, sudaužyta, apgadinta daug bažnyčios vidaus įrengimų. Stambaus kalibro sviedinys pataikė į bažnyčios kryžminį kampą (antroje kondignacijoje), išvertė kampinę sieną su dviem langais, sugriovė patį centrinį lubų skliautą ir 3–5 gretimus lubų kvartalus. Kiti, mažesnio kalibro sviediniai, pramušdami vieną bokšto rozetę, bokšto viršutinius langus, patekę į vidų, sugriovė dar vieną kvartalą skliautų virš vargonų, sudaužė ir sujaukė pačius vargonus. Viduje sprogę sviediniai oro smūgiais ir skeveldromis išpūtė ir sunaikino langus, neišskiriant ir vitražų. Kai kurie langai buvo išnešti su visomis pertvaromis, švininiai rėmeliai sutraukyti, sunaikinti. Krisdamos lubos su sunkiais betono bunkeriais sunaikino krištolinį žirandelį, elektros instaliaciją, marmuro sakyklą, 5 ąžuolinius suolus, visa kita apdraskė skeveldros. Nukentėjo ir altoriai: didžiajam nuvertė dešinįjį sparną ir aplaužė bokštelius, Švč. Jėzaus Širdies altoriui nuvertė du smailius bokštelius ir jį nudažė plytų dulkėmis raudona spalva, Švč. Mergelės Maloningosios altoriaus laiptai buvo sudaužyti, sužalota statula – nulaužta ranka, visa statula užgauta skeveldrų. Griūdamos lubų skeveldros sudraskė Šv. Juozapo paveikslą Šv. Jurgio altoriuje, be to, aplamdė ir patį altorių (medinį). […] Buvo sunaikintas ir bokšto įrengimas […]. 1942 m. didžioji dalis bažnyčiai padarytų žaizdų parapijiečių ir klebono didžiulio darbo dėka buvo užgydyta“.
Dar kartą bažnyčia buvo apšaudoma 1944 m. spalio mėnesį. Tada buvo itin smarkiai apgadintas bažnyčios bokštas, stoge pramušta skylių. Šios žaizdos buvo gydomos jau po karo. Na o bažnyčios šventoriuje buvo palaidota per Palangą einant fronto linijai žuvę penki civiliai gyventojai. 1983 m. ant jų kapo pastatyta paminklinė lenta, ant kurios yra įrašas „Visai žmonijai, Viešpatie, taiką ir ramybę duoti teikis“.
Po karo vyko ne tik bažnyčios remonto, bet ir jos gražinimo darbai. 1955–1959 m. įrengtos Kryžiaus kelio stotys. 1976–1978 m., kai Palangos klebonu dirbo prelatas dr. Bronius Barauskas, pastatyti nauji, 16 registrų vargonai (meistras Eduardas Alekna). 1977 m. įsigytas naujas, bažnyčiai tinkantis Velykinis karstas. 1977–1978 m. meistrai, vadovaujami kun. kan. Felikso Valaičio (1905–1992), dvigubais stiklais įstiklino bažnyčios langus, kurių išoriniai yra 5–7 mm storio, vidiniai – spalvoti, vitražo imitacijos. Už Didžiojo altoriaus vitražiniai langai buvo sutvirtinti, iš lauko pusės juos įstiklinant storu 7 mm stiklu ir uždedant ant stiklo metalinį tinklelį.
Daugelio dėmesį patraukia bažnyčioje prie šoninio dešiniojo altoriaus esanti Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Ją yra sukūręs nagingas meistras Vladas Čižauskas (1888–1970). Tarpukario Lietuvos metais ji stovėjo Palangos Lurdo grotos našoje vietoje anksčiau čia stovėjusios nedidelės Švč. Mergelės Marijos skulptūros. V. Čižausko sukurtą skulptūrą po Antrojo pasaulinio karo tyčia sušaudė sovietų kariškiai. Kunigui J. Ilskiui paprašius, restauravo palangiškis liaudies meistras Stasys Paulauskas ir jo sūnus. Tada ši skulptūra buvo nuvežta į Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, kur ji saugoma iki šiol. Dabar Palangos Lurdo grotoje esančią Švč. Mergelės Marijos skulptūrą 2000 m. pagal V. Čižausko sukurtos skulptūros pavyzdį padarė V. Čižausko anūkas meistras Raimondas Leparskas (gimė 1939 m.). R. Leparskas yra ir 2002 m. prie Palangos Lurdo grotos pastatytos šv. Bernadetos skulptūros autorius.
2006–2008 m. Palangos bažnyčios paveikslas „Švč. Mergelė Marija su vaikeliu“ (sukurtas XVII a.) restauruotas Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Prano Gudyno restauravimo centre (pagrindinė restauratorė Janina Bilotienė).
2007 m. iškilmingai paminėtas Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios 100-metis. Tais metais įvyko jubiliejui skirta mokslinė konferencija, LDM ir Regionų kultūrinių iniciatyvų centras išleido knygą „Palanga. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia“ (sudarė Danutė Mukienė).
________________________
[1] Palanga. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia: bažnyčios istorijos, architektūros, meno kūrinių, archyvo tyrimai [sudarė Danutė Mukienė], Vilnius, 2007.
[2] Kiaupa Z., „Palanga ir Šventoji – Lietuvos pajūrio miesteliai XVI–XVII a.“, Palangos istorija, 1999, Klaipėda, p. 130.
[3] Codex Mednicensis sen Samogitiae diocesis. Collegit P. Jatulis., Pars 1, Roma, 1984., p. 544–545.
[4] Žygimantas Augustas gimė 1952, mirė 1572 m., Lietuvos didysis kunigaikštis buvo 1544–1572 m., o Lenkijos karalius buvo 1548–1572 m.
[5] Vaivada V., „Žemaičių tinklas Žemaitijoje“ („Descriptio diocesis Samogitiensis“ duomenimis), Protestantizmas Lietuvoje: istorija ir dabartis, Vilnius, 1994, p. 41–47 [čia taip pat paskelbtas dokumento tekstas].
[6] Kiaupa Z., „Palanga ir Šventoji – Lietuvos pajūrio miesteliai XVI–XVII a.“, Palangos istorija, 1999, Klaipėda, p. 130–131.
[7] Rankraštyje toliau įrašyta, tačiau išbraukta, „atrodo, „Rudasis“.
[8] „Taigi pranešame, kad Palangos ir Gargždų bažnyčioms visai sunykus, netekus fundacijų ir kunigų, sykiu matydami šių vietų žmones linkstant prie pagonybės ir siekdami užkirsti šiam blogiui kelią, pastatome parapinę Palangos ir jos filijinę Gargždų bažnyčias, kurias pavedame administruoti vienam klebonui“ (lot.). Onos Jogailaitės 1590 m. sausio 10 d. suteikta fundacija skelbta: Codex mednicensis seu Samogitiae dioecesis. Pars I. col. P. Jatulis. Roma. 1984. p. 544–546. Dokumentas rankraštyje cituojamas nelabai tiksliai. Jis minimas ir prie Palangos parapinės bažnyčios aptarimo.
[9] Medinė katalikų bažnyčia, Palangos centre stovėjusi 1899 m. – D. M. pastaba.
[10] Juzumas V., Žemaičių vyskupijos aprašymas, 2013, Varniai, p. 345–346.
[11] Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas, sign. 139; 1677 m. Palangos bažnyčios vizitacijos aktas, l. 547v–556v.
[12] Misius k., Šinkūnas R., Lietuvos katalikų bažnyčios, V., 1993. P. 377.
[13] Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas, sign. 139, l. 548.
[14] Kviklys B., Lietuvos bažnyčios. I tomas. Telšių vyskupija, 1980, Chicago, p.237.“
[15] Tikėtina, kad rengiant spaudai knygą čia yra palikta korektūros klaida, nes turėtų būti nurodytas ne XV, o XVI a. – D. M. pastaba.
[16] Žodžius „bet M. Valančiaus paduota 1597, kiti 1590 ar 1659 metus“ reikia suprasti, kad M. Valančius ir kiti autoriai nurodo kitokias šios koplyčios pastatymo datas – D. M. pastaba.
[17] Kviklys B., Mūsų Lietuva, 1968, Bostonas, p. 267–268.
[18] Sobeckis D., Palanga. Kultūros paveldas, 2008, Palanga, p. 13.
[19] 1609 m. rugpjūčio 1 d. Zigmanto Vazos tvirtinamasis raštas, Codex mednicensis… Pars. 2, Roma, 1989, p. 2–4.
[20] 1646 m. sausio 27 d. Stanislovo Vainos fundacija, Codex mednicensis… Pars. 2, Roma, 1989, p. 249–254.
[21] VUBRS, f. 1, b. 38, 1715 m. Žemaitijos bažnyčių vizitacijos knyga, l. 85.
[22] Pagal įrašus išlikusiose Palangos bažnyčios metrikų knygose galima daryti išvadą, kad jis Palangoje dvasininko pareigas ėjo 1760–1798 m.
Danutė Mukienė
D. Mukienės nuotraukoje – Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonija
Tekstas paskelbtas 2022-01-15
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo, televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis leidinys „Žemaičių žemė“
