Tyrinėdama kompozitoriaus, valstybės ir politikos veikėjo Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) biografiją, nebe pirmą kartą sugrįžtu prie klausimo, kodėl Veisiejų dvaro šeimininkė Viktorija Oginskytė-Žynevienė (gimė ~ 1760 m., mirė 1830 m.) pagal 1822 m. rugpjūčio 24 d. Veisiejuose sudarytą ir 1824 m. liepos 13 d. bei 1825 m. kovo 8 d. papildytą testamentą (testamento fragmentų kopijos saugomos Lietuvos valstybės istorijos archyve) dalį savo turto (Veisiejų valdą ir kt.), paliko minėto Mykolo Kleopo Oginskio sūnums iš pirmos jo santuokos su Izabelė Lasocka (1764–1852): Tadui Antanui (1798–1844) ir Pranciškui Ksaverui (1801–1837) Oginskiams?
Rašytiniuose šaltiniuose galima rasti užuominų, kad broliai buvo tolimi Viktorijos giminaičiai, tačiau bent jau man nėra tekę rasti neginčijamų faktų, patvirtinančių šiuos giminystės ryšius.
Atrodo, kad toks giminystės ryšių klausimas net neturėtų kilti, nes jie visi trys – iš Oginskių. Tačiau… Nagrinėjamu laikotarpiu (XVII–XVIII a.) istorinėje Lietuvoje Oginskių buvo labai daug ir jie įvairiais giminystės ryšiais susiję su Masalskiais, Tiškevičiais, Radvilomis, Niesiolovskiais ir kt. didikų giminėmis.
Dabar, kad ir kaip prieinamuose literatūriniuose šaltiniuose, internete viešinamuose tarptautiniuose Oginskių genealoginiuose medžiuose beieškotum Viktorijos Oginskytės (~ 1760–1830), apie tokią ten neužsimenama – nėra informacijos apie Viktorijos Oginskytės, kurios gimimo ir mirties metai atitiktų ir kuri būtų ištekėjusi už prancūzų kilmės rusų generolo grafo Mato Žynevo (m. 1814). Konstatuojamas tik pats faktas, kad tokia buvo. Dar daugiau klausimų kyla, kai rašytiniuose šaltiniuose randi informaciją, jog Viktorijai santuoka su M. Žynevu buvo antroji.
Taigi, kokie tie „tolimi“ giminystės ryšiai siejo Viktoriją ir brolius Tadą Antaną bei Pranciškų Ksaverą Oginskius?
Šį klausimą prieš keletą metų buvau pateikusi Veisiejų regioninio parko, Lazdijų muziejaus specialistams, keliems kitiems šio krašto istorijos tyrinėtojams, tačiau į šį klausimą jie atsakyti negalėjo. Šiais metais apie tai įsikalbėjau ir su 2018 m. išleistos knygos „Veisiejai ir jų slėpiniai“ autoriumi Kęstučiu Subačiu. Jo atsakymas gerokai nustebino. Gerbiamo Kęstučio nuomone, labiausiai tikėtina, jog Viktorijos Oginskytės-Žynevienės prigimtinė mergautinė pavardė buvo ne Oginskytė, o Niesiolovskytė. Tokiu atveju, kas buvo Viktorijos Oginskytės (galimai Niesiolovskytės)-Žynevienės tėvai?
Pasak K. Subačiaus, labiausiai tikėtina, kad Viktorijos mama buvo Kotryna Masalskytė-Niesiolovskienė (apie 1730–1800), o tėvas – paskutinysis Naugarduko vaivada Juozapas Niesiolovskis (1728–1814), kurio tėvai (kartu ir Viktorijos seneliai iš tėvo pusės) buvo Ana Bereziovska (g. ~ 1663 m.) ir Adomas Niesiolovskis (g. ~ 1651 m.). Viktorija dar turėjo brolį – Lenkijos armijos generolą Pranciškų Ksaverą (1771–1845) ir seserį Sofiją, apie kurią išsamesnės informacijos nėra pavykę rasti.
Na o kas tokiu atveju galėjo būti Viktorijos seneliai iš jos mamos pusės?
Kaip kuriuose rašytiniuose šaltiniuose, taip pat ir internete (pvz., adresu https://lt.wikipedia.org/wiki/Mykolas_Juozapas_Masalskis (žr. 2021-10-14) galima rasti žinių, kad LDK valstybės ir karo veikėjas Mykolas Juozapas Masalskis (1697–1768) 1724 m. vedė Trakų kašteliono, kunigaikščio Mikalojaus Pranciškaus Oginskio (m. 1715), ir Katerinos Kopec dukterį Eleną Prancišką Oginskytę (~ 1699– 1750) ir kad jie, gyvendami santuokoje susilaukė 7 vaikų, iš kurių viena buvo mūsų jau minėta Kotryna Masalskytė-Niesiolovskienė (galima Viktorijos mama).
Kokie giminystės ryšiai siejo Prancišką Oginskytę-Masalskienę ir Mykolą Kleopą Oginskį (1765–1830)?
Genealoginio medžio viršuje yra LDK karinis ir politinis veikėjas Samuelis Levas Oginskis (1595–1657) ir jo žmona Sofija Bielevičiūtė (1600 – ~ 1644). Jie turėjo sūnų Joną Jackų Steponą Samuelovičių Oginskį (g. ~ 1619–1625, m. 1684); šiame tekste minimi tik tie vaikų vardai, kurie aktualūs nagrinėjamai temai. Jų sūnus Mykolas (Mikolajus) Pranciškus Oginskis (1651–1715) buvo vedęs Katažyną Kopecaitę. Jų dukra – jau minėta Elena Pranciška Oginskytė (apie 1699–1750) buvo Mykolo Juozapo Masalskio (1697–1768) žmona, jie turėjo dukrą Kotryną (Kateriną) Masalskytę (gimė ~ 1730 m., mirė ~ 1800 m.), kuri santuokoje su Juozapu Niesiolovskiu (1728–1814) galimai susilaukė dukters Viktorijos Niesiolovskytės (galimai Oginskytės) (apie 1760–1830). Ši buvo rusų generolo grafo Matas Žynevo (mirė 1814 m.) žmona.
Kitas Samuelio Levo Oginskio (1595–1657) ir Sofijos Bielevičiūtės (1600– ~ 1644) sūnus Simonas Karolis Simeonas Oginskis (gimė ~ 1620–1625 m., mirė 1699 m.), gyvendamas santuokoje su Teodora Korsakaite, turėjo sūnų Marcijoną (Martynas) Mykolą Oginskį (1672–1790). Šis buvo vedęs Teresę Bžostovskaitę ir su ja susilaukęs sūnaus Tado Pranciškaus Oginskio (1712–1783). Jis 1737 m. jis susituokė su Izabele Kotryna Radvilaite. Jie, gyvendami santuokoje, susilaukė sūnaus Andriaus Oginskio (1740–1787), kuris buvo Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) tėvas.
Kalbant apie Veisiejus, aktualu paminėti ir tai, kad Elenos Pranciškos Oginskytės (apie 1690–1750), kuri 1724 m. susituokė su Mykolu Juozapu Masalskiu (1697–1768), vienas iš sūnų buvo Vilniaus vyskupas, Lietuvos Edukacinės komisijos pirmininkas Ignotas Jokūbas Masalskis (1726–1794).
***
Žinome, kad svarbiausias pavardės bruožas – priklausymas vienos šeimos nariams ir paveldimumas. Pagal priklausymą vienai šeimai ir pagal nuo seno LDK priimtą tradiciją Kotrynos ir Juozapo Niesiolovskių šeimoje gimusios dukters mergautinė (prigimtinė) pavardė turėtų būti Niesiolovskytė, o ne Oginskytė. Kas galėjo lemti, jog galimai buvo kitaip, t. y., kad Viktorija Niesiolovskytė galėjo turėti Oginskytės pavardę?
Knygos „Veiejai ir jų slėpiniai“ autorius Kęstutis Subačius rašo:
„Trumpai reikia pasiaiškinti, kodėl Viktorija Niesiolovskytė-Žinievienė, kurios motina Kotryna-Katerina Masalskytė-Niesiolovskienė, tėvas Juozapas Niesiolovskis, į istoriją yra patekusi ne tėvų Niesiolovskių pavarde ir ne pagal vyro Žinievo bei senelio Mykolo Juozapo Masalskio pavardę, bet su močiutės Pranciškos Oginskytės-Masalskienės mergautine pavarde Oginskytė?
Matyt, tai lėmė keletas priežasčių. Pirmoji paskata galėjo būti kunigaikščių Oginskių titulas, įgytas 1783 m., ir aukšta jų padėtis hierarchinėje visuomenėje bei didelė įtaka valstybėje. Antroji – pati svarbiausioji – Veisiejų turtai: Veisiejų-Vainežerio (Žemasis) dvaras, Aukštadvaris, Veisiejų pusiasalio dvaras su miesteliu ir visų pavardytų dvarų priklausiniais –kaimais, dirvomis, giriomis, ežerais. Šių turtų troškimas ir Oginskių titulai bei aukšta jų padėtis tų laikų visuomenės hierarchijoje bus bene svarbiausia paskata, skatinusi grįžti prie močiutės Pranciškos Oginskytės-Masalskienės mergautinės pavardės. Be to, kunigaikščiai Oginskiai dar ir tais laikais buvo įtakingi politiniai veikėjai ir tai didino viltį tikėtis turtingiausio dėdės, Vilniaus vyskupo Igno Jokūbo Masalskio, kuris buvo paskutinis likęs gyvas tėvų turtų paveldėtojas, malonės.
Mirus seneliams Masalskiams ir netrukus išmirus giminės pirmos eilės kitiems turto paveldėtojams, Viktorija tapo potenciali Veisiejų turtų paveldėtoja, be to, globojama dėdės vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio, galėjo iš jo gauti Veisiejų dvarus ir kaip vestuvinį kraitį arba testamentu, panašiai kaip buvo užrašyti vyskupo turtai Kretingoje, Palangoje ir kitose ekonomijose Juozapo Andrijono Masalskio dukrai Elenai Apolonijai. Visomis prasmėmis po Vilniaus vyskupo tragiškos žūties Viktorija tapo teisėta visų Veisiejų turtų paveldėtoja ir tai buvo gera žinia Veisiejų dvaro miestui. Ji su vyru Matu Žinievu po 1794 m. organizavo Radvilų laikais pastatytos, bet per laiką apleistos ir gerokai apnykusios bazilikos atnaujinimą, atliekant vidaus apdailos ir kitus darbus ir, Jono Reitelaičio nuomone /p. 271/, bažnyčios įrengimo darbai 1817 metais buvo užbaigti.
Klaidžioja įvairių žinių apie tai, kad Veisiejų turtų administratoriumi dirbęs Matas Žinievas dar iki santuokos su Viktorija nupirko iš Masalskių Veisiejų dvarą, tačiau tikslesnių šaltinių ar bent nuorodų į juos, apie dvaro pirkimą nepavyko aptikti. Todėl teiginiai apie Žinievo dvaro pirkimą iš Masalskių kelia pagrįstų abejonių. Jas dar sustiprina Jono Reitelaičio paskelbtas 1875 m. bažnyčios vizitavimo protokole esantis daugiau kaip 80 metų senumo Mato Žinievo 1792 m. gruodžio 20 d. apdraudžiamasis susitarimas […].“
Taigi, yra pagrindo manyti, kad Veisiejų valdą Viktorija buvo paveldėjusi iš Masalskių ir kad tai buvo jos kraitis susituokiant su Matu Žynevu, po vestuvių tas kraitis tapo jų bendra nuosavybe, kurią prieš mirtį M. Žynevas paliko žmonai Viktorijai.
Na, o kas rašoma Viktorijos Oginskytės-Žynevienės testamente? Cituojame 1822 m. rugpjūčio 24 d. Veisiejuose sudaryto testamento kai kuriuos fragmentus; juosiš lenkų į lietuvių kalbą išvertė Rasa Mazalienė):
„Grafienė Viktorija Oginskytė-Žynevienė, Beržininkų seniūnė, sujaudinta tos didžiosios tiesos, kad žmogaus gyvenimas yra nepaprastai trapus (žmogaus gyvenimo ir mirties sankirta laikosi ant nepaprastai plono siūlo), įsipareigojau anksti testamentu palikti savo turtą, ir, nors manęs dar nevargina amžius mano, neturiu jokių kūno bei proto negalių, ir gyvenimas manęs neslegia, tačiau, norėdama viską pilnai sutvarkyti pagal visuomenėje priimtas normas, ir ramiai laukti savo gyvenimo pabaigos arba netikėto mano išėjimo atveju, šiuo sąmoningu, savo noru asmeniškai parašytu testamento aktu, turtą savo, taip pat turtą, kurį 1814 m. birželio 28 dieną paskutiniuoju testamentu paliko man mano šviesios atminties vyras Jo didenybė Žynievo grafas Matas Žynievas, Beržininkų seniūnas, šv. Stanislovo ordino kavalierius, visą savo turimą turtą – žemę ir kapitalą tiek Lenkijos karalystėje, tiek Rusijos ciesorystėje, paskirstau štai tokiu būdu, palikdama kartu, kaip savo jausmų, nuovokumo ir valios išraišką, štai šį rašytinį liudijimą.
Mano nenuginčijamos nuosavybės žemės valdos, Veisiejai vadinamos, su priklausiniais, tai yra dvarais Aukštuoju ir Paveisiejų, su kaimais bei kitais priklausiniais, kaip šių valdų pardavimo teisėje įvardinta, Purviškių dvaro su kaimais Jakonys (lenk. Jakieluńce) bei Bebrai vadinamais, kaip ir mano mirusiam vyrui priklaususių neribotos valdymo galios kapitalų tiek Lenkijos karalystėje, tiek ir Rusijos imperijoje, įrodymas yra 1810 m. rugpjūčio 4 dieną ir 1814 m. birželio 28 dieną palikti testamentai, kuriais buvo viskas man teisiškai perduota to paties mano mirusio vyro Jo didenybės grafo Mato Žynievo, Beržininkų seniūno, šv. Stanislovo ordino kavalieriaus, kurių originalai yra Seinų pavieto notaro Kazimiero Olechovičiaus aktuose, galiausiai 1822 m. liepos 11 dieną nuo Jo didenybės Hektoro Karengos įsigyta ir hipoteka patvirtinta Seinų paviete esanti Dumblio valda (su valdymo teisės apribojimu – dobra gracjalne), su dvarais ir priklausiniais, įrodo, kad esu minėtų valdų savininkė. […]
Pereinant prie anksčiau išvardinto turto paskirstymo privalau patvirtinti, kad savo giminėje neturiu jokių nei aukštutinės nei žemutinės linijos giminaičių, kuriems teisiškai privalėčiau palikti dalį savo turto, taigi pagal Civilinio kodekso 916 straipsnį turiu neribotą laisvę skirstyti visą savo turtą.
Nekalbant apie tai atskirai, mano pareiga pripažinti, kad perduota man Veisiejų valdos nuosavybė ir visas kilnojamasis turtas bei kapitalas, paliktas man neribotam disponavimui – tai mano mirusio vyro gerumo ir ištikimybės man vaisius, o aš, jausdama jo garbingai asmenybei laiko nesumenkintą dėkingumą, nemoku už tai labiau atsidėkoti ir sumokėti už man išreikštą pasitikėjimą, kaip tęsdama jo kilnius darbus. Suteikdama pagalbą kenčiančiai žmonijai, atlygindama už dorybes ir tokiu būdu palikdama amžiną liudijimą apie jo gerą širdį bei dorybes, kurias nešališka karta ir tie, kurie visa tai jaučia, geba įvertinti. O aš, būdama ištikima savo vyro Jo didenybės grafo Mato Žynievo nuolankios širdies ir valios vykdytoja, atsižvelgdama taip pat į savo asmenišką valią ir įsitikinimus, turtą, kurį man paliko testamentais mano miręs vyras ir kurį pati įgijau, paskirstau taip:
- Paveldėtos žemės valdos, Veisiejais vadinamos, su dvarais Didžiuoju ir Paveisiejų bei Purviškių, su visais priklausiniais, visu kilnojamuoju turtu, įskaitant taip pat turimą kapitalą grynaisiais pinigais ir paskolintą, tiek Lenkijos karalystėje, tiek ir Rusijos imperijoje, iš esmės su viskuo, kas mano mirties dieną Veisiejų valdos žemėje bus laikoma mano nuosavybe, įpėdiniais ir perėmėjais šiuo asmeniškai savo noru ir sąmoningai parašytu testamentu pagal Civilinio kodekso 970 straipsnį įteisinu kunigaikščius Tadą ir Ksaverą Oginskius, buvusio iždininko Oginskio ir jo žmonos Lasockos sūnus, o tarpusavyje esančius tikrus brolius.
- O valdą, vadinamą Dumblis su visais priklausiniais, visu kilnojamuoju turtu ir viskuo, kas mano mirties dieną šiai valdai priklausys, skiriu ir užrašau Levo ir Bronislavo Žynievų, Bazilio Žynievo sūnų, nuosavybei, tolimiems savo mirusio vyro giminaičiams, o tarpusavyje esantiems tikriems broliams.
Paveldėtojams Oginskiams ir apdovanotiems Žynievams išvardintas ir paskirtas valdas su visu kilnojamuoju turtu leidžiu perimti savo nuosavybėn iš karto po mano mirties, vis dėlto su sąlyga, jog bus paisoma toliau šiame akte priimtų sprendimų ir papildymų […].“
Testamentas yra gerokai didesnės apimties. Esame gavę tik jo fragmentus. Čia pateikėme tik jų dalį.
Taigi, iš testamento taip pat nėra aišku, kokie tie Viktorijos ir M. K. Oginskio vaikų iš ko pirmos santuokos giminystės ryšiai buvo. Nėra visai aišku ir kas iš to turto, kurį Viktorija testamentu padalijo broliams Tadui Antanui ir Pranciškui Ksaverui Oginskiams buvo pačios Viktorijos, turėtas dar iki santuokos, o kas į jos šeimą atsinešta vyro Mato Žynevo ir testamentu jai palikta.
Kol kas nėra pavykę rasti informacijos ir kaip Viktorijos padovanotą turtą pasidalijo broliai Oginskiai. Žinome tik tai, kad po Viktorijos mirties Veisiejų valda labiausiai rūpinosi Tadas Antanas Oginskis, o jam 1844 m. mirus, – jo žmona Marija Teklė Rönne (1803–1897), o po jos – jų palikuonys ir kt.
Kęstučio Subačiaus knyga „Veisiejai ir jų slėpiniai“ – aiški nuoroda, jog šio miestelio, krašto istorija gana klaidi. Į daug klausimų autorius knygoje atsakė ir ne vieną paslaptingą mazgą išpainiojo, bet nemažai liko ir neatsakytų, juo labiau, kad ji susijusi ir su daugeliu kitų istorinės Lietuvos ir ne tik Lietuvos, vietovių.
Ieškant atsakymų į juos, įdomus turėtų būti tyrinėjimų ir atradimų kelias.
Nuotraukoje – dailininko Fransua Ksavero Fabro XIX a. pradžioje sukurtas Mykolo Kleopo Oginskio portretas. Originalas saugomas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. Nuotrauka – iš RKIC archyvo
Danutė Ramonaitė-Mukienė