Neveravičius Fabijonas

Fabijonas Neveravičius (1900–1986) – rašytojas, vertėjas, spaudos darbuotojas, redaktorius, visuomenės veikėjas, Žemaičių rašytojų sambūrio narys, kilęs iš žemaičių bajorų giminės.

F. Neveravičius gimė 1900 m. liepos 19 d. Raseinių apskrities Nemakščių valsčiaus Pužų dvare gyvenusių pasiturinčių žemaičių bajorų šeimoje. Joje buvo kalbama lenkiškai, tačiau šeima buvo palaikė lietuvių tautinį judėjimą atžvilgiu. Jau paauglystė metais Fabijonas kartu su kitais šeimos nariais dalyvaudavo visuomenei skirtuose lietuviškuose lietuviškuose vaidinimuose ir gegužinėse. Vaikystėje, paskatintas tėvo, pradėjo mokytis lietuvių kalbos, o vėliau jos mokė ir kitus vaikus.

Baigęs Šiaulių gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos ir filosofijos fakultetą, tačiau, galutinai apsisprendęs būti lietuviu, 1919 m. pavasarį įstojo savanoriu į atsikūrusią Lietuvos kariuomenę, perėjo studijuoti į Lietuvos karo mokyklą ir ją baigė, tapo karininku. Pasibaigus kovoms už Lietuvos nepriklausomybę, 1920–1934 m. dirbo Karo mokykloje dėstytoju. 1934 m. po nepavykusio pučo jis, jau turintis kapitono laipsnį, buvo paleistas į atsargą. Tada nutarė atsidėti kūrybai – rašė romanus, apsakymus, apysakos, vertė kitų šalių autorių kūrinius į lietuvių kalbą, užsiėmė žurnalistika.

Pradedant 1935-aisiais jis buvo labai produktyvus – iki Antrojo pasaulinio karo išleisdavo po vieną savo kūrybos knygą ir po vieną išverstą romaną.

Pirmiausiai jis debiutavo kaip vertėjas – 1935 m. buvo išspausdintas jo iš lenkų į lietuvių kalbą išverstas žymaus lenkų rašytojo Stefano Żeromskio romanas „Nuodėmės istorija“. Kiek vėliau tais pačiais metais Kauno „Sakalo“ spaustuvė išleido jo psichologiną romaną „Dienos ir naktys“ (portale „ePaveldas“ yra paskelbta šios knygos skaitmeninė versija (adresas: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1B0003823586.

F. Neveravičius daugiausiai rašė istorinėmis temomis.

Geriausiai vertinamas jo kūrinys – 1936 m. išleistas dviejų tomų istorinis romanas „Blaškomas liepsnos“ (1959 m. išspausdinta jo pakoreguota versija). Tai knyga apie Abiejų Tautų Respublikos žlugimą, žmonių patriotiškumą. Kitas jo dviejų tomų romanas („Erškėčiai“) parašytas apie 1831 m. sukilimą ir jo nuostatas. Jis išleistas 1937 metais. 1938-aisiais išspausdintas F. Neveravičiaus apsakymų rinkinys „Palaimintas juokas“.

Iškalbingas tas faktas, kad nuo pat 1936-ųjų metų F. Neveravičius buvo įsitraukęs į Žemaičių rašytojų sambūrio veiklą. Jo apsakymas „Eigulis Karka“ išspausdintas 1938 m. Kauno „Sakalo“ spaustuvėje išleistoje Stasio Anglickio sudarytoje žemaičių kūrybos antologijoje „Žemaičiai“. Joje paskelbtame rašytojo prisistatyme F. Neveravičius akcentuoja savo žemaitiškumą ir meilę tėvų žemei: „gimiau dvarelyje puikioj Žemaitijoj, kur tarp gilių skardžių, plačiomis pievomis čiurlena upokšniai, kur pratisai skamba su niekuo nepalyginamos dainos, kur žavingiausiai čiulba lakštingalos, kvapiausia žiedų dvastis, kur juodą duoną kasdieninę žmonės dainingai vadina: dūna […]“.

1938 m. F. Neveravičius įstojo į Lietuvių rašytojų draugiją. 1939 m. dirbo Vilniaus radiofone, vedė Lietuvos kariuomenės įžengimo į Vilnių ir jos parado radijo laidas. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dalyvavo antinacinėje rezistencijoje.

Tuo laikotarpiu jis daug dirbo ir vertimų srityje. 1937–1938 m.išleistas jo į lietuvių kalbą išverstas W. S. Reymonto keturių tomų romanas „Kaimiečiai“, 1939 m. – trijų tomų istorinė triklogija „1974 metai“, 1941 m. – dviejų tomų L. Tolstojaus romanas „Ana Karenina“.

1944 m. rašytojas iš Lietuvos pasitraukė į Vakarus. Nuo 1947 m. gyveno Didžiojoje Britanijoje. Ten jis aktyviai dalyvavo išeivijos kultūriniame gyvenime, tęsė literatūrinę veiklą, buvo paskirtas Lietuvių žurnalistų sąjungos įgaliotiniu Rytų ir Vidurio Europos, Pabaltijo ir Balkanų tautų laisvųjų žurnalistų federacijos taryboje Londone. 1949 m. jo iniciatyva įkurtas Lietuvių žurnalistų sąjungos skyrius Didžiojoje Britanijoje. 1955 m. F. Neveravičius atstovavo Lietuvių žurnalistų sąjungai Londone vykusiame Tarptautinės laisvųjų žurnalistų federacijos IV kongrese ir buvo išrinktas į Revizijos komisiją. 1953–1958 m. jis ėjo žurnalo „Santarvė“ redaktoriaus pareigas.

1949 m. išspausdintas F. Neveravičiaus apysakų rinkinys „Dienovidžio sutemos“. Gyvendamas Didžiojoje Britanijoje jis toliau užsiėmė ir vertimas. 1952 m. išspausdinta jo į lietuvių kalbą išversta G. Orwello fantastinė apysaka „Gyvulių ūkis“. F. Neveravičius yra išvertęs ir daugiau kūrinių, tarp jų ir E. Wallace’o, B. Huro J. Kureko bei kitų autorių.

F. Neveravičius mirė 1981 m. balandžio 17 d. Londone.

Jau po mirties, 1986-aisiais, išleista jo kūrybos rinktinė „Priešai“.

 

Naudota literatūra:

1. Vaiva Narušienė, „Rašytojas ir vietos tapatybė: bajoriškasis žemaitiškumas Fabijono Naruševičiaus gyvenime ir kūryboje“, Česlovo Milošo skaitymai 5: https://talpykla.elaba.lt/elaba-fedora/objects/elaba:6128160/datastreams/MAIN/content.
2. Algis Kalėda, „Fabijonas Naruševičius“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/fabijonas-neveravicius/.

 

Parengė Danutė Mukienė

 

Publikacija paskelbta įgyvendinant 2023 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“ 2023: Žemaičiai Vilniuje“