Antanas Mončys – skulptorius modernistas. Jis gimė 1921 m. birželio 8 d. tuometinės Kretingos apskrities Darbėnų valsčiaus Mončių kaime (dabar Mančių kaimas). 1941 m. baigė Kretingos pranciškonų gimnaziją, 1941–1943 m. studijavo architektūrą Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Skulptūra susidomėjo susipažinęs ir bendraudamas su skulptoriumi Vytautu Kašuba (1915–1997). 1944 m. pasitraukė į Vakarus, kurį laiką gyveno karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, netoli Miuncheno. 1947–1950 m. studijavo skulptūrą Vytauto K. Jonyno vadovaujamoje Freiburgo dailės ir amatų mokykloje (École des Arts et Métiers) pas Aleksandrą Marčiulionį (1911–1998). Apgynęs skulptoriaus diplomą, gavo Prancūzijos valstybės stipendiją ir pratęsė dailės studijas Paryžiuje. 1950 m. mokėsi Didžiosios lūšnos akademijoje Paryžiuje (Académie de la Grande Chaumiére, atelier Zadkine) – baltarusių kilmės skulptoriaus Osipo Zadkino (Ossip Zadkine, 1890–1967) studijoje. 1951 m. dalyvavo Nepriklausomųjų salono parodoje. Tais metais jis savarankiškai pradėjo dirbti Šiaurės Prancūzijos mieste Laone. 1952 m. užbaigė sukurti 16 skulptūrų Laono Šv. Marcelijaus bažnyčiai (Laon St. Marcel): 14 Kryžiaus kelio stočių, Kelio madonos ir Šv. Juozapo skulptūras. 1953 m. susituokė – vedė skulptoriaus Žano Martelo (Jan Martel, 1896–1966) dukrą Florencą. 1954 m. jie, gyvendami santuokoje, susilaukė sūnaus Žano Kristupo (Jean Christophe), kuris suaugęs tapo aktoriumi. 1955 m. skulptoriui už kūrybinius pasiekimus apdovanojimą skyrė Čikagos (JAV) meno institutas. 1955–1957 m. kartu su litvakų dailininku Marku Šagalu (Marc Chagall, 1887–1985), prancūzų skulptoriais broliais Žanu ir Džoelu Martelais (Jan ir Jöel Martel, 1896–1966) atkūrė kelias dešimtis Šiaurės Rytų Prancūzijos miesto Meco (Metz) katedros chimerų skulptūrų. 1957 m. Vakarų Prancūzijos kurortiniam miesteliui Saint-Gilles-Croix-de-Vie sukūrė skulptūrą „Gaidys“. 1958 m. buvusio vienuolyno pusrūsyje Paryžiuje (78 Rue de Sévres, netoli Auguste Rodin muziejaus) įsirengė savo kūrybinę studiją ir pradėjo čia dirbti. 1959 m. bendradarbiavo su Šiaurės Prancūzijos mieste Epernė (Epernay) veikiančiais Mercier šampano namais (Maison Champagne Mercier), kūrė jiems pagal užsakymus. 1964 m. pradėjo kurti skulptūrų ciklą „Rankos“ . 1966 m. Čikagoje surengtoje parodoje jam buvo paskirta premija už joje eksponuotus sakralinės skulptūros kūrinius. 1967 m. išsiskyrė su žmona Florenca ir persikėlė gyventi į Paryžiaus Monparnasą (103 Rue de Vaugirard), tapo Oskaro Milašiaus draugijos (Association des amis de Milosz) nariu. 1968 už kūrybinius pasiekimus gavo kompanijos Shell apdovanojimą. 1972 m. sukūrė iliustracijas Oskaro Milašiaus knygai „Lietuviškos pasakos“. 1973–1988 m. įkūrė skulptūros studiją ir vadovavo skulptūros kursams Paryžiaus tarptautiniame universitetiniame miestelyje. 1974 m. vedė Margaritą Haler von Halersteis (Margrit Haller von Hallerstein) ir su ja susilaukė sūnaus Andreas’o. 1975 m. pradėjo kurti unikalius molinius švilpius ir kaukes-švilpius. 1976 m. sukūrė viršelį Algirdo Juliaus Greimo knygai „Apie dievus ir žmones“. 1977–1982 m. vadovavo Europos vaizduojamojo meno akademijos (Europäische Akademie für Bildene Kunst) organizuotiems skulptūros kursams Tryro mieste (Vokietija). 1978 m. gyvendamas santuokoje su Margrita susilaukė dukters Sabinos. 1980 m. įkūrė dailininkų susivienijimą Art-Création-Technique-Expression (ACTE), aktyviai dalyvavo jo veikloje. 1982 m. tapo Tarptautinės fotografijos meno federacijos (FIAP) kultūros komisijos nariu. 1982–1991m. Vokietijoje vedė Saarländische Sommerakademie skulptūros kursus. 1983 m. vadovavo UNESCO kuruojamai Prancūzijos mieste Tulūzoje veikusiai skulptūros studijai. 1986 m. vadovavo skulptūros kursams La Salvetat mieste (Prancūzija). 1989 m. pirmą kartą po 45 emigracijos metų aplankė Lietuvą. 1989–1990 m. sukūrė scenografijos maketą ir Apolono statulą Sofoklio tragedijai „Edipas karalius“ (spektaklis buvo pastatytas Monpeljė teatre (Prancūzija). Priklausė Dailininkų namams (Maison des Artists).
Plačiai žinomos Antano Mončio sukurtos religinio siužeto skulptūros „Šv. Juozapas“ (1951), „Kelių Madona (1952) ir kt. Yra sukūręs antkapinių paminklų (V. Rakštytės-Karvelienės (1954), O. Greimo (1983), abstrahuotų ekspresyvių figūrinių kompozicijų („Fantasmagorija“ (1957), konstruktyvių, sunarstytos struktūros skulptūrų („Begalinis“ (1970), „Vandens nešėja“ (1977) „Pamokslininkas“, (1983), reljefų, švilpių, kaukių. Kūryboje naudojo įvairias medžiagas (medį, akmenį, metalą, molį, atliekas, rastus daiktus) ir technikas. Iliustravo knygas, kūrė scenovaizdžius, piešinius, akvareles. 1960–1992 m. surengė apie 30 individualių kūrybos parodų Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Monake, Junginėse Amerikos Valstijose, Italijoje, Lietuvoje). 1991–1992 m. dovanojo kūrinius Palangai, jų parodos surengtos.
1991 m. Lietuvai padovanojo 35 savo kūrinius, kurių didžiąja dalį sudaro unikalios medžio skulptūros. 1992 m. šie padovanoti kūriniai buvo atvežti į Lietuvą ir kurį laiką eksponuojami Vilniuje – Šiuolaikinio meno centre bei Kauno paveikslų galerijoje. Tais metais papildomai Lietuvai A. Mončys padovanojo dar 23 kitus savo kūrinius. 1993 m. buvo skulptorius buvo operuojamas. Po antrosios operacijos išsiskyrė su žmona Margrita. Mirė 1993 m. liepos 10 d. Paryžiaus Rothchildo ligoninėje. Urna su skulptoriaus palaikais buvo atvežta į Lietuvą. Atsisveikinimas su menininku vyko kuriamame jo name-muziejuje Palangoje, o tada išvežta į tėvišką ir palaidota tėvų kape Grūšlaukės kapinėse (Kretingos r.).
Nuotraukoje – skulptorus Antanas Mončys. Nuotrauka iš RKIC archyvo
Literatūra:
- Valančiūtė J., Antano Mončio namai-muziejus Kęstučio g. 17/ S.Daukanto g. 16, Palangos m. sav., Istoriniai duomenys, 2009.
-
Antano Mončio namų-muziejaus viešai skelbiama informacija.